Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GIMTASIS KRAŠTAS

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas: neskirstykime į „mes“ ir „jie“

 
2017 06 13 15:00
Simonas Gurevičius Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Neseniai naujuoju Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku išrinktas Simonas Gurevičius tikisi, kad bendruomenė ne tik imsis labiau puoselėti žydiškąsias tradicijas, bet ir dar labiau atsivers visai Lietuvos visuomenei, kad galų gale būtų pamiršti klaidingi stereotipai, o lietuviai ir žydai nebebūtų skirstomi į „savus“ ir „pašaliečius“.

Kalbėdamas su LŽ Simonas Gurevičius pažymėjo, kad Lietuvos visuomenėje padaryta didžiulė pažanga vertinant žydų bendruomenę, kuri save pilnai identifikuoja Lietuvos visuomenės dalimi. Anot bendruomenės pirmininko, Lietuvos žydų istorija yra visos Lietuvos istorijos dalis, o žydų paveldas galėtų ir turėtų tapti bendro pasididžiavimo objektu. Absurdiški stereotipai, žeidžiantys ne tik žydus, bet ir lietuvius, palaipsniui nyksta, tačiau vis dar reikia visuotinių bendrų pastangų, kad juos galutinai išgyvendintume.

– Jūs buvote išrinktas naujuoju Vilniaus žydų bendruomenės (VŽB) pirmininku. Naujas vadovas paprastai reiškia permainas bet kurioje organizacijoje. Ką, jūsų nuomone, reikėtų keisti VŽB veikloje?

– Bendruomenė vienija apie 2 200 Vilniaus žydų. Remiantis kitų žydų bendruomenių patirtimi, galima spėti, kad dar yra bent tūkstantis mūsų tautiečių, nepriklausančių VŽB. Yra žmonių, kurie dar neatrado savo žydiškų šaknų, o gal ir kuklinasi jų ieškoti, veikiami sovietmečiu suformuoto mąstymo. Tai atitolino žmones nuo žydiškų tradicijų.

Orientuojamės į du pagrindinius tikslus bendruomenės viduje. Pirmiausiai tai žydiško gyvenimo tradicijų aktyvesnis puoselėjimas, bendruomeninės veiklos suaktyvinimas. Aktyviai kreiptis tiek į mažiausius vaikus, tiek į vyriausius senjorus. Kurti naujus būdus padėti žmonėms rasti ir sutvirtinti jų ryšį su bendruomene.

Kalbu ne vien apie renginius „bendruomenės pastate“, o apie tai, kad bendruomenė ir jos renginiai ateitų pas žmones. Manau, kad mūsų bendruomenės potencialas yra daug didesnis, nei vien formalus deklaravimas, kad esame žydai.

Antrasis prioritetas – socialinė veikla, kuriai žydų bendruomenė tradiciškai skirdavo didelį dėmesį. Vienos bendruomenės šeimos yra labiau pasiturinčios, kitos gyvena vargingiau. Turime skatinti rūpestį vieni kitais ir savitarpio pagalbą ir taip stiprinti bendruomeniškumą.

Taip pat labai svarbus prioritetas – darbas su visuomene. Lietuvos visuomenėje įvyko dideli ir labai teigiami pokyčiai požiūryje į žydus. Norime parodyti, kad žydų bendruomenė yra šiuolaikiška organizacija, o žydai – ne nacistinių ir sovietinių karikatūrų bei įvairiausių mitų personažai.

Gyvename Lietuvoje šimtus metu, tačiau visuomenės akyse vis dar esame „jie“, o ne „mes“. Manau, kad žydų bendruomenė turėtų daryti viską, kad galų gale būtume vertinami, kaip visuomenės dalis, o ne pašaliečiai. Nemažiau aktualus klausimas yra žydų paveldo išsaugojimas.

Nereikia kurti „žydiško disneilendo“ arba „žydiškų valdovų rūmų“, reikia išsaugoti gausų, tačiau nykstantį autentišką paveldą.

– Dažnai iš lietuvių tenka išgirsti nuomonę, kad žydų paveldo išsaugojimas – pačios žydų bendruomenės reikalas. Kaip jūs pakomentuotumėte tokį požiūrį?

– Džiugu, nuvažiavus į Krokuvą, pamatyti gausų žydų paveldą, o Vilniuje jo surastume gana mažai. Nereikia kurti „žydiško disneilendo“ arba „žydiškų valdovų rūmų“, nereikia dirbtinai puoselėti žydiškumą, statant kažkokius naujus pastatus ir kuriant to, ko niekada nebuvo. Jokiu būdu. Tačiau reikia išsaugoti gausų, tačiau nykstantį autentišką paveldą.

