Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Tarp mitologijos ir politikos

 
2016 12 13 9:32
Gintaro Jociaus piešinys

Mintis parašyti šį straipsnį kilo šių metų rugsėjo 22 d. Taip tiksliai prisimenu todėl, kad tai – Tarptautinė diena be automobilio. 

Pradžia. Paplaukiojimas Nerimi

Jos išvakarėse du vienos ministerijos valdininkai, paskirti rūpintis taršos ir triukšmo mažinimu, pasakojo, kaip ir jų ministerijos darbuotojai dalyvaus toje gražioje akcijoje. Jie išlips iš savo automobilių ir į darbą atvyks kaip kas gali. Vieni pėsčiomis, kiti, kaip dabar Vilniuje madinga, – dviračiais, paspirtukais, riedlentėmis... O tie, kas gyvena Antakalnyje, gal net bandys, pasak prelegentų, į darbą atplaukti Nerimi. Čia tai bent!

Kitą rytą pastoviniavau ant Neries kranto: niekas nepasirodė. Nė vieno plaukiko į darbą! Tiesą sakant, ir automobilių gatvėse ne itin sumažėjo. Ir tai – giedrą, šiltą šių metų rugsėjo 22 dieną. O ant kokių riedlenčių ar paspirtukų sulipsim gruodžio 17-ąją, sausio 21-ąją ar vasario 6-ąją? Didžiumą iš 365 ar, kai pasiseka, ir iš 366 dienų, kai norisi ne ant dviračio, o po skėčiu ar kur šilčiau?..

Taigi, visokių minčių kyla kiek ilgiau pastoviniavus ant upės kranto. Prisiminiau tų dienų spaudos ir internetinių puslapių antraštes: „Vilniuje grūstys vėl įkalino vairuotojus“, „Rytinis chaosas prie Spaudos rūmų“, „12 sankryžų buvo visiškai nepravažiuojamos“, „Vilniečiai vėl stringa spūstyse“... Pamaniau, kad sudėtinga vis dėlto spūstis gatvėse, taršą, triukšmą, eismo pavojus sumažinti helovinais, valentinais, dienomis be automobilio ar dienomis be darbo ir visokiomis kitokiomis akcijomis, atrakcijomis, šventėmis ir minėjimais. Čia labai praverstų atkaklus ir kryptingas kasdienis darbas. Tačiau tai nėra taip paprasta: politikų keturių metų ciklai, valdininkų pečių gležnumas, nepastovūs permainų vėjai... O dažnai – ir iš senų laikų atsėlinę ir sąmonėn giliai įstrigę mitai : vienus gąsdinantys, kitus – gražiai raminantys.

Ta pati mergelė, tik kita suknelė, arba Naujoji mitologija

Vilniaus metrolopiteno projekto rengėjus ilgus jų darbo dešimtmečius pančiojo įvairūs „gostai“ ir „snipai“ – statybos normos ir taisyklės. Sovietinė imperija seniai sugriuvo, tačiau „snipų“ šmėkla vis dar klaidžioja po Lietuvą.

Pasirengę prikelti Vilniaus metro idėją, jo entuziastai per 14 veiklos metų apie jį iš kai kurių politikų ir valdininkų sužinojo 3 svarbiausius dalykus. Štai tos trys tiesos pagal kai kuriuos valdininkus ir seimūnus.

Pirmoji: „Metropolitenas – tai kosmosas!“

Kosmosas – kažkas sunkiai aprėpiamo ir suvokiamo. Kaip transatlantinis skrydis! Bendraudamas su „kosmonautais“ netrunki suvokti: kalbėdami apie metro jie turi galvoje ne greitą, patogią, punktualią transporto priemonę – jai ten vietos nėra! Jų galva užimta kolosaliais vaizdiniais – Maskvos ar Peterburgo metro stotimis: su visa jų pribloškiančia marmuro didybe, sietynų ir vitražų grožybėmis ir neaprėpiamomis erdvėmis – kaip trečdalis Vilniaus...

Tuo tarpu pasaulis, neklaidžiojantis tarp kosminių kategorijų, plačiai naudojasi komfortišku ir greitu transportu. 55 šalys, pusantro šimto miestų jau įdiegę metropoliteno sistemas ir jų tinklą sparčiai plėtoja. Beje, pirmasis metropolitenas pastatytas prieš... 153 metus, Londone. Taigi kosmosas Lietuvoje, atrodo, skiriasi nuo kosmoso pasaulyje! Mūsų, matyt, tikresnis – ekologiškas. Kaimiškas.

