TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Vytauto Didžiojo keliu - žemaitukais

2010 08 12 0:00
V.Digaitis (stovi ant arklio) su jaunosiomis raitelėmis savo žemaitukams prieš didįjį žygį bandė įkvėpti patriotinės dvasios - jojo istorinėmis Žemaitijos vietovėmis.
Asmeninio albumo nuotrauka

Ištvermingais žemaitukų veislės žirgais Vytautas Didysis nujojo iki Juodosios jūros. Žemaitukais mūsų kariai kovėsi Saulės (1236 metais), Durbės (1260 metais) ir Žalgirio (1410 metais) mūšiuose. Norėdami įsitikinti šios žirgų veislės išskirtinumu, dešimt raitelių iš Lietuvos rudenį bandys pakartoti Vytauto kelią.

Žemaitukų augintojai seniai pasvajodavo, kaip ir Vytautas Didysis nujoti iki Juodosios jūros ir ten pagirdyti žirgus. Istorikai patikslina - ne Juodojoje jūroje, kurios vanduo sūrus, o į jūrą įtekančios upės žiotyse. Dešimt raitelių rugsėjo 8-ąją (tą dieną buvo numatytas Vytauto karūnavimas) penkiolika žirgų (kad būtų kuo pakeisti, jei kuris patirtų traumą) išjos iš Trakų. 2000 km kelias pro Vilnių vingiuos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėmis, pro dabartinę Baltarusiją ir Ukrainą - į Krėvą, Lydą, Naugarduką, Nesvyžių, Slanimą, Kosavą, Ružanus, Brestą, Lucką, Kremenecį, Podolės Kamenecą, Očakivą. Šį 2 tūkst. km maršrutą raiteliai planuoja įveikti per 40 dienų, kasdien nujodami po 50 kilometrų. Įgyvendinti šią idėją ėmėsi verslininkas Giedrius Klimkevičius, projektu "2000 km istorijos" norintis priminti šios žirgų veislės išskirtinumą ir skatinti jų išsaugojimą.

Eržilų sperma - banke

Riešėje įsikūrusio pagrindinio žemaitukų augintojo Vilniaus žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas šešis žirgus į kelionę rengia šiek tiek skaudama širdimi. "Juk nei mūsų žirgai, nei raiteliai neturi tokių žygių patirties. Be to, visko gali nutikti pasienyje. Nepatiks kas nors pasieniečiams, nepraleis... Kažin ar žemaitukai visi sveiki grįš?" - svarstė jis. Beje, šiuo metu Lietuvoje žemaitukų auginama apie 400. Kad neišnyktų ši viena seniausių pasaulyje žirgų veislių, jų augintojus nuo 2003 metų remia Europos Sąjunga: Vilniaus žirgynas už kiekvieną deklaruotą žemaituką kasmet gaudavo po 237 eurus, dabar - tik po 190 eurų. Avižoms gal ir pakanka.

Mūsų lietuviškas žemaitukas - ne šiaip sau naminis gyvulys. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija juos pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Tad kai Vilniaus žirgyne direktoriui aprodant modernų žemaitukų eržilų spermos banką pasiteiravau, kam reikia natūralų procesą keisti laboratoriniu, S.Svetlauskas atsakė: "Ne visada yra sąlygos eržilą nuvesti pas kumelę arba atvirkščiai. Paklausa būna ir iš labai toli." Kas gali žinoti, ar tolimas žygis iki Juodosios jūros dar labiau neišpopuliarins lietuviškų žirgų ir už valstybės sienų.

Iškastravo dėl ramybės

Šeši Vilniaus žirgyno žemaitukai kasdien treniruojami po šešias valandas, pratinami joti būriu. Kitus devynis žirgus į tolimą kelią rengia dar keletas ūkininkų.

"Prieš kelionę savo eržiliukus nuskriaudėm - iškastravom, kad ramesni būtų, pas ukrainiečių kumeles nelakstytų, - sakė žirgyno, kuriame auginama per šimtą žemaitukų, direktorius S.Svetlauskas. - Tikrai galiu tvirtinti, kad jie tokie, kokius ir Vytautas turėjo, išlaikę pačias geriausias veislės savybes."

Pamačius, kaip Riešėje merginos treniruoja žemaitukus, pirmiausia į akis krito jų smulkumas - tik 130-148 cm ūgio, tesveria 400 kg, o tarkim, ilgakojai trakėnai siekia 170 cm, sveria iki 600 kilogramų. "Be to, žirgai žemaitukai tikrai ne iš žodžio "žemaičiai" kilę (nors žemaičiams labai to norėtųsi), o iš žodžio "žemas". Ir suėda jie nedaug - per dieną pakanka iki kilogramo avižų, - sakė žirgyno direktorius. - Na, dar žolės, šiaudų kiek nori. Jie tikrai neišrankūs pašarui."

