TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Vienatvės portretas prisiminimų sniege

2007 12 27 0:00
Autoriaus nuotrauka

Stovim ir laukiam, gal nukris iš dangaus nors viena žiemos žiežirba. Kaip dabar prie Naujųjų metų slenksčio - be baltumo. Vis rečiau pasaulis ant žemės patiesia išskalbtus savo marškinius. Gal jau nebėra tos akinamos baltumos, pereinančios į akių skausmą.

Visaip galvoji. Nutildai radiją, išjungi televizorių, sudegini laikraščius, kad akimirkai nutoltum nuo prievartos ir kraujo. Tačiau skausmo nepavyksta ištrinti. Tarsi surūdijusi vinis, įkalta į Viešpaties delną, geležinė pasaulio tvarka pavirsta į sepsį. Gamta, susisupusi į pilką netekties apdarą, stovi šalia tavęs laukdama Kalėdų ir Naujųjų metų stebuklo. "Tegul bus balta", - pasakai sau, tačiau žinai, kad taip neįvyks, kad teks šios dienos peizažą pabarstyti atsiminimų sniegu. Išsitrauki prosenelio dovanotą sidabrinį laikrodį ir matai, kaip musių nutupėtame ciferblate rodyklės nesulaikomai bėga atgal. Po akimirkos ant medžių nukrinta šerkšnas, ant Angelinos Banytės paveikslo leidžiasi sniegas, kad tavo naujametėje būtyje atsirastų šiek tiek šviesos, spalvos ir skaidrumo. Tačiau, užuot galėjęs tai pastebėti, visuomet turi atsidurti tarp balto ir juodo, kitaip nesuprasi tų spalvų skirtumo. Kai į juodą žvelgi baltai, atsiranda šešėlis, pakraščiuose lyg plono ledo luobelė sužvilga pustoniai, tarsi patvirtinantys šventraščio tiesą: jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa.

Pagautas kičinio blizgesio

Šventės mus visada pasitinka keistai. Iš spintos iškrinta kaklaraištis, į rankas ateina švarkas, kurio seniai nedėvėjai, tavo moteriškės bateliai nei iš šio, nei iš to sustoja prie durų, ant krėslo pakvimpa suknelė. Vaikai seneliams pradeda rašyti laiškus, tarsi anksčiau jų neturėjo. Gatvės užkimsta nuo automobilių grūsčių, gargaliuoja, spjaudosi dūmais. Išsiveržia visuotinis pirkimo Vezuvijus. Dėl šventos ramybės esi pasirengęs atmintinai išmokti majų kalendorių, kad tik nesulauktum šeimyninės komandiruotės į prekybos centro bazę. Bet kur nors arčiau nueiti reikės.

Ledo kalnais apkrautos žuvys negyvomis žiaunomis tau tiesia petražoles, lyg kokiame Šarūno Saukos talento įrėmintam kūrinyje, akims siūlosi švelnaus gyvūnėlio raumuo, į butelius sukištos vynuogės atnašauja neparagautą teisybę. Atėjai juk ne tam, kad pamatytum koks didelis gausybės pragaras. Kai ko žemiško reikia? Pagautas kičinio blizgesio tik neužsimušk paskui jį lėkdamas, tik nepakeisk ieškojimo netektimi. Gal savo vienatvės čia ieškai? Daiktuose pasiklydęs, be jos ir išeisi su dilgėlėm paširdžiuose, lyg Juozas Erlickas iš savo "Bajorų". Net pagaliau ir pabėgusiam, bet vis tiek norisi už kai ko užsikabinti, susidvejinti, pasikalbinti į piligrimystės kelionę išėjusį "aš", pasidalyti su juo kasdienybės taure, gražaus žodžio skiemeniu, iš giesmės sklindančia melancholija.

