TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Visiems atviri namai

2007 07 18 0:00
Valentinas Mitė šiandien - vienintelis lietuvis, dirbantis žurnalistu "Laisvėje".
Autorės nuotrauka

Žurnalistas Valentinas Mitė jau septinti metai dirba Prahoje, "Laisvės" radijuje. Prieš ketverius metus į Čekijos sostinę atsikėlė ir dalis jo gausios šeimynos. Dabar šiuose namuose visuomet pilna svečių: ir žiemą, ir vasarą. Ne tik draugų ar giminių iš Lietuvos, bet ir keliautojų iš viso pasaulio.

Kai Valentinui Mitei užsiminiau, kad atskrendu kelioms dienoms į Prahą, ir paprašiau patarimo, kur galėčiau pigiau apsistoti, jis iš karto pakvietė į savo namus. Sakau, gal bus nepatogu, varžysiu šeimininkus? "Namie pilna svetimų žmonių, nejaugi tautietei vietos neatsiras", - nutraukė visus mandagumo reveransus Valentinas. Nebūtų tikras žemaitis.

Italų vaišės

Vos atvykusi pataikiau į tikrą internacionalinį vakarėlį, kurį aprašyti reikėtų genialios čekų klasiko Jano Hašeko plunksnos. Suskaičiavau aštuonių tautybių žmones. Vieni atėjo, kiti išėjo. Skambėjo gera muzika. Kas su kuo norėjo, tas su tuo bendravo. Vakarėlio kaltininkai - italai Filomena ir Francesco. Jų sūnus Pepe pas Mites gyveno keletą mėnesių. Ketino apsistoti kelioms dienoms, bet taip susidraugavo su šeimininkais, kad užtruko ne vieną mėnesį. Tėvai atskrido atsidėkoti ir pamatyti Prahos. Atvyko ne tuščiomis - stalas lūžo nuo itališkų patiekalų ir vyno. Žinoma, namų šeimininkė Laima paruošė lietuviškų valgių. Taigi svečiai italų firminį kumpį ragavo su šaltibarščiais ir, nors ir kaip būtų keista, labai gyrė. Kadangi Pepe dirba Italijos ambasadoje, į svečius atvyko ir ambasados darbuotojų. Be abejo, atėjo Prahoje gyvenančių lietuvių. O koks vakarėlis be vietos gyventojų? Jiems atstovavo buto, kurį Mitės nuomojasi, šeimininkas su dukra architekte. Tai malonus žmogus, buvęs Prahos vicemeras, šiandien vienos didžiausių statybos firmų atstovas spaudai. Atėjo ir populiarios čekų televizijos laidos vedėja su draugu, kiek pavėlavusi užsuko garsi Prahos ginekologė, tačiau ją telefonu iškvietė iš ligoninės, nes ten prasidėjo gimdymas. Dar buvo baltarusis, dirbantis "Laisvės" radijuje, bet jis anksti

išėjo. Užtat į vakarėlio pabaigą po Mišių atvyko amerikietis - dvasininkas Williamas. Anglų kalba bandžiau susikalbėti su slovake, kuri yra artima namų šeimininkės draugė. O Prahoje politologiją studijuojantį azerbaidžanietį atsivedė viena vakaro viešnių. Jis puikiai kalbėjo angliškai, tad pamaniau, gal rusų kalbos ir nebemoka.

Kai visi išsiskirstė, iš svetimų likome nakvoti tik mes su italais. Kadangi Francesco supranta tik itališkai, o pati italų kalbos nemoku, maloniai šypsodamiesi linkėjome vieni kitiems labos nakties. O rytą, žinoma, visus žadino Filomenos ruošiamos espreso kavos aromatas. Taip prasidėjo mano viešnagė šiuose svetinguose namuose.