Neseniai spaudoje pasklido žinia: estai ties greitąją jungtį po Baltijos jūra. „Talsinkifix“ – 92 km geležinkelis – sujungs Taliną ir Helsinkį, 50 km šios atkarpos nusidrieks po vandeniu. Kelionė truks 30 minučių vietoj pustrečios valandos keltu dabar. Kalbama, kad šiam projektui ES jau pažadėjo 10 mlrd. eurų.

Dabar palyginkite: 92 kilometrai nuo Talino iki Helsinkio – ir 8 kilometrai nuo Pilaitės iki Centro. Dešimt milijardų eurų – ir nepilnas vienas... Pajutote skirtumą?

Šioje vietoje mūsų „kosmonautų“ aikčiojimai man primena Bavarijos karališkosios medicinos tarybos tvirtinimus:

„Geležinkelių statyba kelia didelę grėsmę valstybei ir padarys žalą visuomenės sveikatai. Maža to, judėjimas didesniu nei 40 km/val. greičiu neišvengiamai sukels keleiviams pamišimą ir kraujo išsiliejimą į smegenis.“

Dokumentas datuotas 1837-aisiais, tačiau ką vienas kitas šimtmetis reiškia kosmoso begalybėje...

Antroji: „Metropolitenas – tai utopija!“

Utopija – tai jau kažkas suprantamiau nei kosmosas, bet... „Utopistai“ man atrodo pavojingesni nei „kosmonautai“. Pastarieji numoja ranka iš karto, be jokių aiškinimų: kosmosas, ir tiek kalbų! Iš karto pamatai, kur to žmogaus suvokimo ir siekių ribos. O „utopistai“ gali ir galva palinksėti pritardami: taip, taip, metro – tai puiku! Tai daug ką išspręstų! Tačiau...

Ir tarsi balandžius iš rankovės ima traukti: o mūsų tiek mažai! Mes tokie neturtingi! Ne, mes nesugebėsime!.. Taigi – gal kitos kartos, gal kiti kraštai, gal kada nors...

Yra toks nedidelis Reno miestelis Bretanėje, Prancūzijoje. Klaipėdos dydžio. Vienoje iš jo metro stotelių stovi paminklas buvusiam miesto merui. Ne, ne – meras gyvas, tačiau dėkingi miestiečiai taip nutarė pagerbti žmogų, miesto vadovą, kuris, kiek užsitęsus ginčams dėl metro – statyti ar nestatyti? – trinktelėjo kumščiu per stalą, pareiškęs, kad jis prisiima asmeninę atsakomybę už pažangios transporto priemonės diegimą mieste.

Nutiesęs pirmąją 8 km atkarpą, Renas jau tiesia antrą liniją – 12 kilometrų. O prie dviejų metro vagonėlių prikabino trečiąjį: pastačius metro miestas ėmė augti.

Tačiau tai – Bretanėje. O Vilniuje matau atlaidžiu šypsniu palydimus žodžius – utopija!

Nežinau, kam ir kokioje stotelėje mes pastatysime paminklą – mūsiškiai juk taip mėgsta brautis į istoriją pro užpakalines duris!

– Duok milijoną! – reikalauja jie, ir šis, svarbiausias, jų reikalavimas tarsi ataidi iš tolimo sovietmečio.

Milijono istorija yra tokia. Kai 1972–1974 metais Vilniaus generalinio plano rengėjai braižė Vilniaus ateitį, jame jau prakalbo ir apie metropoliteną. Tačiau plano projektą nuvežus derinti į Maskvą, ten gerokai apkarpė gražius jų planus. Tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo 23 milijoniniai miestai, o Vilnius pagal gyventojų skaičių – tik 52 vietoje. Tad apie metropoliteną kalbos nė negalėjo būti – pirma tegul pasistato tie, kur gyventojų keliskart daugiau. Bus milijonas gyventojų – bus ir šneka!

