TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Velomobiliu rieda bet kokiu oru

2009 06 08 0:00
"Jei norite būti žvalūs ir ilgai nesenti - minkite pedalus", - sako mokslininkas V.Dovydėnas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Šimtą tūkstančių kilometrų per 20 metų įveikė vilnietis technikos mokslų daktaras Vytautas Dovydėnas savo susikonstruota transporto priemone. Mokslininkas įsitikinęs, kad šis pigus, tylus ir sveikas susisiekimo būdas ypač vertingas dabar, per ekonomikos sunkmetį.

Vilniaus Antakalnio mikrorajono gyventojai jau daug metų mato paneriu keistą žemą dviratį minantį vyrą. Mokslininkas V.Dovydėnas juo rieda bet kokiu oru, nesvarbu - vėjas ar lietus, sniegas ar speigas. Ne kartą teko matyti V.Dovydėną savo transporto priemone važiuojantį net viduržiemį. Tarp pusnių atrodo savotiškai.

V.Dovydėnas daugelį metų dėstė Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams mašinų teoriją ir kitus automobilių bei kitokių mašinų mokslus, taigi yra jų žinovas, tačiau pamėgo velomobilį.

"Tai ekologiškiausia, ekonomiškiausia ir sveikiausia transporto priemonė iš visų, kokias tik sukūrė žmogus", - teigia mokslininkas.

V.Dovydėno nuomone, tokiuose nedideliuose miestuose kaip Vilnius, Kaunas ir kiti automobiliu važinėti neapsimoka - juk į darbą ar kur nors kitur dažniausiai tenka važiuoti tik keletą kilometrų, tad dviračiu kur kas pigiau ir greičiau. Pats mokslininkas savo lengvąjį automobilį užveda tik tada, kai prireikia važiuoti į užmiestį.

Dar 1979 metais Lietuvoje, vėliau Rusijoje ir Vokietijoje buvo išleista V.Dovydėno knyga "Velomobiliai", o 1988 metais pasirodė "Biotransporto ekipažai". Tai buvo pirmosios knygos apie velomobilį pasaulyje.

Sunkus lengvasis automobilis

"Didžiausia lengvojo automobilio blogybė - didelė masė. Toną sverianti mašina dažnai veža dešimt kartų lengvesnį krovinį. Degalų energija virsta nereikalinga šiluma, suvartojama beprasmiškam geležies, gumos ir kitos masės gabenimui, taip pat oro teršimui, triukšmui ir vibracijai. Sunku rasti kitą tokią mašiną kaip tas sunkusis "lengvasis automobilis"! (V.Dovydėnas. "Biotransporto ekipažai").

- Praėjo daugiau kaip šimtmetis nuo automobilio išradimo. Ką šis atradimas davė žmonijai?

- Krovininis automobilis davė daug gero, o lengvasis - mieste daugiau blogo negu gero. Žinoma, galėjo būti kitaip, jei lengvojo automobilio raida būtų ėjusi pažangos link, pavyzdžiui, jei iškart būtų tobulintas elektromobilis, kuris, beje, buvo sukurtas anksčiau negu automobilis su vidaus degimo varikliu.

Tačiau lengvojo automobilio išradimas buvo pritaikytas žmogaus tuščiagarbiškumui tenkinti - važiuoti kuo greičiau, demonstruoti didelius gabaritus, variklio jėgą, komforto įmantrybes ir panašius dalykus, kurie gyvenime nėra svarbiausi.

- Kodėl taip atsitiko?

- Firmoms nenaudinga automobilio mažinti, lengvinti, daryti paprastesnio, nes tada tektų jį piginti. Priešingai, automobiliai visose šalyse nuolat brangsta. O naftos kompanijos suinteresuotos, kad automobiliams būtų naudojami tik naftos produktai.

- Neretai agituojama: pirkite prestižinį automobilį - prabangų, galingą...

