Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Sostinės pareigūnų profsąjunga: vadovybė mūsų negirdi

 
2017 05 08 12:36
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kovo 25 dieną sostinės pareigūnų profesinė sąjunga išsirinko naują vadovybę. Apie tai, kokie iššūkiai ir uždaviniai kyla pareigūnams, LŽ kalbasi su profesinės sąjungos vadovu Vladu Sanda.

– Koks sostinės pareigūnų nuošimtis šiandien yra profsąjungos nariai?

– Apie 40 procentų. Tai daug, palyginti su tais metais, kai profsąjunga tik pradėjo savo darbą. Tuo metu jos nariais buvo daugiausiai apie 15 procentų pareigūnų, nes daugelis baiminosi persekiojimo iš vadovybės pusės.

– Taigi, dabartinę situaciją galima pavadinti gera?

– Vaizdžiai sakant, profsąjungai gerai tada, kai pareigūnams blogai. Pavyzdžiui, kai buvo indeksuojami atlyginimai, ribojami priedai ir atsirado galimybė kreiptis į teismą, kad panaikinti šiuos nutarimus – daugybė pareigūnų stojo į profesinę sąjungą, kuri nemokamai rengė dokumentaciją ir atstovavo pareigūnus teisme.

Šiuo metu profsąjungos narių skaičius sumažėjo. Iš dalies taip nutiko todėl, kad policijos pareigūnų skaičius sumažėjo nuo 12 tūkstančių iki 8 tūkstančių. Anksčiau Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga vienijo apie 1400 narių, o šiandien joje yra apie 700 narių. Nepamirškime, kad ne vien policijos pareigūnai, bet ir pasieniečiai, Viešojo saugumo tarnyba, VRM orkestras ir kiti vidaus reikalų sistemos pareigūnai. Kalbant vien apie policijos pareigūnus, iš viso jų yra apie 2 su puse tūkstančio, iš kurių apie 450 yra profesinės sąjungos nariai.

– Ar į profsąjungą šiuo metu ateina nauji nariai?

– Taip. Apskritai, po pastarųjų mūsų profsąjungos rinkimų, kurių metu pareigūnams buvo pristatyti narystės profsąjungoje privalumai, naujų narių skaičius išaugo – kas mėnesį ateina apie 50 Kelių patrulių rinktinės pareigūnų. Jie siekia apginti savo padalinių ir darbuotojų interesus reformos akivaizdoje, kai pavyzdžiui ketinama apjunginėti padalinius.

Tarkime, jei jungiant penktąjį ir šeštąjį PK (o tai buvo padaryta netinkamai perkeliant pareigūnus į naujas darbo vietas), 90 procentų jų pareigūnų būtų buvę profsąjungos nariais – jie būtų galėję pasipriešinti tokiam sprendimui, kol neįsitikintų, kad naujose darbo vietose jiems būtų užtikrintos tinkamos darbo sąlygos: higienos normos, adekvati erdvė ir pan.

Dabar situacija tokia, kad padalinyje esant vos keliems profsąjungos nariams, mes negalime įsikišti, nes vadovybės nuomone, neatstovaujame daugumos padalinio pareigūnų.

Tuo labiau, įsigalėjus naujajam Darbo kodeksui ir sukūrus darbo tarybas, apskritai sunku prognozuoti, kokios bus profsąjungos galios ir jos vaidmuo apskritai.

– Manote situacija gali smarkiai pasikeisti?

– Jei žmonės nebus sąmoningi ir nesupras, kad Darbo taryba gali būti suformuota darbdavio rankomis ir atstovauti jo interesus – linksėti galvomis bet kokiai sumanytai reformai – galime uždaryti profesines sąjongas, susiburti į bičiulių būrelius ir važinėti į žvejybą. Tačiau jei 50 procentų plius vienas pareigūnas bursis į profsąjungą, tokiame kolektyve Darbo taryba negalės būti kuriama.

