TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Žagarė be Musės - lyg sriuba be druskos

2010 10 20 0:00
Toks namas vienintelis Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje.
Felikso Žemulio nuotrauka

Nuošalų Žagarės miestelį Lietuvos pakraštyje palei pat sieną su Latvija garsina saldžios žagarvyšnės, Barborytė Žagarietė ir Musė.

Vyšnių metas praėjo, kažkada Žagarėje (Joniškio r.) gyvenusios miestelio vargšų užtarėjos, o dabar kandidatės į šventąsias Barboros Umiastauskaitės seniai nebėra, tad paviešėkime pas Musę. Tai ne vabzdys, ne meškeriotojų muselininkų klubas ir ne upė ar kaimas, o - Edmundas Vaičiulis, vyras pačiame jėgų žydėjime, tik pernai atšventęs 50-mečio jubiliejų, žagarietis iki kaulų smegenų, nes šiame miestuke gimęs, augęs ir likęs gyventi. Menininkas ir, kaip neretai meno žmonėms pasitaiko, truputį keistuolis.

E.Vaičiulio sukurtų skulptūrų ir kitokių meno darbų galima pamatyti Žagarės regioniniame parke, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Pabodo smalsuoliai

Muse jį vadina vietos žmonės, Žagarėje tokia tradicija - čia kiekvienas bent ko vertas žmogus turi savo pravardę, antraip jo gyvenimas ir darbai niekam tikę. "Bet kodėl Musė?" - teiraujuosi Edmundo, tačiau jis tik pečiais gūžteli: "O velniai žino."

Musės namą iš tolo pastebi kiekvienas, kas lankosi Žagarėje ar važiuoja pro ją Akmenės link. Ant to namo sienų ir stogo pūpso daugybė puodų, keptuvių, gertuvių, bidonėlių, puskubilių, šaukštų ir kitokių virtuvės rakandų iš aliuminio.

Išvydęs tokį keistą vaizdą, bene kiekvienas keliauninkas užgula stabdžius. Čia visada apstu smalsuolių prie įžymiojo Musės namo. O savaitgaliais ištisos ekskursijos plaukia, prie puodų fotografuojasi, į aukštos tvoros vartus beldžiasi. Atsidaro jie toli gražu ne kiekvienam - E.Vaičiuliui ir jo žmonai Dianai smalsuoliai ir jų kamantinėjimai jau seniai nusibodo.

Paženklino atgimimą

Man patekti už Musės vartų pavyko iš antro karto. Juos atvėręs šeimininkas, lieknas ir nenustygstantis kaip gyvsidabris, blaškosi po kiemą, akivaizdžiai vengdamas klausimų.

Klausiamas, kodėl ir kada prikalęs pirmąjį puodą prie namo, pečiais traukė: "O ką aš žinau? Seniai tai buvo, neprisimenu... Tai ji (rodo pirštu į žmoną Dianą) prikalė pirmą puodą, paskui aš tęsiau."Bet iš žmonos šypsenos suprantu - meluoja, kaip neretai jam atsitinka.

Kiek pagalvojęs priduria: "Tada kaip tik atgimimas Lietuvoje prasidėjo. Tai ir mudu su Diana sumanėm atsinaujinti." Bet žmona purto galvą: "Čia viskas tik jo sugalvota. Manęs neklausia. Daug kam nepritariu, bet nepaiso."

Galinė namo siena jau visa nusėta aliuminio indų, nėra tuščio tarpo. Todėl, sako E.Vaičiulis, ir pratęsęs tą kūrybą į sieną iš gatvės, o paskui ir stogą pradėjęs gražinti puodais. Ar kraigas nelūš po gero lietaus? "Prieš kaldamas išgręžiu puodo dugne skylutę", - nuramina menininkas.

Virš įėjimo į namą - senos skardinės lentelės: "Vaistinės punktas", "Joniškio rajono Žagarės pagalbinė mokykla-internatas". Toliau dar įdomiau: "Žagarskij rajonyj komitet komunističeskoj partii bolševikov Litvy" (rusiškomis raidėmis).