Tačiau vis dėlto – sąjunginės respublikos sostinė, ne šiaip sau miestas!.. Tad pasiūlė tokį mažesnį metro variantą – greitąjį tramvajų. Nedaug trūko, kad būtume jį paleidę. Buvo skaičiuojami keleivių srautai, braižomos trasos, vykdomi geologiniai-inžineriniai tyrinėjimai, rengiamas techninis-ekonominis pagrindimas... Dirbo ištisi institutai – ir ne tik Lietuvos, bet ir Charkovo, Kijevo, tuometinio Leningrado... Darbai sustabdyti 1990 m. O kas sustoja, tą vėl išjudint, pasirodo, labai sunku.

Kad ir kaip būtų, „Metro sąjūdis“ ir „Vilniaus metro“ dabar bando paleisti mechanizmą, kuris realiai jau tiksėjo prieš ketvirtį amžiaus.

Tačiau iš už aukštų Vilniaus valdžios mūrų, žiūrėk, vėl ir vėl atskrieja:

– Duok milijoną! Duok milijoną!

Ir, tiesą sakant, net nesuprasi: ar čia iš Savivaldybės, ar iš seno „snipo“, ar iš Ilfo ir Petrovo...

Helsinkis, Lilis, Breša, Lozana, Niurnbergas, Bilbao – Europoje per dvi dešimtis miestų, kurie, būdami Vilniaus dydžio ar mažesni už jį, pasistatė metro. Be milijono. Ir be 25000. Piko valandomis, viena kryptimi.

Dar viena „utopistų“ maldelė:

– Tokie pinigai, o jų – nėra! Vilnius praskolintas!

Metro entuziastai kantriai aiškina: nereikia miesto pinigų! Miestas tokiems projektams jų neturi. Ir nereikia! Reikia tik politinės valios. Leiskite statyti privačiam kapitalui. Juk leidžiama jam statyti gyvenamuosius namus, prekybos centrus, tai kodėl neleist statyti tiltus, tiesti kelius, diegti efektyvias transporto sistemas? Juk negalima amžinai tik dūsauti tarsi nekaltai mergelei: „Noriu investicijų!“ Ir vis, kad pagal investicijas vienam gyventojui esam paskutiniai Europoje. Įsileiskite ten privatų kapitalą, kur patys... nepajėgiate, nespėjate, nenorite.

Ypač tai svarbu dabar, kai po metų kitų ims sekti ES paramos šaltiniai. Kas, jei ne tokie „metropolitenai“ temps ekonomiką ir pelnys duoną?.. Vien tik atkarpos Pilaitė – Centras statyba miesto biudžetą kasmet papildytų dešimtimis milijonų eurų, būtų sukurta apie 1500 darbo vietų. Susigrąžintume tuos savo žmones, kurie šiandien tiesia metro linijas Varšuvoje, Helsinkyje ar Osle, triūsia įvairių Europos miestų statybose.

– Utopija! – mesteli valdininkai ir vėl stumteli projektą 30–50 metų tolyn. Taip ramiau. Geriau per tą kadenciją kokį kioskelį nugriauti-pastatyti-nugriauti...

Kaip čia neprisiminus auksinės sovietinio biurokrato taisyklės: nerodyk iniciatyvos, nes pačiam gali tekti ją įgyvendinti!

– Ei, valdžia!

Trečioji : „Metropolitenas – tai afera!“

Prisipažinsiu atvirai: „aferistus“ aš labiau suprantu nei „kosmonautus“ ar „utopistus“. Gyvendamas elektrinių, rūmų, muziejų, stadionų statybos laikmečiu netyčia gali išsiugdyti itin kritišką požiūrį į bet kurį didesnį projektą. Ypač didelį pagalį į geležinius Vilniaus metropoliteno ratus įkišo vieno buvusio sostinės mero globotas moderniojo gatvės tramvajaus projektas. Daugelis šias dvi transporto rūšis iš nežinojimo ar nenoro žinoti painioja iki šiol. Nors jos skiriasi bent dviem principiniais dalykais – neminint kitų.

Pirmasis – gatvės tramvajus trukdo kitiems eismo dalyviams labiau nei kiti eismo dalyviai trukdo jam.

Metro traukinukai, judėdami kitoje erdvėje, atlaisvina kelius gatvės eismo dalyviams.

Antrasis – įrodymui, kad „modernusis“ viešojo transporto sistemos nepagerina, buvo išleistas ne vienas Vilniaus miesto milijonas.