- O, tai visas mokslas, kuriuo valdoma žmonių psichologija ir įskiepijamas "autoholizmas". "Aplenkti visus!" "Fantastiškas dizainas!" ir pan. Juk automobilių ir naftos pramonė duoda milžinišką pelną. Gerokai didesnį nei dviračių gamyba.

- Vadinasi - karuselė, iš kurios negalima ištrūkti?

- Kai kur užsienyje jau pradedama atsitokėti, priimami radikalūs automobilių naudojimą ribojantys įstatymai. Ne vienas garsus pasaulio architektas pataria palikti automobilį užmiestyje ir keliauti viešuoju transportu ar dviračiu.

Dabar Lietuvoje yra labai daug senų ir iš pirmo žvilgsnio nebrangių vakarietiškų automobilių. Pora tūkstančių litų ar dar mažiau - ir turi mašiną, kuria dar galima važiuoti. Tačiau apskaičiavus degalų, dažno remonto, draudimo, padangų kaitaliojimo ir kitas išlaidas paaiškėja, kad automobilis - vienas didžiausių šeimos biudžeto rajūnų.

Nesupraskite manęs klaidingai - aš ne prieš automobilį. Užmiestyje jis praverčia. Tačiau gaila žiūrėti, kai tas turtas neracionaliai naudojamas.

- Kai pasižiūri į lengvųjų automobilių laviną gatvėse, matai - daugelyje jų sėdi tik vienas žmogus...

- Lengvojo automobilio naudingumo koeficientas - tik 1,5 proc., mat jis sveria maždaug toną, o veža vidutiniškai 1,2 - 1,5 žmogaus. Iš 40 litrų bako degalų efektyviai sunaudojama tik pusė litro, visa kita išpumpuojama metalui vežioti, šilumai bei teršalams gaminti ir išmesti jiems į aplinką. Dviratis sveria apie 14 kg, o veža - 80-100 kilogramų.

Man keista, kodėl nei miestų savivaldybės, nei gatvių, kelių prižiūrėtojai, nei Sveikatos ir Aplinkos ministerijos, nei politikai net dabar, sunkmečiu, neragina mieste nesinaudoti automobiliais. Vienas kitas paskatinimas pasigirsta, tačiau tai tik vienadienės akcijos kopijuojant Vakarus - "Diena be automobilio", neseniai įvykęs dviračių žygis iš Seimo į Verkių parką Europos dienų proga ir pan.

Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas mėgino pasodinti vilniečius ant dviračių, nors ir ne itin vykusiai. Tačiau jo nurodymu net ant šaligatvių paženklintomis dviračių trasomis ir šiandien naudojasi dviratininkai. Juk iš tikrųjų vietos ant šaligatvių daug kur netrūksta - telpa ir pėstieji, ir dviratininkai. Žinoma, nereikia lėkti pro žmones kaip akis išdegus.

Dažname Vakarų mieste už važinėjimą automobiliais smarkiai didinami mokesčiai, griežtinami reikalavimai, todėl, pavyzdžiui, Olandijos miestuose sumažėjo automobilių ir padaugėjo dviratininkų. Vokietijoje žalieji platina plakatus "Man automobilis jau lenda per gerklę". O Lietuvoje tai tarsi nieko nedomina, išskyrus saujelę žaliųjų entuziastų, kasdien minančių dviračių pedalus.

Su dviračiais - tik skurdžiai?

"Gyvūnai su tokiais prastais rodikliais kaip automobilio kovoje už būvį neturėtų jokių šansų. Taigi tegul nestebina ir automobilizuotų miestų krizė" (V.Dovydėnas. "Biotransporto ekipažai").

- Garsus JAV urbanistas ir rašytojas Kevinas Andrew Lynchas užkimštų miestų krizei įveikti rekomendavo biologinį transportą - dviračius ir velomobilius. Tai neišvengiama ir Lietuvoje?