"Šitą dar nuo pokario pavyko išsaugoti, - džiaugiasi mano susidomėjimu Musė, - tada čia buvo Žagarės rajonas." Greta šios iškabos glaudžiasi Marijos paveikslas, rūpintojėlis, senas fotoaparatas "Liubitel", pora varinių dūdų, iškaba "Veterinarinė vaistinė" ir Edmundo tapyti paveikslai.

"Ateik čia, - kviečia menininkas, - matai? Karo trofėjai: lėktuvo propeleriai, o ten tanko vamzdis." Ir priduria, kad tame vamzdyje tebėra įstrigęs sviedinys, todėl Žagarės žydai, kurių tame miestuke buvo labai daug, ir nepardavę šio trofėjaus į metalo laužą: lydant gamykla būtų ištiškusi.

Kiemą ir pasienius puošia tanko vikšrų ratai, senoviniai virduliai, karvių kaukolės bei kitokios retenybės. Kieme stūkso ir E.Vaičiulio iš medžio išdrožtos skulptūros.

Ne viską suprantu, tad prašau paaiškinti, o Musė vėl ranka numoja: "Teoriškai nemoku apibrėžti. Renku pamatęs, tempiu, drožiu, skaptuoju - kad būtų įdomiau." Šios muziejinės ir meninės veiklos Musė ėmėsi dar mokydamasis Šiaulių politechnikume, kur įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

Milžinų šaukštai

Kartu su mumis ekskursijoje dalyvaujantis Edmundo ir Dianos sūnus Vakaris, kuriam dar tik pusantrų metų, mudviem su šeimininku užsikalbėjus mikliai nurėplioja į neseniai iškasto baseino be vandens dugną ir, žinoma, kaipmat ten išsiterlioja. "Ganyk vaiką!" - šaukia iš tolo Diana, o Edmundas jai praneša: "Jau koks pasidarė - nebepagražės."

Be Vakario, Vaičiuliai turi dar dvi dukras, gerokai didesnes už broliuką. "Netyčiukas. Manėm, nieko neišeis, o paaiškėjo, kad dar šį tą galim", - juokauja Musė ir stveria į glėbį Vakarį, kai šis vėl kėsinasi repečkoti į baseiną.

To baseino dugne Edmundas įtvirtins Perkūno statulą, kurią dar prieš porą metų išdrožė iš ąžuolo, paskui prileis į telkinį vandens. Kyšanti iš vandens statula turėtų atrodyti originaliai, Edmundas šypsosi jau vien apie tai pagalvojęs, tik Dianai neramu - vaikas gali įpulti.

"Gal išmoks plaukti", - viliasi tėvas. Jis jau dabar vasaromis pratina savo mažąjį prie vandens - pripila kieme didžiulį katilą, atsigabentą iš senos kepyklos, o kai saulė vandenį sušildo, įsitaiso jame kartu su sūnumi. Gerumėlis tas gyvenimas!

Apžiūrėję čia pat stūksantį buvusį žydų fabrikėlį, kuriame rekonstravęs Musė planuoja įsikurti, pasukame prie pavėsinės. Jos sienos - iš didžiulių medinių šaukštų, kuriuos išskobė E.Vaičiulis. "Buvo apie 50, dabar liko gal 30 - kitus išdalijau", - padeda man skaičiuoti šeimininkas. Tokį šaukštą jis išdrožia per dieną: Edmundas dirba arba greitai, arba išvis nedirba.

Diana prisipažįsta, kad ši pavėsinė - labiausiai jai patinkantis vyro kūrinys. Edmundas išduoda, kodėl sumanęs tuos šaukštus: kasinėdami Žvelgaičių piliakalnį, kuris pūpso šalia Žagarės, archeologai atkapstė didžiulio medinio šaukšto dalį.

"Kokie milžinai prieš 2000 metų mūsų protėviai buvo, jei iš tokių šaukštų valgė!" - žavisi E.Vaičiulis. Tad ir sumanęs tęsti šią tradiciją. Milžinų nebėra, tačiau dideli šaukštai ir dabar praverčia, antai vienu jų šią vasarą per Žagarėje vykusį vyšnių festivalį virėjai maišė uogienę.

