TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Už valstybės sienų likusi istorija

2007 10 15 0:00
Ant Naugarduko pilies kalno savaitgalį gausu jaunavedžių. Tolumoje matyti bažnyčia, kurioje ketvirtą kartą tuokėsi Jogaila ir buvo pakrikštytas A.Mickevičius.
Autorės nuotrauka

Kad suprastum, kokia milžiniška kadaise buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), būtina pavažinėti po Baltarusiją (šioje šalyje dabar plyti didesnė dalis buvusios LDK teritorijos negu Lietuvoje). Čia - daugybė LDK pilių. Iš kai kurių likę tik vaizdingi griuvėsiai.

Kaip pasakojo Vilniaus universiteto istorikė Dalia Vitkauskaitė, lydėjusi keliaujant po LDK pilis ir rezidencijas, LDK buvo unikali valstybė. Užkariautų žemių gyventojams niekas nemėgino primesti savo kalbos, nelietuvino jų. LDK net turėjo kelias oficialas kalbas: su Vakarais bendravo lotyniškai, su slaviškais kraštais - slavų kalba, tik pačioje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo kalbama lietuviškai. Užkariautose žemėse LDK statė pilis ir įtvirtinimus, kūrė miestus, rengėsi atremti kryžiuočių antpuolius. Šio Lietuvos kunigaikščių valdymo meto neignoruoja ir dabartiniai istoriniai baltarusių leidiniai.

XII-XVIII amžiais gyvavusi LDK iš pradžių apėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją ir dalį Baltarusijos. Nuo XIV amžiaus vidurio - jau ir visą Baltarusiją, o nuo XIV amžiaus pabaigos - dar ir dalį dabartinės Ukrainos teritorijos.

Ką išsiaiškino Jadvygos šnipai

Mažame Krėvos kaimelyje stūkso milžiniški Krėvos pilies griuvėsiai. Deja, niekada netyrinėta ir nerestauruota pilis palikta likimo valiai, nyksta ir griūva. Matyti, kad šalia stovintis dar praėjusį šimtmetį statytas pastatas kaip tik iš pilies akmenų...

Turistams siūlomoje rusų ir anglų kalba Baltarusijoje išleistoje knygelėje "Viduramžių Baltarusijos legendos" teigiama, jog Krėvos pilis, kaip tvirtovė, o kartu ir rezidencija, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Gedimino ir Algirdo pastatyta XIV amžiuje. "Manoma, čia gimė ir augo Jogaila", - spėjo D.Vitkauskaitė.

1385 metais šioje pilyje LDK valdovas Jogaila pasirašė sutartį su lenkų bajorais. Pagal garsiąją Krėvos uniją jis įsipareigojo vesti vienuolikmetę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvos gyventojus. Po metų Jogaila vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

"Pasakojama, kad jauna Jadvyga bijojo tekėti už seno Jogailos. Žinojo, jog jis pagonis, o pagoniai Lenkijoje buvo vaizduojami kaip laukiniai žmonės su kanopomis, - pasakojo D.Vitkauskaitė. - Jadvyga siuntė į Krėvą šnipus išsiaiškinti, ar tai tiesa. Tie Jogailą įsiviliojo į pirtį, gerai kartu išsipėrė ir įsitikino, kad jokių kanopų jis neturi, vyras - kaip visi. Tai sužinojusi Jadvyga sutiko tekėti."

Ketvirta Jogailos žmona

Ant Alšėnų (baltarusiškai - Golšanų) piliakalnio kadaise stovėjo medinė didikų Alšėniškių pilis. Dabar jos nė ženklo nelikę, tačiau ši giminė LDK laikais buvo svarbi. Jonas Alšėniškis buvo kunigaikščio Vytauto bendražygis, LDK šalininkas. Jam Vytautas patikėjo į Maskvą palydėti dukrą Sofiją, kai ši tekėjo už Maskvos kunigaikščio Vosyliaus. Vėliau J.Alšėniškis už Vytauto išleido savo dukrą Julijoną. 1418 metais Gardine ji tapo antrąja Vytauto žmona.

Kito Alšėniškio dukra Sofija buvo ketvirta Jogailos žmona. Tik su ja Jogaila susilaukė vaikų ir taip pratęsė garsiųjų jogailaičių dinastiją.

Alšėnų kaimelyje stūkso įspūdingi barokinės viduramžių Sapiegų pilies griuvėsiai. Jie bene patys vaizdingiausi, kiek teko matyti per visą kelionę. 1610-aisiais Pavelo Sapiegos pastatyti rūmai visus stulbino savo grožiu ir dydžiu. Jų salės buvo puoštos freskomis. Kaip rašo baltarusių istorikai, P.Sapiegai svarbiausias šių rūmų statybos tikslas buvo politinis - prašmatnioje pilyje priimti Europos karalius. Ir tai jam pavyko. Kalbos apie Alšėnų dvarą sklido po visą Europą. Deja, P.Sapiegai mirus rūmų šlovė greitai išblėso, o per Šiaurės karą švedai viską sugriovė.