- Be abejo. K.Lyncho patarimai įgyvendinti Danijos, Olandijos ir kai kurių kitų valstybių miestuose. Ten daugiausia važinėjama dviračiais. Biotransportas pigus, nekelia triukšmo, jam nereikia degalų, jis neteršia oro, negadina žmonėms sveikatos, ją net stiprina.

- Tačiau nejauku minti dviratį gatvėje, kai šalia tavęs lekia automobiliai, o jų vairuotojai ir pėstieji į dviratininką žvelgia iš aukšto ir su panieka.

- Taip yra todėl, kad Lietuvoje dviratininko ir automobilio vairuotojo padėtis kol kas nėra lygi. O Skandinavijos miestuose dviratininkai turi savo takus, jiems atiduodamos siauresnės gatvės. Taip turėtų būti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, į Vilniaus senamiestį reikėtų beveik išvis neįleisti automobilių. Juk pėsčiomis pereiti šį architektūros draustinį, kur atsiveria žavūs vaizdai, tereikia keliolikos minučių.

Dviratininkų takais patenkinti ir automobilininkai. Juk ir jiems nejauku važiuoti pro dviratininką, kuris bet kada gali kryptelėti.

- Savivaldybių, Automobilių kelių direkcijos vadovai dažnai kartoja, kad dviračių trasoms tiesti ir prižiūrėti trūksta lėšų.

- O kiek kainuoja jų neturėti? Biotransportas atsipirktų per kelis mėnesius. Kai kurias vietas nesunku be didelių investicijų pritaikyti dviratininkams. Antai Vilniuje jiems patogi "žydroji juosta" - Neries krantai, jungiantys Žvėryną, Centrą, Žirmūnus, Antakalnį, Valakupius. Dviračių trasų ruožų čia jau šiek tiek esama. Bet kodėl į jas nenutiesti dviratininkų takai iš naujųjų Vilniaus rajonų?

- O klimato nepatogumai? Kaip tas poetas sakė: Lietuva - šalis, kur lietūs lyja...

- Ne taip jau dažnai lyja. Pavyzdžiui, Vilniuje nuo ryto iki vakaro lyja tik apie 12 dienų per metus. Olandijoje apie 200 dienų per metus lynoja, būna vėjuota, nes netoliese - Šiaurės jūra. Dažni lietūs ir Danijoje. Tačiau daugelis olandų ir danų važiuoja dviračiais. Dabar parduotuvėse netrūksta neperšlampamų apsiaustų, kostiumų.

- Tačiau žiemą minti pedalus daugeliui pernelyg šalta?

- Tik tiems, kurie šito neišmėgino. Minti pedalus nešalta. Tiesa, sniegas trukdo, todėl takus reikėtų valyti. Suomijos, Švedijos ir daugelio ir kitų šalių gyventojų dviračiais važinėja ir žiemą. Važinėjau atviru velomobiliu 20 žiemų. Žemiausia temperatūra buvo 25 laipsniai šalčio. Kalnų drabužiai - striukė su gobtuvu, slalomo pirštinės, kartais slidininko kaukė, neperpučiamos kelnės - tai viskas, ko reikia norint važiuoti bet kokiu oru. Užsienio turistai man kartais net paploja. O vilniečiai nebekreipia dėmesio - priprato.

Velomobilis - pranašesnis

"Įprasto kelio į priekį - begalinį miesto automobilių tobulinimą - nėra. Vienintelė perspektyvi išeitis - transporto priemonės, pagrįstos žmogaus raumenų darbu. Be paliovos bus tobulinamas biotransportas, kad važiuoti būtų greičiau, maloniau, patogiau. Pirmiausia dviratis." (V.Dovydėnas. "Biotransporto ekipažai").

- Sakoma: kam išradinėti dviratį - jis jau seniai išrastas. Tačiau jūs vis dėlto jį tobulinote ir pavadinote velomobiliu. Kam to reikėjo?

