TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Vienuolių paslaptis - be paslapties

2010 09 20 0:00
Sesuo Onutė - viena iš septynių vargdienių seserų, į vienuolyną atėjusi būdama 16 metų.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kitokio gyvenimo paslapties apgaubti vienuolynai traukia būrius turistų. Ypač romantiškai atrodo kur nors aukštai kalnuose įsikūrusios atsiskyrėlių buveinės. Lietuvoje tokių atkampių vietų nėra, tačiau paslapties vienuolynams irgi netrūksta.

Nedaug žmonių yra girdėję apie pačiame Vilniaus centre nuo XIV amžiaus besiveržiantį ir stebuklingu laikomą šaltinį. Ir nedaug kas jį matęs, nes vienuolių pranciškonų atėjimą į Lietuvą menanti versmė šiuo metu atsidūrusi po Šv. Kryžiaus bažnyčia. Šalia jos esančiame vienuolyne (S.Daukanto a. 1) gyvena septynios moterų vienuolijos Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys. Jų gyvenimas visai neprimena uždaros atsiskyrėliškos bendruomenės. Šv. Kryžiaus namuose veikiantis socialinės pagalbos centras, galima sakyti, kalnus nuverčia. "Atsiliepiame į įvairius žmonių pagalbos prašymus. Pavyzdžiui, esame sudarę sutartį su Mykolo Romerio universitetu, mums talkina jo studentai teisininkai, tad socialiai remtini žmonės gauna nemokamą teisinę pagalbą, - pasakojo vienuolė sesuo Onutė. - Teikiame ir psichologinę pagalbą. Turime net skalbyklių, kuriomis gali naudotis tie, kas jų neturi. Iš viso tokių žmonių užsirašę apie 200. Suprantama, jie ne vienu metu ateina, tačiau skalbyklės sukasi ir sukasi. Pagyvenusiems žmonėms labai trūksta bendravimo, tad jie irgi renkasi pas mus. Jų pageidavimu esame rengę kompiuterinio raštingumo pamokas. Smagu, kai žmonės išmokdavo savo anūkams elektroninius laiškus rašyti, tiesiog kompiuteriu naudotis. Drauge su jais vykstame į įvairias piligrimines keliones. Buvo pageidauta kulinarinių pamokėlių - organizavome ir tokias."

Tarp seserų yra ir medikių, ir buvusių mokytojų, viena socialinius mokslus baigusi, tad socialinės pagalbos centre visų profesinės žinios labai praverčia. Sesuo Onutė, į vienuolyną kaip kandidatė atėjusi dar 16 metų, baigė teologijos mokslus. "Jaunoms į vienuolyną įstojusioms merginoms vyresnybė nedraudžia kartu ir studijuoti, juk žinias paskui bus galima pritaikyti dirbant apaštalinį darbą", - pasakojo ji.

Vienuolyno patalpose seserys organizuoja ir įvairias meno parodas. "Esame atviros visuomenei", - sakė sesuo Onutė. Jos pačios, gavusios vyresnybės leidimą, taip pat gali lankyti įvairius kultūrinius renginius. "Svarbu, kad tie renginiai nesikirstų su krikščioniškomis vertybėmis", - pridūrė pašnekovė.

Lietuviškos vienuolės

Ne mažiau įdomi ir vienuolyno pastatų bei čia įsikūrusios vienuolijos istorija. XX amžiaus pradžioje atsirado daug moterų vienuolynų. Įsikūrė ir visiškai naujų, ne senųjų tradicinių vienuolijų (benediktinų, pranciškonų, jėzuitų) grupei priklausančiųjų. Minėtoji Vargdienių seserų vienuolija palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio buvo įkurta 1918 metais. Tai pirmoji tikrai lietuviška vienuolija, atsiradusi kartu su Lietuvos nepriklausomybe. 1939 metais seserys apsistojo buvusiame Gailestingųjų brolių bonifratrų vienuolyno pastate, kai šie vienuoliai pasitraukė į Lenkiją.

