TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Visada galima padėti tiems, kam reikia padėti

Donatas Kojala - paskutinėje eilėje, centre.

Kalbamės su Donatu Kojala, nekilnojamo turto įmonės „Akorus Real Estate“ vadovu. Jis su savo komanda kelis kartus per metus uždaro biuro duris ir važiuoja į Švenčionėlius, pas Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ dienos centro „Šypsenėlė“ vaikus. Ne tik tam, kad nuvežtų dovanų, bet ir tam, kad praleistų kartu visą dieną: žaisdami, dirbdami, pramogaudami ar mokydamiesi. Ir šitaip jau penkerius metus!

Prisipažinsiu, viso pokalbio metu manęs neapleido jausmas, kad Donatas yra tikrų tikriausias karitietis, pradirbęs organizacijoje jau ne vienerius metus ir puikiai išmanantis krikščioniško socialinio darbo vertybes ir principus. Man vis stebintis, kad yra verslininkų su štai tokiu požiūriu jis kartojo: „Neakcentuokit, kad aš verslininkas, ne tai svarbiausia. Daryčiau tai ką darau jei būčiau sportininkas ar tarnautojas, tai ne svarbu. Visada galima savo aplinkoje surasti bendraminčių ir padėti tiems, kam padėti reikia“.

- Skaitant informaciją apie jūsų įmonę susidariau įspūdį, kad esate jaunas kolektyvas. Ar tokia nuomonė teisinga?

- Jaunystė subjektyvus dalykas. Visi kolegos, išskyrus mane ir gal dar pora žmonių, yra iki trisdešimties metų amžiaus. Darbo pobūdis reikalauja jaunystės, netradicinio mąstymo, tad mes visi – jauni, iki trisdešimt kelių metų.

- Ar tas kitoks mąstymas, požiūris į pasaulį pasireiškia ne vien tiesioginiam darbe, bet ir bendrai gyvenime?

- Taip, manau, taip. Mūsų įmonė iš vidaus, tai dvylika visiškai skirtingų asmenybių, kurie mąsto labai skirtingai, tačiau suranda kai ką bendro tiek darbe tiek ir bendrai gyvenime. Darbo atmosfera pas mus dažnai neatitinka standartinės „kontoros“ būsenos, tiesiog esam kiek kitokia komanda.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado Švenčionėliai? Ir kodėl jie? Kodėl „Caritas“?

- Kažkas man jau buvo uždavę šį klausimą. Galiu atsakyt papasakodamas savo asmeninę patirtį. Aš visas savo vaikystės vasaras praleisdavau nuostabiam kaime ir patys geriausi mano draugai buvo to kaimo vaikai, aš ten buvau vienintelis atvažiuojantis „miestietis“. Pirmą savaitę tai būdavo barjeras, bet labai trumpai. Mes iš tiesų buvom nuostabūs draugai. Net ir praėjus tiek metų liūdna pasakoti apie tai, kad dauguma tų mano draugų augo be tėvelių, pas močiutes ar panašiai. Ir man rodos jie arba visai neturėjo arba turėjo labai mažas galimybes nuveikti kažką gyvenime. Tas žinojimas man rėždavo širdį, bet negalėjau jiems padėt, buvau tik vaikas, kuris atvažiuoja ir išvažiuoja, o jie ten pasilikdavo. Kol esi vaikas daug apie tai nemąstai, bet kai užaugi pamatai, jog tavo vaikystės draugui irgi jau trisdešimt, bet gyvenime jam ne taip pasisekė.

Tad pirma mintis važiuojant į dienos centrą buvo ne lepinti vaikus kažkokiom dovanom ar materialiais dalykais, kas dažnai daroma. Prisimenu save vaikystėj, ne materialūs dalykai buvo svarbiausi, norėjosi pabūt, pabendraut. Man atrodo, kad jeigu mūsų važiavimas ir buvimas su vaikais pasės bent mažą mintį, kad įmanoma, kad galima kažko pasiekti, pasidalinsim savo šiluma, rūpesčiu tai kažkokia, nors menka daleleyte padės tiems vaikams augti geresniais, labiau savim tikėti. Man atrodo tos šilumos labiausiai vaikams trūksta ir jos norisi duoti. Aš nesu psichologas, bet man rodos galim prisidėti prie to, kad jų gyvenimas būtų geresnis.