Svarbu, kad žmonės suprastų, kad ir jų mokamas nario mokestis nenueina perniek. Kilus bet kokiai probleminei situacijai profsąjunga, kartu su teisininkais, stos ginti kiekvieno nario. Juk nemanome, kad drausdami automobilį, pinigus iššvaistome. Čia situacija panaši. Gal pareigūnui nekyla problemų metus, du ar kelis. Tačiau vieną kartą suklupęs, nebūdamas profsąjungos narys, turėsi ieškotis advokato, kurio nusisamdyti net neišgalėsi.

– Turbūt kiekviename kolektyve yra bent keli profsąjungos nariai, vadinasi likusieji turėtų žinoti ir suvokti, kokią naudą duoda profsąjungos?

– Iš tiesų profsąjungos svarbą žmonės suvokia tik tuomet, kai juos ištinka bėda. Kol viskas gerai, jie žiūri į algalapį ir svarsto: kodėl turėčiau kas mėnesį kažkam atiduoti tuos 10 eurų? Žmonėms trūksta vienybės jausmo.

1998 metais, nebesitaikydami su vadovybės sprendimais pareigūnai aktyviai jungėsi į profsąjungą ir išėję į gatves reikalavo pasiyti jų teisių. Dabar dažnas tikisi, kad kas nors kitas tuo pasirūpins. Neretai požiūris į profsąjungą būna gana vartotojiškas, žmonės neįsisąmonina, kad ši organizacija – ne pirmininkas ir keli administracijos darbuotojai, o bendra visų narių visuma. Jei šiandien blogai tau – tave parems likusieji. Jei rytoj į bėdą paklius kitas – tu taip pat turi jį paremti.

– Kokie profsąjungos santykiai su vadovybe? Ar vyksta dialogas?

– Šiandien dialogo su vadovybe užmegzti nepavyksta. Vadovybė neslepia priešiškumo, neva, jei ne profsąjungos, dabartinė reforma būtų buvusi baigta dar pernai. Vykdant šią reformą buvo padaryta klaidų, tačiau niekas nenori jų nei pripažinti, nei taisyti.

– Ar profsąjunga siūlo būdus pagerinti reformos eigą?

– Darome tai nuo tada, kai 2016 metais buvo pateikti pirmieji jos metmenys, atsirado pirmieji eksperimentiniai komisariatai. Nebuvome ir nesame nusiteikę prieš pokyčius. Tačiau prieštaraujame metodams, kurie yra taikomi. Tvirtiname, kad negalima atsisakyti tokių pareigybių, kaip nepilnamečių reikalų inspektorius, negalima kurti „universalaus“ pareigūno. Dabar sukurtos pareigūnų grupės iš esmės nesiskiria nuo ankstesnių nuovadų.

Pateiksiu tokį pavyzdį: ginekologas ir odontologas abu yra gydytojai, bet pakeisti vienas kito negali. Taip ir apylinkės įgaliotinis negali pakeisti operatyvininko ir atvirkščiai. Kiekvienas jų efektyviausiai dirba savo srityje. Jei visi ims daryti vienas kito darbą, rezultatas bus lygius nuliui. Visko mokėti ir žinoti neįmanoma.

Tragedija Telšiuose parodė, kas nutinka, kai kelių policininkas, vien todėl, kad buvo arčiau, vyko tramdyti agresyvaus ginkluoto asmens.

– Saulius Skvernelis iš pradžių tapo vidaus reikalų ministru, o galiausiai – premjeru. Atrodytų, pats kilęs iš pareigūnų gretų turėtų gerai suvokti jų problemas?

