TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ūkininkas skolina asilus prakartėlėms

2012 12 08 9:54
Vaikai su asilais greitai susidraugauja. /Asmeninio albumo nuotraukos

Asilas - vienas svarbiausių Kalėdų prakartėlės biblinių personažų. Ilgaausis kadaise taip sužavėjo jurbarkietį ūkininką, kad jo pomėgiu tapo šių egzotiškų gyvulių auginimas.  

Daugeliui asilas - kvailumo ir aklo paklusnumo simbolis, tačiau gilioje senovėje šis ištvermingas gyvuliukas būdavo gerbiamas. Karaliai į karą paprastai išjodavo ant žirgų, o po sėkmingo mūšio, užėmus kokį nors miestą ar jo gyventojams taikiai pasidavus, dažniausiai į naujas valdas įjodavo ant asilo. Tai reikšdavo karaliaus taikų nusiteikimą ir ramybę to miesto žmonėms.

Kiek vėliau asilas tapo ir vienu reikšmingiausių Kalėdų simbolių. Būtent asilas ant savo nugaros atnešė nėščią Mariją iš Nazareto iki Betliejaus, o Jėzaus Kristaus gimimo scenoje jis simbolizuoja ne tik ypatingą nusižeminimą, skurdą, bet ir paprastą, tvirtą gyvulio kūną.

Viduramžiais kai kuriose Europos valstybėse Verbų sekmadienį būdavo švenčiama asilo šventė, tada giedant giesmes ilgaausis net į bažnyčią būdavo įvedamas.

Susižavėjo studentaudamas

Lietuvos speleologijos asociacijos prezidentas, keliautojas, publicistas ir ūkininkas Erikas Laiconas asilais susidomėjo ne dėl šlovingos biblinės šių gyvūnų praeities, o dėl išskirtinio jų būdo. Pirmoji rimtesnė E.Laicono pažintis su Lietuvoje vis dar egzotiškais gyvuliukais įvyko daugiau kaip prieš 40 metų, kai jis su tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar Kauno technologijos universitetas) studentų statybiniu būriu darbavosi Kirgizijoje. Studentams talkino vienas kirgizas su savo asilu. Anot vyriškio, vietos gyventojai naudodavo asilus kaip pagalbininkus, bet būdavo ne itin jautrūs ir rūpestingi šeimininkai. E.Laiconui į atmintį įsirėžė nutikimas, kai vargšas asilas įkrito į statybinę tranšėją. Jo šeimininkas, matydamas, kad lengvai gyvūno ištraukti nepavyks, numojo ranka, taip pasmerkdamas asilą žiauriai mirčiai. Gyvulį nuo pražūties išgelbėjo studentai. "Tada ir kirgizas prisistatė, kad grąžintume jam asilą", - pasakojo jurbarkietis. Tąkart E.Laiconas tik stebėjo, kaip asilai kantriai padeda žmonėms nudirbti darbus, ir per daug nesigilino į jų būdo ypatybes.

Lūžis įvyko kitais metais, kai jis su studentų statybiniu būriu nuvažiavo į Turkmėniją. Toje vietovėje, kur darbavosi, buvo nemažai asilų, tad studentai netruko prasimanyti ir pramogų su šiais gyvuliukais. Kartu su KPI studentais dirbantys Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studentai, padedami turkmėnų, suorganizavo asilų lenktynes. Abiejų aukštųjų mokyklų būrių vadams teko sėsti ant asilų ir pademonstruoti savo sugebėjimus, t. y. priversti užsispyrimu garsėjančius asilus judėti finišo link. Tada E.Laiconas, kaip KPI studentų vadas, pirmą kartą sėdo ant asilo. "Nugalėjo draugystė", - prisiminė smagų jaunystės nuotykį asilų augintojas. Tada nė vienas asilas nekreipė dėmesio nei į raginimus rankomis, nei į baksnojimą kojomis ir nepajudėjo iš vietos. Todėl supuolę abiejų "raitelių" gerbėjai juos kartu su asilais nunešė iki finišo linijos.

Studentiška vasara baigėsi, o susižavėjimas asilais E.Laiconui išliko visam gyvenimui.