Sesuo Onutė mielai aprodė prieš šešerius metus suremontuoto vienuolyno įdomybes. Pirmiausia nusileidome į bažnyčios rūsį, kuriame iki šių dienų išlikęs dar XIV amžiuje pranciškonų vienuolių nužudymo vietoje ištryškęs šaltinis. "Kaip pasakoja rašytinė legenda, šioje vietoje dar prieš oficialų Lietuvos krikštą (1387 metus) XIV amžiaus pradžioje stovėjo medinis pranciškonų vienuolynas, - pasakojo sesuo Onutė. - Tik vienuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad dalis jo vienuolių buvo nužudyti šioje vietoje, kiti - ant dabartinio Trijų Kryžių kalno. Dar vieni šaltiniai byloja, kad visi nukankinti ant kalno, o vienuolynas sudegintas. Jo vietoje ištryškęs šaltinis imtas laikyti stebuklingu, iš pradžių prie jo pastatytas kryžius. Vėliau išdygo ir medinė koplyčia, o 1543 metais Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis pastatė ir mūrinę gotikinę Šv. Kryžiaus koplyčią (šiuo metu ji restauruota, visas vidus išlikęs autentiškas)."

Krikštas dėl meilės

Filologė Aldona Mikulionienė, vedanti vis labiau populiarėjančias ekskursijas po Vilniaus vienuolynus, visada primena

Lietuvos ir Lenkijos filosofo, rašytojo ir vertėjo Juzefo Vladislavo Bychoveco užrašytą istoriją. "Kunigaikščio Algirdo laikais vienas jo dvariškis Goštautas, diplomatinės misijos išvykęs į Krokuvą, įsimylėjo vietinę gražuolę. Ir net pasipiršo, tačiau ši atsakiusi negalinti tekėti už pagonies. Tada Goštautas dėl meilės panoro skubiai apsikrikštyti. O kad mylimoji ir jos giminė neabejotų jo atsivertimu, į Vilnių atsivežė ir 14 vienuolių pranciškonų, - pasakojo A.Mikulionienė. - Po kurio laiko, kai Algirdas ir Goštautas išvyko į karą, pagonys užpuolė vienuolius. Jų nužudymo vietoje ištryško stebuklingas šaltinis. Dabar jis yra po bažnyčia. Čia dažnai apsilankantys lenkų turistai namo vežasi prisipylę indus jo vandens.

Pasak J.V.Bychoveco, nukankintus vienuolius pagonys pririšo prie kryžių ir įmetė į upę sakydami: "Grįžkit, iš kur atėję su tuo medžiu, kurį mums liepėte garbinti." Parjojęs kunigaikštis kaltininkus nubaudė, o į Vilnių pakvietė dar 36 pranciškonus. Vienas jų buvo pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vasila."

Psichiatrijos ligoninė

Šalia koplyčios 1675 metais pastatytas bonifratrų vienuolynas ir bažnyčia. Kaip pasakojo sesuo Onutė, čia gyvenę Gailestingųjų brolių ordinui priklausantys vienuoliai visi buvo medikai ir pagrindinė jų veikla - gydyti ligonius. Rūpinosi ir sergančiaisiais psichikos ligomis, tad jų įsteigta ligoninė laikoma pirmąja psichiatrijos ligonine Lietuvoje. Vienuoliai taip pat žinojo apie šventu laikomą šaltinį. Gydė ne tik vaistais, žolelėmis, bet ir malda bei šaltinio vandeniu. "Didžiausias stebuklas - kad šis šaltinis per tiek šimtų metų išliko iki mūsų dienų", - sakė vienuolė. Beje, kai buvo tirtas jo vanduo, paaiškėjo, kad jame nėra jokių nitratų, jis švarus kaip iš čiaupo.

Nematęs Lietuvos

Kai 1949 metais bažnyčia buvo uždaryta, joje įrengti sandėliai, paskui - barokinė koncertų salė. Vienuolynas pertvarkytas į butus, sandėlius. Pasak sesers Onutės, net XVI amžiaus koplyčioje, atskyrus perdangomis, įrengtos gyvenamosios patalpos. Per visą sovietmetį vienuolyno ansamblis nualintas iki avarinės būklės. 1990 metais pastatai sugrąžinti arkivyskupijai, o 1995 metais prasidėjo ilgai trukę restauravimo darbai. Autentiška XVI amžiaus koplyčia sutvarkyta 2003 metais JAV mirusio arkivyskupo Charles'io Salatkos lėšomis. Kaip teigė sesuo Onutė, šis lietuvių kilmės arkivyskupas, nors niekada nebuvo Lietuvoje, mūsų kraštui jautė simpatiją. "Kai J.Matulaitis lankėsi Amerikoje, Ch.Salatkai, tada dar vaikui, suteikė sutvirtinimo sakramentą", - pridūrė sesuo Onutė.

Pasiteiravus, ar vienuolyne nėra išlikusių kadaise čia gyvenusių bonifratrų vienuolių gydymo receptų, pašnekovė apgailestavo, kad nieko neišliko, nes daugelį metų pastatų paskirtis buvusi visai kita. Nebent kur nors archyvuose galima būtų rasti, kuo užsiiminėjo ir kaip gydė gailestingieji broliai.

