TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Vilniaus Kalvarijos - maldos sodas

2009 05 30 0:00
Gausiausiai maldininkų į Kalvarijas patraukia per Sekminių atlaidus.
Vilniaus Kalvarijų parapijos archyvo nuotrauka

Per Sekmines Vilniaus Kalvarijos, nuo seno garsi Lietuvos šventovė, sutraukia šimtus maldininkų. Sakoma, kad šiose apylinkėse telkiasi gera energija.

Kasmet prieš Sekmines čia įvykdoma ir išpuolių: koplytėlės subjaurojamos piešiniais ir užrašais, reiškiančiais neapykantą Dievui ir krikščionybei. Didžiausia neapykanta šventovei prasiveržė sovietmečiu - beveik visos Kryžiaus kelio koplyčios buvo išsprogdintos ir nugriautos. 2002-aisiais jos baigtos atstatyti ir pašventintos.

Pasak Vilniaus Kalvarijų parapijos klebono kunigo Virginijaus Česnulevičiaus, šiemet minima Vilniaus Kalvarijų 340 metų nuo pašventinimo sukaktis. 1669 metais, per Sekminių iškilmes, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega šventino Kryžiaus kelią: eidamas nuo koplytėlės prie koplytėlės barstė iš Jeruzalės atgabentą žemę, primenančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja žeme.

Pagal Jeruzalės topografiją

Įsteigti Verkių valdose Kristaus kančios kelio stotis sumanyta kaip padėkos Dievui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655-1661 metų Rusijos ir Lietuvos kare. Tam paskirta apie 170 hektarų žemės. Tai buvo jau antros Kalvarijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmosios įsteigtos Garduose (dabar Žemaičių Kalvarija).

Anaiptol ne kiekvienas tikintysis galėdavo išsirengti į ilgą ir pavojingą kelionę į Šventąją žemę lankyti su Kristaus kančia ir prisikėlimu susijusių vietų, todėl jau nuo XV amžiaus pradėtos kurti vadinamosios Naujosios Jeruzalės (Kalvarijos) - Kristaus kančios kelio kopijos. Jos paprastai būdavo kurdinamos tose vietose, kur kalvos, slėniai ir upeliai priminė tikrąjį Jeruzalės miesto reljefą. Pastebėti teritorijos panašumai buvo laikomi Apvaizdos ženklu ir nuoroda, kad pats Dievas kuria Šventosios žemės analogijas ir leidžia jas atpažinti. Miškingi Verkių apylinkių kalneliai (atitinkamai pavadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų kalno vardais), upelis, priminęs per Jeruzalę tekantį Kedroną, idealiai tiko Kalvarijoms. Daugelyje XVII amžiaus Europos Naujųjų Jeruzalių atsižvelgta į tikrosios Jeruzalės topografiją. Dėmesys kreiptas tiek į bendrą kelio nuo Paskutinės vakarienės kambario stoties iki Golgotos kalno ilgį, tiek į atstumus tarp atskirų stočių. Vilniaus Kalvarijose autentišką topografiją siekta atspindėti maksimaliai tiksliai. Pavyzdžiui, nuo Piloto rotušės iki Nuėmimo nuo kryžiaus stoties yra 1321 žingsnis, nuo Alyvų kalno iki Nukryžiavimo vietos - 6000 žingsnių: tiek, kiek jų suskaičiuota Jeruzalėje.

Vilniaus Kalvarijos suskirstytos į dvi dalis. Suėmimo kelią nuo Paskutinės vakarienės kambario iki Ketvirtųjų senojo miesto vartų sudaro 20 stočių, kurias žymi 8 mūrinės koplyčios, tiltas per Kedrono upelį (ant jo - medinė koplytėlė), vieni mūriniai ir 7 mediniai vartai. Kryžiaus kelią nuo Piloto rotušės iki Golgotos kalno sudaro 15 stočių, kurias žymi 12 mūrinių koplyčių ir 3 pačioje bažnyčioje įrengtos stotys. Apeiti Kalvarijas, pasimeldžiant prie visų 35 stočių, vidutiniškai trunka 4 valandas.

Maldininkams - visuotiniai atlaidai

Prieš 340 metų vyskupas A.Sapiega paskelbė, kad kiekvienas, tinkamai apėjęs visas šias Kristaus kančios stotis, gaus visuotinius atlaidus. Nuo tada čia ėmė plūsti maldininkai. Ši vieta sutraukdavo ne mažiau piligrimų nei Aušros vartai. Neretai abu objektai būdavo į Vilnių atkeliavusių maldininkų žygio tikslas.

XIX amžiaus vidurio Sekminių šventes Vilniaus Kalvarijose aprašo Adomas Honoris Kirkoras savo "Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes" (vertė Kazys Uscila): "Pirmą Sekminių dieną į pamaldas susirenka beveik vieni valstiečiai, antrą, ypač popiet, visą kelią nuo Žaliojo tilto, jei giedra, gaubia dulkių debesys. Be kelkraščiais traukiančių pėsčiųjų, be perstojo rieda daugybė ekipažų. Tuomet po pamaldų Kalvarijų miškeliai tampa prašmatniu, šventiškų svečių prigužėjusiu parku. (...) O trečią dieną, be valstiečių, renkasi miestiečiai ir amatininkai..."