Kaip Valentinas kūrė savo Prahą

Paklaustas, kaip apibūdintų miestą, kuriame gyvena ne vienus metus, V.Mitė ėmė aiškinti, kad yra trys Prahos. Viena - stereotipinė "auksinė Praha", kurią mato turistai, nepasukantys nė 100 metrų į šoną nuo gido sudaryto maršruto. Kita - paprastų žmonių gyvenami nauji rajonai, primenantys ir Vilniaus miegamuosius rajonus. Trečia Praha - ta, kurią žmogus čia gyvendamas atranda ar susikuria. "Mano Praha - tai senųjų kavinių dvasia, Olšanskos kapinės, F.Kafka, B.Hrabalas. Čia yra daug to, kas priklauso bendrai Europos kultūrai, bet pirmiausia - Prahos kultūros dalis. Mane žavi šio miesto atmosfera, jo aura", - sakė Valentinas. Čia jis jau turi ir savo nuolat lankomas kavines. Mėgstamiausia - Liucernos kavinė netoli "Laisvės" radijo pastato - Liucernos pasaže. "Šį pasažą statė Vaclavo Havelo dėdė. Ir tai buvo pirmas gelžbetoninis pastatas Prahoje XX amžiaus pradžioje. Nuo to laiko čia veikia kavinė, kuri išsaugojo to laikotarpio dvasią ir tradicijas. Vakarais groja gyva muzika, renkasi Prahos bohema, intelektualai. Turistai užsuka tik tie, kurie jau būna girdėję apie šią kavinę iš kitų pasakojimų", - kalbėjo V.Mitė.

"Laisvės" radijas davė daug

Valentinas Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą, vėliau neakivaizdžiai baigė istorijos studijas. Žurnalistu tapo Atgimimo metais, dirbdamas savaitraštyje "Atgimimas". Nuo 1993-iųjų buvo laisvai samdomas žurnalistas "Laisvės" radijo lietuvių tarnyboje. Beje, šią mokyklą išėjo daug Lietuvos žurnalistų: A.Siaurusevičius, V.Valiušaitis, V.Spurga, V.Valentinavičius, L.Jonušys ir kiti.

2000 metais jį pakvietė dirbti į Prahą. Iš pradžių metams, paskui kontraktą pratęsė dar metams. Nežinios ir įtampos pakako. Tik tada, kai gavo nuolatinį kontraktą, pasiryžo atsivežti šeimą. Darbovietė moka už buto nuomą, sveikatos draudimą, padengia nepilnamečių vaikų mokslo išlaidas. Paklaustas, ką jam davė tas darbas "Laisvėje", žurnalistas šiek tiek pamąstęs trumpai atsakė: "Požiūrio platumą, galimybę būti pasaulio įvykių kontekste. Ir tris keliones į Iraką." Ar taip reikia adrenalino? "Negalėčiau dirbti kur nors ministerijoje valdiško darbo. Mane domina ne tik idėjos, bet ir žmonės. Buvau Ukrainoje per "oranžinę" revoliuciją, net du mėnesius teko pagyventi Bosnijoje. Ten supratau, kur gali nuvesti nacionalizmas. Irake pamačiau realias žmonių kančias, buvau ne tik tų kančių stebėtojas iš šalies. Dabartiniai karai panėšėja į kompiuterinius žaidimus. Viską stebime per televiziją: kažkur mėto bombas, žūva žmonės. Esi toli, nesuvoki, kad šią sekundę bombos krenta ant tikrų gyventojų, kuriems tai jau paskutinė gyvenimo sekundė. Būdamas ten matai baimę žmonių akyse", - dalijosi savo patirtimi Valentinas.

Irakas ir mirtis

V.Mitė, kaip "Laisvosios Europos" korespondentas, pirmą kartą į Iraką pateko tuoj po karo veiksmų pradžios 2003 metų gegužę. Būdamas ten antrą kartą su kolega per du mėnesius pervažiavo beveik visą Iraką, išskyrus Basrą. Kai po metų nuvyko trečią sykį, iš Bagdado jau buvo pavojinga išvažiuoti. Nesaugiai jautėsi ir pačiame viešbutyje.

"Pirmomis dienomis išties buvo baisu, bet kasdien turėdavau perduoti reportažą, tad galvoti apie baimes nebuvo laiko, užsimiršdavau. Mintis į šoną - ir dirbi savo darbą", - aiškino Valentinas, paklaustas apie karo korespondento darbą ir kritiškus momentus. Jų, pasirodo, buvo ne vienas.

