Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Tęsia tarpukario Vilniaus lietuvių tradicijas

 
2017 09 17 16:00
"Vilniečių ainių klubas septynerius metus kovojo dėl teisės atidaryti senųjų vilniečių skverą šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios", - sakė visuomeninės organizacijos pirmininkas Andrius Žibikas.
"Vilniečių ainių klubas septynerius metus kovojo dėl teisės atidaryti senųjų vilniečių skverą šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios", - sakė visuomeninės organizacijos pirmininkas Andrius Žibikas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Kiekvienas, besidomintis Vilniaus istorija, kiekvienas, ja besididžiuojantis ir norintis būti toje istorijoje, – visi yra mūsų nariai. Vilniečių ainių klubui vadovauja išankstinio įsipareigojimo dvasia. Aš tik padedu koordinuoti jo veiklą“, – kukliai prisistatė visuomeninės organizacijos pirmininkas Andrius Žibikas.

Oficialiai Vilniečių ainių klubas egzistuoja nuo 2003 metų gruodžio 19 dienos. Vieningai nutarus steigti klubą, išrinkta iniciatyvinė grupė, būsimo klubo valdyba. Ją sudarė: Jūratė ir Jonas Burokai, Jonas Jonynas, Birutė ir Dovydas Mackoniai, Vytautas Ramanauskas, Kęstutis Šimas, Reda Tursaitė, Dainora Vaivadienė. Klubui 2003–2005 metais vadovavo J. Burokaitė, o nuo 2005 metų – K. Šimas.

Klubas tęsia praėjusio amžiaus tarpukario Vilniaus lietuvių bendravimo tradicijas. Visą lietuvių bendruomenę anuomet vienijo bendri tikslai – išsaugoti Vilniuje ir Vilniaus krašte lietuvybę, lietuvių kalbą, būti Lietuvos patriotais, išsilavinusiais, dorais žmonėmis. Šios savybės buvo ugdomos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Lietuvių mokytojų seminarijoje, amatų mokyklose, įvairiose draugijose ir t. t.

„Mes naudojamės Vilniumi kiekvienas savaip. Esame įkyrūs naudotojai. Traukiam jį į save, alsuojam jo oru, jis mums labai reikalingas. Taip, Vilnius – kosmopolitiškas miestas. Tai, kad čia sugebėjo sugyventi šitiek tautų, yra vienas svarbiausių traukos aspektų.“

Iš anksto įpareigoti

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Valakampiuose vykdavę Vilniaus lietuvių susitikimai – gegužinės – išliko tradicija iki šių dienų. Vyresnioji karta išmirė, dabar jau jų vaikai ir anūkai perėmė vasaros susitikimų organizavimą, įkūrė Vilniečių ainių klubą. „Du kartus per metus organizuojame visuotinius susirinkimus. Birželio pirmą sekmadienį renkamės žymaus politikos ir visuomenės veikėjo, Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vasaros rezidencijoje. Kitas, ne toks oficialus susirinkimas vyksta per Trijų karalių šventę – sausio šeštą dieną Vilniaus rotušėje, – dėstė A. Žibikas.

Vilniečių ainių klubo pirmininkas prasitarė, jog netrukus ketinama pasirašyti keturšalę bendradarbiavimo sutartį tarp Gervėčių klubo, Gervėčių ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijų. „Turime bendrų tikslų – kartu būsime stipresni. Norime gimnazijų mokinius iš anksto įpareigoti būti mūsų krašto, mūsų siekių, mūsų atminties patriotais. Ypač atminties – ji nežmoniškai trapi. Privalome ją išlaikyti“, – sakė jis.

Neseniai atšvęstas Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos šimtmetis, anot A. Žibiko, – didžiulė šventė Lietuvai. „Kada prasideda tauta? Kai pradedama mokyti jaunoji karta“, – konstatavo Vilniečių ainių klubo vadovas.

Jis apmaudavo, kad ši svarbi data nesulaukė pakankamo valdžios atstovų dėmesio. Tai esą ir parodo požiūrį į savo ištakas. „Toks įspūdis, kad išrinktoji valdžia gyvena kažkur šalia mūsų – paraleliniame pasaulyje. Nesugeba skirti prioritetų, kas svarbu tautai. Šią pirmąją lietuvišką gimnaziją baigė garsiausi Lietuvos mokslininkai, kultūros veikėjai, lietuvybės skleidėjai, – aiškino jis. – Gyvenimas susideda iš daugelio dalykų. Jei nesuprantame, iš kokių, jis susidėlioja visiškai kitaip, nei priderėtų. Tai paprasta...“

Senųjų vilniečių skveras

Vilniečių ainių klubas septynerius metus kovojo dėl teisės atidaryti senųjų vilniečių skverą šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios. Pastangos nenuėjo veltui – leidimas rengti tęstinį projektą iš savivaldybės gautas. „Senamiesčio širdis vis dar laisva“, – linksmai nusiteikęs kalbėjo A. Žibikas.

Architektas Vytautas Biekša parengė meninį skverelio projektą, už tai nereikalaudamas jokio atlygio. Visgi techniniam projektui įgyvendinti klubas ieškos rėmėjų.

Vieta skvereliui pasirinkta neatsitiktinai. Tarpukario Lietuvoje Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo katalikiškos lietuvių bendruomenės židinys. Kiemelyje stovi paminklas Šv. Kristoforui, Vilniaus globėjui.

Pasak A. Žibiko, Šv. Kristoforo skulptūra jos autoriui, menininkui Antanui Kmieliauskui kainavo narystę Dailininkų sąjungoje. Paminklas, kaip lietuviškos minties, laisvės bei tikėjimo simbolis, išliko net ir sovietinės okupacijos metais.