Prieš kokius šešis metus, kai ieškojome kam galėtume padėti atėjome į „Caritą“ ir vienos moters, kurios vardo dabar jau nepamenu, paklausiau kam dabar pas jus labiausiai reikia pagalbos? Man atrodo, kad Vilniuje yra daugiau galinčių ir norinčių remti, daugiau pagalbos, man norėjosi padėti kaime. Ta moteris iškart pasakė, kad reikia važiuoti į Švenčionėlius, davė mums kontaktą. Mes ir nuvažiavom. Labai prie jų prisirišom. Vaikai taip greitai auga, man penki metai yra vienoks laiko tarpas, o vaikui... buvo penkerių, dabar jau dešimties. Įpratom vieni prie kitų ir net klausimas nebekyla ar važiuosim arba kodėl važiuosim.

- Ar nebuvo baisus tas „pirmasis pasimatymas“? Žmonės kartais turi stereotipų, o ir mūsų vaikai kartais būna tikri ežiukai.

- Aš žiūriu į juos ir matau save vaikystėj, buvau tikrai ne „saldainiukas“, su manim tikrai buvo sunku susitvarkyt, tad mane tik dar labiau traukia būti kartu. Matau, kaip kai kurie kolegos turi barjerų, iš pradžių jiems sunkiau, bet vėliau visi įsivažiuoja. Man visą gyvenimą sekėsi rasti ryšį su vaikais, mane žavi jų nuoširdumas, tiesumas., jokių baimių aš neturėjau. Susitikę mes kartu dūkstam, šėlstam, man tai yra be galo geras laikas ir mandagumas čia nėra svarbus ar labai reikalingas.

- Vaikai yra vaikai ir jie visur nuostabūs, tačiau miesto ir kaimo vaikai kartais turi skirtingas galimybes, mat miestas savaime dosnus nemokamais renginiais, pramogomis. Kita vertus pagundų jame taip pat gausiau. Tad vaiko augimas kaime privalumas ar trūkumas jam?

- Labai geras klausimas. Patiems vaikams pagalbos reikia visur, ar mieste ar kaime. Mano nuomone kaimo vaikai skiriasi nuo miesto vaikų. Man rodos kaimas vaikui suteikia daugiau tvirtybės, užsigrūdinimo. Visuomet tikiu, kad tokie vaikai eis toliau mokytis, siekti tikslų ir ta patirtis, įgyta gyvenant kaime jiems tikrai padės. Bendrauju su draugų, artimųjų vaikais iš stiprių, gražių šeimų ir jiems viskas gerai, jie puikūs, bet „Carito“ vaikai būdami lygiai tokio paties amžiaus yra labiau subrendę, jie mato ir suvokia daugybę dalykų, kurių niekada nepatyrė kiti vaikai. Jų neapgausi atveždamas kalną saldainių, lengvai nenupirksi, jie puikiai išmano gyvenimą. Tad šia prasme tai jų stiprybė, privalumas, kuris suveiktų paaugus. Dabar jie tiesiog yra vaikai ir, turbūt, negalvoja, jog dėl to, kaip dabar jiems sunku ateityje jie bus gilesnės, tvirtesnės asmenybės nei kiti, dabar jiems tiesiog sunku ir norisi ten būti, kažkaip padėti.

- Penkeri metai nemažas laiko tarpas. Ar galit pasakyt, kad per tiek laiko užsimezgė ryšys su vaikais?

