TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Užmarštis graužia žemaičių kančios simbolį

2010 01 19 0:00
Ant vienos iš Žemaitijos kalvelių stūksanti Rainių Kančios koplyčia matyti iš tolo.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Rainių Kančios koplyčioje - blunkančios ir byrančios vieno žymiausių Lietuvos menininkų Antano Kmieliausko freskos, skilusios sienos, trupanti paminklinė atminimo lenta... Nors statinys duris atvėrė lyg ir visai neseniai - vos prieš beveik 20 metų.

Čia - bene garsiausia Lietuvoje sovietinių žudynių vieta. Miške prie Rainių kaimo, už keleto kilometrų nuo Telšių, 1941 metais sovietų kariuomenė ir jai talkinę kolaborantai nukankino daugiau kaip 70 Žemaitijos inteligentų bei ūkininkų.

Po 50 metų, 1991-aisiais, aukoms atminti ant kalnelio prie Rainių pastatyta koplyčia. Už žmonių suaukotus pinigus - ką tik Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė tada dar nebuvo tokia turtinga, kad galėtų skirti lėšų koplyčioms statyti.

Žvelgdamas į šį istorijos ir kultūros paminklą šiandien gali pamanyti, kad Lietuva per tuos beveik dvidešimtį metų taip ir nesustiprėjo, o dabar jau vos galą su galu suduria. Mat apleisti tokį išskirtinį objektą gali tik visiškas skurdžius arba nevykėlis.

Freskas išmargino dėmės

"Koplyčia nešildoma ir nevėdinama, todėl drėgmė ją ardo. Kaip čia yra, kad neišgalime saugoti net tokios sakralinės savo vietos? Juk baisesnio komunistinio teroro, koks kadaise buvo šioje vietoje, Lietuvoje nėra. Galime ir turime vežti čia mokinius, užsienio turistus - rodyti jiems, pasakoti. Reikia paskelbti koplyčią Telšių "Alkos" muziejaus filialu. Jei nieko nedarysime, ne tik sunyks šis meno kūrinys - užaugs karta, kuriai mūsų kančia ir kova, patriotizmas bus tušti žodžiai", - kalbėjo vienas žemaitis, pasiūlęs LŽ apsilankyti Rainiuose.

Koplyčios raktus turinti Viešvėnų vidurinės mokyklos mokytoja Irena Kungienė mielai sutiko atrakinti duris, įžiebė šviesą. Sušvito įspūdingas kryžius už altoriaus. Tačiau įspūdingiausia šioje koplyčioje - freskos ant jos lubų. Dailininkas A.Kmieliauskas jose pavaizdavo, mokytojos I.Kungienės nuomone, kančią - ir Kristaus, ir dešimčių Žemaitijos kankinių, kuriems likimas lėmė tokią baisią mirtį už poros šimtų metrų nuo šios koplyčios.

Tačiau freskos jau marguoja baltomis dėmėmis. Ypač sparčiai jos blunka kampuose. "Drėgna", - atsiduso mokytoja I.Kungienė. Ji mažiausiai kalta, kad taip yra - juk neprišildysi koplyčios, jei joje joks šildymas neįrengtas. Net ir vandens gėlėms pamerkti ar grindims išplauti tenka neštis iš gretimo kaimo.

Vėlės neramios

Pašalaičiams, pakeleiviams patekti į koplyčios vidų, apžiūrėti jos rūsyje įrengtą žudynių muziejų nėra lengva - dažniausiai šis pastatas užrakintas, o informacijos, kas gali atverti jo duris, nerasi nei prie koplyčios, nei internete. Koplyčia atidaroma tik sekmadienių rytais, mat tada čia vyksta pamaldos, į kurias susirenka Rainių, Viešvėnų kaimų žmonės, atvažiuoja tikinčiųjų ir iš Telšių. Žmonių čia atvyksta ir per žudynių metines, kurios sutampa su Joninėmis.

Išėjus laukan žvilgsnis kliūva už plyšių sienose, aptrupėjusios paminklinės lentos, kurioje įamžintos žuvusiųjų pavardės, dėmėmis išmarginto stogo, apniokoto stendo.

"Savivaldybė neturi pinigų, todėl koplyčiai prižiūrėti tenka tik aukos, kurių į pamaldas atneša žmonės. Tačiau jų nedaug", - tarsi teisinosi mokytoja. Kam jau kam, o šiai moteriai nereikėtų to daryti - už koplyčios tvarkymą algos ji negauna.

Mokytojos vedami nužingsniuojame į žudynių vietą gretimame miškelyje. Duobę, į kurią buvo suversti kankiniai, dabar ženklina skulptoriaus Regimanto Midvikio iškaltas akmeninis kryžius.

Dar trys kryžiai, tik mediniai ir nudažyti tautinės vėliavos spalvomis, stūkso pakeliui. Pastaruosius vietos žmonės ištašė ir pastatė čia netrukus po žudynių. Po karo stribai juos paskandino Viešvėnų tvenkinyje. Tik neseniai, nuleidus tvenkinio vandenį, kryžiai buvo rasti, nudažyti ir atstatyti.

