TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Virš egzotiško grožio pasaulio - grėsmingi debesys

2007 07 16 0:00
Granito rieduliai net per lietų skleidžia šilumą.
Autoriaus nuotrauka

Unikali gamtos retenybių kolekcija Kėdainių rajone gali žūti, jeigu ja nepasirūpins šalies gamtosaugos vadovai.

Iššoksi iš Kėdainių autobuso keliolika kilometrų už Josvainių miestelio mažytėje Pilsupio stotelėje ir trauk į šiaurę lauko keleliu. Jis tiesus kaip strėlė, tik per kalveles šokinėja, o kairėje jį lydi tamsi juodalksnių juosta ir už jos plytintys Šušvės vandenys.

O galima ir kaip aš vieną vasarą kadaise valtele čia atirkluoti. Tada Šušvė buvo dar visa daili kaip nuotaka - be tvenkinių, vingiavo palei mėtomis kvepiančius krantus per raudonžemius - rausvai šviečiančius molio šlaitų atodangas upės krantuose. Jos žavėjo ir geologus, ir paprastus kaimo žmones, todėl unikalios Šušvės vietos palei Angirių kaimą net buvo paskelbtos kraštovaizdžio draustiniu.

Tačiau šovė kažkam į galvą anuometinėje sovietų valdžioje Šušvę, kaip ir daug kitų Lietuvos upių, upelių, tvenkti, ir Angirių raudonžemiai bei daug kitų Šušvės krantų istorijos, gamtos turtų atsidūrė po vandeniu.

Tačiau grįžkime į mūsų kelelį. Štai jis nunyra į slėniuką, iš jo liuokteli ant kalvos, o nuo jos jau čia pat tiesios liepų eilės su prigludusiais prie jų klevais. Pažingsniavę greta jų netrukus atsidursime Kęstučio Kaltenio grožio pasaulyje - Skinderiškio dendrologiniame parke.

Parkus veisia keistuoliai

Kodėl žmonės sodina parkus? Keistuoliai. Juk tai ir sunku, ir nepelninga, ir ne tuoj savo darbu pasidžiaugsi - tik nusivilti gali greitai. Išgirdęs šį klausimą Valdo Adamkaus premijos laureatas gamtininkas K.Kaltenis ilgai tyli. Jis santūrus ir mažakalbis, ilgokai pagalvoja prieš atsakydamas. Apskritai K.Kalteniui lengviau šimtą medžių pasodinti, negu pusvalandį su žurnalistais praleisti. "Parkai kuriami ne sau, o žmonėms", - kiek mįslingai tarsteli.

Ar paaiškintų poetas, kodėl jis kuria eiles, o kompozitorius - muziką? K.Kaltenio kūryba (beje, jis mėgsta poeziją) ir yra šie keisčiausių formų ir pavadinimų įvairiomis spalvomis tviskantys medžiai ir krūmai, kuriuos jis sodina ir globoja jau daugiau kaip keturis dešimtmečius.

Medžių ir krūmų šiame 123 hektarų parke - keliasdešimt tūkstančių, o jų rūšių, veislių, formų ir atmainų čia priskaičiuojama apie 1300. Dauguma šių sumedėjusių augalų yra egzotiški, tokių Lietuvoje pamatysi nebent botanikos soduose.

Antai ant K.Kaltenio trobos ligi pat stogo užlipusi kartuolė svarina didelius žalsvus lapus. Didžialapė? Ne - mandžiūrinė. Didžialapių kartuolių gali pamatyti pas dažną prakutusį sodininką, o mandžiūrinė Lietuvoje reta. K.Kaltenis praskleidžia šakas - tarsi agurkai pūpso jos vaisiai.

Netoli veši margalapė aktinidija. Vieni jos lapai žali, kiti balkšvi, rusvi. "Kai šis augalas pradeda žydėti, dalis lapų pabąla, kad priviliotų vabzdžius, mat žiedai slypi po lapais. Vaisiams prinokus lapai paruduoja, kad atkreiptų gyvūno ar žmogaus dėmesį", - paaiškina K.Kaltenis. Aktinidijos vaisiai saldarūgščiai, labai vitaminingi.

