TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ūkininkauti nusprendęs valdininkas nesigaili

Liepių pakraštyje prisiglaudusi Žilionių, Albino ir Irenos, sodyba. Statyta dar kolūkiniais metais, stūksotų dabar, atrodo, tuštoka ir niūroka. Tačiau čia pilna gyvybės: kieme brazdina grandinę šuva, aviliuose žiemos patalus jau kloja bitės, sode kartas nuo karto žemėn bumbteli vėlyvieji obuoliai. šis liepiškių ūkis, anot žemdirbių konkursų organizatorių, rajone šiuo metu vienas iš perspektyviausių, įdomiausių.

Teko vienąkart apsispręsti

Albinui „užkariauti“ kaimo nereikėjo, jis – valstiečių vaikas, nuo Kaišiadorių. 1984-aisiais baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir gavęs paskyrimą į tuometinį Liepių kolūkį, džiaugėsi, kad galės įsikurti savo 15 arų sklypelyje, pasisodinti pageidaujamos veislės bulvių, morkų, kopūstų.

Akys nušvito, kada politiniai vėjai leido besikabinantiems į žemdirbystę atsiimti tėvų sklypus, įsigyti naujų plotų. Albinas nedvejodamas apsėjo grūdais savo pirmuosius tris hektarus, išsinuomojo dar tris, kitąmet – dar tris. Suprato, kad neapleis žemės, kad užtenka ir žinių, ir energijos, tad puoselėti savo laukų netrukdė nei atsakingos viršaičio, vėliau seniūno pareigos, nei įkyriais rūpesčiais tampantys visuomeniniai reikalai.

Vis tik ilgainiui teko apsispręsti – seniūnauti ar ūkininkauti. Liepiškis pasirinko antrąjį kelią – mielesnį savo prigimčiai ir, atrodo, įdomesnį.

Sandėliuose grūdų nelaiko

Šiuo metu A.Žilionio akiratyje 453 ha dirbamos žemės, dalis – net kitoje seniūnijoje, palei Milagainius. Vadina save tradiciniu žemdirbiu, grūdininku. Net jei kitąmet prisidurtų, kaip ketino, dar pusšimtį nuomojamų hektarų, netradicinėmis kultūromis, sako, nesižavėtų. Vien javai ir rapsai. Pamažu stiprina ir atitinkamą kovos dėl gero derliaus frontą.

Ryžęsis įgyvendinti Kaimo plėtros programos siūlomą žemės ūkio valdų modernizavimo priemonę, įsigijo keletą šiuolaikinių traktorių, sėjamąją, ražienų skutiką, purkštuvą, džiovyklą. Prieš keletą dienų apsilankęs Kėdainiuose, kur buvo pristatomi nauji kombainai, nusižiūrėjo vieną galingą laukų laivą, kurį, regis, po trejų metų jau galėtų įsigyti.

Prasčiau su sandėliais. Teturi įsirengęs jaukias dirbtuves, kurias juokais vadina “grūdų perpylimo punktu”. Tačiau ten reikia sutalpinti ir techniką, ir įvairius padargus. Daugiausia dėl šios priežasties grūdų aruoduose nelaiko, veža į elevatorių.

„Šiandien didžiausia problema – žvirbliai,– juokauja liepiškis. – Niekaip negaliu išbaidyti. įskrenda pro mažiausius plyšius ir „maudosi“ grūdų likučiuose.“

Kaip verslas tampa pomėgiu

Kuris ūkininkas geresnis – ar tas, kuris tiesiai nuo plūgo, ar tas, kuris, išbandęs ne vieną darbovietę, sukaupęs turiningos gyvenimiškos patirties, nagais kabinasi į žemę? Kalbantis su Albinu, atrodo, kad jam ir penkeri administracinio darbo metai (1992-1997, vėliau dar dveji), ir atsakingos pareigos buvusiame „Jonavos autoservise“, ir keleri metai ūkvedžiaujant Batėgalos pagrindinėje mokykloje – tik į naudą. Sukaupta verslininkui reikiama patirtis, suvokta, kas yra kas, ir pagaliau trenkta kumščiu į stalą: „ūkininkausiu!“

Pamažu, lašas po lašo, kaip bitė, nešdama nektarą į avilį, žmogus pajuto savo triūso vaisius – gauti didesni derliai, puošiama sodyba, gražinama aplinka, išleistos dukros į mokslus. „šiandien man verslas – ne tik darbas, bet ir pomėgis“,– atvirauja Albinas, pabrėždamas, kad bet koks verslas, taip pat žemdirbio dalia, planuojama bent ketveriems penkeriems metams į priekį.