- Velomobiliai už dviračius pranašesni. Patogumo, greičio, ekonomiškumo ir sveikatos požiūriu komfortiški velomobiliai neturi konkurentų ir tinka bet kokiu oru. Antai aptakaus dengto velomobilio rekordas 200 m distancijoje yra 130,36 km/h. Šis rekordas pasiektas nuolat jį tobulinant nuo 1974 metų, 69 km/h, kai pirmą kartą velomobiliu buvo viršytas sportinio dviračio rekordas.

Tiesa, uždari velomobiliai vis dar nepatogūs, kai reikia dažnai sustoti, išlipti, vėl įlipti. Praktiškesni yra atviri dviračiai velomobiliai. Tačiau ir jie yra greitesni už dviratį, saugesni bei patogesni.

Tokiu velomobiliu važinėju kasdien visais metų laikais. Per 20 metų nuvažiavau apie 100 tūkst. km (kasdien po 10-20 km). Beveik visos kelionės po miestą: į darbą, įstaigas, parduotuvę, poilsiauti.

Vidutinis greitis - 20-30 km/h. Išsiaiškinau, kad Vilniuje norint nuvažiuoti 5-10 kilometrų atstumą velomobilis dažniausiai yra greičiausia transporto priemonė. Dviračiai ir velomobiliai nesudaro transporto kamščių (tai praktiškai įrodyta Kinijoje), nereikia ilgai ieškoti stovėjimo vietos. Iš Antakalnio į Vilniaus centrą (apie 5 km) važiuoju 12-18 minučių ir niekada nepatenku į transporto spūstis. Važiavimas velomobiliu yra komfortiškas ir malonus.

Dviratininko poza yra nenatūrali: kūprinantis tenka remtis į vairą. Netoli matai, nes žiūri "iš padilbų", sėdi aukštai. Velomobilyje priešingai - sėdi patogiame krėsle. Jis aptakesnis ir saugesnis negu dviratis - kojomis sieki žemę, matomumas puikus, oro pasipriešinimas mažesnis. Todėl galima lengviau ir greičiau nuvažiuoti daug didesnį atstumą nei dviračiu, ypač prieš vėją.

Mano draugai, kurie po Vilnių važinėja automobiliu, degalams per mėnesį išleidžia apie 500 litų. O aš, velomobilį mindamas 20 metų, kasmet sutaupau keletui prabangių kelionių į užsienį. Per visą tą laiką susidarė apie 100 tūkst. litų.

Masinės gamybos velomobilis nėra brangesnis už dviratį. Galima turėti ir velomobilį, ir dviratį - įvairinti raumenų darbą.

Svarbu ir tai, jog kasdien 10 km velomobiliu ar dviračiu nuvažiuojantis žmogus gali nesirūpinti dėl antsvorio. 20 metų važinėju velomobiliu ir esu puikios sportinės formos.

- Tačiau žiemą ar neslidu?

- Minti dviratį, kai kelio danga yra slidi, išties pavojinga. Iš esmės jis Lietuvos klimato sąlygomis yra sezoninė transporto priemonė. O velomobilis, turintis du ratus, yra gerokai saugesnis, nes sėdima žemai. Praradęs pusiausvyrą visada gali atsiremti kojomis į žemę ir nepargriūti. Važinėjau juo slidžiausiais keliais ir įsitikinau, kad tai kur kas saugiau nei eiti pėsčiomis: negriūsi nei į priekį, nei atgal ar į šoną, nes atsiremsi.

O jei ir nugriūtum, tai pasekmės bus ne tokios skaudžios kaip pėsčiojo ar dviratininko, nes aukštis - tik pusė metro. Per 20 metų man pasitaikė tik vienas toks atvejis. Užteko pamasažuoti sumuštą vietą.

Dar vienas žemos sėdėsenos pranašumas - efektyvus stabdymas, nes kartu su stabdžiais atsiremiama dar ir kojomis.