Netoli namo tarp akmenų nuo vėjų užglaustas kaktusas. Kas čia keisto, pasakysite, kaktusų matėme daugybę. Tačiau kambariuose, o kad mūsų krašte kaktusas net žiemą puikiai jaustųsi po atviru dangumi kaip šis - retenybė. Užtat K.Kaltenis ir rodo jį svečiams. Kas supranta - įvertins.

Kęstučio klevai

Mėgstamiausias K.Kaltenio medis - klevas. "Kai buvome dar vaikai, kartą mes, trys broliai, ėjome keliu ir pamatėme tris medžius. Vyriausiasis brolis Aloyzas pirmas pasakė: "Mano - šis ąžuolas". Aš spėjau ištarti "klevas", o jaunesniam broliui Izidoriui liko ieva. Vėliau pamatėme, kad šie medžiai atitinka mūsų vardų pirmąsias raides, tai paskyrėme kitiems broliams, Petrui - pušį, o Dionyzui - drebulę", - prisimena K.Kaltenis. Miškininkais tapo trys broliai Kalteniai.

Šiandien Kęstučio parke - apie 60 rūšių bei atmainų įvairiomis formomis ir spalvomis marguojančių klevų. Platanalapis, trakinis, triskiautis, putinalapis, totorinis, plaukuotagyslis, skroblalapis, vytenialapis, ginalinis, pilkasis, šviesusis, gruzininis, japoninis, mandžiūrinis, plaštakiškasis, pensilvaninis, korėjinis, raudonasis, geltonasis, sidabrinis, aksominis, cukrinis, varpotasis, žaliažievis - K.Kaltenio įveistų egzotiškų klevų sąrašą būtų galima dar tęsti.

Antai palmialapis klevas. K.Kaltenis prisimena, kaip Suchumio botanikos sode pakėlus nuo žemės šio medžio sėklelę švilpė milicininkas. Tada paleido ją, o kai milicininkas nusisuko, vėl stvėrė, ir štai šis įdomus medis čia.

Augalai - iš viso pasaulio

Parką K.Kaltenis padalijo į keletą dalių: Europos, Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Tolimųjų Rytų, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų. Jose ir auga tų geografinių regionų medžiai, krūmai. Tad nesistebėkite Šušvės terasoje išvydę dygiųjų arba vadinamųjų sidabrinių eglių guotą, o greta jo pypkę traukiančio indėno skulptūrą - čia Šiaurės Amerikos vakarų kampelis, o ten netrūksta ir šių eglių, ir indėnų.

Pritrūko vietos čia išvardyti bent svarbesnius medžius ir krūmus, kurie rado prieglobstį Skinderiškio parke. Geriausia visa tai pamatyti pačiam. Ypač jei turėsite garsaus dendrologo kauniečio Mindaugo Navasaičio knygą "Skinderiškio dendroparkas", kurią neseniai puošniai apipavidalino ir išleido "Lututės" leidykla.

Paminėsiu tik vieną kitą K.Kaltenio įveistą retenybę. Antai jo parke auga ne tik Lietuvoje įprasti sumedėję augalai (esama ir retų, pavyzdžiui, gebenė lipikė, bekotis ąžuolas, keružis beržas), bet ir kukmedžiai, kurie jau seniai išnyko mūsų miškuose.

Iš Vidurinės Azijos į Skinderiškį atvežtas ir čia prigijo labai retas krūmas - asiūklinė efedra. Tai ir nuodingas, ir vaistinis augalas, iš jo gaminamas alkaloidas efedrinas.

Išvydęs neįprastus, bet tarsi kažkur matytus medžio lapus, stabteliu. "Dviskiautis ginkmedis - vienas švenčiausių Japonijos augalų, -

paaiškina K.Kaltenis, - tas pats, iš kurio daromi brangūs vaistai. Esą jie šalina nuovargį, gerina atmintį, dėmesį ir taip toliau. Ginkmedžių miškai dengė Žemę prieš šimtus milijonų metų."

Skinderiškio parke dar neseniai buvo galima pamatyti ir kitą reliktinį medį - tikrąją metasekvoją. Kaip ir ginkmedžiu, ja labai domisi mokslininkai. Deja, čia ji nunyko, bet gamtininkas tikisi vėl įveisti.

