TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Tiesiog pasitikiu žmonėmis

2014 05 19 6:00
Tautodailininkas V.Cikana tikino, kad meno suvokimas jam dirbant seniūnu tik pagelbsti. Kazio Kazakevičiaus (LŽ) nuotraukos

Vos ne kiekvienas šakietis pasakytų, kad Lukšių miestelis, Zyplių dvaras ir tautodailininkas Vidas Cikana yra tarsi nedaloma trejybė. Ir vieną įsivaizduoti be kitų – beveik neįmanoma. Per beveik ketvirtį amžiaus, kiek V.Cikana vadovauja Lukšių seniūnijai, kurios teritorijoje stovi Zyplių dvaras, tiek miestelis, tiek ir nugriovimui pasmerktas dvaras pasikeitė neatpažįstamai.

Nemaža dalis dvaro ansamblio – restauruota, patys Lukšiai – vienas gražiausiai tvarkomų miestelių visoje šalyje, šiandien traukiantis ne tik važiuojančiųjų keliu Šakiai-Kaunas, bet ir norinčiųjų jame apsigyventi akį. V.Cikana neslepia – visos permainos daromos Lukšių miestelio gyventojų gerovės vardan, net jei kartais dėl to ir tenka sulaukti valdžios priekaištų.

- Beveik ketvirtį amžiaus dirbate seniūnu, dar daugiau metų esate kūrėjas – medžio drožėjas, kalvis, skulptorius. Kaip pavyksta suderinti potraukį menui ir seniūnijos reikalus?

- Seniūno darbą pradėjau 1990 metais. Todėl dabar jis tarsi jau susiliejęs su mano gyvenimu, su mano planais ir svajonėmis. Kažkada, kai dar dirbau kolūkio dailininku, visko prisiplanavau. Tie menininko planai tinka iki šiol, ir aš juos vis dar vykdau. Juk visuomet yra pasirinkimas - jei reikia įrengti pėsčiųjų taką, tai jį galima nutiesti taip, kaip daro statybininkai. Bet galima ir kiek įdomiau – jį truputį „paraityti“, parinkti įdomesnes gamtoje randamas medžiagas. Šalia jo dar ką nors pasodinti. Ir taip elgtis visur ir visada.

- Tos menininko užmačios persipina su seniūno veikla. Aš savęs neatskiriu, kur ir ką darau kaip seniūnas, o kur – kaip menininkas. Juolab, kai atsirado Zyplių dvaras. Su juo man ant pečių užkrito ir daugiau pareigų – tenka pabūti ir sargu – dvare „sargauju“ jau 12 metų. Ir net restauratoriaus rūpesčiai užgulė. Menotyros mokslus specialiai baigiau Vytauto Didžiojo universitete, kad galėčiau rūpintis dvaro komplekso pastatų restauracija ir dvaro atstatymu.

Tuo tarpu menas visą mano gyvenimą buvo tarsi naktinis užsiėmimas. Mano kūryba – naktinė. Baigiu pokalbius su žmonėmis, darbą seniūnijoje ir kai kada apie 10 val. vakaro einu padirbėti – atsidedu kūrybai.

- Tiek trumpai prieš kiek daugiau nei dešimtmetį dirbdamas meru, tiek ir kur kas ilgiau seniūnu, nestokojote įvairių idėjų. Ar jos pasiteisino?

Lukšių kampeliai sutvarkyti vietos gyventojų rankomis.

- Mano sugalvotas principas, kad tokiuose administraciniuose vienetuose kaip seniūnijos visos ūkinės problemos, įvairios įstaigos turėtų būti sutelktos vienose rankose, galiu drąsiai sakyti, pasiteisino. Kai atėjau dirbti seniūnu, seniūnijoje dirbo keturios moterys. Bet 1992 metais Seimas leido vystyti seniūnijų savarankiškumo modelį, kuriam pritarė ir rajono taryba, tad 1997 metais seniūnijoje jau dirbo 92 žmonės. Seniūnija administravo Liepalotų mokyklą, Lukšių darželį, gaisrinę, turėjo savo komunalinį ūkį, seniūnijai buvo pavaldžios kultūros įstaigos, ambulatorija. Dėl to, kad viskas buvo sutelkta vienose rankose, miestelio gyventojai turėjo net ir materialinę naudą – perpus sumažėjo komunaliniai mokesčiai, įstaigoms nereikėjo atskirų buhalterijų, buvo pastatytas Liepalotų mokyklos pastatas, beje, rangos būdu už net mažiau nei pusę milijono litų, kai beveik analogiška mokykla Vilnijos krašte buvo pastatyta už daugiau nei 2 mln. litų. Skaičiuojame, kad iki to laiko, kai visą komunalinį ūkį perėmė rajono savivaldybė, mes Lukšių bei aplinkinių kaimų žmonėms sutaupėme bent apie 800 tūkst. litų.