Pelkių žirgas

Kaip pasakojo S.Svetlauskas, šie jau septynis šimtus metų žinomi žirgai tris kartus buvo ties išnykimo riba. "Tai puiki, vietinė, galima sakyti, mūsų aborigeninė veislė. Ji visur nuo seno buvo tinkama - ir kaip darbinis arklys, ir karo žygiams, ir šiaip joti, ir sportui. Be to, jie mokėjo pelkėmis vaikščioti - žengdavo nuo kupsto ant kupsto, kad neprasmegtų į kemsynus. Ir nekaustyti galėjo joti, - gyrė veislę žinovas. - Tačiau kai XIX amžiuje atsirado žemės ūkio mašinos, joms traukti ar sukti reikėjo stambesnių arklių, žengiančių platesniu žingsniu. Žemaitukų žingsnis mažas, tad senąją veislę pradėta stambinti. Jei ne kunigaikščiai Oginskiai, gal jų ir nebūtų likę. Išsaugoti veislės grynumą ūkininkams minčių nekilo, o Oginskiai susirūpino, Plungėje įkūrė žirgyną, žemaitukų parodas Rietave, Plungėje ir Varniuose rengdavo. Štai 1900 metais Paryžiuje vykusioje tarptautinėje gyvulininkystės parodoje jų eksponuoti trys žirgai žemaitukai pelnė tris medalius - du aukso ir vieną sidabro."

Pasak S.Svetlausko, Oginskiai ir tarp Lietuvos didikų vietinę žirgų veislę populiarino, į visokius susibūrimus, puotas tik žemaitukais atvykdavo. "O, tarkim, Švėkšnos dvaro savininkas grafas Pliateris pas savo žmoną, gyvenusią kitame dvare, lygiai dvyliktą valandą pietauti širmais arabų veislės žirgais lėkdavo. Kaimiečiai net laiką galėdavo pasitikrinti - lygiai dvyliktą, - pasakojo S.Svetlauskas ir pridūrė: nepainiokite, širmais, o ne baltais. Baltų arklių nebūna. Tik gerai padauginus svaigalų balti arkliai laksto." Apskritai arklių spalva nusakoma labai gražiais ir kitur nevartojamais žodžiais - bėras, sartas, obuolmušis, juodbėris, širmas, šyvas, raudas, keršas, pelėkas, izabeliuotas, derešas ir kt. Iš viso arklių spalvai nusakyti yra apie dvidešimt pavadinimų.

Be žirgų nebūtų LDK?

Arklio muziejaus Niūronyse darbuotojas Egidijus Musteikis tvirtina, kad jei ne ši puiki žirgų veislė, gal ir LDK nebūtų buvę. "Juk žemaitukus apžergę lietuviai sustabdė mongolų totorių invaziją į Vakarus, - tvirtino jis. - Slavų kunigaikščiai, norėdami apsisaugoti nuo totorių, savo noru prašėsi LDK globos. Daugelis jų gaudavo gerą tarnybą. Tarnauti lietuviams jiems buvo geriau nei mokėti duoklę totoriams. Tai buvo abipusis baltų ir slavų bendradarbiavimas. Apsisaugoti nuo totorių buvo įmanoma tik turint gerai organizuotą, stiprią, kelių dešimčių tūkstančių kavaleriją, sudarytą iš žemaitukų."

Įsitikinti šios lietuviškos ir vienos seniausių pasaulyje žirgų veislės ištvermingumu daug kam kildavo minčių ir anksčiau. Kaip pasakojo E.Musteikis, 1929 metais du Kauno studentai - jaunas literatas Pulgis Andriušis ir dailininkas Šalomas Zelmanovičius - pasikinkė žemaituką į Trispalve bei Izraelio vėliavomis puoštą dviratį vežimaitį ir patraukė į Europą. "Atvažiavo į Karaliaučių, tačiau čia negavo leidimo vykti "lenkų koridoriumi", į traukinį su gurguole irgi nepriėmė, tad į Ščeciną liko plaukti laivu, - pasakojo E.Musteikis. - Čia ramusis žemaitukas parodė savo charakterį: spardėsi, kandžiojosi, žvengė. Į laivą teko surištą nešti, tačiau specialiame garde gavęs avižų aprimo ir sėkmingai perplaukė Baltiją. Per Drezdeną, Berlyną, Prahą atvyko į Vieną. Austrijos sostinėje netyčia pateko į kairuoliškų pažiūrų jaunimo mitingą. Į vežimaitį prisėdo demonstrantų, o paskui tokios nuotraukos buvo spausdinamos pirmuosiuose raudonosios spaudos puslapiuose. Buvo rašoma, kad du pabėgėliai iš Lietuvos, nepakeldami Voldemaro režimo, arkliu atvažiavo į raudonąją Vieną."