"Kada tik pro čia einu, visada sukalbu maldelę už mirusiuosius. Visi mes, vietiniai, taip darome. Ši vieta baisi, žemė čia permirkusi krauju - vienoje kelio pusėje sovietų nukankintų žmonių vieta, kitoje - vokiečių sušaudytų žydų kapai. Prie Rainių įvyksta daug avarijų, žūčių, nelaimių. Matyt, kankinių vėlės tebėra neramios. Anava ten moteris ėjo - partrenkė mašina. Kitoje avarijoje du gydytojai žuvo. Neseniai netoliese peiliu žmogų perdūrė", - vardijo I.Kungienė.

Mokėsi iš italų meistrų

"Gaila, - atsiduso dailininkas A.Kmieliauskas, iš mūsų išgirdęs, kad jo tapytos Rainiuose freskos blunka. - Tapiau ant šlapio tinko. Tai sunkus darbas, dabar mažai kas nori taip dirbti, nors taip tapytos išsilaiko šimtus metų."

Netoli nuo Rainių kilęs rašytojas Stasys Kašauskas, apie lietuvių kančias parašęs knygą "Leisk, Viešpatie, numirti", savo vasarvietėje anuomet dailininkui po darbų leisdavo ilsėtis. Jo teigimu, A.Kmieliauskas prieš šį savo kūrybinį darbą specialiai vyko į Romą pažiūrėti tenykščių freskų ir grįžęs džiaugėsi sužinojęs būdą, kaip padaryti, kad tapyba ant sienų ir lubų būtų kone amžina. "Dvi vasaras Antanėlis sunkiai dirbo", - prisiminė rašytojas.

Dailininko nuomone, freskoms galėjo pakenkti didelė drėgmė. "Matyt, bėga per stogą, o gal pastatas blogai pastatytas", - spėliojo jis.

Skambiname į Žemaičių kultūros draugiją - ji buvo šios koplyčios statybos iniciatorė. Šios organizacijos jėgą rodo, pavyzdžiui, ir tas faktas, jog jai pakvietus neseniai buvo surinkta verslininkų lėšų erdvesniam lokio Timofejaus narvui. Šis iš Rusijos atgabentas lokys įkurdintas Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje.

"Mes, visuomenininkai, pinigų neturime. Telšių rajono savivaldybei perdavėme tą koplyčią, tegul ji ją ir prižiūri", - paaiškino draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius.

Nekokybiškos medžiagos?

Telšių rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas Algirdas Žebrauskas - vienas šios koplyčios autorių. A.Žebrauskui pavyko įgyvendinti kolegos architekto Jono Virako dar karo metų svajonę. Remiantis jo paliktais eskizais ir brėžiniais, už kuriuos šį garsų Lietuvos architektą sovietai buvo ištrėmę į lagerius, ir buvo suprojektuota Kančios koplyčia.

Nelengvais 1990-1991 metais A.Žebrauskui nestigo rūpesčių prižiūrint šios šventovės statybą. Tačiau pastangos atsipirko, koplyčia atrodo didinga ir kartu grakšti kaip gulbė. Juo labiau kad jai parinkta labai gera vieta - ant kalvos, tad matyti iš tolo.

Už šį kultūros paminklą architektui A.Žebrauskui, dailininkui A.Kmieliauskui, skulptoriui R.Midvikiui ir vitražistui Algirdui Dovydėnui buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

"Anuomet gerų medžiagų trūko, tad teko statyti koplyčią iš tokių, kokios pasitaikė, - neslėpė A.Žebrauskas. - Galbūt kalkių skiedinys nebuvo labai geras, gal plytos pasitaikė nevisiškai išdegtos. O freskos blunka gal dėl nevykusio tinko. Pastebėjome tai dar prieš trejetą metų."

Užpernai savivaldybės lėšomis buvo pakeisti koplyčios langai, durys, perdažytos sienos, modernizuotas apšvietimas, sutvarkyta aplinka. "Reikėtų ten įrengti šildymą, bet tai brangu. Juk tokį atokiai stovintį pastatą galima šildyti tik elektra", - svarstė A.Žebrauskas.

Tyrimui lėšų ras

"Didžiuojamės šia koplyčia - juk nedažnai šių laikų pastatas yra įtraukiamas į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą. Tačiau mūsų galimybės prižiūrėti ją, juo labiau per ekonomikos krizę, menkos", - pripažino Telšių rajono meras Valdemaras Ramšas.

Kitais metais sukaks 20 metų, kai buvo pastatyta Rainių Kančios koplyčia. Meras viliasi, kad iki tol ji bus visiškai suremontuota, freskos - restauruotos. "Prašysime Lietuvos kultūros paveldo departamento (KPD) lėšų", - sakė meras.

