TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Tarp šunų kaip Aliaskoje

2007 12 19 0:00
Šešių Sibiro haskių kinkinys H.Bliujų neša 35 km per valandą greičiu.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kad pralėktum laukais ir miškais šunų traukiamu kinkiniu, nereikia keliauti toli į šiaurę. Šį malonumą galima patirti ir Lietuvoje.

Daug kam gali atrodyti keista, kad teisininkas, išbandęs įvairius darbus ir supratęs, jog gyvena ne taip, kaip norėtų, meta darbą mieste ir apsigyvena kaime su pulku šunų. Taip prieš keletą metų pasielgė Hubertas Bliujus. "Šunys duoda daug daugiau, nei galite įsivaizduoti", - tikina iš esmės gyvenimo būdą pakeitęs žmogus. Filologės išsilavinimą turinti žmona Jolanta Bliuj dar viena koja Vilniuje, kita - taip pat Žalgirio kaime prie Vievio. Tačiau seną sodybą nusipirkusi šeima planuoja ją rekonstruoti ir jau kitais metais nuolat ten gyventi. Taip Bliujų gyvenimą pakoregavo meilė šunims. Jau treti metai jie vadovauja vieninteliam Lietuvoje šunų kinkinių sporto klubui "Aliaska".

Malonumas gyventi

Iš pradžių Bliujai turėjo tik taksiuką. Užsienyje išvydę šunų kinkinius susižavėjo, bet suprato, jog tai - ne miesto užsiėmimas. Teko apsispręsti. Dabar šeima turi vienuolika šunų - aštuonis Sibiro haskius ir du galingus Aliaskos malamutus bei vietoje nenustygstantį groserį. Dvyliktą mažytį beveislį, paliktą stotelėje surištomis kojytėmis ir snukučiu, priglaudė iš gailesčio. Jis naujoje draugijoje greitai pritapo, net bando už save gerokai didesniems šunims vadovauti, lekia po keletą kilometrų paskui kinkinius, jaučiasi toks pat svarbus ir reikalingas.

"Mūsų haskiai ir malamutai nėra ypatingi gražuoliai iš brangių parduotuvių ar išpuoselėtų veislynų. Mes juos parsivežėme jau suaugusius iš įvairių šalių, iš įvairių vietų. Žmonės jų nenorėjo arba dėl kitų priežasčių negalėjo auginti", - sako Jolanta. Toks pasirinkimas ir gailestis paliktam šuneliui byloja, jog šie žmonėms šunų auginimu užsiima tikrai ne dėl verslo ir pinigų, o pirmiausia dėl to, kad myli juos, kad nori ir jaučia malonumą taip gyventi. Tai ir yra pagrindinė darbo sėkmė. "Pirmiausia turi būti meilė, supratimas, kaip reikia rūpintis šunimis, o tik tada - pramogos ir sportas", - teigia Jolanta.

Paskui voverę - į medį

Pasak Huberto, miesto žmogui didelį malonumą teikia gebėjimas susikalbėti su šunimis, mokėjimas valdyti jų kinkinį. "Čia ne autopilotas, valdydamas kinkinį negali snausti. Kartą mums taip lekiant per kelią stryktelėjo voveraitė ir liuoktelėjo į medį. Visi mano šunys - paskui ją ir akimirksniu taip pat atsidūrė medyje... - pasakoja Hubertas. - Pamatę bet kokį žvėrį jie visada pagreitina tempą. Ne taip ties posūkiu pasielgsi - susipins šunų virvės. O kelyje irgi visko pasitaiko, ir kelmų, ir duobių, ir slidu būna. Šunys supranta kur kas daugiau nei tau atrodo, stebi kiekvieną tavo judesį, iš anksto įspėja, ką darysi, ką jiems reikės daryti."