Keliauninkai ruošėsi aplankyti ir Romą, tačiau kelią jiems pastojo Alpių kalnai. Jais kratytis vežimas nebuvo pritaikytas, tad teko grįžti. Per daugiau nei du mėnesius keliauninkai nuvažiavo daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų.

Įvertino vokiečiai

Antrą kartą ties išnykimo riba žemaitukai buvo atsidūrę Antrojo pasaulinio karo metais. "Oginskių išpuoselėtas Plungės žirgynas tarpukario Lietuvoje buvo perkeltas į Gruzdžius, - pasakojo jų istorija besidomintis Vilniaus žirgyno direktorius S.Svetlauskas. - Karo metais visą šį žirgyną išsivarė vokiečiai. Jie žemaitukus jau žinojo (1732 metais Prūsijoje kryžminant vietines prūsų kumeles su žemaitukais, arabų, turkų žirgais buvo išvesti trakėnai). Tad po karo Lietuvoje tikrų, dokumentus turinčių žemaitukų, galima sakyti, nebuvo. Nebent vienas kitas pas ūkininką."

Gruzdžių žemės ūkio mokykloje ūkvedžiu ir dėstytoju dirbęs ir žemaitukus iš išvaizdos gerai skirdavęs Valentinas Orentas 1949 metais įkurtame Vilniaus žirgyne pradėjo dirbti zootechniku. "Jis ėmė važinėti po Lietuvą ir ieškoti nors vieno kito užsilikusio žemaituko. Rado pas Užvenčio ūkininką - su įdegintu ženklu. Tai buvo tikras ženklintas žemaitukas - eržilas Erelis, - pasakojo S.Svetlauskas. - Jam parinko tipingas kumeles (V.Orentas tada vienintelis žinojo, kaip jos turi atrodyti). Taip mes ir atkūrėme šį lietuvių pasididžiavimą."

V.Tkačenka nepatikėjo

Trečią kartą grėsmė išnykti žemaitukams, pasak S.Svetlausko, iškilo dekolektyvizacijos metais. "Bijojome savo žirgus laikyti vienoje vietoje, tad įkūrėme keturias antrines įmones, po jas išskirstėme grynakraujus žemaitukus, tačiau per dekolektyvizaciją veislės išsaugojimas ne visiems rūpėjo, - prisiminė S.Svetlauskas. - Eržiliokai buvo iškastruoti, kumelaitės parduotos. Išliko tik pas mus. Ir dar Baisogalos gyvulininkystės institutas bandą atkūrė."

Direktorius prisimena, kaip jų žirgyne, tapęs Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generaliniu direktoriumi, lankėsi garsusis krepšininkas Rimas Kurtinaitis: "Kai mes jam parodėme žemaitukus, jis prisiminė Maskvos CSKA klube žaistus metus. Pasakojo, kad legendinis krepšininkas gigantas Vladimiras Tkačenka jiems, lietuviams, nuolat priekaištaudavo, sakydavo: "Ko jūs čia pučiatės, juk ta jūsų Lietuva tokia maža, ieškai, ieškai ir net žemėlapyje nerandi." Tada R.Kurtinaitis jam paaiškino: "O mūsų Vytautas iki Juodosios jūros nujojo ir ten savo žirgus girdė." Tačiau užuominos apie valstybės didumą nesupratęs V.Tkačenka tepasakė: "Ką jau ten pagirdė? Jūroje vanduo sūrus, negalėjo gerti."

Jos ir žemaičio žemaitukai

Vienas būsimo žygio dalyvių, Šilalės rajone, Laukuvoje, gyvenantis Žemaitukų arklių asociacijos narys Vaidotas Digaitis šiuo metu žygiui ruošia tris savo žirgus, kurie jos iki Juodosios jūros. "Pats josiu dviem žirgais, - pasakojo jis. - Vieną dieną vienu, kitas pririštas iš paskos bėgs, kitą dieną pakeisiu - kad labai nepavargtų. Tad dabar ir mokau tvarkingai šalia joti. Yra žinoma, kad ir keliaujantys mongolų raiteliai turėdavo net po tris žirgus, kuriuos vis keisdavo. Ne tik mongolai žygiuose taip elgdavosi, bet ir pašto karietos - būdavo tarpinės stotys, kur atvykęs galėdavai pamainyti arklius, savus palikti pailsėti."