Menkniekiais apkaišytame rojuje

Kam atsiminiau giesmę? Kad užgriebčiau atmintimi Kaziuką Kulbecką iš Dapšionių kaimo, Radviliškio rajone. Tūno palaikėj trobelėj plikas kaip kulnas, dėlioja savo pagaliukus iš kairės į dešinę, po to - atvirkščiai. Kažin, kad jį atsivežus į stiklinį prekyvietės akvariumą? Gal nupirkčiau dėlionę su gražiais miestais, kuriuos jis matė prakuroms glamžydamas laikraštį. Ką darytum, Kaziuk, menkniekiais apkaišytame rojuje? Nieko nenusipirktum, nerastum net silkės, nes nežinai, kurioje lentynoje šiandien ji padėta, kaip supakuota, kokiomis pilvo malonėmis pagardinta. Niekas dabar silkės taip nepardavinėja, kaip tavo laikų Šeduvos žydai. Supykęs man pasakytum: "Per didelis turgus, net silkės nėra", - ir nusispjovęs nueitum. Grįžęs namo į dvylika patiekalų sulaužytum po pagalve paliktą duonos kepalą ir taip, nuo kiekvieno atlaužimo atsikąsdamas, po kąsnį suvalgytum Kūčias. Plonai nupjauta duonos plutelė pabūtų už kalėdaitį, o ką tik užsiplieskusi Betliejaus žvaigždė kareiviškame aliuminio puodelyje vandenį paverstų vynu. Per daug tu į savo tylą žvelgi. Negi devintoje dešimtyje stoviniuojant - dar nepabodo? Bedantėje burnoje sukramtyk žodį savo vienatvei, kuri sėdi dabar tavo širdies kertėje laukdama švento gerumo. Turi kažką jai pasakyti, kad perlipdamas kitų metų slenkstį neliktum vienesnis už vieną.

Per atminties sniegą

Ką nors reikėtų pasikviesti draugėn. Jeigu į atmintį atsinešėm paveikslą, reikėtų pasišaukti ir autorę Angeliną Banytę. Gal drauge pagalvosime, kur eina pasaulis per atminties sniegą? Kas girgžda po jo kojomis? Ant lango žiemos ranka nutapyto paveikslo kampe nušvinta ugnis. Kibirkštis pagauna užmaršties tiulį ir anapus rėmo užuodi Juknaičiuose kylančius dūmus, matai nuo sienos plėnimis krintančius tavo freskos dažus. Kodėl mums abiem taip skauda, Angelina? Tas gaisras buvo taip seniai ir taip toli, dvasios randai iš naujo pavirto į kūną, o skausmo dilgesys išliko. Praradimai susilydo mumyse, tapdami būties sąvastimi, priedu prie pasaulėžiūros, gyvenimo patirties ar dar ko nors, bet pėdsakas lieka ant veido, kalboje, net paimant trintuką, penkis centus ar raziną.

Dideli tavo darbai nuėjo į nežinią, nes niekas jų negynė, nesaugojo, o pertvarkydami interjerus, gal net nelaikė kultūros dalimi. Vienur išgriovė, kitur uždažė, Juknaičiuose ugnimi užleido. Stovi dabar vienui viena, lyg visą amžių būtum nieko nedariusi. Gerai, kad dar yra knyga, kelios nuotraukos, kokio nors apdovanojimo diplomas, kaip meno gimimo liudijimas. Ir kas iš to. Iš premijų liko tik surūdijusios šakutės, vazonėlis ant lango, anglies gabaliukas tarp pavargusių pirštų, skylė sniege su pernykščios žolės pakaušiu arba klevo sėkliukė su mini sijonėliu. Viskas kaip eskizo lape, tarsi iliustruotum poetą marinistą Vytautą Brencių.