"90 proc. atvejų nežinojau, kad susiduriu su mirtimi. Teko ir tiesiogiai pajusti jos alsavimą. Netoli amerikiečių posto mane sulaikė kareivis. Buvau toks kvailas, kad, užuot stovėjęs pakeltomis rankomis, puoliau traukti žurnalisto pažymėjimo. Kareiviai taip įbauginti savižudžių sprogdintojų, jog bet kurią minutę gali paleisti kulką. Tai suvokiau tik pajutęs automato vamzdį prie kaktos. Gerai, kad nespėjo nuspausti", - prisiminė žurnalistas.

Himno autoriaus vardo aikštėje

Mitės gyvena ypatingoje vietoje. Pirmiausia per jų namą eina Žiškovo ir Vinohradų rajonų riba. Gyventi Vinohraduose visada buvo prestižo reikalas - čia XIX a. kūrėsi turtingieji Prahos gyventojai, o darbininkų rajonas Žiškovas į istoriją įėjo "raudonojo Žiškovo" vardu. Valentinas rodo mobilųjį telefoną. Viename kambaryje jis rodo Vinohradų, kitame - Žiškovų pavadinimą. "Štai dabar sėdime Vinohraduose, o nueisime į virtuvę ir pateksime į Žiškovą", - patvirtina ir Laima.

Gal ne tiek pats namas ypatingas, kiek aikštė, kurioje jis stovi. Pavadinta XIX amžiaus čekų kompozitoriaus Františeko Škroupo, pirmos čekų nacionalinės operos autoriaus, vardu. Jo sukurta daina "Kur mano tėvynė" vėliau tapo čekų nacionaliniu himnu. "Šioje aikštėje, kaip ir Lietuvoje prie A.Mickevičiaus paminklo, įvyko pirmoji antisocialistinė demonstracija, per kurią kalbėjo V.Havelas. Taigi gyvename istorinėje vietoje", - pasakojo Valentinas.

Mitės nuomoja erdvų penkių kambarių butą, turintį nedidelę verandą, penktame gražaus šimtamečio namo aukšte. Pro langą mato Prahos televizijos bokštą. "Jei svečiai baiminasi paklysti, pasiūlome orientuotis pagal šį bokštą. Kai atsikraustėme čia gyventi, buvo keista, kad jis taip arti. Dabar pripratome ir prie bokšto, ir prie juo ropojančių žmogeliukų", - turėdama galvoje garsiąsias bokšto skulptūras kalbėjo Laima.

Tokių liftų, koks išlikęs šiame name, jau retai kur pamatysi. "Juo gali pakilti tik du žmonės. Jei reikia gabenti didesnius daiktus, tenka lipti laiptais. Tačiau mūsų liftas - vienas pirmųjų firmos "Shindler" liftų. Antikvarinis", - šypsosi Laima.

Įspūdingos krikštynos

Gyvendami Prahoje Mitės susipažino su daugeliu žmonių, kai kurie jų tapo artimi savo pažiūromis, gyvenimo būdu. "Antikvariate sutikau

hebraistikos profesorių Aleksandrą. Jam jau 80 metų, moka 10 užsienio kalbų, yra F.Kafkos draugijos narys. Tai jis man parodė visą žydiškąją Prahą", - pasakojo Valentinas. Dar vienas artimas šeimos žmogus - amerikietis augustijonų vienuolis tėvas Williamas. Tai Šv. Tomo bažnyčios Prahoje klebonas, pakrikštijęs jauniausiąjį jų sūnų Paulių. Į šią šventovę renkasi Prahoje gyvenantys užsieniečiai.

"Buvo Atvelykis, pilna bažnyčia žmonių. Williamas aukštai iškėlė prieš visus seną knygą ir paskelbė, kad joje įrašytas šioje bažnyčioje prieš 600 metų krikštyto lietuvio vardas. Šiandien krikštijamas antras lietuvis. Anas tapo Čekijos karaliumi, kas žino, gal šis taps prezidentu. Pagerbdami mūsų Paulių visi bažnyčioje atsistojo. Po krikšto ceremonijos sveikindami naująjį krikščionį prie mūsų ėjo įvairių tautybių žmonės, spaudė ranką ir linkėjo jam palaimos", - prisiminė jaudinančias akimirkas L.Mitienė.