Nors ūkininkas V.Digaitis turi dešimt žemaitukų, į kelionę ims tik tris savo žirgus. "Kiti per jauni. Ištvermingas žirgas gali būti tik sulaukęs 7-8 metų", - pasakojo jis.

Paklausus, ar sunku bus žirgams kasdien įveikti po 50 km, jų augintojas ir žinovas sakė: "Tarptautinėse ištvermės varžybose trumpiausias atstumas yra 120 km, o varžomasi ir 150, 180 km ruožuose. Galima ir 200 km nujoti, tačiau tai trunka vieną dieną, kitą - žirgai jau ilsisi. Nors savo žygyje ir planuojame nujoti po 50 km per dieną, tačiau toks maratonas truks 40 dienų. Sunkiausia, matyt, žirgams bus, kad beveik nebus laiko kada ėsti. Juk tai nuolat žiaumojantis gyvūnas. Visą dieną risčia, žengte, mažai kada turės pasistiprinti. Suprantama, vešimės avižų, dar pakeliui jų pirksime. Turėsime progą įsitikinti, ar žemaitukai - tikrai ištvermingi žirgai."

Išbandymas per škvalą

Maršrutą žygiui sudariusi Vilniaus universiteto istorikė Dalia Vitkauskaitė pasakojo, kad tiksliai tuo pačiu keliu, kuriuo jojęs Vytautas, dabar jau neįmanoma joti. "Miesteliai, pilys per dideli, triukšmingi, žirgai baidytųsi daugybės automobilių, be to, asfaltu jų nevarysi, kojas atmuš. Tad kelionė vingiuos visai greta tų svarbiausių miestų, aplenkiant juos. Bus įjojama tik į kai kurių pilių teritorijas", - pasakojo ji.

Būsimo žygio dalyvis V.Digaitis, šį mėnesį jau daręs dviejų dienų bandomąjį žygį žirgais, pasakojo, kad 20 km iki Lopaičių nujoti per 30 laipsnių karštį buvo nelengva. "Tik pabalnojus žirgai jau šlapi buvo, - sakė jis. - Keliavome ir pievomis, ir vieškeliu. Vieškelis pats blogiausias kelias, akmenukai atmuša žirgų kojas, jis gali pradėti raišuoti."

Žirgų augintojui kelia nerimą, kad žygio metu kelias dažniausiai ir eis vieškeliais. "Šalia kelio pieva nejosi, nes neaišku, ko ten pakely gali būti primėtyta, gal butelių, gal vielų, gal kur duobės po žolėm slypi. Taip gali žirgui ir koją nulaužti, - sakė V.Digaitis. - Todėl žygiui ir imama daugiau žemaitukų nei raitelių. Jei kuris žirgas negalės keliauti, teks palikti kur nors pakeliui pas žmogų, gydyti, o paskui grįžtant automobiliu parsivežti. Gal ir ne visi raiteliai atlaikys kelionę. Nemanau, kad visi pasieksime Juodąją jūrą."

Bandomasis žygis vyko kaip tik tuo metu, kai per Lietuvą siautė galinga audra. Žemaitijoje ji nebuvo labai smarki, tačiau grįžtant namo raitelius užklupo perkūnija. "Per lietų jojome lėtai, tik pėstute, bijojome, kad žaibas netrenktų. Prijoję apleistą fermą ten patūnojome dvi valandas. Kad šilčiau būtų, glaudėmės prie arklių", - kelionės netikėtumus pasakojo V.Digaitis.

Dviejų dienų kelionė vingiavo istorinėmis Žemaitijos vietomis. Kaip sakė žemaitukų augintojas - taip prieš žygį norėta protėvių dvasios įkvėpti. Keturių žirgų kelias ėjo pro Vembūtų piliakalnį, kur, kaip spėjama, stovėjo kunigaikščio Vykinto pilis. Paskui žygeiviai pasidairė ties kūlgrinda, esančia tarp Paršežerio ir Lūksto ežerų. Šiuo po pelke mediniais rąstais grįstu keliu lietuviai jodavę žemaitukais ir taip nuo kryžiuočių pasprukdavę. Šie irgi bandydavę, bet specialiai padarytos klaidingos į akivarus vedančios atšakos priešus nugramzdindavo. Jei kryžiuočiai norėdavę žemaičius pasivyti sausuma, tekdavo kelių kilometrų lankstą aplink ežerą daryti. Tad per tą laiką žemaitukai savo raitelius būdavo jau kažin kur nunešę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"