TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Tautos savitumą dildo laikas

2007 11 27 0:00
Raižių kaimo totoriai grįžta iš pamaldų.
Zitos Stankevičienės nuotrauka

Prieš kelis šimtmečius aplink Raižius (Alytaus r.) buvo devyni kaimai, kuriuose gyveno daugiau kaip pustrečio šimto totorių - dabar jų likę vos keturiasdešimt. Tačiau ir šiandien Raižiai yra Lietuvos totorių dvasinis centras, tik šiame krašte kepami gardūs totorių nacionaliniai pyragai - šimtalapiai.

Draugiški Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ryšiai su totorių valdovais žinomi nuo XIII amžiaus. Kovai su Kryžiuočių ordinu ir kitais priešais lietuviai į pagalbą kviesdavosi totorius. Atsirado genčių, kurios nuolat padėdavo kariauti Lietuvos kunigaikščiams ir pakviestos jų pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip mūsų kraštuose apsigyveno pirmieji totorių imigrantai.

Vertindamas totorių drąsą, narsą ir ištikimybę Vytautas Didysis Lietuvoje įkūrė pirmąsias kolonijas - totorių sodybas. Jam valdant mūsų šalyje apsigyveno daugybė totorių. Totoriai ypač gerbė šį Lietuvos valdovą, jo vardą minėdami šventinėse maldose.

Bėgant metams dalis totorių susiliejo su kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautomis ir prarado savo nacionalinius bruožus, tačiau dauguma jų iki šiol sugebėjo išsaugoti savo tautos nacionalinį savitumą. Pasak Alytaus apskrities totorių bendruomenės pirmininko Ipolito Makulavičiaus, dabar Lietuvoje gyvena apie 5000 totorių, daugiausia jų Vilniaus krašte. Alytaus apskrityje priskaičiuojama apie 500 totorių.

Šimtalapį pamėgo lietuviai

Jau seniai nieko nebestebina, kad alytiškiai įvairių švenčių progomis užsisako ne lietuvišką tortą, bet totorių nacionalinį pyragą - šimtalapį. Juo dzūkai mėgaujasi ir šeimyninių švenčių progomis, ir į svečius jį vežasi.

Iš pradžių šiuos skanius kepinius su razinomis ir aguonomis išimtinai kepdavo totorės, tačiau, jiems labai išpopuliarėjus, šimtalapius pradėjo kepti ir lietuvės. Dabar šimtalapių galima ne tik paskanauti iškeptų pagal asmeninius užsakymus, bet ir nusipirkti beveik visuose didesniuose prekybos centruose.

Tačiau žinovai sako, kad nors lietuvėms irgi pavyksta skanūs kepiniai, daugelio pyragų, parduodamų parduotuvėse, net lyginti su tikruoju totorišku neverta - jį moka iškepti tik totorės.

"Tikrą totorišką pyragą galima iškepti tik duonkepėje krosnyje ant kaltinės baltojo ketaus keptuvės. Visus kitus šimtalapius, keptus net ir pačių totorių, bet dujinėse ar elektrinėse orkaitėse, vadinu išsigimėliais", - sako I.Makulavičius.

Kitą lietuvių mėgstamą totorišką patiekalą koldūnus irgi nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pagaminti. Anksčiau koldūnų gaminimas trukdavo ne vieną parą. "Norint gerus koldūnus pagaminti reikia daug laiko. Mano mama ir močiutė šį patiekalą pradėdavo gaminti ketvirtadienio popietę. Pirmiausia atnešdavo sūdytos jautienos arba avienos, ją išmirkydavo, nusausindavo ir atšaldydavo. Mėsą smulkindavo ne mėsmale, bet supjaustydavo peiliu 3-5 milimetrų dydžio kubeliais. Tada šitaip susmulkintą dar kartą smulkindavo ant specialios lentelės su paaukštintais krašteliais dviem kryžmai laikomais peiliais. Tada ją sumaišydavo su supjaustytu lajumi ir palikdavo per naktį pastovėti šaltoje patalpoje. Šeštadienio rytą mėsą išmaišydavo su prieskoniais ir darydavo koldūnus", - atskleidė nacionalinės virtuvės paslaptis I.Makulavičius. Totoriai savo didžiuosius koldūnus mėgsta valgyti ne su spirgučiais ar grietine kaip lietuviai, bet su krienais.

Pasak I.Makulavičiaus, jo tautiečiai nevalgo kiaulienos rūpindamiesi savo sveikata, nes joje yra daug cholesterolio, nevalgo ir plėšriųjų paukščių, mintančių maita, mėsos. "Juk jie nešvarūs", - tvirtina save gerbiantis totorius.

