TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Šventoji nepaliauja intrigavusi mokslininkų

2015 08 26 6:00
Šią vasarą Šventojoje archeologai tyrinėjo vieną iš akmens amžiaus žūklės vietų. Deniso Nikitenkos nuotrauka

Sovietmečiu numelioruotos, pajūrio pelke vadinamos didžiulės pievos su kanalų sistema Šventojoje toliau džiugina archeologus. Neseniai baigti mėnesį trukę kasinėjimai prie poilsio komplekso „Elija“ nustebino gausiais su žvejyba susijusiais 5 tūkst. metų senumo radiniais.

Mokslininkai, ištyrę 260 kvadratinių metrų plotą, rado unguriams medžioti skirto medinio žeberklo fragmentą, užtvaroms skirtų, nusmailintų kuoliukų, akmeninių tinklų pasvarų, žuvų kaulų, keramikos ir kitų neolito laikotarpio artefaktų.

Tačiau labiausiai archeologus stebina tai, kad per visą pajūrio pelkės tyrimų istoriją beveik nerandama žmonių kapaviečių.

Radiniai nenuvylė

Neolitinės gyvenvietės buvo įsikūrusios tarp Šventosios ir Kunigiškių. Pirmąkart mokslininkų dėmesį priešistorės laikų radiniai Šventojoje prikaustė 1966 metais. Anuomet, melioruojant pajūrio pelkę, vietos žvejai ėmė rasti įvairiausių dirbinių iš gintaro, titnago. Išsiaiškinus, kad čia esama akmens amžiaus archeologinio komplekso, nuo 1967 metų iki 1971-ųjų buvo atliekami didelio masto kasinėjimai, kuriems vadovavo hab. dr. Rimutė Rimantienė.

Priešistorės žuvų kaulai archeologinėje perkasoje Šventojoje. / Deniso Nikitenkos nuotrauka

Praėjus dešimtmečiams mokslininkų dėmesys pajūrio pelkei neslopsta iki šiol. Šiemet pietinėje kurorto dalyje, už kelių šimtų metrų nuo jūros kranto, kasinėjimus vykdė Lietuvos istorijos instituto archeologai. Tyrimų vadovė Augustina Kurilienė LŽ pasakojo, kad pavyko išsiaiškinti gana svarbių ateičiai detalių.

„Kasinėjome toje vietoje, kur akmens amžiuje tyvuliavo vienas lagūninių ežeriukų, buvo jo duburys. Nustebino tai, kad aptikome labai gerai išlikusį kultūrinį sluoksnį. Tai rodo, jog po galingos melioracijos ne viskas buvo sunaikinta. Mūsų radiniai taip pat nuteikia optimistiškai, nes aptikome su žvejyba susijusių pėdsakų, keramikos“, – pasakojo ji.

Archeologai durpingoje žemėje, kelių metrų gylyje rado nemažai įstrižai nukirstų medinių kuoliukų, kurie gali byloti apie naudotas užtvaras vandenyje, tam tikras žvejybai skirtas konstrukcijas.

„Taip pat radome medinio, unguriams žvejoti skirto ir į šakę panašaus žeberklo fragmentą bei vadinamąją pliaušką, kuri buvo skirta atsistumti plaukiant valtimi. Žemė slėpė ir skobto semtuvėlio dalį, daug žuvų ir kitų gyvūnų kaulų, akmeninių tinklų pasvarų. Deja, gintaro neradome, tačiau tai – logiška, nes kasinėjome ne buvusios gyvenvietės, o žūklės vietoje. Radome ir Narvos bei rutulinių amforų kultūroms būdingos keramikos“, – kalbėjo archeologė.

Tūkstantmečių senumo puodo šukė iš molio, į kurį žmonės įmaišydavo grūstų kriauklyčių./Deniso Nikitenkos nuotrauka

Įdomu tai, kad Narvos kultūros akmens amžiaus žmonės, gyvenę mūsų pajūryje, puodams lipdyti naudojo grūstas kriaukles. Jas įmaišydavo į molį, kad jis būtų „liesesnis“, o puodas tapdavo lengvesnis.

„Kai didžiulius pajūrio pelkės plotus ištyrė R. Rimantienė su savo komanda, rasti naujų artefaktų beveik tose pačiose vietose yra sudėtinga, todėl džiaugiamės, kad mums pavyko tai padaryti. Ypač gausūs mediniai radiniai, jie bus ištirti. Vėliau mokslininkai identifikuos ir rastus kaulus, nustatys gyvūnų rūšis“, – sakė A. Kurilienė.

Didžioji mįslė

Archeologinių tyrimų vadovė atkreipė dėmesį, kad neatskleistų paslapčių Šventojoje dar labai daug, todėl pajūrio pelkės neolitinės gyvenvietės, žūklės ir medžioklės vietos toliau išlieka vienu labiausiai mokslininkus dominančių priešistorės objektų.

Pavyzdžiui, iki šiol neaišku, kodėl didžiuliame akmens amžiaus komplekse nerandama žmonių palaidojimo vietų. „Ilgamečiai tyrimai rodo, kad šioje teritorijoje žmonės užsiėmė labai intensyvia veikla. Vis dėlto nerandame tų žmonių kapaviečių, yra žinoma tik apie rastus pavienius gyventojų kaulus. Galima spėti, kad Šventojoje jie nuolat negyveno, pajūryje daugiausia žūklavo, medžiojo, rinko gintarą, prekiavo. Tarsi čia būtų buvęs to meto prekybos centras, į kurį žmonės atvykdavo, tačiau nuolat ir ilgai negyveno“, – svarstė LŽ kalbinti archeologai.

Netoli šiųmečių tyrimų Šventojoje ploto praėjusiame amžiuje buvo rasta įspūdinga stulpinė skulptūra. / LŽ archyvo nuotrauka

Antropologinės medžiagos trūkumu Šventosios neolitinėse gyvenvietėse yra stebėjusis ir pati R. Rimantienė. 1979-aisiais ji rašė, kad pavyko rasti tik du gerai išlikusius priešistorės žmonių žandikaulius: moters ir vaiko.

„Matyt, žmonių kapaviečių reikėtų ieškoti giliau į žemyną. Akmens amžiaus gyventojų palaidojimo vietos mums vis dar yra didžioji mįslė“, – sakė A. Kurilienė.

Beje, įdomu ir tai, kad žmonių kaukolių neolito laikų gyvenvietėse randama net ir buvusiuose namuose, pakastų tiesiog ten, kur jie gyveno. Mokslininkai svarsto, kad tai gali būti susiję su protėvių kultu, kai tikėta, jog palaidojus artimuosius savo namuose jie neatsiskiria nuo bendruomenės ir iškeliavę anapilin.

Iki šiol stebina ir tai, kad neolitinėse gyvenvietėse, kaip Šventosios, dažnai randamos tik žmonių kaukolės ar jų dalys. Manoma, kad buvo laidojama tik žmogaus galva, kuri laikyta svarbiausia jo kūno dalimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"