Kartu su Brunonu

"Pirmieji į Lietuvą atklydę vienuoliai buvo benediktinai. Visi jau žinome apie Brunoną Bonifacijų, kurį nužudžius prieš tūkstantį metų paminėtas Lietuvos vardas. Jis buvo vienuolis benediktinas, su 18 palydovų atkeliavęs krikštyti kunigaikščio Netimero ir jo 300 karių, - aiškino A.Mikulionienė. - Tačiau tai nepatiko kunigaikščio broliui Zebedenui, jis ir nužudė visus svetimtaučius. Tad toks buvo pirmas benediktinų atėjimas į Lietuvą."

Pasak A.Mikulionienės, nors benediktinai per dieną prieš didįjį altorių melsdavosi septynis kartus, turėdavo laiko ir įvairiems darbams: perrašinėjo knygas, piešė, stengėsi prisidėti prie mokslo raidos. Be to, buvo geri sodininkai. Jie 1510 metais Prancūzijoje išrado iki mūsų dienų žinomą įvairių žolelių likerį "Benediktiną", kad nešildomose celėse turėtų kuo pasišildyti. Net ir šio išradimo metu nepamiršo Dievo - originalios formos gėrimo buteliukai iki šiol žymimi D.O.M. (Deo Optimo Maximo - Geriausiam Aukščiausiajam Dievui).

Iš vienuolynų pasklisdavo ne tik kulinarijos receptai, bet ir medicinos žinios, žemdirbystės naujovės. Kaip savo knygoje "Vienuolynų kelias" rašo istorikė Irena Vaišvilaitė, kadangi vienuolystė buvo ir bandymas pasipriešinti vyraujančiai kultūrai, norui sukurti vienalytę krikščionišką bendruomenę, siekdami ekonominės nepriklausomybės nuo išorinio pasaulio jie viską stengėsi gamintis patys. Pagrindinis benediktinų šūkis - "Ora et labora" ("Melskis ir dirbk")."

Alus - vietoj atgailos

Na, o kas nėra girdėjęs apie vienuolynų vynuogynus ir pilnus rūsius vyno. "Šio gėrimo jiems buvo leidžiama šiek tiek išgerti. Vienu metu daugiau nei vyno vienuoliai galėjo ragauti alaus, - gana juokingą istoriją pasakojo ekskursijų gidė. - Popiežius alų net buvo prilyginęs atgailai. Kaip pasakojama, pastebėjęs, kad Vokietijoje vienuolynai gana daug pinigų išleidžia alui, panoro pats jo paragauti. Broliai pagamino popiežiui statinę alaus, į arkliu traukiamą vežimą įsodino vienuolį ir išleido į Romą. Tačiau kol atvyko, alus prarūgo. Jo gurkštelėjusiam popiežiui išsprūdo: "Jei jie tokį geria, tai gali gerti net dvigubai daugiau nei vyno. Ko gero, gali gerti ir vietoj atgailos." Alaus mėgėjus pradžiugino toks leidimas, bet vėliau jis buvo atšauktas.

Luomų skirtumai

Lietuvoje benediktinų vyrų vienuolynas veikė Senuosiuose Trakuose (1405 metais juos pasikvietė kunigaikštis Vytautas ir čia jiems pastatė bažnyčią). Dabar prancūzų benediktinai yra įsikūrę Palendriuose (Kelmės r.).

Moterų benediktinių vienuolynai buvo uždaresni. Ypač griežtu laikytas XVII-XIX amžiais Vilniuje šalia Šv. Kotrynos bažnyčios veikęs moterų vienuolynas. Pasak A.Mikulionienės, benediktinių vienuolynuose net iki XX amžiaus ryškūs buvo luomų skirtumai. "Bajorės, mokančios skaityti ir rašyti, atėjusios su savo kraičiu, vadovavo vienuolijos gyvenimui, - pasakojo A.Mikulionienė. - Iš valstiečių ir paprastų miestiečių kilusios vienuolės buvo antros kategorijos ir joms tekdavo visokie rankų darbai."