Neskaudink žmogaus, nepiešk prie jo eilėraščių jūros. Danės krantinėje yra jo knechtai, tik laivo seniai ten jau niekas nepririša. Jauna mergaitė išvažiavo į Maskvą, daugiabutyje įsirėmino jūrą su inicialais V.B., Melnragėje pigaus vyno butelyje liko gyvenimo nuosėdos, kurių bejūris V.Brencius iki šiol neiškratė. Argi mes kalti, kad aplipęs vienatvės moliuskais jis sėdi ant molo, kad pavargęs nueina per sniegą, kad užmiršęs šaknis jį pasiveja medis, kad to medžio jisai nepažįsta. Dieve, koks nesupratingas poetas, kaip tikras lietuvis supjautų medį lentoms, (Romas Sadauskas ne viską pastebi), susikaldintų laivą, išplauktų iš savo vienatvės arba nusilaužęs šakelę pasidarytų kandiklį. Pirštai rudi nuo pigių cigarečių. Kaip paišinais pirštais baltą mūzą paglostysi, kas leis nors trumpam perbraukti per lyrą? Nesakau, jog visos mūzos blondinės, o lyros premijuotos.

Nieko kito nelieka, kaip iš K.Kulbecko pasiimt pagaliuką ir pajudint miegantį V.Brencių. "Žiūrėk tau Angelinos vienatvė iliustracijas paišo, ar ne laikas daryti performansą. Padėsim kepurę... Nacionalinei premijai. Tu ištiesi rankas - tatuiruotas eilėraščiais, ant sukepusių lūpų kris vermuto verlibras, Angelina atves ant siūlo pririštą debesį, K.Kulbeckas taukšės pagaliukais, ateis menotyrininkas Saulius Pilinkus - pradės elegantiškai snigti. Baltame peizaže baltos eilės - lyg B.Pasternakas išliptų iš traukinio meilės... Prastai skamba? Nieko tokio. Rotušės aikštėj kils maža politinė sumaištis: Algirdas Paleckis nežinos, kaip nacionalizuoti ką tik iškritusį sniegą. Vilniaus miestiečiai kabins į maišelius, nešis į Užupį, šventins Bernardinų bažnyčioje. Iki Fabijoniškių meno importui bus per toli.

Iš toliau vienatvė skalsesnė

Pažaidėm, ir užteks. Sniego reikia žmogaus pilnatvei, bet ne tiek, kad be jo neišgyventum. Regi akyse besikeičiančią gamtos tvarką ir darosi neramu. Ar kintant reiškiniams, kinta tų reiškinių vertinimas. Gal stovim, lyg kokie kuolai prie ešafoto. Neagituoju vietoj pirmalaikių rinkimų dirbdintis Nojaus laivą. Tačiau ar nenutiks, kad netrukus sniegą savo vaikaičiams rodysime tik atvirukuose. Iš mūsų buities, elgsenos jau išėjo daiktai, šiaip ar taip, susiję su sniego atėjimo ženklu. Užmaršties patale užmigo protėvių surikiuoti žiemos darbai, maldos, apeigos, pasikieminėjimai. Iš toli jų vienatvė atrodo skalsesnė, ne tokia ilga, pradėta ir pabaigta darbu, pertarta žodžiu. Knygų lapuose suguldyta etnokultūrinė išmintis ilgainiui taip ir liks knygose. Nebeminsime linų, nebegnaibysime mergų jaujose, nepilsime į tinginio lovą spalių. Netrukus netgi pamiršime žiemos darbų pavadinimus, veiksmų prasmę nusakančius žodžius, patarles, priežodžius, audimų raštus. Sakydami "balta kaip drobė", galvoje turėsime ne liūdną veidą, bet įkapių kartūną, o apie ką pasakysim "balta kaip sniegas"? Labai toli būsime nuo savęs nuėję, toliau už vienatvę. Tačiau kad ir kiek kartų atsisuktum atgal, vis tiek viskas geriau bus matyti kelio priekyje. Taip suguldytas žmogaus gyvenimas. Nors nežinoma, tačiau ateitis apgaulingai ryškesnė.