Asilai neišrankūs ėdalui, bet sultingos žolės niekada neatsisako.

Kodėl asilai?

Pirmasis asilas, vardu Feliksas, į Editos ir Eriko Laiconų sodybą Išlestakių kaime, Jurbarko rajone, atkeliavo prieš 12 metų iš Žemaitijos. Šešerius metus Feliksas vienas mėgavosi visos Laiconų šeimos dėmesiu ir meile. Per tą laiką Laiconai prisirišo prie ilgaausio, perprato jo būdo subtilybes ir suprato, kad nori auginti visą asilų bandą. Taip ūkyje atsirado Pupa, Adolfas, Rikis, Santa, Tuna, Maksas - mažieji vadinamieji dešimties plaštakų dydžio asilai.

Asilai prie šeimininko prisiriša tarsi šunys, noriai su juo bendrauja, reikalauja dėmesio ir niekada nepraleidžia progos priėję prie ūkininko jį "pačiupinėti". Pamatę ar išgirdę grįžtant E.Laiconą namo, asilai iš tolo sveikina jį balsu, o jo skardus garsas nuaidi net už keturių kilometrų. Asilų bliovimą jurbarkietis švelniai vadina dainavimu ir noriai klausosi taip reiškiamų emocijų. Kartais net pats jas išprovokuoja - leidžia ilgaausiui pasiklausyti į diktofoną įrašyto konkurento balso.

E.Laiconas nuolat sulaukia smalsuolių klausimų, kodėl augina asilus, kokia jam iš to nauda? "Kodėl jūs namie laikote šunį, katę ar žiurkę, kodėl vieni gyvena miesto džiunglėse, o kiti džiaugiasi gyvenimu gamtos prieglobstyje?" - klausimu į klausimą atsako Lietuvos speleologijos pradininkas. Anot E.Laicono, atsakymas į tokius klausimus vienas - kaip žmogus nori, taip ir gyvena. Ūkininkas, turintis ekologinį mėsinių galvijų ūkį, įsitikinęs, kad tam, kuris visur ieško tik naudos, nelemta pajusti tikro gyvenimo džiaugsmo ir suprasti tokių kaip jo šeima. "Mums patinka asilai, todėl juos ir auginame", - tvirtino E.Laiconas.

E.Laiconas asilus pamėgo dėl jų ypatingo būdo.

Žavi išskirtinės savybės

Anot E.Laicono, asilai - ypatingi gyvuliukai. Jie gali nešti dviejų trečdalių savo svorio nešulį septynių kilometrų per valandą greičiu. Be to, jie - ilgiausiai gyvenantys naminiai gyvuliai, gali sulaukti net 60 metų. Asilai pasižymi vienodai puikia klausa, rega ir uosle, o tai gyvūnijos pasaulyje aptinkama gana retai. Ilgos ausys ne tik praneša, iš kurios pusės gali kilti pavojus, bet ir atlieka vėsinimo funkciją plieskiant dykumų saulei. Asilo akys taip išsidėsčiusios, kad pasilenkęs ėsti jis gali matyti visas keturias savo kojas. "Jei asilas užuodžia nežinomą kvapą, jam praverčia nosies ertmėje esantis Jakobsono organas, pilnas skonio receptorių, tad ir pro šnerves įtraukdamas oro per atstumą gali "suragauti" nepažįstamo daikto molekules", - aiškino asilų augintojas.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad asilių pienas iš visų naminių gyvulių savo sudėtimi artimiausias moters pienui. E.Laicono teigimu, jis vartojamas daugiau nei dešimčiai ligų, tarp jų ir AIDS, gydyti.

E.Laicono nuomone, kalbos, kad asilai yra bene labiausiai užsispyrę padarai, - ne visai teisingos, esą ne mažiau užsispyrę būna ir paaugliai. Jis įsitikinęs, kad tiesiog reikia gerai pažinti savo vaikus ir gyvūnus, tada tokių problemų nekils. O kad asilai ištvermingi ir kantrūs - tikra tiesa. Esą jie, skirtingai nei karvės, niekada nereikalauja maisto ar vandens bliaudami. Asilai yra taikūs. Tuo ne kartą E.Laiconas įsitikino asilus suleisdamas kartu su karvėmis. Jeigu kuri nors karvė prieina per arti, ilgaausis ją perspėja tam tikru garsu, niekada nekimba į šonus dantimis. Nors ūkininkas yra pastebėjęs, kad kartais patinai pateles "nubaudžia" dantimis suimdami už sprando.