Kita retenybė - japoninė kriptomerija - puikiai jaučiasi. "Tai vienas įdomiausių mano augalų", - sako parko įkūrėjas. Dar niekam Lietuvoje nepavyko užauginti lauke šio augalo. Matyt, jam čia patiko ne tik sodininkas, bet ir jo sudarytas, kaip dabar mėgstama sakyti, mikroklimatas: greta telkšo tvenkinukas, jo krantus puošia akmenys, nuo Šiaurės vėjų gina rytinis tujenis.

Vyno aromatas žieduose

Jau vien dėl magnolijų verta keliauti į K.Kaltenio parką. Dar anksti pavasarį išsiskleidžia į žvaigždę panašūs žvaigždinės magnolijos žiedai, vėliau jais sušvinta japoninė, puošnioji, lelijažiedė ir šviesioji magnolijos. Šis grožis atima nemažai laiko - per sausras magnolijas tenka laistyti.

Augina K.Kaltenis ir kinų "dangaus medį" - aukštąjį ailantą. Vaistų žinovus sudomintų jo parke augančios aralijos ir keleto rūšių eleuterokokai, kurie savo stimuliuojančiomis savybėmis yra artimi ženšeniui.

O kalonapakso medis, kurį taip pat galima pamatyti šiame parke, sako, stiprina nervus. Tolimųjų Rytų medicinoje populiarūs vaistai iš ežiakrūmių, kurių taip pat yra šiame dendroparke. Organizmą stimuliuoja ir kininių citrinvyčių arbata. Tad jei norėtų, ją galėtų gerti K.Kaltenis - šių citrinomis kvepiančių vijoklių taip pat yra Skinderiškyje.

Ieškau akimis japoninio puošmedžio - antai žaliuoja. Kai buvau čia anksčiau, mačiau jo lapus žėrint rausvai, geltonai. K.Kaltenis patvirtina: šis medis keliskart per metus keičia spalvą.

Šiaurės Amerikos rytų augalams skirtame sklype sudomina tamsiai raudoni kalikanto medžio žiedai. Palenkiu šaką - jie kvepia vynu. Retenybėmis botanikai laiko ir Judo medžiu vadinamą puošniai žydintį kanadinį cercį ir jo "draugę" tridyglę gledičiją.

Šalia vieno tvenkinių (jų šiame parke yra net 20) stūkso įspūdingas kanadinis plikšakis. "Jis taip pavadintas dėl to, kad labai vėlai sužaliuoja, vėliau ir už ąžuolus", - paaiškina K.Kaltenis. Šioje parko dalyje pamatysi ir "geltonąjį medį" kladrastį, iš kurio medienos gaminami geltoni dažai, ir obuolinę makliūrą, iš kurios indėnai lenkdavo lankus.

O štai milžiniškieji mamutmedžiai. Dendrologai sako, kad tai aukščiausi Žemėje spygliuočiai. Jau reti, nes jų raudona mediena labai vertinga. Galbūt tik Skinderiškio parke auginami smulkiavaisis, stambusis ir Hindso riešutmedžiai, kiti reti sumedėję augalai.

Gelbėjo ir akmenis

Medžiai įnoringi kaip moterys: vienas trokšta daug saulės, kitam geriau pavėsis ir daug drėgmės, trečiam būtinai turi rasti užuovėją, ketvirtam, priešingai, - daug erdvės, kad galėtų su vėjais galynėtis ir visą savo jėgą bei grožį demonstruoti. Štai kodėl K.Kaltenis prieš daugiau kaip tris dešimtmečius nusprendė parką veisti būtent čia, buvusio Skinderio dvaro vietoje: čia, kaip manė jis, nevienoda žemė ir kitos sąlygos, tad vieta dendrologinei kolekcijai kaip tik.

Iki tol K.Kaltenis sodino medžius Raseinių rajono Paliepių girininkijoje. Kaip ir tėvas bei senelis, ten jis dirbo eiguliu (netoli, Beržytės vienkiemyje tarp girių, Kaltenių gimtinė). Įsitikinęs, kad miško užuovėją mėgsta anaiptol ne visi medžiai ir krūmai, nusprendė parkui ieškoti atviresnės vietos. Kitapus Šušvės, tuometiniame Pajieslio kolūkyje, aptiko šią nuošalumą.