Sakoma, dabar šie griuvėsiai traukia paranormalių reiškinių stebėtojus - čia jie rengia įvairius sąskrydžius. Kalbama, kad šioje vietoje kartais vaidenasi balta dama ir juodas riteris. Tačiau griuvėsiai labai pavojingi, juose yra žuvęs ne vienas žmogus.

Kur rymojo Barbora Radvilaitė

Kaip žinoma, pilys iš pradžių buvo valstybinės, priklausė

didiesiems Lietuvos kunigaikščiams. Jos atliko ir reprezentacines, ir gynybos funkcijas. Nuo XVI amžiaus tokios tvirtovės prarado gynybinę reikšmę ir buvo statomos kaip privačios didikų pilys.

Geranainių (baltarusiškai - Geranionys) pilis dabartinėje Baltarusijoje - kone pirmoji LDK privati pilis, priklausiusi didikams Goštautams. Ji labai įdomi, nes tai vienas ankstyviausių bandymų jungti senąją gotikinę fortifikacinę (turinčią gynybinius įtvirtinimus) architektūrą su moderniomis architektūros idėjomis ir, pasak specialistų, vienas moderniausių sprendimų tuometinėje LDK.

Pylimai aplink pilį buvo tokio aukščio, kad jos beveik nebuvo matyti, todėl šaudant statinys nenukentėdavo. Be to, kelias į pilį ėjo per Šv. Mikalojaus bažnyčią. Ji pastatyta kaip sudedamoji gynybinės sistemos dalis, saugojusi vartus į rūmus. Toliau už griovių ant mažytės kalvelės buvo nedidelė, į aptvarinę panaši pilaitė su

apvaliais bokšteliais kampuose. XVI amžiuje prie vienos iš vidinių sienų pastatytas dviejų aukštų rezidencinis pastatas. Dabar pilies išlikę nedaug, tik keli pusmetrio aukščio mūro fragmentai. Per užžėlusius brūzgynus vos radome. Gaila, kad šią pilį, kaip ir daugelį kitų, turėjome tik įsivaizduoti.

Iš Goštautų į kunigaikščių rankas Geranainys sugrįžo XVI amžiuje, kai mirė paskutinis šios giminės vyriškos linijos atstovas Stanislovas Goštautas. Jis buvo vedęs B.Radvilaitę, bet vaikų pora neturėjo. "Spėjama, kad Žygimantas Augustas vizituodamas, lankydamas didiką S.Goštautą ir susipažino su B.Radvilaite. Galbūt jų meilės istorija prasidėjo kaip tik čia, - kalbėjo istorikė D.Vitkauskaitė. - Būsima karalienė anksti tapo našle, nes S.Goštautas buvo jau nejaunas ir nekokios sveikatos. Matyt, dėl to jam nepavyko ir giminės pratęsti."

Kai Žygimantas Augustas slapta vedė B.Radvilaitę, ji dar gyveno Geranainyse. Čia laukė ir viešo pripažinimo. Nepamirškime, kad per Dieveniškes, kurios nuo pilies yra tik už 20 kilometrų, visai netoli ir iki Vilniaus. Tad mylimiesiems nebuvo labai sunku susitikinėti.

Galutinai pilis neteko prasmės po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų. Ji buvo išardyta, o plytos panaudotos Lipniškių miestelio statyboms.

LDK totoriai - be daugpatystės

Keliaudami užsukome į Yvijos kaimą, kuriame dar nuo LDK laikų gyvena didelė totorių bendruomenė - dabar apie 300 šeimų. Čia stovi medinė 120 metų senumo ir nuolat /////// veikusi mečetė. Pasak kelionės vadovės, totoriai LDK nesijautė kaip belaisviai, o buvo visateisiai čia Vytauto atvežti piliečiai. Tai byloja dar ir šiandien jų maldose išlikę pagarbos žodžiai kunigaikščiui Vytautui.

Pasak istorikės, XVI amžiuje LDK gyvenantiems totoriams trūko savo kraujo moterų giminei pratęsti. Tad jiems buvo leista vesti ir vietos moteris, tik šios turėdavo priimti musulmonų tikėjimą. Žmonų Yvijos kaimo totoriai dar sovietmečiu žvalgydavosi ir Lietuvoje, netoli Alytaus esančiame Raižių kaime, kuriame taip pat gyvena didelė jų tautiečių bendruomenė.

Dėl to paties moterų stygiaus dar XVI amžiuje tarp LDK totorių įsivyravo paprotys turėti, skirtingai nei pasaulio musulmonai, tik vieną žmoną. Be to, jie savo moterims leido melstis mečetėse.

Pilyje registruoti gyventojai

Ant vaizdingo Nemuno kranto (visi pastebėjome, jog tai labai lietuviškas peizažas) stovi Liubčios pilis. Šiandien iš jos likę vos du bokštai, pradėta atstatyti gynybinė siena. Ši pilis - vienas paskutinių senosios fortifikacinės (gynybinės) architektūros pavyzdžių. Dabar jos teritorijoje stovi į butus padalytas gyvenamasis namas (turintis palydovinę anteną). Tai vienintelė visoje Baltarusijoje pilis, kurioje registruoti žmonės. Šalia esančiame pastate įsikūrusi statybininkų mokykla.