Keturi sūnūs

Su tėvais Prahoje dabar gyvena du jaunesnieji sūnus: Julius ir Paulius, vyriausiasis Mindaugas liko Vilniuje. Jam jau 24-eri. Darius - Didžiojoje Britanijoje. Julius ir mažasis Paulius lanko privačią tarptautinę mokyklą, kurioje dėstoma anglų kalba. Joje mokėsi ir vyresnysis Darius, šiais metais baigęs Šefildo universitetą Šiaurės Anglijoje. Dabar jis, anot mamos, žada padirbėti porą metų, užsidirbti pinigų magistrantūrai. Šešiolikmetis Julius laukia nesulaukia, kada galės grįžti į Lietuvą. Ne tik todėl, kad ten liko Barbora. Jam Prahoje tiesiog nepatinka: "Kultūrinis gyvenimas įdomus: koncertai, parodos, tačiau "užkniso" mokykla. Čia mokosi tuštybės kupini milijonierių vaikai. Vadinamasis elitas. Štai vienas vis giriasi, kad jo tėvas - turtingiausias Čekijos žmogus, turi 8 mlrd. dolerių. Su pašaipa klausia: "O ką tavo tėvas? Tik žurnalistas?"

Julius, Vilniuje baigęs "Genio" pradžios mokyklą, kur vaikai buvo labai draugiški ir atviri, pateko visai į kitą aplinką. Kadangi gerai nemokėjo kalbos, turėjo iškęsti užgauliojimus ir patyčias. "Dabar jau niekam nenusileidžiu, moku dėl savęs pakovoti. Gal esu nepriimtinas bendramoksliams, nes esu kitoks", - svarsto Julius. Jis - "metalistas", kuria muziką, koncertuoja su mokykloje suburta grupe.

Šeima - didžiausia vertybė

Laima Mitienė - vilnietė. Baigusi vidurinę studijavo Vilniaus universitete istoriją. Kai tekėjo už Valentino, šis dar buvo penktakursis filologas. "Gintarui Beresnevičiui esu dėkinga už vyrą. Tai jis supažindino. Ėjom abu tarp paskaitų gerti kavos, žiūrim, priešais ateina vaikinas. Supratau, kad mano žmogus", - prisiminimais į jaunystės metus sugrįžo Laima. Paklausta, ar po tiek metų nesigaili tekėjusi, ji atsakė: "Valentinas geras, bet nėra paprastas. Nelengvas buvo mūsų bendras gyvenimas, tačiau jau 25 metai kartu. Užauginome vaikus. Man šeima - didžiausia vertybė, kurią privalau išsaugoti per visas gyvenimo negandas." Likimas taip lėmė, kad Laima buvo bene paskutinė kalbėjusi su dar gyvu G.Beresnevičiumi. Tą nelemtą vakarą ji su draugėmis sėdėjo Rašytojų sąjungos kavinėje ir ten sutiko Gintarą. Persimetė keliais žodžiais, jis dar bandė pašokdinti. Pagalvojo, kad reikėtų kitą kartą susitikus pasikalbėti. Kito karto jau nebebuvo.

Anot Laimos, čekai į savo namus neskuba kviesti svečių. Jeigu jau pakviečia, tai tik ypatinga proga. Jie labiau linkę bendrauti kavinėse, pakeliui iš darbo arba turi specialiai pasirinkę mėgstamą kavinę, kurioje susitinka metų metais. Paklausta, ar lengvai Prahoje pritapo, Laima tvirtina, jog sunku nebuvo: "Čia su močiutėmis kieme kalbėdama ir čekų kalbą pramokau. Dabar jau ir vaistininkas, ir mėsininkas geri pažįstami. Nepamirštu lauktuvių jiems iš Vilniaus parvežti - duonos, saldainių, net silkės, kuri čia kažkodėl visų labai vertinama. Čekai tikrai mieli ir geranoriški žmonės. Bendraujame ir su čia gyvenančiais lietuviais, ambasadoje susitinkame per oficialius renginius", - pasakojo Laima.