Laidoja namelyje

Pagal islamo papročius mirusįjį reikia palaidoti "su ta pačia saule". Tačiau šios tradicijos Lietuvoje beveik nebesilaikoma. Pasak totorių, taip buvo laidojama anksčiau, kai žmonės gyveno sėsliau. Dabar, giminėms išsibarsčius ne tik po visą Lietuvą, bet ir užsienį, laidotuvės gali užtrukti dvi ir tris dienas.

Pasikeitė ir kitos laidojimo tradicijos. Anksčiau mirusįjį šarvodavo be karsto, įsuptą į drobulę, o dabar tai vis rečiau pasitaiko. Mirusį musulmoną, kaip ir kitos religijos išpažinėją, aprengia drabužiais ir guldo į karstą. Tik kai kuriuos religingus, vyresnio amžiaus totorius laidoja uždengtus drobule, be karsto dangčio, šį irgi užkasa kape. Musulmonui kapo duobėje statomas piramidės formos lentinis namelis, kad mirusysis, aplankius jį angelams po keturiasdešimt dienų, galėtų atsisėsti atsakinėdamas į jų klausimus, - pasakojo I. Makulavičius.

Kaip lietuviai visus laidotuvių dalyvius pakviečia gedulingų pietų, taip ir totoriai, palydėję mirusįjį, ceremonijos dalyvius kviečia paskutinių velionio vaišių. Pagal musulmoniškų kraštų tradicijas į kapines vyksta tik vyrai, tačiau Lietuvos musulmonai griežtai šio papročio nesilaiko. "Moterys gali palydėti į kapus, tik privalo segėti ilgus sijonus arba mūvėti kelnes", - kalbėjo apie laidojimo papročius I.Makulavičius.

Paprastai totoriaus kapą ženklina du akmenys - didesnis ties mirusiojo galva, mažesnis - ties kojomis. Kapai negali būti aptverti, nes totoriai laiko visus žmones lygiais, todėl niekas neturi atsiriboti. Šiais laikais statomi antkapiai su užrašu ir musulmoniška simbolika - užrašas yra kitoje paminklo pusėje, atsistojus prieš kapą matomas tik paprastas akmuo.

Anksčiau musulmonai žvakes mirusiesiems uždegdavo mečetėse. "Dabar, kai yra elektra, jos degamos kapuose, ramadano (pasninko) išvakarėse. Kas nori, ateina ir uždega žvakes, tai kažkas panašaus į Visų šventųjų dieną Lietuvoje", - lygino totoriškas ir lietuviškas tradicijas I.Makulavičius.

Tuoktuvės ir krikštynos

Per daugelį šimtmečių kai kurias tradicijas totoriai perėmė iš lietuvių. Totoriams atsikėlus į Lietuvą, buvo leista vesti kitatikes. Pasak I.Makulavičiaus, mišrias šeimas sukūrę tautiečiai greičiausiai nutautėjo. Tie, kurie tuokėsi tarpusavyje, sugebėjo išsaugoti senuosius papročius ir perduoti juos ateinančioms kartoms.

Sovietmečiu, kaip ir visos kitos tautos, totoriai tuokdavosi civilinės metrikacijos skyriuose. Dabar jaunuosius imamas gali sutuokti ir namie. "Jungtuvių ceremonija būna neįmantri: prie užtiesto stalo perskaitoma malda ir palaiminami jaunavedžiai. Tada viskas vyksta kaip ir lietuviškose vestuvėse - užtveriamas kelias, reikia iš persirengėlių išsipirkti stalą", - pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Pagal musulmonų papročius nėra krikšto tėvų. Tačiau Lietuvos totoriai nusižiūrėjo šią tradiciją iš krikščionių. Vardo suteikimo apeigos, vadinamos azanu, vyksta kūdikio tėvų namuose. Kūdikis guldomas ant pagalvės, kuri dedama ant stalo. Šalia jo padedamas Koranas, dvi uždegtos žvakės, duona, druska ir vanduo. Sukalbėjęs maldą imamas tris kartus ištaria kūdikio vardą, kad jį atmintų iki paskutinio teismo dienos. Anot totorių, vardą vaikui stengiamasi duoti kuo anksčiau, kad sukalbėta malda jį apsaugotų nuo galimų nelaimių ir jis augtų Dievo malonėje. Mažieji totoriukai turi vieną vardą, antro, šventojo, jiems nesuteikiama. Daugeliui mažylių tėvai išrenka tuo metu populiarius vardus, nieko bendra neturinčius su tikėjimu. Pasitaiko ir grynai lietuviškų - Juozas, Jonas. Kai kurie lietuviški vardai turi totoriškus atitikmenis: Stepas - Mustafa, Motiejus - Machmudas, bet dažniausiai šių vardų savininkai vadinami lietuviškais.