Horoskopas nežymi pagirių pabaigos

Gal dėl to tampame mistikais? Negaluodami po kalėdinių ar naujametinių vaišių, užuot skaitinėję Haufo pasakas, kišame snapus į horoskopų labirintą, lyg ten būtų paženklinta pagirių pabaiga. Viltis - kvailių motina - vedžioja už nosies, kartais pasiūlydama kontempliatyvių pranašysčių. Šit atsiverti dienraštį ir skaitai, jog majų kalendoriaus tyrinėtojai ir astronomai sutaria dėl galimos grėsmės po penkerių metų. Anot publikuojamo fakto, tame kalendoriuje metų skaičiavimas baigiasi 2012 metų gruodžio 21 dieną. Tiek tau liko vienatvės. Akimis sukramtai laikraščio puslapį, pasižiūri į besniegius laukus, pasidžiaugi, kad į pasaulio pabaigą neužpustyti keliai ir guodiesi, esą kiekvienas per savo gyvenimą įveikiame po mums likimo skirtą pasaulio pabaigą, pagauname po nesėkmės meteoritą, išgyvename jausmų potvynį, vidinio pasaulio gaisrą, finansinę senstančių tėvų krizę, moralinį savo priešų nuopuolį. Tačiau didžiuma šių dalykų, kažkodėl, įvyksta toliau nuo mūsų, praeina net negrybštelėję, tuo suteikdami malonią paguodos akimirką, stiprybės pojūtį, išlikimo saldumą. Ir nešamės šį lauknešėlį iš metų į metus, tempiame iš dienos į dieną, rodome kitiems, tarsi tai būtų didžiausia mūsų atradimų vertybė.

Kiek daug tuščio lakstymo

Yra žmonių kuriems viskas išeina paprasčiau. Naujapilio kaime (Pagėgių savivaldybė) Domicelė Skurdelienė lauke iš gluosnio gabalo lenktiniu peiliuku toliau drožinėja savo vienatvę. Viskas jai išeina darniai ir gražiai: didelės akys, kad daug galėtų pamatyti, mažos rankos, kad apsikabinimas nebūtų sunkus. Atsisėdi, ant skiedromis apkritusio suolo, ir apima švelnus pavydas. Pačiam savęs gaila, kad kaip ji nemoki taupiai sugyventi su savo dienomis. Kiek daug nereikalingo skubėjimo, tuščio lakstymo, žvakelių degiojimo prie populistinių altorių. Toje erzelynėje švelnus ir minkštas žodis vis rečiau patepa gomurį, o širdimi sušildytas darbas susiranda rankas.

Paliekant senuosius metus po kojomis norisi matyti sniegą. Apšerkšnijusio sodo inkilėlyje išgirsti atmintinai išmoktą varnėną - taip švilpia atmintis.

Ant išminties kalno eglių šakomis apkloji kelionių žmogaus Dariaus Banelio dovanoto ginkmedžio šaknis, lauki, kada tas medis užaugs, kad iš jo viršūnės galėtum pamatyti pasaulį. Žinai, jog šito tau nepavyks padaryti, todėl laipioti į medžius mokai savo vaikus. Ginkmedis gyvena kelis tūkstančius metų, tad pasaulio erdvės užteks vaikų vaikams. Argi tau nebus gražu, kai vaikščiojant po Viešpaties vynuogynus išgirsi iš ginkmedžio šakų atlėkusį provaikaičio balsą "Seneli, ar nematei mano vienatvės? Pasilenksi į šerkšnotos žemės pusę, skruostu nuriedės ašaros karoliukas, pavirs į mažą ledo varpelį, nukris girios glūdumoje skambindamas tavo gyvenimą. Ateis kito žmogaus vienatvė, surinks garsų trupinius, sudės į drobinį, baltą kaip sniegas maišelį, pakabins ant kito amžiaus Kalėdų eglutės, pakvies kitus, gal kitokius Naujuosius metus, kad abu drauge galėtų išgirsti, kaip ten toli toli už šviesmečių, bevardėje žvaigždėje plaka pavargusi širdis. Vienatvė irgi yra meilė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"