Pramogos

Norintieji "Aliaskoje" gali papramogauti - pasivažinėti įvairiais šunų kinkiniais (dviejų, keturių, šešių ar net aštuonių šunų traukiamais triračiais, rogėmis), pasimokyti, kaip savo šunis

pripratinti prie kinkinio. "Kinkiniais nevažinėjame tik vasarą, kai temperatūra siekia apie 20 laipsnių šilumos. Tankų, šiltą kailį turintiems šiaurės veislių šunims būna jau per karšta", - aiškina Jolanta.

Pasaulyje šunų kinkiniai populiarūs ir tuose kraštuose, kuriuose nebūna sniego. Tokias pramogas mėgsta ispanai, italai. Triračiai populiarūs ir Lietuvoje, kai sniego žiemą iškrenta vis mažiau. "Kai rengiame varžybas, vien Lietuvoje susirenka apie dešimt dalyvių. Jau yra išmokusiųjų važinėti kinkiniais", - sako Jolanta. Šunų kinkinių sportą net siūloma įtraukti į žiemos olimpiadą.

Pakinkyti šunys kalnuotose vietovėse moka traukti ir slidininką. Kas neturi dviejų keturkojų, gali vieną pririšti prie paspirtuko. Kai šuo vingiuotu keliu lekia 35 kilometrų per valandą greičiu, ekstremalūs pojūčiai garantuoti. Jolanta taip mėgsta važinėti pasikinkiusi savo groserių veislės šunį. "Šią veislę išvedė skandinavai. Tokie šunys dabar labai populiarūs sprinterio rungtyse (iki 10 km trasose), nes yra greitesni už haskius, - kalba moteris. - Bėgioti tinka ir pudelis: prie diržo, juosiančio žmogaus juosmenį, tvirtinamas šuns pavadėlis. Pudelis lekia traukdamas bėgiką ir taip pagreitina jo tempą (juk kiekvienas šuo greitesnis už žmogų). Toks sportas labai populiarus užsienyje. Beveik kiekviename miesto parke pamatysi taip sportuojančius keturkojų šeimininkus. Be to, atokesnėse vietose tai daryti saugiau."

Tik duok jiems darbo

Šunys, išvydę nepažįstamų žmonių, ėmė staugti lyg vilkai - gailiai "verkti", tarsi prašyti, kad duotų darbo. "Jie taip kiekvieną rytą, apie aštuntą valandą, kokią minutę kaukia savo protėvių balsu. Šie šiaurės šunys ne loja, o staugia kaip vilkai, nes daugiausia turi laukinių gyvūnų instinktų", - pasakoja Jolanta. Tačiau tie "laukinukai" yra labai draugiški žmonėms, neagresyvūs.

Pastaruoju metu haskiai itin išpopuliarėjo Lietuvoje. Žmonės juos pamėgo dėl mėlynų akių, draugiškumo, dėl to, kad panašūs į vilkus. Mieste auginami haskiai dažnai pabėga, nes nepaprastai mėgsta laisvę, jiems nuolat reikia lakstyti ir dirbti. Šunį mylintis šeimininkas kartais klaidingai mano, jog daro gera leisdamas augintiniui tinginiauti ant sofos. Prigimties nenurungsi. "Tokie šunys gali gyventi ir mieste, tik jiems būtina leisti išsilakstyti, net pavargti, tada bus puikios formos. Haskiams tai vienas malonumas", - tvirtina Jolanta.

Daug kam atrodo, kad kinkiniu šunims sunku vežti žmones, kad jie yra kankinami, verčiami sunkiai dirbti vien dėl žmonių malonumo. Taip gali manyti tie, kurie niekada iš arti nematė, kaip elgiasi kinkomi šunys. Vos tik šeimininkai, nešini pakinktais, įėjo į voljerą, keturkojai nurimo, tiesiog patys kišo galvas į diržus, nes žinojo - tuoj galės palakstyti. Jiems patinka toks darbas. Net vienas pritinginčiu inteligentu vadinamas haskis, iš pradžių slėpęsis būdoje, išvydęs, kad jo draugas jau išvestas ir pririštas prie triračio, pats jokio be raginimo išlindo ir priėjo prie šeimininkų: esą imkit ir mane. Kadangi į kinkinį buvo pakinkyti šeši Sibiro haskiai, likę du iš pavydo nerimavo ir draskėsi: ir mes norim! "Kiekvienas šuo turi savo paskirtį, o haskiams patinka, kai reikia traukti svorį, - teigia Jolanta. - Pavyzdžiui, šeši šunys nesunkiai gali pavežti du žmonės. Per dieną jie pajėgūs nubėgti net 70 kilometrų."