Pasak istorikės D.Vitkauskaitės, Liubčios pilį greičiausiai dar XVI amžiaus pradžioje ėmėsi statyti Jonas Kiška, o baigė jau XVII amžiuje garsieji LDK didikai Radvilos, paveldėję šį miestą. Į Liubčią Radvilos - didžiausi LDK verslininkai - pakvietė amatininkų iš kitų vietovių, pavertė miestą svarbiu laivybos uostu. Čia jie įsteigė daug manufaktūrų, įvairių dirbtuvių. Radviloms miestas priklausė iki XIX amžiaus pradžios, kol viena Radvilaičių ištekėjo ir turtas perėjo vyro giminei.

Naugarduke karūnuotas Mindaugas?

Naugardukas - aukščiausiai įsikūręs miestas Baltarusijoje. Jį kaip gynybinį postą Naugarduko aukštumoje įsteigė Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Gudrusis 1044 metais po savo žygių į Lietuvą.

Pasak kelionės gidės, miesto istorinę reikšmę greičiausiai lėmė gera geografinė padėtis: jis per 150 kilometrų nutolęs nuo Vilniaus, Gardino ir Minsko. Naugardukas atiteko LDK dar Mindaugo laikais. Nuo jo pirmiausia pradėta plėsti Lietuvos valstybę Rytų ir Pietų kryptimis.

Neseniai Baltarusijoje išleistoje LDK enciklopedijoje rašoma, kad kaip tik Naugarduke buvo karūnuotas Mindaugas. Tačiau Lietuvos istorikai teigia, jog Mindaugas ir jo žmona Morta karaliumi ir karaliene vainikuoti Vilniuje, neseniai pastatytoje katedroje 1253 metais.

Naugarduke gausu garsių sakralinių statinių. Vienas jų - gotikinė Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, funduota Konstantino Astrogiškio, nekarūnuoto LDK stačiatikių karaliaus, jų rėmėjo. "Tuomet LDK teritorijoje cerkvių negalima buvo statyti bet kur, be to, reikėjo didžiojo kunigaikščio leidimo. K.Astrogiškis, prieš išvykdamas į Olšos mūšį, išsireikalavo, kad jei laimės, galės pastatyti tam tikrą skaičių cerkvių. Taip po sėkmingo mūšio ir atsirado kelios cerkvės Vilniuje, viena Naugarduke", - pasakojo D.Vitkauskaitė.

Nuo pilies kalno puikiai matyti parapijinė Vytauto funduota gotikinė bažnyčia. Joje Jogaila vedė ketvirtą kartą. Ant bažnyčios išorinės sienos lenkų kalba iškaltas didžiulis užrašas, menantis šį įvykį: "Šioje šventovėje 1422 metais lenkų karalius ir Lietuvos kunigaikštis Jogaila vedė Sofiją Alšėniškytę, kuri tapo Lenkijos karalių Vladislovo ir Kazimiero motina. Kazimieras - šventojo Kazimiero tėvas..."

Bažnyčioje, kurioje tuokėsi Jogaila, buvo pakrikštytas ir garsusis LDK poetas Adomas Mickevičius. Šalia Naugarduko pilies A.Mickevičiui lenkai (kai teritorija priklausė Lenkijai) 1924-1931 metais supylė Nemirtingumo pilkapį. Žemės buvo suvežtos iš visų vietų, kur gyveno A.Mickevičius.

Kad Lietuvos ir Baltarusijos žemės susijusios, gyvai iliustravo prie mūsų grupelės priėjęs ir lietuviškai užkalbinęs jaunas vyras. Pasirodo, jis su žmona baltaruse kadaise gyveno Lietuvoje. Vyriškis labai norėjo pasikalbėti lietuviškai ir parodyti savo žinias. Paskui jo paaugliai vaikai apstulbę ir pagarbiai žvelgdami į tėvą rusiškai klausė: "Iš kur tu moki lietuviškai?"

Grįždami į Lietuvą prie sienos buvome išsamiai patikrinti. Pirmiausia į mikroautobusą įlipęs pareigūnas pasiteiravo, kur dirbame (nežinau, ar dar kurios nors valstybės pasienyje tuo domimasi). Paklausė, kokių vežamės "priemonių - informacijos nešėjų". Sužinojęs, kad tai žurnalistų turistinė kelionė, kai kuriems, turėjusiems fotoaparatus ir filmavimo kameras, liepė išlipti. Buvo išsamiai peržiūrėta, ką Baltarusijoje fotografavome ir filmavome. Nors pareigūnai elgėsi mandagiai, procedūra nebuvo maloni. Ar įsivaizduojate, kad jums, grįžtantiems iš kurios nors Europos šalies, pasienyje tikrintų, ką esate nufotografavę?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"