Svetingumo klubas

Viskas prasidėjo nuo to, kad važiuodamas į Lvovą Valentinas ieškojo pigesnės nakvynės. Internete aptiko "Hospitality Club" svetainę. "Pamaniau, tikrai gera idėja. Atvažiuoja žmonės iš kitų kraštų, todėl susipažįsti su įvairiomis kultūromis, tų šalių istorija. Nusprendžiau užsiregistruoti", - aiškino Valentinas. Taip Mitės įstojo į klubą ir tapo jo aktyviais dalyviais. Per tuos dvejus metus jų namuose viešėjo daugiau kaip šimtas žmonių. Tiesa, patys buvo tik kelis kartus išvažiavę. Laima aplankė Paryžių, Valentinas tris kartus vyko į Krokuvą. "Mačiau tris skirtingas Krokuvas, nes gyvenau trijų skirtingų žmonių šeimose. Argi net penkis kartus gyvendamas "Hiltone" pamatytum visa tai?" - retoriškai klausė Valentinas. Ir patikino, kad vis daugiau žmonių taip keliauja. Pasirodo, klubo veikloje dalyvauja keli tūkstančiai lietuvių.

Daugiausia rūpesčių tenka Laimai. Kai susirenka per daug gyventojų, Valentinas paprasčiausiai užsidaro savo kambaryje ir pasileidžia muziką. "Man jis net priekaištauja, kad per daug šokinėju apie svečius. Nors klubo taisyklės numato tik suteikti jiems pastogę, nejaugi nepamaitinsi žmogaus, kuris vėlai vakare atvažiavo, ir dar matai, kad yra alkanas?" - klausia moteris.

Kokių tik egzotiškų patiekalų nematė Laimos virtuvė! Gamino čia ir japonai, ir meksikiečiai, ir korėjiečiai. "Visi ragaudami gyrė mūsų žemaičių blynus ir šaltibarščius. Bendraudama su svečiais ne tik anglų kalbos mokausi, bet ir sužinau įvairiausių patiekalų receptus. O pasaulyje žmonės tokie patys kaip mes - turi savo gyvenimą, džiaugsmus ir bėdas", - dalijosi patirtimi Laima. Ji prisipažino, kad iš to šimto apsilankiusiųjų artimesniais tapo tik kelios dešimtys. Tai pagyvenusių australų pora, apkeliavusi visą pasaulį. "Mus nustebino Chose - iš JAV atvykęs filipiniečių kilmės maratono ėjikas, dalyvavęs gal 50 maratonų. Prahoje buvo žiema, tad jis visas apšalęs pėsčias vaikščiojo. Žada ir šią vasarą atvažiuoti", - prisiminė svečių nuotykius Laima.

Apie ateitį

Prognozuoti ateitį sunku. Kol kas ji - tarp Vilniaus ir Prahos. Valentinui, taip suaugusiam su Praha, palikti ją, be abejo, būtų sunku. "Jei čia prarasiu darbą, grįšime į Lietuvą. Tik neramu, ar sugebėsiu Lietuvoje rasti darbo. Man sunku įsivaizduoti, ko šiandienos Lietuvos žurnalistikai reikia. Bandžiau kalbėti su kai kuriais žmonėmis, įrodinėjau, kad korespondentui karštuose pasaulio taškuose išleisti pinigai atsipirks. Išgirdau argumentą, jog Lietuvos žiūrovui ar skaitytojui to nereikia. Irake sutikau ne vieną portugalų žurnalistą, nes šios valstybės žmonėms, matyt, reikia sužinoti naujienas iš pirmų lūpų. Esame Europos Sąjungos šalis, tačiau kartu esame ir labai provincialūs. Ar lengva Vilniuje nusipirkti užsienio spaudos? Tačiau kioskuose pilna Lietuvoje leidžiamų iliustruotų žurnalų. Pasaulyje yra geltonosios spaudos, bet skaitytojas turi pasirinkimą. 10-15 proc. žmonių, kurie nori rimtos informacijos iš pasaulio, skaito "Times", o ne "Sun". Lietuvoje jie paliekami be pasirinkimo. Ar galima laisvė, jei neturi pasirinkimo?" - svarstė Valentinas.

Mane išlydėjo italų šeima - tapome vos ne artimiausi giminės. Jų skrydis namo buvo tik kitą dieną. O į mano vietą jau atvyko ilgakojė vokietaitė. Ji studijuoja doktorantūroje, gyveno pas Mites pernai, todėl kelioms dienoms įsiprašė ir šį kartą. Laima su vaikais planuoja keliauti į Lietuvą vasaroti. Prahoje liks Valentinas. Su savo puikios muzikos kolekcija, fotografijomis, filosofijos knygomis ir būtinai - gero vyno taure ar puodeliu kavos mėgstamoje Liucernos kavinėje. Prahoje jis jau savas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"