Požiūris, kad žydų paveldu turi rūpintis tik žydai kyla iš jau minėto skirstymo į „juos“ ir „mus“. Šis paveldas yra Lietuvos istorijos dalis. Manau, kad žydų paveldas yra „neatrastas perlas“, svarbus ne tik turizmui, bet ir visos Lietuvos paveldui, valstybės raidos istorijai.

Juk esame jei ne pati seniausia, tai viena tikrai viena seniausių bendruomenių Lietuvoje, visais laikais prisidėjusių prie Lietuvos valstybės kūrimo ir stiprinimo. Pasaulyje yra nedaug miestų, kuriuos apibūdindavo, kaip kitą Jeruzalę. Vilnius – Šiaurės Jeruzalė – buvo svarbus Judaizmo centras. Vilniaus Gaonas ne šiaip sau atsirado šiame mieste – čia buvo derlinga dirva tokių iškilių žmonių ugdymui. Taip pat iš Vilniaus kilęs Jaša Heifecas buvo žymiausiu XX amžiaus smuikininku. Žydai dalyvavo kuriant Lietuvos valstybę, buvo savanoriais kovose už nepriklausomybę, dėjo pastangas siekiant jos tarptautinio pripažinimo, Nobelio premijos laureatai garsino ją mokslo ir kultūros pasaulyje, stiprino šalies ūkį. Šis palikimas turi tapti ne tik turistų susižavėjimo, bet ir Lietuvos pasididžiavimo objektu. Ignoruodami šį palikimą visi daug prarandame.

Žydų pasaulyje Vilniaus vardas turi ypatingą reikšmę. Yra daugybė žmonių, kurių šaknys Lietuvoje ir būtent Vilniuje. Dabar yra tas laikas, kai dar vis galime atkurti jų ryšį su šalimi iš kurios kilę jų seneliai ar proseneliai. Todėl mūsų bendruomenė taip pat nori stiprinti ryšius su visu žydų pasauliu.

Nepamirštame savo šaknų ir tradicijų ir tuo pat metu esame Lietuvos piliečiai. Šios dvi savokos tik papildo viena kitą.

– Daugeliui žmonių Lietuvos žydo sąvoka automatiškai siejasi su litvakais. Tačiau pripažinkime, kad po Holokausto šios bendruomenės, deja, beveik nebeliko. Ar dabartinę žydų bendruomene dera sieti vien su litvakais? Gal vertėtų į ją žvelgti plačiau ir moderniau?

– Man asmeniškai nepriimtinas Lietuvos žydų skirstymas į kilusius iš Lietuvos ir atvykusius, pavyzdžiui, pokario metais. Pavadinčiau tai bendruomenės skaldymu. Mūsų bendruomenei vienodai svarbūs visi nariai, nepaisant jų kilmės. Mano šeimoje visada buvo puoselėjamos žydiškos tradicijos, išsaugota jidiš kalba, tačiau dėl to nesu žydiškesnis, nei tas bendruomenės narys, kuris galbūt atvyko iš Rusijos.

Dabartinę žydų bendruomenę sudaro šiuolaikiški žmonės, kurie beje puikiai integravosi į Lietuvos visuomenę ir puoselėja pačius geriausius jausmus mūsų valstybei. Nepamirštame savo šaknų ir tradicijų ir tuo pat metu esame Lietuvos piliečiai. Šios dvi savokos tik papildo viena kitą. Puikus pavyzdys – žydų mokykla, kurioje mokoma lietuvių kalba, bet nepamirštama ir Tora.

Mes labai palaikome Izraelį, tačiau tai nereiškia, kad dėl to mažiau branginame gimtąją šalį – Lietuvą.

Tarpukario žydų bendruomenė turėjo didžiulį potencialą ir įnešė didžiulį indėlį į visas Lietuvos gyvenimo sritis, tačiau tos bendruomenės, deja, nebėra. Dabartinė Vilniaus žydų bendruomenė – žmonės pasirinkę gyventi Lietuvoje, besivadovaujantys šiuolaikinėmis europietiškomis demokratiškomis vertybėmis. Žinoma, mes labai palaikome Izraelį, tačiau tai nereiškia, kad dėl to mažiau branginame gimtąją šalį – Lietuvą. Šių savokų supriešinimas primena mitus, kad komunizmas žydams vos ne kraujyje įaugęs.