Šio kolūkio pirmininko Vaclovo Vito, kuris tebegyvena Krakių miestelyje, K.Kalteniui daug įkalbinėti nereikėjo - netrukus buvo parengtas parko projektas. Pagal K.Kaltenio sumanymą banguoto reljefo Šušvės pakrantę papuošė ne tik reti introdukuoti medžiai, bet ir virtinė mažų susijungiančių tvenkinių bei riedulių, kuriuos šitaip pavyko išgelbėti nuo melioratorių.

"Anais laikais tokie darbai buvo pigesni negu dabar. Už butelį degtinės traktorininkai išrausdavo tvenkinį ar atitempdavo akmenį į parką", - sako K.Kaltenis.

Beje, apie Šušvę. "Kai sužinojome, jog ją ties Angiriais tvenks, su Vitu važiavome į Vilnių prašyti, kad to nedarytų. Tačiau upės likimas jau buvo nulemtas", - ranka moja K.Kaltenis.

Vis dėlto jiems bent pavyko pasiekti, kad užtvenkta upė prie dendrologinio parko nebūtų nuobodi vandens plynė. "Smaigsčiau gaires, o buldozeriai tose vietose rausė ir lygino. Suformavome 20 salų ir neriją", - prisimena pašnekovas. Dabar jos - tarsi parko dalis.

"Norėjau Lietuvai gero"

Ar toks didžiulis darbas anuomet neatrodė avantiūra - juk parko kūrėjas tebuvo baigęs eigulių mokyklą? "Medžius mėgau nuo vaikystės, o kai pamačiau, kokių gražių jų yra kitų šalių botanikos soduose, parkuose, pamaniau - kuo prastesnė Lietuva? Ir pas mus galima tokių įveisti. Todėl ir pradėjau", - tarsi teisinasi akademinių titulų nesiekęs gamtininkas, kurio kūryba dabar stebisi ir profesoriai.

K.Kaltenis pasirinko įdomų, tačiau bene sunkiausią medžių veisimo būdą - iš sėklų. Rašė laiškus augalų mėgėjams, o daugiausia - į Maskvos, Almatos, Tartu, Minsko, Vladivostoko, Rygos ir kitų buvusios SSRS šalių botanikos sodus, dendrologijos parkus. "Atsakydavo tik pusė tų, kuriems rašiau, o sėklų atsiųsdavo tik kas antras iš atsakiusiųjų", - prisimena K.Kaltenis.

Be to, nepraleido nė vienos ekskursijos, kurių anuomet kolūkis nemažai organizuodavo. Taigi ne kartą buvo Kaukaze, Kryme, Užkarpatėje ir kitur. Atsiskirdavo nuo grupės ir eidavo ten, kur jam įdomiausia: į botanikos sodus, parkus. Valandų valandas gėrėdavosi retais egzotais, neretai ir sėklų pavykdavo pasirinkti bei perkelti į savo daigyną, o iš jo - į parką. Šitaip ir stiebėsi bei augo dendrologinis parkas.

Paklupdė chuliganų smūgiai

Nors ir nuošali čia vieta, retą dieną joje nėra lankytojų. Pavieniui, grupėmis. Vieni tykūs - pavaikštinėja, pasigėri puikiais vaizdais. Kiti ieško parko įkūrėjo, šnekina jį, nori sužinoti neįprastų medžių ir krūmų vardus. Mieli K.Kalteniui ir vieni, ir kiti. Nesmagu jam tik tada, kai kuris įsibrauna į parką automobiliu ar laužo šakas, skina žiedus.

Tokių vis daugiau ir jie vis įžūlesni. Vieni įsibrovėliai primušė sudrausminti juos bandžiusį K.Kaltenio sūnų Vilmantą, kiti užpuolė bandžiusį automobiliui kelią į parką pastoti K.Kaltenį. Taip sudaužė parko įkūrėją, kad jį net teko ligoninėje operuoti.