Naudodamasis pasauline ir savo 30 metų patirtimi sukonstravau apie 20 velomobilio modelių. Juos gaminti padėjo ir puikus meistras Stasys Markevičius. Ėjome beveik nauju, pasaulyje dar mažai žinomu keliu. Kai 1980 metais Šiauliuose organizavome pirmąjį visoje buvusioje SSRS velomobilių konkursą, jame dalyvavo šimtas modelių. Tačiau tobulinti dar galima. Tam ypač tiktų geriausia, kas yra dviračiuose, t. y. sportinė jų technika. Pavyzdžiui, puikiai praverčia užpakalinis sportinio dviračio ratas. Be kita ko, sportinė padanga lengvai išspaudžia sniegą ir remiasi į asfaltą. Sportinės detalės velomobilyje yra ne tik lengvos, patikimos, bet ir sukuria sportinės mašinos įvaizdį, o tai ypač svarbu jaunimui. Tolesnis tobulinimas pagerintų velomobilio aptakumą, apsaugotų nuo lietaus bei vėjo. Prireiktų ir elektros pavaros važiuojant į kalną.

Dar 1985 metais parengėme velomobilį serijinei gamybai. Kreipėsi į mane tada kelios SSRS gamyklos, bet joms parduoti brėžinių neskubėjau. Man atrodė - Lietuvoje sumanėme, sukonstravome, čia ir gaminkime. Vienas kitas verslininkas domėjosi, tačiau tai buvo mėgėjiškas lygis, vėliau ir šie norai išblėso.

Juk Lietuva galėtų garsėti moderniais ergonomiškais velomobiliais. Ir patys turėtume, ir užsieniui parduotume. Nereikia daug metalo bei kitos įvežtinės žaliavos. Be to, seniai dviračius gaminančią gamyklą turime - Šiaulių "Baltik Vairą".

Minti pedalus - gėda

- Gal mes, daug metų buvę skurdžiai, bodimės važiuoti dviračiais todėl, jog norime pasirodyti esantys turtuoliai?

- Be abejo, reikia plėtoti ir viešąjį transportą. Beje, kadaise Lietuvoje dviratis buvo toks pat populiarus kaip Skandinavijos šalyse. Sutinku, pagrindinė priežastis, kodėl jo daugelis dabar nevertina - psichologinė. Beje, ir kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, važiuoti dviračiu laikoma neprestižiniu dalyku, o gal paprasčiausiai tingima.

Skandinavijoje - priešingai. Švedijoje teigiama, jog tiesti mieste naujas magistrales netikslinga - verčiau laukti, kol senosios užsikimš, tada žmonės persės ant dviračių arba prisimins viešąjį transportą.

Sėkmingai beveik iš naujo įdiegta dviračių transporto sistema ir Paryžiuje. Tuo metu Vilniuje transporto kamščiams likviduoti siūlomos beveik fantastiškos priemonės: tramvajus, lyno keliai, monobėgiai ir net metro, tačiau visiškai pamirštami dviračiai ir dar tobulesni velomobiliai.

- Mudu ne pirmą kartą apie tai kalbamės. Prisimenu, per pirmąjį interviu prieš 20 metų pranašavote, kad dviračių Lietuvos miestuose gerokai padaugės. Iš tiesų padaugėjo, tačiau ne taip smarkiai, kaip tikėjotės. Be to, sprendimų teisė ir jėga - vis dar automobilių vairuotojų pusėje...

- Taip, nes automobilį garbina tingiųjų kasta, kuri verčia kitus paklusti jos interesams. Tačiau tai netruks amžinai. Kad mūsų išsigelbėjimas mieste yra biotransportas, nenuginčijama nei mokslo, nei ekonomikos, nei sveikatos ar ekologijos požiūriais.

Sociologinės apklausos rodo, jog mūsų žmonės supranta, kad mieste reikia riboti automobilių eismą. Taip mano 90 proc. apklaustųjų, iš jų 81 proc. - vairuotojai. Net 97 proc. nori, kad būtų tiesiama daugiau dviračių takų. Tad anksčiau ar vėliau mūsų miestai bus ekologiškesni.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"