Luomų skirtumai kadaise buvo įžiebę ir politinių konfliktų. "1920 metais, kai lietuviai su lenkais kariavo dėl Vilniaus krašto, Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas buvo pavadintas Lenkijos karaliene. Ir melstasi už Lenkijos karių pergalę. Dėl to kilo konfliktas tarp vienuolių lenkaičių ir lietuvaičių, - priminė A.Mikulionienė. - Lietuviškai kalbančiosios buvo kilusios iš kaimo, jos negalėjo užimti vadovaujamų vietų, turėjo paklusti aukštesniam vienuolių luomui - lenkaitėms. Spręsti konflikto net buvo atvykęs popiežiaus pasiuntinys, norėta "lenkuojančias" ištremti į Lenkiją, tačiau jos turėjo lietuviškus pasus, tad Lenkija nepriėmė. Viską nuglaistė tik vėliau vykusi reforma, kai luomai išnyko. Dabar benediktinės veikia prie Trinitorių bažnyčios."

Moterys - tik kartą per metus

Benediktinų grupei priklauso ir vienuoliai kamalduliai, kartūzai, romaldiečiai. Uždariausiu gyvenimu pasižymintys kamalduliai 1012 metais įsikūrė Italijoje, dabar pasaulyje jų yra tik apie 250.

"Kamalduliai gyveno ir Lietuvoje, Pažaislio vienuolyne, - pasakojo A.Mikulionienė. - Kiekvienas jų turėjo po atskirą keturių kambarių namelį, o šalia - atskirą žemės sklypelį ūkininkauti." Kamalduliai tarpusavyje nebendraudavo, beveik nesusitikdavo, o susitikę vienas kitam tepasakydavo "Memento mori" ("Atmink, kad mirsi"). Šios vienuolijos moteriškų atšakų nebuvo. Į kamaldulių bažnyčią vyrai visada galėdavę eiti melstis, o moterys - tik vieną kartą per metus. "Krokuvoje yra veikianti kamaldulių vienuolių bažnyčia, aš labai noriu į ją patekti, tačiau, kiek teko lankytis, moterų vis neįleisdavo", - prisipažino gidė.

Mindaugą krikštijo pranciškonas

Antra po benediktinų vienuolijų grupė, 1209 metais įkurta Pranciškaus Asyžiečio, - pranciškonai. Jie, taip pat dominikonai, bernardinai, karmelitai, basieji karmelitai, bonifratrai, augustinai, kapucinai, trinitoriai, priklauso vadinamųjų elgetaujančių vienuolių grupei. Beje, kunigaikštį Mindaugą krikštijo pranciškonas Kristijonas.

"Pirmasis dominikonų vienuolynas dar pagonybės laikais buvo ten, kur dabar yra Šventosios Dvasios bažnyčia (Dominikonų g.), - priminė ekskursijų vadovė. - Kai XIV amžiuje kryžiuočiai puolė Vilnių, išardė medinę dominikonų bažnyčią (nors ir skelbėsi, kad neša tikėjimą), iš jos medienos pasistatė tiltą per Vilnią - kad galėtų keliauti toliau. Vėliau tą sugriautą bažnyčią atstatė Vytautas ir Jogaila."

Dar vienas dominikonų vienuolynas XVII amžiuje buvo įkurtas Jeruzalėje. Taip Vilniaus priemiestis pramintas dėl minias maldininkų sutraukdavusio Kryžiaus kelio, vadinamųjų Vilniaus Kalvarijų.

Tikslas pateisina priemones?

Teiraujantis, kurie iš vienuolynų labiausiai išsiskiria savo veikla, gidė sakė: "Man turbūt labiausiai patinka jėzuitai, nes jie sugebėdavo įžvelgti, kas žmogui duota Dievo, kas kam gabus, ir savo mokyklose mokėdavo orientuoti besimokančiuosius. "Be to, jie buvo labai aktyvūs visuomenės gyvenime, neužsisklendę, daug dėmesio skyrė švietimui, steigė mokyklas, - sakė A.Mikulionienė. - Beje, visiems žinomas ir ne visai tinkama prasme vartojamas posakis "Tikslas pateisina priemones" yra jėzuitų įkūrėjo Ignoto Lojolos ištarti žodžiai. Tačiau tai tik pirmoji sakinio dalis, antroji tokia: "Jei tai moraliai leistina."

Trumpai

Kai VI amžiuje pasaulyje pradėjo kurtis pirmieji vyrų vienuolynai, daugelį šimtmečių jų būta daugiau nei moterų. Pastaruoju metu yra priešingai. Pavyzdžiui, 1940 metais Lietuvoje buvo 771 vienuolystės įžadus davęs asmuo (490 moterų, 281 vyras). 2005 metų duomenimis, krašte veikė 39 moterų ir 14 vyrų vienuolijų. Moterį vienuolę dabar Vilniaus gatvėse galima sutikti dažniau nei vienuolį vyrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"