Beje, žvelgti į tolesnę perspektyvą žilioniai ir nesistengia. Mat ūkio perdavimo savo vaikams situacija – ganėtinai blankoka. Dukros nesižavi žemdirbyste, jos gal jau ir negrįš į gimtuosius Liepius. Tad numatyti didesnes statybas, pavyzdžiui, investuoti į modernų grūdų sandėlį, neapsimoka. Kažin kada toks atsipirktų. O jei tektų kada nors pardavinėti, kaina, ko gero, irgi neviršytų investicijų sumos.

Vidutiniškai – vadinasi, gerai

Ne pirmaeilę reikšmę žemdirbių versle Albinas mato paprastą, iš kartų kartoms perduodamą jausmą – meilę kaimui. Jei žmogus netampa tikru kaimiečiu, jis tedirbs iki pirmos nesėkmės, vėliau – parduos, perduos ar išnuomos tai, ką turi. Sunku pasakyti, kaip toliau bus. Juk dabar ūkininkauja tik pirma laisvos Lietuvos karta, baigianti antrą dešimtmetį. Net ir tie užrašiusieji dukroms ar sūnums valdas, žiūrėk, nesitraukia iš „konsultantų“ gretų, vis paakina, pamoko.

O tie, kas rimtai ketina sugrįžti į kaimus, į savo senelių ar svetimas sodybas, dabar dažniausiai nuomoja įsigytą plotą. Juk dirbamos žemės našumas didėja. Kartais miestiečiai sako: „Keletą metų nedirbama žemė tik pailsėjo“. Tai, anot Albino, neteisinga. Kaip čia neprisiminti žeimiečio ūkininko Gintaro Stašionio humoro: „Taip pailsėjo, kad net varputis neauga“. žinia, esama ir tokių savininkų, kurie, tikėdamiesi gero biznio, užkelia „kosminę“ kainą, kiti – superka palei magistrales išsidėsčiusius plotelius, ketindami juos „konsoliduoti“ ir pelningai parduoti. Tai – vėlgi ne tikro kaimiečio požiūris.

Užsiminus apie dažnai žemdirbius varginančias skolas, liepiškis tik šypteli: „O kas jų neturėjo?“ Visgi tai nėra bėda, jei laiku atsiskaitai su kreditoriais ir nenusivili savo derliumi. Svarbu realiai paskaičiuoti, kiek tau lieka. šiais metais pasėliai atseikėjo A.žilioniui vidutinį derlių.Rapsų derlingumas siekė 2,5 tonos iš hektaro, kviečių – 4,5 tonos. Juk pakenkė šalčiai, augalai išretėjo. Tokioje situacijoje ūkininkui iškyla svarbi užduotis – pelningai parduoti. Tada šis tas dar lieka.

„Taip ir kapstomės – kartais prasčiau, kartais geriau, bet atgal kelio nėra, reikia ūkininkauti, juolab, kad anūkų dar neturiu, o ir tuos kažin ar pašauks vyturiai, pavilios duonos kvapas...“– šypsodamasis sako žemdirbys, šiųmetinis „Metų ūkio“ konkurso nugalėtojas.

Kasmet Lietuvos ūkininkų sąjunga organizuoja konkursą „Metų ūkis“. Prieš savaitę reikli komisija, sudaryta iš Savivaldybėsžemės ūkio skyriaus specialistų, Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovų, Savivaldybės Tarybos narių, išaiškino šių metųlyderius. Pirmoji vieta skirta Liepių (Bukonių sen.) ūkininkui Albinui žilioniui, antroji – čičinų (Kulvos sen.) ūkininkui Rimantui Kubiliūnui, trečioji – Skrebinų ūkininkui Albinui Plytnikui. Nominacijos konkurso laureatams bus įteiktos metų pabaigoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"