Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Ugnies auka išėjusiems artimiesiems

 
2016 10 29 6:00
Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose dar gyvuoja paprotys per Vėlines susirinkti bendros maldos kapinėse prie laužo. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvoje gyvuoja tradicija pagerbti anapilin išėjusius artimuosius per Vėlines uždegant ant jų kapo atminimo žvakelę. Visais laikais mirusiųjų pagerbimo dieną skubėjo ir tebeskuba žmonės aplankyti ir sutvarkyti artimųjų kapų. Jų puošybos tradicijos keičiasi, tačiau išlieka viena jungtis su praeitimi – ugnies auka išėjusio žmogaus vėlei.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio etnologė Nijolė Marcinkevičienė pasakojo, kad dar iki krikščionybės laikų lietuviai pagerbdavo mirusius artimuosius. Jos teigimu, XV-XVI amžiaus metraščiuose aprašoma, kaip rudenį, kai visi laukų darbai jau nudirbti ir derlius suvežtas, lietuviai rengdavo dideles vaišes ir degindavo laužus – taip mirusiesiems būdavo dėkojama už derliaus apsaugą. „Šventė trukdavo nuo šv. Mykolo – rugsėjo 29 dienos, iki šv. Martyno – lapkričio 11-osios, todėl ji vadinta Ilgėmis, mat gana ilgai lietuviai savo mirusiuosius minėdavo. Kiti Ilgių pavadinimą romantizuoja – esą jis kilęs iš žodžio „ilgisi“, – aiškino N. Marcinkevičienė.

Tradicijos kito

Anot etnologės, viduramžiais mirusieji Lietuvoje buvo pagerbiami vaišėmis. Senieji mirusiųjų pagerbimo papročiai mažai kuo primena dabarties: anuomet rudenį protėviai ir patys vaišindavosi, ir aukodavo maisto mirusiesiems bei vargetoms, kurie už artimųjų vėles melsdavosi. Per etnografines ekspedicijas užrašyti senų žmonių pasakojimai, kaip per Vėlines ir Visus šventuosius bažnyčių šventoriuose susirinkusiems ubagams žmonės dalydavo košę, duoną ir pasakydavo vardus artimųjų, už kuriuos šie turėtų melstis. Kapai taip pat buvo ne tokie puošnūs kaip dabar, mirusieji minėti per maldą, prašant tai padaryti ir bedalius vargetas.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio etnologė Nijolė Marcinkevičienė primena, kad Vėlinių dieną prasminga uždegti atminimo žvakę ir ant nebelankomų kapų.

N. Marcinkevičienė sakė, jog kapų puošyba senuosiuose šaltiniuose neminima. Išdabinti amžino poilsio vietas prašmatniais antkapiais tapo madinga palyginti neseniai. Senieji lietuviai ant kapų nešdavo puodus su troškiniu, šiupiniu ar virtiniais. „Tik apie XIX amžiaus vidurį pradėjo formuotis dabartinė laidojimo tradicija, kai kapas puošiamas antkapiu, gėlėmis, žaliuojančiais augalais. Tuomet radosi ir paprotys prieš Vėlines pašluoti, sutvarkyti kapą. Metraščiuose paminėta, kad 1880 metais Varėnos bažnyčios šventoriuje per Vėlines buvo degamos žvakutės, taigi ši tradicija Lietuvoje taip pat nėra labai sena“, – pabrėžė etnologė. Pasak jos, žvakės buvo šventinamos bažnyčioje ir dažniausiai degamos ant apleistų, nelankomų kapų arba ant tų, kas palaidoti nešventintoje žemėje. „Žvakė buvo auka tam, kas gali būti pamirštas, yra toliau nuo Dievo“, – sakė papročių ir apeigų žinovė.

Auka išliko

Nors šiuolaikinės Vėlinių tradicijos nuo senų laikų gerokai pakito, jų esmė, kaip pažymėjo etnologė, išliko ta pati: anksčiau mirusiuosius pagerbdavo vaišėmis, o šiais laikais jiems degamos žvakės, nešama gėlių. „Auką jiems vis tiek atiduodame, tik šiais laikais ji kitokia. Žvakė tarsi simbolizuoja mūsų tikėjimą, kad artimasis dar kažkur netoliese, jo vėlė plevena lyg ta žvakelės liepsna. Rudenį ypač jaučiame, kaip mirusieji prie mūsų priartėja, tad norime jiems įsiteikti uždegdami kelrodę žvakę“, – įsitikinusi pašnekovė.