Daugelyje pasaulio tautų žmogaus vadinimas asilu turi niekinamąjį atspalvį, tačiau jurbarkietis įsitikinęs, kad tai ne žmogaus, o asilo pažeminimas ir įžeidimas. E.Laiconas niekada nesutinka, kad jo augintiniai būtų filmuojami reklamai, jei bus tyčiojamasi iš šių gyvuliukų prigimties. Tačiau mielai leidžia savo asilams tapti gyvaisiais Kalėdų prakartėlės personažais.

Prie uodegos geriau nestovėti

Asilai Laiconų sodyboje gyvena savo malonumui ir teikia džiaugsmą šeimininkams. E.Laiconui ypač patinka asilų draugiškumas. Nors jie šeimininkui rodo išskirtinį dėmesį, mielai bendrauja ir su svetimais žmonėmis. "Gal patelės, auginančios vaikus, kiek atsargesnės. Jos neskuba eiti pirmos prie žmogaus, o patinai, priešingai, niekada nepraleidžia progos "susipažinti" su svečiu", - pasakojo asilų augintojas. Tačiau reikia žinoti apie kai kuriuos asilų elgesio ypatumus, kad netyčia nenukentėtum. Nepatartina stovėti prie asilo uodegos, ypač jei netoli yra ir kitas patinas. Mat gali nutikti taip, kad jie norės vienas kitam įspirti, o klius šalia stovinčiam žmogui. Kartą pats E.Laiconas nukentėjo nuo savo augintinio. Tačiau vyriškis neabejoja, kad tai nutiko atsitiktinai. Pervežant vienas patinas pamatė kitą ir norėjo spyriu pademonstruoti savo pranašumą, bet pataikė neapdairiai šalia stovinčiam šeimininkui. Derėtų vengti ir bandymų ant asilo joti, jei šis prie to nepripratintas. Paprastai asilai apie savo nepritarimą žmogaus užmojui praneša rodydami dantis, reikia tik suprasti jų kalbą.

Vyriškis, remdamasis kitų šalių ūkininkų pavyzdžiu, bandė su vienu iš savo augintinių akėti bulves, bet patyrė fiasko. Nepratęs prie tokio darbo asilas išsigando už nugaros barškančių gelžgalių ir nukūrė laukais. E.Laiconas daugiau nebandė įdarbinti savo ūkyje ilgaausių.

Klimatas tinka

Anot ūkininko, asilai prisitaikę gyventi įvairiomis sąlygomis - nuo dykumos karščių iki minusinės temperatūros, todėl jiems Lietuvos klimatas taip pat neblogai tinka. Pašarams jie nereiklūs, be žolės, noriai šlamščia dilgėles, kadagius, erškėčius bei kitus dygliuotus augalus. Mėgsta medžių žievę ir šaknis, runkelius, kriaušes, obuolius, o ypač morkas. Jie nebijo šalčio, bet nuo darganų, drėgmės ir vėjo reikia saugoti. E.Laicono nuomone, bene didžiausia problema Lietuvoje auginant asilus - kanopų karpymas. Mat mūsų šalyje nėra tiek akmenų, kad vaikščiodami jie kanopas nusidildytų.

Asilų tėvyne laikoma Afrika. Manoma, kad maždaug prieš 6 tūkst. metų Nubijos gyventojai asilus ėmė naudoti nešuliams gabenti. Vėliau asilai paplito iš Nilo slėnio po visą pasaulį ir II tūkstantmetyje pr. Kr. kartu su vynininkyste atkeliavo į Europą.

Kada pirmieji asilai pasirodė Lietuvoje, nežinoma. Zoologijos sode Kaune pirmas asilas buvo įkurdintas 1938 metais. Šiuo metu asilai mūsų šalyje tebelaikomi egzotiniais gyvuliais, kiek jų iš viso - tikslios apskaitos nėra. Galima tik spėti, kad gali būti kelios dešimtys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"