"Atlaidų laikas, kai žmonės ypač gausiai lankosi Kalvarijose, prasideda gegužės 3-iąją, Šv. Kryžiaus Atradimo dieną, - pasakoja kun.V.Česnulevičius. - Baigiasi rugsėjo 14-ąją, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną. Tačiau pačios svarbiausios - trys Sekminių iškilmių dienos. Gegužės 29-oji šiemet - kunigų ir vienuolių diena, 30-oji - vaikų ir jaunimo diena, 31-oji - pagrindinė Sekminių diena: bus einamas Kryžiaus kelias, lauke šalia bažnyčios laikomos šv. Mišios, po jų - agapė pievoje."

Nors 1962 metais koplyčios buvo išsprogdintos, išskyrus keturias, esančias arčiausiai bažnyčios, Kalvarijų lankymo tradicijų nutraukti nepavyko. Nebuvo pamiršta, kur ėjo piligrimų kelias: buvusių koplyčių vietose žmonės iš akmenėlių sudėliodavo kryželius, pasodindavo gėlių.

Atkūrus Nepriklausomybę atstatinėti koplyčias ėmėsi tuometinis Vilniaus Kalvarijų parapijos klebonas Julius Baltušis, paskui darbus tęsė kunigas Raimundas Varaneckas. Ypač daug nuveikė atstatymą užbaigęs kunigas Kęstutis Latoža, šiuo metu studijuojantis Romoje. Labai noriai talkino daugybė žmonių, iš kurių širdžių Vilniaus Kalvarijų atminimas nebuvo ištrintas.

Relikvijoriaus vagystė

"Tačiau ir šiandien matome pasipriešinimą, - sako kun. V.Česnulevičius. - Kasmet prieš Sekmines kreipiamės pagalbos į policiją, nes koplytėlės nukenčia nuo piktavalių. Jos apipaišomos, aprašinėjamos įvairiais įžeidžiamais užrašais. Galbūt sutapimas, bet sausio 16-osios, kai vyko riaušės prie Seimo, naktį subjaurotos ne tik koplytėlių, bet ir bažnyčios sienos, sudaužyta skelbimų lenta."

Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia - labai graži, vėlyvojo baroko stiliaus. Manoma, kad centriniame jos altoriuje esantis kryžius - vienintelis iš pirmosios medinės bažnyčios, statytos XVII amžiuje, išlikęs objektas. Pasak kun. Virginijaus, maldininkus į Vilniaus Kalvarijas traukia ne vien Kryžiaus kelias, bet ir bažnyčioje saugoma Šv. Kryžiaus relikvija. Sidabrinį relikvijorių, puoštą auksu ir kalnų krištolu, su kryžiaus medžio, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, dalele būtent šiai bažnyčiai 1782 metais padovanojo popiežius Pijus VI. 1960-aisiais relikvijorius buvo pavogtas. Po 40 metų vagis rado būdą jį grąžinti - per Minsko ir Slucko stačiatikių metropolitą Filaretą. Tačiau pati relikvija buvo pamesta. Metropolitas kreipėsi į Jeruzalės patriarchą ir gavo kitą. 2003 metais relikvijorius su nauja relikvija grįžo ten, iš kur buvo pavogtas. Virš jo kabo votai. Pasak kun. V.Česnulevičiaus, šių padėkos už išgijimus bei kitas malones ženklų ir dabar po truputį gausėja.

Sakoma, kad Vilniaus Kalvarijų apylinkėse telkiasi gera energija.

Dar daugiau: esą žingsniuojant šį 7 kilometrų Kryžiaus kelią galima gauti panašių malonių, kaip ir einant Paulo Coelho išgarsintu Santjago keliu. "Kiek čia tos energijos, nežinau, - šypsosi kunigas Virginijus, - bet kad tai ypatinga Dievo malonės vieta, nekyla abejonių. Kas ateina atvira širdimi - gauna. Dievas kiekvienam duoda, ko jam reikia. Duoda tiek malonės, kiek kas sugeba priimti. Kryžiaus kelias byloja į širdį, ne į protą, o širdis mus keičia. Kodėl žmonės nepaisė draudimų ir niekada nenustojo čia traukę? Matyt, pajutę Dievo meilę, ateidavo dėkoti. Arba ieškoti tos meilės. Žmogui reikia Dievo."

Į Verkių regioninio parko teritoriją įeinančios Kalvarijos - ramus nuostabios gamtos kampelis, labai tinkamas poilsiui. Vilniaus Kalvarijos iš panašių Europos ansamblių išsiskiria itin vaizdinga "meditacinio sodo" gamta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"