- Čia turbūt reiktų ir vaikų paklausti. Aš kiekvieną kartą kai juos pamatau pažįstu bent keliolika vaikų, o ir jie pažįsta mus. Žinoma, vaikai ten keičiasi, atsiranda naujų veidų, bet dažniausiai man net nereikia kaskart atnaujinti ryšio, mes tiesiog kalbamės, kažkuo užsiimam, lyg ką tik matėmės. Aš su vaikais nebendrauju kaip su vaikais ta prasme, kaip su mažesniais ar kvailesniais. Visada stengiuosi bendrauti su vaiku kaip lygus su lygiu ir man atrodo, kad už tokį požiūrį vaikas atsilygina pasitikėjimu ir priima mane kaip draugą. Mane žavi tai, kad nors susitinkam kas keletą mėnesių jausmas toks, kad matėmės užvakar, taip greitai vėl randam bendrą kalbą.

- Sutikdami organizacijoje savanorius mes kalbame apie įsipareigojimus, kiek laiko jie galės skirti veiklai, buvimui. Tai netaikoma rėmėjams, bet štai jūs esat kartu jau penkerius metus. Ar pradėdamas galvojot apie tai?

- Ne, negalvojau. Pirmą kartą važiuojant buvo šiek tiek nežinomybės, ką mes ten rasime, bet vaikai patys įpareigoja pačia geriausia prasme. Kai šalia stovi vaikas ir sako: „Donatai, o kada vėl atvažiuosi?“ aš pasakau laiką ir mes susitariam. Aš duodu žodį vaikui ir negaliu jo nuvilti, nes tai nėra žaidimas, o vaikas nėra žaislas. Negalima sakyti, kad atvažiuosim, o paskui jau žiūrėti išeis ar ne tai padaryt. Mums kaip komandai, kaip įmonei būdavo ir lengviau ir sunkiau, bet mes visada surasdavom galimybių važiuoti pas vaikus. Tas įsipareigojimas mums malonus ir net nėra klausimo „ar važiuosim?“.

- Ar per tas keliones pas vaikus teko susidurti su jų tėvais?

- Taip, dalyvavom kartu keliose dienos centro šventėse, esu matęs vaikų tėvus, sveikinęsis su jais, persimetęs keliais žodžiais.

- Ar nekyla noras su jais pakalbėti, paaiškinti, gal kiek pamoralizuoti, jeigu žinote, kad toje šeimoje yra problemų?

- Ne, nes iš savo vaikystės prisimenu vaikus, kuriems dabar jau daugiau nei trisdešimt, kurie patys dabar jau augina panašaus amžiaus vaikus ir aš suprantu, kad jie neturėjo tokių galimybių, kurias turėjau aš. Jie pasiliko kaime, gyveno tarp tų pagundų, kurios įveikia žmogų. Gal lengva būtų teisti žiūrint iš šono, bet jeigu pagyventum to žmogaus gyvenimą, į viską žvelgtum jo akimis, tai galiausiai suprastum, kad ir pats turbūt neatsilaikytum, gyventum lygiai taip pat. Aš niekada neteisiu, nes nežinau ar toje situacijoje turėčiau jėgų atsilaikyti ir pavyzdžiui nevartoti alkoholio. Kalbam su draugais, kad joks benamis gyvenime nesirenka būti benamiu, taip tiesiog atsitinka. Ne kiekvienas yra toks stiprus, kad nugalėtų pagundas.

- Jūs turite asmeninės patirties, kuri lėmė sprendimą padėti. Kaip į tokia iniciatyvą reagavo jūsų kolegos?