Vilmantas išvažiavo gyventi į Kauną, o nuošaliame ūksmingame parke K.Kaltenis gyvena tik su dukterimi Irma. Tikina nebijąs. Seniai nebėra K.Kaltenio motinos, kuri labai pritarė sūnaus gyvenimo pasirinkimui ir padėjo jam darbuotis parke. Prieš dvylika metų mirė ir žmona. Duktė Irma, kaip ir tėvas, miškininkė, bet parkas ją nelabai traukia. Tad K.Kalteniui daugiausia tenka dirbti vienam. O ant pečių - jau 72 metų našta...

"Čia reikėtų bent trijų nuolatinių darbininkų ir daugiau bei geresnės technikos, negu turiu", - pusbalsiu svarsto parko įkūrėjas. Jo sovietinis traktoriukas, šienapjovė seniai susidėvėjo, nors ir nuolat K.Kaltenio remontuojami. Dažnai genda ir traktorius, kurį K.Kaltenis prieš 16 metų nusipirko už V.Adamkaus premiją.

Oficialiai Skinderiškio dendrologinis parkas dabar priklauso Kėdainių miškų urėdijai. Ji parko administratoriumi paskyrė K.Kaltenio dukterį Irmą, įkūrėjui teko pagalbinio darbininko etatas, abu atlyginimai - minimalūs. Už juos ir pensiją tenka pirkti naujas sėklas, sodinukus, kurą ir t. t.

Kartais urėdija ar vietos seniūnija į parką atsiunčia talkininkų, tačiau vis rečiau tai būna. Nepaisydamos to ir vis mažėjančių savo jėgų K.Kaltenis tebepuoselėja vis naujų sumanymų, pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmečiui pasodinti tūkstantį magnolijų. Pusę šio darbo sako jau padaręs.

Nejaugi šalies gamtos ir gamtosaugos valdininkai negalėtų daugiau

padėti šio unikalaus, pranokstančio net kai kuriuos botanikos sodus dendrologinio parko kūrėjui?

Pasiilgę šilumos

Perdaviau K.Kalteniui linkėjimus nuo kito botanikos sodą kuriančio gamtininko - Liškiavoje gyvenančio Henriko Gudavičiaus. Paklaustas, ką sakyti Henrikui, K.Kaltenis patylėjęs tyliai prabyla: "Pasakyk,

kad dabar man blogai. Vis dažniau galvoju: kai manęs neliks, čia bus chaosas. Tik aš žinau, kas kur pasodinta, pasėta. Mažus medelius šienaudami nupjaus, ir išvis nedaug kas liks." Matyt, gamtininkas teisus: netekę globos sodai ir parkai greitai sulaukėja ir žūva.

K.Kaltenis apgailestauja nerandąs laiko parko "apibendrinimui" - studijai ar panašiam darbui, kur būtų išvardyta, kas kur jo parke pasodinta, padaryta ir pan. "Vis neturiu laiko paimti tušinuko - mano rankose tai dalgis, tai kirvis, tai sodininko žirklės", - sako jis.

Laimė, tai iš dalies už jį padarė minėtas dendrologas M.Navasaitis. Tačiau vertinga būtų ir paties K.Kaltenio studija.

Anąsyk, prieš keliolika metų, taip gražiai atsisveikinome su Kęstučiu. Gal dėl to, kad buvo ruduo - metas, kai daugelis medžių itin gražūs? Ypač jo mėgstamieji klevai. Prisimenu, skubėjau į autobusą, tai pasileidau iš parko kone tekinas, o K.Kaltenis liko stovėti po klevu, kurio lapai raudonai žėrėjo nutvieksti besileidžiančios saulės, ir parko kūrėjas atrodė pats tarytum rudens klevas.

Šįkart pylė lietus, po kojomis žliugsėjo vandens primirkusios žolės. Permirkome ir sušalome mudu K.Kaltenio grožio pasaulyje, o ir tas pasaulis atrodė tarsi prislėgtas, kažko laukiantis.

Žinau, visi žinome, ko ilgimės - po lietaus visada stoja giedra ir grįžta šiluma, o tada atsigauna gamta, ir daugelio mus ligi tol kankinusių bėdų atrodo tarsi nebūta. Gal taip atsitiks ir šiame parke?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"