Žinoma, seniūnui taip dirbti yra sunku, tad labai svarbu, kad dirbtų kompetentingi įstaigų vadovai, kad jie nebijotų imtis iniciatyvos. Dabar tik belieka apgailestauti, kad viso to, ko siekėme ir ką jau buvome padarę, nebeliko. Daugelis įstaigų tapo viešosiomis, su išaugusiomis išlaidomis administravimui, bet ne paslaugoms, išaugo komunalinių paslaugų įkainiai.

- Liaudies išmintis byloja, kad mūšio lauke vienas – ne karys. Ar tokiu pat vienišu kariu nesijaučia ir seniūnas?

- Iš pradžių mūsų miestelyje bendruomenė kūrėsi vangiai – daugelis mąstė, kad jos net nereikia, nes yra veikliausi žmonės, kurie susirenka pas seniūną ir apsisprendžia, ką reikia padaryti visų miestelio gyventojų labui. Tačiau kai atsirado galimybės gauti Europos Sąjungos fondų lėšų, tuomet susigriebėme, kad be bendruomenės centro niekaip neišsiversime. Taip ir atsirado bendruomenės centras, kurio nariu esu ir aš. Mums pavyko sėkmingai parengti keletą projektų. Prie Lukšių gimnazijos buvo įrengtas minkštos dangos stadionas ir sporto aikštelės, kuriose vaikai „duodasi“ iki vėlaus vakaro. Dabar norime dar įgyvendinti kitą projektą – nutiesti takus tarp gimnazijos sporto aikštelių ir Lukšių kultūros namų, šalia jų įrengiant skulptūrų parką, pastatyti lauko treniruoklius.

Be to, projektinėmis, savivaldybės bei seniūnijos lėšomis buvo tvarkomas ir miestelio centras – viešosios erdvės prie gimnazijos ir kultūros namų. Kitoje kelio Kaunas-Šakiai pusėje yra sukurtas Siesarties vingio parkas, kurį dažnai aplanko ne tik miestelio gyventojai, bet ir svečiai.

Esame sutarę, kad projektų lėšomis būtų perkamos tik medžiagos, o darbus pasidarome patys, padedami savanorių, pasitelkdami bedarbius per viešuosius darbus. Tokiu būdu mes taupome lėšas ir darbus pasidarome kur kas pigiau, nei tai padarytų statybos firmos.

- Daugelis seniūnų skundžiasi, kad bedarbiai nenori dirbti, o sudėtingesnių darbų, kaip trinkelių klojimas, esą, atlikti net nesugeba?

- Manęs net ir darbo biržos specialistai klausė, kodėl bedarbiai, pasiūlius viešuosius darbus, siūlosi juos dirbti Lukšių seniūnijoje. Bet aš nieko specialiai nedarau. Tiesiog aš pasitikiu žmonėmis. Jie dirba net ir sunkius, atsakingus darbus. Žinau, kad kai kur bedarbiams siūlo tai, ką jie moka – pašluoti, žoles nupjauti. Tačiau manau, kad žmonėmis reikia pasitikėti ir nebijoti jiems patikėti ir sudėtingesnių darbų. Ypač jaunimui. Ir dabar grupė jaunuolių tinkuoja atnaujinamų miestelio pastatų sienas. Jei kuris nemoka – parodau, kaip tai daryti. Ir jie daro. Pasitikint žmonėmis, jiems suteikiamos galimybės ne tik parodyti save, bet ir išmokti kokio nors amato. Jiems patiems smagu pasigėrėti savo darbo rezultatais.

- Nei Lukšiai nuo Zyplių, nei Jūs nuo Lukšių – jau, ko gero, neatskiriami. Kokią miestelio ateitį regite?

- Zyplių dvaras yra miestelio teritorijoje, todėl jų jau niekaip neatskirsi. O dvaras – tai mūsų kultūros židinys. Pernai per Jonines, kurios tradiciškai yra rengiamos dvaro teritorijoje, apsilankė apie 4 tūkstančius žmonių. Čia vyksta įvairūs koncertai, rengiamos parodos, veikia keramikos dirbtuvės. Daug įvairių veiklų čia verda. Ypač dabar, kai į dvarą iš Šakių atsikėlė Zanavykų muziejus. Kultūrinės veiklos sfera tik plečiasi.

Lukšiai niekad nebuvo užguitas ar pragertas kampelis. Net kai aš atvykau čia iš Kauno prieš daugiau kaip trejetą dešimtmečių, mačiau čia stabilumą, gerą ūkininkavimą. Dabar tos tradicijos tęsiasi. Pernai miestelyje atsidarė tekstilės fabrikas, yra stipri žemės ūkio bendrovė, veikia pieninė. Kuriasi kavinės, kitokios įstaigos.