- Aš labai stengiausi jiems paaiškint savo motyvus. Kažkas ne iš mūsų komandos vieną kartą išgirdęs apie šitas mūsų keliones pasakė: „žinot, gerai jūs čia sugalvojot. Įmonei labai svarbu išlaikyti socialinę liniją“. Tuomet man tiesiog norisi griebtis už galvos. Kokią socialinę liniją? Ne apie tai čia viskas. Būtent todėl mes niekur neviešinam šitos savo veiklos. Kai mes nuvažiuojam pas vaikus aš nesu įmonės atstovas, o kiti nėra konsultantai, mes važiuojam kaip bendraminčių kompanija. Jeigu prie mūsų prisijungia naujas komandos narys visada jam paaiškinam kodėl tai darom. Tikrai ne tam, kad užsidėtume varnelę, jog įmonė tris kartus per metus remia vaikus. Tai gimė iš to, kad yra dvylika panašaus amžiaus žmonių, kuriems paprasta planuoti laiką, nes jie kartu dirba kasdien, jei nedirbčiau darbo komandoje tai arba vienas arba su draugų kompanija vis tiek tą daryčiau. Nėra taip, kad mes tai darom, nes esam įmonė. Tiesiog tai labai patogu, draugai užsiima skirtinga veikla, sunku atrasti laiką, kuris tiktų visiems, o įmonėj tiesiog paskelbiam, kad tą dieną nedirbam ir išvažiuojam.

- Jus buvo sunku prikalbinti papasakoti apie paramą, dabar jau suprantu kodėl, tačiau man atrodo labai svarbu pasakoti apie tokią gražią patirtį, kai skiriami ne tik pinigai, bet ir laikas būti su vaikais. Tikiu, kad tai padrąsins ir kitus sekti jūsų pavyzdžiu.

- Aš tikrai džiaugiuosi ir už tas įmones, kurios skiria kelis tūkstančius, tačiau nesusitinka su vaikais. Tai irgi labai svarbu ir reikalinga. Mes paklausiam darbuotojų ko dabar labiausiai reikia ir stengiamės tai nupirkti, padovanoti, kad būtų ne tik laikas su vaikais, bet ir materialinė pagalba. Aš suprantu mūsų pokalbio tikslą ir todėl šiandien atėjau, kitu atveju nežinau ar būčiau kalbėjęs. Skelbtis, kad darai kažką gera... jeigu tikslas užkrėsti tuo kitą, tada viskas gerai, kalbėti tam, kad parodyti savo gerumą man atrodo nesuprantama. Kalbėdamas su kolegom, kurie skyrė tuos kelis tūkstančius paramai ar galvoja tai daryti visada siūlau nuvažiuoti bent porai valandų pas tuos vaikus, kuriuos remia, pabūti su jais. Iš Švenčionėlių mes visada išvažiuojam drebančiom rankom nuo jaudulio ir tokio gero jausmo, kad per tą dieną mes praturtėjom. Su vaikais teturim gal tik vieną bendrą nuotrauką atsiminimui ir niekur jos neskelbiam, kad įmonė gautų pliusą. Manau žmonės, kurie skiria tik finansinę paramą padeda vaikams, bet nuskriaudžia save, jie praranda neįtikėtinai gerą jausmą.

- Ar šitas jausmas yra jūsų atlygis? Ar sulaukiate žodinės vaikų padėkos, o gal kokios kitokios?

- Taip, tai yra mūsų absoliutus atlygis. Kartais sunku visiems klientams paaiškinti, kad tokią dieną biure nieko nebus, niekas nedirbs, viską suderinti, bet kiekvieną kartą kai ruošiamės važiuoti ir žinom, kaip gerai ten bus apima toks džiugus laukimas, kad niekas nebesunku. Pora savaičių iki važiavimo mes patys tampam kaip maži vaikai, galvojam programą, pramogas, kas vaikams patiktų, ką galėtume kartu nuveikti, jaudinamės kaip prieš rimtą projektą. Mums visada labai dėkoja darbuotojos, o patys vaikai nedėkoja žodžiais. Tikiu, kad jie su mumis smagiai leidžia laiką, patiria džiaugsmo , o ir mes viduj išsivežam tokį didelį atlygį, kuris dar ilgą laiką palieka malonų jausmą. Mes ištrūkstam iš Vilniaus, kur nuolat turi lėkti, dirbti, verstis per galvą ir važiuojam ten, kur viskas labai nuoširdu, paprasta, tikra nėra jokios vaidybos, tai labai praturtina patį. Jokio daugiau atlygio tikrai nereikia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"