– Jis tikrai suprato pareigūnų problematiką. Pirmiausia jis kovojo už tai, kad vidaus reikalų sistemos algų sistema būtų atskirta nuo visos valstybės tarnybos sistemos. Situacija tikrai buvo netinkama, nes tuo metu norint policininko algą padidinti 100 litų, aukštesnio lygmens specialistams valstybės tarnautojams (kurių yra daugiau nei pareigūnų) algas būtų tekę kelti po 500 litų, o tokių išlaidų valstybė negalėjo sau leisti. Bent jau policijos atveju Sauliui Skverneliui pavyko pasiekti užsibrėžto tikslo. Algų didinimo klausimus ankstesnės vyriausybės apskritai ignoravo.

Galima pasakyti ir tai, kad pagerėjo aprūpinimo situacija. Perkami nauji automobiliai, tiesa, šis procesas kažkodėl vangiai vyksta sostinėje. Nors policijos departamentas Vilniuje, sostinės VPK visada buvo „podukros“ vietoje – čia finansavimas buvo mažiausias, o pavyzdžiui, Alytuje – daug geresnis. Rajonuose ir šiandien padėtis yra geresnė: tinkamai aprūpinama automobiliais, ryšio priemonėmis, ginklais.

– Grįžkime prie santykių su vadovybe. Kodėl nepaisoma profsąjungos nuomonės, juk jai visai nebūtina telkti daugumos pareigūnų?

– Tai paradoksas. Net jei yra tik keletas profsąjungos narių, įstatymas įgalina juos pasirašyti kolektyvinę darbo sutartį, kurios sąlygos būtų taikomos visiems darbuotojams. Tačiau dabartinė vadovybė atkakliai nenori klaysytis profsąjungos, nes ši neva neatstovauja daugumos.

Anksčiau dialogas vyko sėkmingiau. Matyt, kad anuomet buvome „užliuliuoti“, bendravimas su vadovybe vyko ir jautėmės ramiai. Dabartinis generalinis komisaras Linas Pernavas tuo metu dirbo Utenos apskrityje ir net sostinėje pareigūnai žavėjosi tuo, kaip jis gynė savo darbuotojus. Šiandien, deja, to paties negalime pasakyti.

Visada siekdavome diskusijos ir dialogo, nemėgino reikalauti vien sau naudingų dalykų, kenkdami darbdavio interesams, siekėme kompromisų. Anksčiau tokios diskusijos vykdavo, dabar mūsų balso visiškai nebesiklausoma.

Kai kuriose užsienio valstybėse, pavyzdžiui Norvegijoje, profsąjunga vadovauja žinybai kartu su darbdaviu ir atitinkamai prisiima ir dalį atsakomybės. Išmintingas vadovas turėtų suprasti, kad toks modelis yra jam naudingas.

– Naujoji sostinės pareigūnų profsąjungos vadovybė išrinkta kovo 25 dieną. Kokias svarbiausias užduotis dabar sau keliate?

– Pirmiausia, atgaivinti komunikaciją ir gausinti profsąjungos gretas, įrodyti žmonėms, kad profsąjunga yra jiems naudinga, padaryti profsąjungą patrauklesne.

Antras uždavinys – atidžiai sekti vykstančius pokyčius. Vykstant reformai, pokyčių įtakoti, jau nekalbant apie tai, kad kažkuriuos sustabdyti, beveik negalime. Todėl svarbiausias mūsų uždavinys – maksimaliai sumažinti žalą, kurią pokyčiai atneša pareigūnams. Pavyzdžiui, jungiant padalinius, darbdavys linkęs gudrauti – vengti išeitinių kompensacijų mokėjimo ir pan. Mūsų tikslas – apginti pareigūnus nuo tokių veiksmų. Toliau kovosime, kad reforma būtų įgyvendinta griežtai laikantis įstatymų. Jei taip iš tiesų būtų daroma, ši reforma būtų įgyvendinama ne per vienerius, o per keletą metų ir žalingas poveikis darbuotojams būtų daug mažesnis.

Trečias mūsų uždavinys, parodyti visuomenei, kad dabartinės vadovybės dėka sugriuvo ne vienus metus vykęs socialinis dialogas ir galimybė palaikyti lygiateisius santykius su darbdaviu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"