Musės kalėjimas

Nusistebiu: kad ir per 20 metų - šitiek daug prikaupta puodų... "Ne vienas rinkau - mano agentai padėjo", - išduoda verslo paslaptį Musė. Šie tiekėjai - miestelio girtuoklėliai, jų atvaizdai taip pat puošia Edmundo kiemą. E.Vaičiulis turi garbės lentą, kur kabo darbo pirmūnų nuotraukos.

"Šitie daugiausia prinešė man puodų. Išsrebia sriubą ir atneša, nes išgerti nori. Spalvingas, bet trumpas jų gyvenimas", - rodo darbščiausiuosius Edmundas. Už atneštą puodą jis moka 3 litus.

Ar neatsitinka taip, kad tie pirmūnai šeimininkui nematant ir nusikabina vieną kitą puodą? Ypač nuo tos sienos iš gatvės? "Pasitaiko, - neslepia nesėkmių Musė, - tačiau aš savo metodais su tokiais kariauju."

Vagis ir kitus netikėlius Edmundas uždaro giliame rūsyje, kurį turi išsikasęs savo sodyboje. Šiame Musės kalėjime pabuvo jau ne vienas Žagarės niekdarys.

"Pačiupęs nusikaltimo vietoje pasiūlau pasirinkti: arba policiją kviečiu, arba sėsk į mano cypę. Visada pasirenka cypę. Gal todėl, kad laikau ten ne ilgiau kaip keletą parų, be to, maisto ir vandens nuleidžiu? Kai vieną pasodinau, iškart paprašė vandens. Nuleidau jo, - žiūriu, - išsitraukė klijų, įsipylė, išmaišė, išgėrė ir "kaifuoja" laimingas."

E.Vaičiulio teigimu, jo naminis kalėjimas daug efektyvesnis už valdiškus, į kuriuos neretai net milijoną pavogęs nepateksi, o ir patekęs gero neišmoksi. Problema tik viena - tokia konkurencija nelabai patenkinti policininkai, prokurorai, teisėjai, advokatai, kontrolieriai, inspektoriai, kita valdžia. Kas būtų, jei kiekviename miestelyje taip tvarkytųsi?

Tiesa, sykį niekdariai buvo užspeitę ir patį Musę. Įgrūdo į mašiną ir vežasi. Žagarėje ligi šiol pasakojama, kaip gudriai Musė ištrūko: esą tyčia pridarė į kelnes ir mafiozai išmetė jį iš mašinos.

"Tik iš dalies teisybė, - tikina E.Vaičiulis, - buvo kitaip: pasakiau, kad labai noriu į tualetą, jie sustabdė mašiną, o aš - į kojas. Gal keturių metrų aukščio tvorą peršokau - nepagavo."

Pilstuko adresai

Ne itin didelę valdžios žmonių meilę Musei rodo kad ir toks faktas, jog būtent policija pirmiausia atskubėjo pas jį, kai Edmundas sumanė paviešinti vietos pilstuko prekeivių adresus. Išdrožė medinį stulpą, prikalė prie jo rodykles ir pastatė stulpą Joniškio viduryje.

Kiek sutrumpinę, pateiksime kai kurias nuorodas. "A. Dideli gražūs papai. Pilstukas geros kokybės, perka ir vestuvėms. Kunigas irgi "nebrokija." "V. Gudri, naujas sugyventinis. Prekyba kaukoliniu ir kontrabandinėmis cigaretėmis. Duoda skolon, turi ryšių muitinėje." "Auksaburnis A. Myli brunetes. Prekyba kaukoliniu, kontrabandinėmis cigaretėmis ir tualetiniu popieriumi. Gali išmušti dantis." "K. Angelo veidu, ilgom rankom. Absoliutus alkoholikas, jaučiantis aistrą vyrams iki 170 cm."

Musė tvirtina, kad šiuos ir kitus apibūdinimus bei adresus jam už porą litų pardavė vienas jo "agentų". "Ant mano stulpo tik 10 adresų buvo, - kuklinasi jis, - vien Žagarėje bent 30 tokių yra, o Joniškis juk didesnis."