– Palietėte komunizmo temą – neretai, kalbant apie Holokaustą, tenka išgirsti tvirtinimų, kad daug žydų tarnavo sovietų represinėse struktūrose.

– Tikiuosi, kad žmonės daugiau tyrinės istoriją ir supras, kad tai buvo nacių ir pačių sovietų kurtas stereotipas. Juk gyvename XXI amžiuje, kiek galime vadovautis tais stereotipais? Taip, nacių naikinamus žydus gynė jų priešai sovietai, tačiau tai nereiškia, kad visi žydai buvo komunistai. Daugybė Lietuvos žydų buvo ištremti į Sibirą, vien dėl to, kad turėjo nedidelę krautuvėlę. Tai taip pat absurdiška, kaip ir mitai, kad visi žydai – kažkokie turtuoliai bankininkai.

Bet kokios „žydšaudžių“ etiketės visiškai neatitinka tikrovės ir visiškai neatitinka žydų bendruomenės mąstymo.

Laikas griauti stereotipus ir manau, kad žydų bendruomenė turi visomis jėgomis prie to prisidėti. Ypatingai matant, kokia didžiulė pažanga šiuo atžvilgiu pasiekta Lietuvos visuomenėje. Manau, kad dėl šių priežasčių žydų bendruomenė turėtų aktyviau dirbti su visuomene, būtų jai atviresnė, parodytų, kad esame tautinė bendrija, visais laikais aktyviai palaikiusi ir palaikanti Lietuvos valstybę.

Nereikia bijoti pripažinti, kad žydų tarpe iš tiesų buvo komunistų ir enkavėdistų. Kaip ir nereikia bijoti pripažinti Holokausto istorijos. Visgi nederėtų alėjų, skverų ir mokyklų vadinti žmonių, dalyvavusių Holokauste vardais. Gal jie stengėsi padėti Lietuvai ir kažką gero jos labui nuveikė, bet ar juos galima laikyti didvyriais? Nereikia atsiprašymų ir plakimosi sau į krūtinę. Istoriją reikia pažinti ir pripažinti dėl savęs pačių. Ir judėti į priekį.

– Egzistuoja ir lietuviams nemalonūs stereotipai, kaip „žydšaudžių šalies“ etiketė...

– Šis stereotipas gajus pačioje Lietuvos visuomenėje. Žydų bendruomenė apie Lietuvą galvoja, kaip apie šalį, kurioje žydai ir mūsų kultūra klestėjo 600 metų. Nepaisant skaudžių istorijos momentų, mums Lietuva – šalis davusi labai daug žydams ir šalis, kuriai labai daug davė žydai.

Nusikaltimus įvykdžiusių žmonių vardai turi būti žinomi, tačiau bet kokios „žydšaudžių“ etiketės visiškai neatitinka tikrovės ir visiškai neatitinka žydų bendruomenės mąstymo. Į lietuvius žydai žiūri, kaip į kaimynus, kurie kadaise mus priėmė savo šalyje ir su kuriais kartu mes per šimtmečius kūrėme šią šalį. Lietuvius ir žydus kartu įvardijame „mes“ ir tikimės, kad į žydus bus žiūrima taip pat.

Deja, Vilniuje nėra nei vienos mokyklos, pavadintos pasaulio teisuolių vardu. Nors tarp lietuvių buvo daug teisuolių, paminklo jiems iki šiol nėra. Žydų bendruomenė privalo prisidėti ir skatinti jų įamžinimą, tačiau tai turėtų rūpėti visai visuomenei, būti visų pasididžiavimo objektu.

– Maždaug prieš pusmetį išgirdau žmogaus iš žydų bendruomenės posakį, kad „būti žydu Lietuvoje šiais laikais madinga“. Ką tai reiškia?

– Jei turima omenyje, kad žmonės aktyviau ieško savo žydiškų šaknų ir nori prisijungti prie bendruomenės, tai vertinčiau kaip didžiulį bendruomenės pasiekimą. Norėčiau kuo labiau paskatinti tokius žmones. Jie praturtintų mūsų bendruomenę.

Tačiau manau, kad šiuo atveju greičiausiai norėta pasakyti tai, kad yra daug organizacijų, naudojančių žodį žydas savo pavadinime, tačiau neturi jokio ryšio su žydiškumu. Apskritai, džiaugiuosi, kad susidomėjimas žydų kultūra auga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"