Pasak bendruomenės pirmininko, totorių namai yra labai tvarkingi, švarūs ir kuo toliau, tuo mažiau skiriasi nuo lietuvių, labai dažnai net negalėtum pasakyti, kokios tautybės žmogus juose gyvena. Nieko išskirtinio būstuose nėra. Religingų tautiečių namuose ant sienų kabo šventųjų paveikslai, o totorių namuose - gražiai įrėmintos maldos iš Korano, nes islame nėra nei pranašų, nei paties Dievo paveikslų.

Jaunimas nebenori skaityti Korano

Lietuvos totoriams didžiausia dvasinė vertybė - jų religija. Tik dėl jos ilgus šimtmečius gyvenant svetimoje šalyje pavyko išsaugoti savo tautos papročius, dvasinę kultūrą. "Tačiau gerbdami savo religiją totoriai neignoravo ir kitų tikėjimų. Jiems nuo kūdikystės būdavo įskiepijama pagarba kitos tautos žmogui", - tvirtino I.Makulavičius.

Žmonių atmintyje dar gyvi prisiminimai, kai kolūkių laikais totoriai darbuose pavaduodavo lietuvius per didžiąsias krikščionių šventes, patys tomis dienomis nedirbdavo namie sunkių darbų.

Pirmosios mečetės Lietuvoje atsirado XV amžiaus pradžioje, Vytauto Didžiojo laikais. Skirtingu metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo skaičiuojama penkiasdešimt totorių religinių šventovių. Lietuvos totorių mečetės, palyginti su musulmoniškų kraštų maldos namais, yra labai kuklios ir iš išorės, ir iš vidaus. Dažniausiai tai kvadratinės formos mediniai pastatai su kūginiais stogais. Virš stogo esantis bokštelis - minaretas, papuoštas musulmonų religijos simboliu - pusmėnuliu ir penkiakampe žvaigžde. Kiekvienoje mečetėje yra priemenė, kurioje tikintieji palieka batus. Mečetės vidus padalytas į dvi dalis, nes pagal islamą maldos metu tikintieji negali matyti priešingos lyties asmenų. Dešinėje pusėje esanti didesnė - skirta vyrams, mažesnioji - moterims. Abi dalis skiria plona pertvara su ertmėmis, uždengtomis užuolaida. Kiekviena dalis turi atskirą įėjimą. Pamaldos vyksta vyrų pusėje, dvasininkas sėdi priešais michrabą - nišą, rodančią Mekos kryptį.

Dabar garbaus amžiaus totoriai vis dažniau užsimena apie tai, kad jaunimas nebeskiria tiek laiko ir dėmesio savajai religijai, jos puoselėjimui. Anot raižiškių, ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, kiek likę imamų, jauni žmonės nebemoka ir nebenori mokytis skaityti Koraną.

Mečetės ištuštės

"Dėl religijos išties sudėtinga situacija. Ne už kalnų metas, kai mečetės ištuštės. Lietuvoje likę tik penki imamai. Bandėme šeštadieniais jaunuolius mokyti skaityti Koraną Raižiuose. Bet greitai paaiškėjo, kad 2-3 valandų per savaitę neužtenka, o daugiau skirti niekas negali (be to, maldas ir apeigas reikia išmokti atmintinai), nes kiekvienas jaunas žmogus nori įsitvirtinti gyvenime baigdamas kitokius nei religinius mokslus. Netgi svarbiausios penktadienio pamaldos Raižiuose nebevyksta, darbingo amžiaus totoriai negali mesti darbo ir vidurdienio skirti maldoms", - apgailestavo bendruomenės pirmininkas.

Koranas, kiekvieno musulmono gyvenimo vadovas, anksčiau buvo kiekvieno totoriaus namuose, tačiau ar taip yra ir dabar, I. Makulavičius negalėjo patvirtinti.

"Malda buvo labai svarbi totorių gyvenime, bet viskas keičiasi, ir nieko nepadarysi. Ribos nyksta tarp tautų, ir nėra tikslo tam priešintis, kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip patinka", - ramiai kalbėjo apie ateitį I.Makulavičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"