Aukso ieškotojų pramoga

Sibiro haskiai mažesni ir greitesni už malamutus, tad labiau tinka trumpesnių distancijų varžyboms. Aliaskos malamutai stambesni ir šiek tiek lėtesni negu Sibiro haskiai. Jie nepamainomi per ilgo nuotolio keliones, kai reikia ne greičio, o ištvermės. Aliaskoje malamutus (jų pavadinimas kilęs nuo eskimų genties melmutų) ypač mėgo aukso ieškotojai. Tai vieni seniausių šiaurėje augintų kinkomų šunų. O varžybos Aliaskos malamutų kinkiniais atsirado XX amžiaus pradžioje, kai aukso ieškotojai, medžiotojai į miestelį suveždavo savo laimikius ir, neskubėdami namo, būriuodavosi, šnekučiuodavosi. Tada kiekvienas, suprantama, norėdavo pasipuikuoti savo šunimis. Aukso ieškotojai ėmė rengti lenktynes, kad išsiaiškintų, kurio šuo geriausias. Iš tokios savaime kilusios pramogos ir atsirado dabar labai populiarus sportas.

Šuo vedlys - didelė vertybė

Į kinkinius šunys kinkomi įvairiai: jų gali būti ir du, ir keturi, ir šeši, Aliaskoje - mažiausiai aštuoni. Gali būti ir dvylika. "Pirmieji bėga vedliai, greičiausi šunys, viduryje - komandinio charakterio, paklusnūs, o paskutiniai, arčiausiai žmogaus - stipriausi, - atskleidžia kinkymo subtilybes Jolanta. - Šunų savybės ypač svarbios laukinėje gamtoje, kai nežinai, kas gali nutikti kelyje. Todėl reikia tinkamai pakinkyti šunis. Jei neturi patikimo mąstančio vedlio, gali ir numirti. Kinkomus šunis auginantys mūsų pažįstami iš Kamčiatkos pasakojo tikrą istoriją: viena mergina išvažiavo į mišką, rogėms užkliudžius kelmą nukrito nuo jų, o šunys nulėkė toliau. Tačiau sumanus vedlys, suradęs plačią aikštelę, kurioje kinkinys nesusipindamas galėjo apsisukti, apgręžė keturkojus ir grįžo pas merginą. Tokio šuns nieks niekada neparduotų. Kamčiatkoje, kitur šiaurėje, kaip teko skaityti, šuo vedlys net buvo keičiamas į žmones. Toks keturkojis - svarbiausias šiauriečių gyvenime. Dabar nepatiri tokių ekstremalių pojūčių, kai tavo gyvybė priklauso tik nuo patikimo šuns, tačiau nors iš dalies gali tai pajusti."

Bliujų augintiniai šunys yra dalyvavę daugelyje Lietuvoje ir užsienyje vykusių varžybų, laimėję nemažai apdovanojimų, bet, pasak Jolantos, visų jų amžiaus vidurkis - jau septyneri metai, o geriausias sportinis pajėgumas būna trejų metų šunų. Tad didelių laimėjimų iš jų ir nereikia norėti. Tačiau pramogoms amžius netrukdo, tam jie gali tarnauti iki gyvenimo pabaigos. Taigi Bliujų šunys laimingi bus dar ilgai, o tai - svarbiausia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"