„Vilniaus metro“ savo studijoms, projektų rengimui, konferencijoms, švietimui nepaėmė nė vieno cento iš biudžeto.

Tad – dar vienas skirtumas: kai buvo leidžiami Vilniaus pinigai, valdininkai bei politikai tylėjo tarsi vandens į burną prisiėmę.

Kai „Vilniaus metro“ verčiasi be valstybės lėšų – ir dar žada savo projektais papildyti biudžetą! – tuoj pasigirsta balsai:

– Čia kažkas ne taip! Čia greičiausiai – afera!

Nepratę mūsų žmonės kitaip. Ar – kitaip pripratinti?

Keistas jiems šis projektas, nors tu ką...

– Stadiono nesugebame pastatyti, o čia – metropolitenas!

„Vilniaus metro“ žmonės tik nusijuokia tai išgirdę.

Dar ne visi išsivažinėjo po svečias šalis. Netrūksta Lietuvoje nei talentingų architektų, nei statybininkų ar inžinerių.

Štai šmėkštelėjo spaudoje žinutė: olandų firma subūrė tarptautinę 200 žmonių komandą įgyvendinti didžiulį ir sudėtingą projektą šventajame musulmonų mieste Mekoje. Tai – gatvės, požeminiai praėjimai, metropoliteno trasos. Komandoje – ir 15 lietuvių.

Tačiau mūsų žmogui – Meka toli, o stadionas – čia pat. Tad ir metropolitenas tokiam – kaip kapa (toks raudonas audeklas buliui erzinti).

– Afera!

Ir visa kita neįdomu.

Bėkit lėkit – dangus griūna!

Kai pritrūkstama mitų, praverčia ir pasakėlės. Teko net straipsnių skaityti (nekalbant apie įvairaus lygio pašnekesius), kurių autoriai rimtu veidu įrodinėja, kad metro traukinukai išjudins žemę ir, neduokdie, gali nugriauti namą. Dar ir ne vieną!

Šį rudenį sėdėjau ant suoliuko Niujorko Centriniame parke. Čia pat, visai negiliai, prašniokšdavo metro traukinukas. Apsidairiau – priešais, kitoje gatvės pusėje, stūksojo Amerikos gamtos istorijos muziejaus rūmas, kažkur visai netoli – net Vilniuje garsus Gugenheimas, aplinkui dangų rėmė įspūdingi dangoraižiai... Traukinukai vis prašniokšdavo po kojomis, dangoraižiai stovėjo, muziejai neužsidarė...

Tiesą sakant, ir Akropolis (graikų, ne „Maximos“!) nesugriuvo, nors šalia jo – o jergutėliau! – net trys metro stotelės. Griuvėsių ir Atėnuose, ir visoje Graikijoje netrūksta, bet tai jau – ne metropoliteno istorija.

Tad jei tikrasis tebestūkso, tai ir šalia mūsiškio, „maksiminio“, galėtų pravinguriuoti jo trasa. Ir neprošal būtų – nes kai plūstelės tūkstantiniai pirkėjų ir sirgalių (juk stadioną vis dėlto pastatys?) srautai ant Šeškinės kalvų – kas ir kuo juos išvežios?

Gal užteks šūksnio: „ Bėkit lėkit!..“?

– Ar nesugriaus metropolitenas Senamiesčio? – paklausiau gerbiamo mūsų paminklosaugininko Jono Glemžos.

Profesorius tik nusijuokė:

– Kaskite giliau nei 7 metrai, ir jokio pavojaus paveldui nekelsite.

Beje,daugelio šalių archeologai dėkingi metro statytojams: tie, viena vertus, paskubina tyrinėjimus. Be to, kai kuriose šalyse metro stotelės paverstos nedideliais muziejais, kur keleiviai gali susipažinti su atidengtais klodais ir archeologinėmis vertybėmis.

Kad ir kaip būtų, turint tokį senojo miesto gatvių tinklą, kurio pakeisti neįmanoma, be požeminio transporto sudėtinga išspręsti daugelį jo problemų. O didžiuliai automobilių srautai pro Onos bažnyčią ar Rotušę daro joms kur kas didesnę žalą nei skverelio pakraštyje prigludusi įėjimo į metro stotį būdelė.