Minėtojo departamento direktorė Diana Varnaitė LŽ patvirtino, kad Rainių koplyčios šeimininkai turi teisę pretenduoti į valstybės paramą. "Tačiau dar nežinau, ar galėsime ją skirti. Paprašiau mūsų padalinio Telšiuose darbuotojus skubiai apžiūrėti pastatą ir pranešti apie jo būklę", - informavo KPD vadovė.

Jei ji nepatiks ir kultūros darbuotojams, D.Varnaitė sakė įpareigosianti kultūros paminklus vertinančią KPD restauravimo tarybą aptarti, kokių darbų būtina imtis. "Mažiausiai, ką galime padaryti, - atlikti tyrimus ir parengti restauravimo programą. Tam tikrai turėtume rasti lėšų. Tai padarytume dar šiemet", - kalbėjo D.Varnaitė.

Taigi neaišku, ar koplyčiai remontuoti valstybė skirs lėšų. Taip pat, ar ligi to laiko dailininko A.Kmieliausko freskos dar labiau nesunyks.

Kai kurie mūsų pašnekovai svarstė: jeigu valstybė tokia neturtinga, gal šį išskirtinį paminklą padėtų suremontuoti verslininkai, ypač žemaičiai? Juk tarp jų yra garsių, gerais darbais garsėjančių žmonių.

Nesuvokiamas žiaurumas

1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, Telšiuose buvo įsteigtas kalėjimas antisovietiškai nusiteikusiems žemaičiams. Jie buvo suiminėjami dėl priklausymo kokiai nors "priešvalstybinei partijai" (tautininkams, liaudininkams, krikščionims demokratams, socialdemokratams, jaunalietuviams, šauliams ir kt.), taip pat dėl ginklų laikymo, antisovietinės agitacijos, Lietuvos tautinės vėliavos iškėlimo, antisovietinių atsišaukimų platinimo, sovietinės valdžios "šmeižimo", bandymo pereiti SSRS-Vokietijos sieną ir t. t.

Kaip rašoma interneto tinklalapyje www.rainiuzudynes.projektas.lt, dauguma suimtųjų buvo pedagogai, jų mokiniai ir studentai, kiti vietos inteligentai, pasiturintys ūkininkai. Jie buvo tardomi ir kankinami.

Prasidėjus karui ir artėjant vokiečių kariuomenei, telšiškiai bandė išlaisvinti kalinius, tačiau veltui. Jau pasiruošusių palikti Lietuvą enkavėdistų kerštas buvo žiaurus: po trijų dienų nuo karo pradžios, birželio 24 dieną, Telšių kalėjimą apsupo Raudonosios armijos tankai.

Enkavėdistai išvarė iš kamerų 76 politinius kalinius. Kad nebūtų girdėti jų pagalbos šauksmų, lauke stovėjo 5 sunkvežimiai įjungtais varikliais. Išvarytiesiems surišo rankas, užkimšo burnas, sumetė į sunkvežimius ir išvežė į Rainių miškelį, kur jau laukė keturios duobės. Prie jų ir prasidėjo egzekucija.

Kaip kaliniai buvo kankinami, galima spręsti iš vėliau rastų jų kūnų ir šalia gulinčių daiktų. Suimtieji deginti laužuose, plikyti verdančiu vandeniu, daužyti šautuvų buožėmis, pjaustyti peiliais, badyti durtuvais. Jiems laužė kaulus, gyviems lupo odą, pjaustė nosis ir ausis, badė akis, traukė liežuvius. Daugumai aukų sudaužyti galvos kiaušai, ištaškytos smegenys, sužaloti lyties organai, kai kuriems jie nupjauti ir sukišti į burnas.

Kankinimai ir žudynės vyko per naktį. Paryčiais budeliai aukas suvertė į duobes ir išvyko rytų link. Netrukus čia atėję vietos žmonės nustėro: iš menkai teužkastų duobių kyšojo rankos ir kojos. Nužudytuosius atkasė ir palaidojo bendrame kape Telšių kapinėse.

Pasaulis Rainių neišgirdo

Praėjusių metų birželio 19 dienos publikacijoje "Rainiai ir teismai" buvęs valstybės vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis rašė, jog 1988-1989 metais prasidėjus šalies atgimimui tuometė valstybės valdžia buvo iškėlusi baudžiamąją bylą dėl Rainių žudynių, buvo sudaryta vyriausybinė komisija joms ištirti, norėta priimti įstatymą "Dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos liaudžiai".

Tačiau komisija delsė - gal dėl neaiškaus meto, o galbūt ir todėl, kad jos nariai gaudavo grasinusių laiškų, kuriuos siuntė, pasak V.Landsbergio, "pokario didvyriai". Per tą laiką spėjo iš Lietuvos išvykti žudynėmis įtariami Nachmanas Dušanskis, KGB pulkininkas Petras Raslanas. "Rainių žudynių byla netapo SSRS karo nusikaltimų byla, apie kurią pasaulis žinotų nors iš dalies tiek, kiek apie Katynę", - apgailestavo V.Landsbergis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"