Etnologė tikino, kad norint tinkamai pagerbti mirusį žmogų jam skirtą Vėlinių žvakę derėtų pašventinti. Tačiau ji sakė nematanti tragedijos, jei ant kapų nešamos prekybos centruose pirktos žvakės. Anot N. Marcinkevičienės, ugnis lietuviams visada buvo šventa, ji garbinta pagonių, vėliau ugnies aukos tradicija įsiliejo į krikščionybę. „Ji visais laikais lietuviams buvo svarbi. Jeigu žmogus nėra labai tikintis, uždegęs nešventintą žvakę ant artimojo kapo, jis vis tiek palieka išėjusiam žmogui savo auką. Duoda ženklą, kad jį prisimena“, – sakė ji. Tačiau krikščioniškų tradicijų prisilaikantiems žmonėms pašnekovė priminė, jog kapams skirtas žvakes reikėtų šventinti bažnyčioje per Grabnyčias, vasario 2 dieną. Pašventintos žvakės laikomos namie ir uždegamos per laidotuves arba Vėlines.

Šiais laikais medinių kryžių deginimą per Vėlines daug kur pakeitė uždegamos atminimo žvakės.

Gėlės vietoj moliūgų

Etnologė svarstė, kad lietuvių sąmonėje itin įsišaknijusi baltų tradicija savo mirusiųjų vėles gerbti ir mylėti, todėl mūsų krašte neprigijo iš Vakarų brovusis Helovino šventė. „Mes, baltai, savo vėles labai branginame ir jų laukiame, o Helovinas yra keltų nacionalinė šventė: jų dvasios baidomos, sakoma, kad tą dieną atsiveria pragaro vartai ir į gyvųjų pasaulį išeina blogosios jėgos: vaiduokliai, raganos, velniai. Todėl jas baugina baisiomis kaukėmis, iš moliūgų drožtomis kaukolėmis, kitais atributais, kad šios neužsuktų į namus ir neskleistų blogio“, – aiškino papročių ir apeigų specialistė.

N. Marcinkevičienė prisiminė, kai Vėlinių metą Lietuvą aplankę užsieniečiai pagarbiai stebėjosi, kaip visa tauta traukia į kapines, šios sužiba žvakučių jūra ir pasipuošia baltų gėlių puokštėmis. Mūsų Vėlinių tradicija, pasak etnologės, yra unikali ir labai graži. Baltos gėlės ant artimųjų kapų, N. Marcinkevičienės teigimu, asocijuojama su senolių įsivaizdavimu, kaip mirusiojo siela palieka kūną balto stulpo pavidalu. „Galų gale tai tyrumo, taikos spalva. Nešdami ant kapo baltų gėlių mes lyg susitaikome su savo mirusiaisiais, linkime jiems ramybės“, – aiškino etnologė. Tačiau papročių žinovė atkreipė dėmesį, kad griežtų taisyklių dėl augalų ir gėlių kapinėse nėra – tinka visa augmenija, kuria galima papuošti amžinojo poilsio vietą. Jos teigimu, jeigu artimas žmogus mėgo tam tikros rūšies gėlės – rožes, tulpes ar lauko žiedus, atnešę jų ant kapo parodome, kad išėjusiojo pomėgius prisimename ir aukojame būtent tai, kas jam labiausiai patiko esant gyvam.

Vėlinių tradicijos gerokai pakito, bet jų esmė išliko ta pati: anksčiau mirusiuosius pagerbdavo vaišėmis, o šiais laikais jiems degamos žvakės, nešama gėlių.Romo Jurgaičio nuotrauka

Laužai kapinėse

Dar viena išskirtinė mirusiųjų minėjimo apeiga – temstant kurti kapinėse laužus ir pagerbti mirusiusiuosius bendra malda, giesmėmis. „Paprotys dar gyvas kai kuriuose Dzūkijos kaimuose. Ugnis, bendra malda, tai tam tikras ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų palaikymas, tikėjimas, jog Vėlinės – ypatingas laikas, kai vėlės geba sugrįžti į savo gyventas vietas, ir tikima, kad jos sugrįžta tik sutemus“, – aiškino pašnekovė.

Papročių ir apeigų žinovės teigimu, seniau kapai buvo puošiami mediniais kryžiais, kurie ilgainiui sudūlėja. Šiuos kryžius pakeitus naujais, senieji buvo sudedami kapų pakraštyje, o per Vėlines pagarbiai sudeginami. Degant vėlinių laužams dera kalbėti maldas už mirusiuosius. Šiomis dienomis Vėlinių laužus daug kur pakeitė žvakės, bet prasmė išliko ta pati – ugnis nušviečia vėlei kelią, o ją uždegęs gyvasis atiduoda savo auką išėjusiajam anapus. „Vertėtų prisiminti ne tik savuosius mirusiuosius. Visais laikais lietuviai pasirūpindavo ir nebelankomais kapais, tad per Vėlines uždegti ant apleisto kapo žvakę yra prasminga ir gerbtina“, – priminė N. Marcinkevičienė.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"