Štai tokia politika

Programiniame dokumente – Kompleksinio Vilniaus miesto transporto išvystymo schemoje – jo rengėjai, be kita ko, tvirtina:

„Vilnius, kaip rodo statistika, be Kišiniovo, liko paskutinė sąjunginės respublikos sostinė, besinaudojanti tik dviem transporto rūšimis – autobusais ir troleibusais. Perkopęs pusės milijono gyventojų skaičių, miestas aiškiai pasiekė šių transporto priemonių galimybių ribą ir ima labai jausti būtinybę paleisti dar vieną transporto rūšį, galinčią pervežti daug keleivių – bėginį transportą“.

Šiam dokumentui jau gerokai per tris dešimtis metų. „Bėginis transportas“ jame nuo skvarbaus Maskvos žvilgsnio pridengė „metropoliteną“. Tačiau svarbiau kita. Per tuos dešimtmečius pasikeitė santvarkos. Pasikeitė sąjungos. Iš sąjunginės respublikos sostinės virtom Europos valstybės sostine. Manau, net Kišiniovas pasikeitė. Tik Vilniaus troleibusai ir autobusai – tie patys. Ta pati transporto sistema, nors Vilnius, kai kurių urbanistų teigimu, plotu lenkia Paryžių. Nors tuomet, kai buvo rengiama minėta transporto schema, 1000-iui Vilniaus gyventojų tekdavo 200 automobilių, o dabar – 650!

Ir tai jau – ne mitai, o tikrovė. Kaip ir, mokslininkų skaičiavimais, Vilniaus metų biudžeto dydžio nuostoliai, patiriami dėl automobilių spūsčių, taršos, triukšmo, eismo įvykių...

Dabar koreguojamas Vilniaus miesto Bendrasis planas. Jo sprendiniai lems miesto vystymąsi keletui dešimtmečių – ne tik mums, bet ir mūsų vaikams. Gerai, jeigu bus atsižvelgta į mokslininkų, statybininkų, transporto specialistų pastabas ir pasiūlymus, nes kol kas šiame koreguojamame plane nėra nei „bėginio transporto“, nei „metropoliteno“. Ir jo trasų nebelikę – tų, kurios keliavo iš vieno Vilniaus generalinio plano į kitą. Tiesa, surasite ten dviračius, nes, kaip žinia, dviračio išradinėti nereikia. Viena Europos valstybių sostinių tarsi pasmerkiama nediduko provincijos miestelio lemčiai.

Išsivažinėjimui, žinoma, pakanka ir autobusų bei troleibusų. Tačiau Vilniuje norėtųsi gyventi. Tokiu atveju ir iš miesto valdžios norėtųsi ne dviračių, veloautobusų ar kitokių kosmetinių pašmaikštavimų, o radikalių viešojo transporto pertvarkymų. Kelrode žvaigžde galėtų tapti Bogotos mero Gustavo F. Petro žodžiai: „Išsivysčiusi šalis yra ne ta, kur vargšai važinėja automobiliais, o ta, kur turtuoliai naudojasi visuomeniniu transportu“.

Kodėl metro? Pabaiga.

„Metroprojektas sustiprina Vilniaus, kaip regioninio didmiesčio,įvaizdį ir kuria tokiam didmiesčiui bei jo žmonėms reikalingą aplinką. Tai ne tik planas, bet ir Vilniaus miesto ateities vizija, kurios įgyvendinimas taps visų vilniečių reikalu.“ Šią citatą nurašiau iš filosofo, vilniečio, Vytauto Rubavičiaus straipsnio. Na, o gįžtant prie žemiškų ir techninių kategorijų derėtų pridurti, kad, vaduojantis iš automobilių srautų ir vengiant dėl to kylančių problemų, tinkamesnio miestams transporto už metro dar nesugalvota.

Metro

– dvigubai greitesnis ir keliskart talpesnis nei autobusas;

– daugsyk saugesnis ir punktualesnis nei gatvės transportas;

– nekelia triukšmo, neteršia oro, negadina gamtovaizdžio.

Savo greičiu, patogumu, punktualumu, komfortu jis pajėgus konkuruoti su bet kuria transporto priemone ir jas pralenkti. gali gerokai sumažinti automobilių spūstis, sutrumpinti kelionės laiką, pakeisti miesto įvaizdį.

Ir dar: jis, kaip jau minėta, netrukdo kitiems eismo dalyviams. Tai gal ir jam netrukdykim?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"