Šiandien bijau vieno – kad neatsirastų išpuikimo požymių, nepradėtume vertinti kiek kitokių vertybių, nei derėtų. Kai žmogus tampa pasiturintis, jam pirmoje vietoje – materialiniai dalykai, turtas. Jis kuria tik savo gyvenimo viziją, tuo tarpu apie bendruomenės gyvenimą užmiršta. Bet viliuosi, kad taip neatsitiks. Kol esu seniūnas, man rūpi visų gyventojų, visų mūsų miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių, įstaigų problemos. Turime sutarti ir nekenkti vieni kitiems.

Seniūnija, kaip savivaldybės institucija, materialiai yra skurdi. Padeda rėmėjai, padeda žmonių entuziazmas, žmonių noras gyventi gražesnėje ir malonesnėje aplinkoje. Ir aš pats, ir mano draugai menininkai nemenkai prisideda, kad ta Lukšių aura gerėtų – jie noriai aukoja savo darbus.

Žinoma, yra emigravusių žmonių, tačiau gyventojų skaičius Lukšiuose nemažėja. Per metus pas mus apsilanko apie 30 tūkst. turistų. Jie kelia mūsų miestelio ekonomiką – vis ką nors nuperka mūsų parduotuvėse, kavinėse. Tik reikia išmokti juos kultūringai priimti.

Miestelyje nekilnojamojo turto kainos kyla. Kai Kaune pardavinėjau uošvių namą, už jį negavau tiek, kad būtų galima namą nusipirkti namą pas mus Lukšiuose. Tai irgi rodiklis, parodantis gyvenimo lygį mūsų miestelyje. Tik, duok Dieve, jaunimo liktų daugiau.

- Skundėtės, kad seniūnija skurdi finansiškai, bet ar ji nėra turtinga idėjomis? Ar savo užmačiomis Lukšiai netapo konkurentu Šakiams?

- Idėjų netrūksta. Jos visos realios. Juk ir kai Druskininkai sugalvojo įsirengti slidinėjimo trasą, daugelis galvojo, kad tai – nerealu. Bet gyvenimas parodė, kad ir tokį sumanymą galima įgyvendinti. Lukšiuose kol kas mes dar tik tvarkome aplinką. Tačiau neatmetu tikimybės, kad ateityje atsiras ir kas nors iškilesnio, reikšmingesnio.

Šakiai, palyginus su Lukšiais, gauna kur kas didesnį finansavimą vienam gyventojui. Bet jei sugebame susitelkę ką nors padaryti kur kas pigiau ar net ir visai be pinigų, tai jau yra šis tas. Net ir mūsų Tūkstantmečio vartai mums nekainavo nieko, o jei būtume statę valdiškai, tai bent 70 tūkst. litų tikrai būtų atsiėję. Ir tokiu keliu mes einame. Tik noriu, kad tai suprastų ir rajono tarybos nariai, ir nekaišiotų pagalių – kai mes įkūrėme parkelį, susilaukėme ne pagyrų, bet antikorupcinės komisijos dėmesio.

Kai kada iš gana „bagotų“ žmonių, atvykusių į Zyplių dvarą, tenka išgirsti abejonių, kam toks dvaras reikalingas. O jei toks žmogus dar ir valdžioje, tai kartais pasijunti vos ne kaip balta varna. Tokio mąstymo žmonių dar yra nemažai, ir skaudu jų klausyti.

- Minėjote, kad turite daug idėjų. Ar ne lengviau jas būtų realizuoti dalyvaujant politiniame gyvenime, juolab, kad jau teko pasėdėti mero kėdėje?

- Norint grįžti į politiką, reikia turėti savo komandą ir daug ką daryti vardan tos komandos. O ta komanda kai kada pridaro daug klaidų. Aš nelabai noriu gyventi klaidose ir žmonėms aiškintis, kodėl padarėme taip, o ne kitaip, kaip būtų geriau tiems patiems žmonėms. Neseniai teko grįžti automobiliu iš Vakarų Europos į Lukšius. Privažiavus Marijampolę buvo malonu žiūrėti – naktį miesto centras šviesus, parkai apšviesti, bet jau Vilkaviškyje pasitiko absoliuti tamsa. Nė jokia spingsulė nešvietė prie Jono Basanavičiaus paminklo. Parvažiavus į Lukšius vėl pasitiko šviesa. Tik neilgai taip buvo. Rajono valdžia sužinojo, ir iš karto sulaukiau įsakymo nutraukti naktinį miestelio apšvietimą. Ir visai niekam nesvarbu, kad tuo naktiniu apšvietimu yra siekiama miestelį padaryti saugesniu. Juk 10 valandą vakaro jaunimo nenuvarysi į lovą, jis dar renkasi miestelio centre esančiame parke. Bet apšvietimą išjungti mes jau privalome. Tokie dalykai skaudina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"