A. Žibiko manymu, būtų prasminga ir simboliška, kad senųjų vilniečių skveras atsirastų šalia šios, ne viena įsimintina istorija apipintos vietovės.

Klubo narių užmojai platūs – senųjų vilniečių lietuvių atminimas įamžinamas įvairiuose istoriniuose leidiniuose, rūpinamasi paminklų, atminimo lentų įrengimo projektais. Vileišių rūmuose Vilniečių ainių klubo iniciatyva pakabintos atminimo lentos: dr. Jonui Basanavičiui ir praeities saugotojui, bibliotekininkui Pranui Razmukui. Netolimuose planuose – dar dvi atminimo lentos: Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui, Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninei atminti.

Išleista nemažai knygų apie Vilnių. Naujausia jų – skirta Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos šimtmečiui paminėti.

Birželio pirmą sekmadienį klubo nariai renkasi žymaus politikos ir visuomenės veikėjo, Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vasaros rezidencijoje Valakampiuose.Jono Juodišiaus nuotrauka
Birželio pirmą sekmadienį klubo nariai renkasi žymaus politikos ir visuomenės veikėjo, Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vasaros rezidencijoje Valakampiuose.Jono Juodišiaus nuotrauka

Priklausomybė būti vilniečiu

Paprašytas apibūdinti tipišką vilnietį, A. Žibikas svarstė, kad bendrą sostinės gyventojo paveikslą sudaryti būtų sunku. „Neįmanoma palyginti vilniečio lietuvio su vilniečiu žydu, lenku ar baltarusiu. Žydiškas Vilnius visai kitos dvasios nei lietuviškas“, – teigė A. Žibikas. Anot jo, šabloniško tipažo nėra, yra tik keista priklausomybė būti vilniečiu. „Mes naudojamės Vilniumi kiekvienas savaip. Esame įkyrūs naudotojai. Traukiam jį į save, alsuojam jo oru, jis mums labai reikalingas. Taip, Vilnius – kosmopolitiškas miestas. Tai, kad čia sugebėjo sugyventi šitiek tautų, yra vienas svarbiausių traukos aspektų“, – tikino visuomenininkas.

Žmonės, jo įsitikinimu, turi įdomią savybę – iki kažkurio taško jie užsiima kuriančia veikla, vėliau – griaunančia. „Tik nedaugelis iš tų, kuriems reikalingas Vilnius, yra Vilniui reikalingi. Tokia visų miestų filosofija, jie išrankūs“, – tvirtino Andrius.

Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigęs dizainą, įvairiems teatrų spektakliams sukūręs apie 50 scenovaizdžių, apipavidalinęs daugiau kaip 150 jubiliejinių estrados ir kultūros renginių A. Žibikas sakosi esąs angažuotas savo specialybės. „Architektūrą suvokiu kitaip nei daugelis. Turiu kitokį matymą, kitokį suvokimą apie erdvę, struktūras, miesto urbanistiką. Žinoma, klaidų pasitaiko visur, tačiau architektūroje jos dažniausiai nepataisomos, – dėstė vilnietis. – Kita vertus, klaidos, kurios daromos plečiant miestą, architektūros intervencijos senamiestyje – laikotarpio požymis.“

Vyksta gyvenimas

A. Žibikas atkreipė dėmesį, kad šiandien gotikos, renesanso, baroko dermė nieko nestebina. Esą po šimto ar dviejų šimtų metų žmonės taip pat lengvai toleruos dabartinį suvokimą, jis susilies į vientisą turinį. „Tad ašaros man nebyra žiūrint, kaip bjaurojamas Vilnius“, – juokdamasis sakė klubo pirmininkas ir pridūrė, kad į dabartines klaidas reikia žiūrėti pozityviai – jos išnyks. Jis pabrėžė, jog nuolatinė kaita reikalinga, tai ženklas, kad vyksta gyvenimas.

Į klausimą, kaip ilgainiui keitėsi Vilnius, šešiasdešimt ketverių vilnietis atsakė su šypsena: „Pokyčiai su amžiumi neišvengiami. Kai pasižiūriu į veidrodį – tas pats kaip į miestą.“

Klubo pirmininkas išreiškė susirūpinimą, kad miesto istoriniai objektai negailestingai naikinami. „Kas atves į protą, kas sujudins smegenis, kad jos pradėtų kibirkščiuoti tinkama kryptimi? – retoriškai klausė jis. – Jei kas nors nukrito, niekas nesistengia priklijuoti. Priešingai, stengiasi „damušti“ tai, kas liko. Suprantama, lėšų trūkumas, tačiau parodyti kitokį požiūrį nieko nekainuoja. Bent kepurę nusiimtų...“

Daugelis Europos miestų, pasak A. Žibiko, atviresni nei Vilnius. Čia daugelis fasadinių durų – užrakintos. „Ar matėte sostinės senųjų pastatų lubas, sienas? Ar prie jų prisilietėte? Vilniaus interjerai nyksta, begėdiškai juos griauname arba uždarome, kad niekas nematytų. Matome tik išorę, o vidus, širdis – tragiškai naikinama, kaip tik įmanoma. Skaudu, kad nežinome, kas slypi už daugelio pastatų durų, – sakė jis. – Negali teigti, kad padėtis visur vienoda – kai kur durys plačiai atvertos. Padėtis nebėra tokia bloga kaip sovietmečiu. Tendencija gerėjanti. Dar visi klodai neišsemti – yra apie ką rašyti, pasakoti, atkurti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"