Šis stulpas tą dieną ir dar ilgai po to buvo svarbiausias Joniškio miesto įvykis, tačiau išstovėjo jis, pasak Edmundo, gal tik kokią valandą. "Atlėkė policija ir liepė pasiimti bei dingti. Buvo ir pardavėjų atėję su pretenzijom, bet su tais paprasčiau - pasiunčiau po velnių."

E.Vaičiulis nesupranta, kam slėpti tai, kas ir taip visiems aišku, net ir teisėsaugai. "Gal valdžiai nepatiko, kad negali susitvarkyti?" - svarsto pašnekovas. Jis neneigė ir pats išgeriantis, bet niekada to neslepiantis.

Turėjo Musė nemalonumų valdiškuose namuose ir dėl puodų ant savo namo. Tamsūs žmonės, kuriems, matyt, visiškai nerūpi, kad Žagarė garsėtų, priskundė buvusiam miestelio seniūnui, esą puodai ant namo - nei šis, nei tas, kur matyta, kad taip darytų... Seniūnui to tik ir reikėjo. "Net su policija atlėkė ir liepia - nuimk. O aš - neimsiu. Net iki teismo reikalas nuėjo. Laimė, tada buvo protinga rajono architektė - ji mane užtarė", - džiaugiasi E.Vaičiulis.

Su višta prie jūros

Savitais nuotykiais E.Vaičiulis garsėja nuo jaunystės. "Pajacas esu, žmones juokinu", - prisipažįsta menininkas ir, atrodo, tuo didžiuojasi. Ir daug, o gal net dauguma, žagariečių Muse didžiuojasi bei apie jo žygius mielai pasakoja. Pavyzdžiui, kaip jis dar sovietiniais laikais zuikiu į Palangą važiavęs. Kad prie jūros nemirtų badu, pakeliui Žemaitijoje nusidžiovęs vištą. Tačiau vėliau jam pagailo ją papjauti, tai prisirišo prie virvutės ir vedžiojosi po paplūdimį. Prieš brisdamas išsimaudyti, užkasdavo ją smėlyje iki kaklo, kad nepabėgtų. Išsimaudęs atkasdavo.

"Aha, taip ir buvo", - patvirtina tą istoriją Edmundas.

Sovietmečiu baigus aukštesniąją ar aukštąją mokyklą buvo privaloma nustatytą metų skaičių paskirtoje darbovietėje dirbti. Musei toks nurodymas nepatiko, jis suvaržymų nemėgsta. "Dar pirmą dieną atėjau į darbą plikai nusiskutęs ir basas. Kitomis dienomis - tai basas, tai su vyžom. Atsisėdu kur kampe ir drožiu pliauską. Vadams nepatiko, sakė - kolektyvą demoralizuoji. Ir paleido mane."

E.Vaičiulis teigia daug kur dirbęs, bet ilgai niekur neužsibuvęs, ne toks jo kraujas. "Visą Europą apkeliavau, Airijoje padirbėjau, nes buvo įdomu."

Ir kaip sekėsi? "Pasaka. Galima daug užsikalti... 10 tūkst. litų uždirbdavau per mėnesį, o darbas paprastas - polietileno maišelius staklėse kirpdavau. Savaitgaliais airių namų stogus tvarkydavau. Dirbau gerai, todėl buvau paklausus", - prisipažįsta Musė. Tad kodėl grįžęs? "Ką aš žinau? Nebėra kam be manęs Žagarę juokinti."

Kryžiaus šventinimas

Ūmai Edmundas prisimena: "Viskas, gana šnekėtis! Reikia važiuoti - Kančią šventins." Tame Lietuvos krašte Kančia vadina Nukryžiuotojo Jėzaus statulėlę. E.Vaičiuliui neseniai užsakė išdrožti ją restauruojamam kryžiui.

Tokia proga gal derėtų pasipuošti, bet Musė ranka numoja - et, kas aš toks, kad puoščiausi?

Šokam į senutėlį pridulkėjusį jo golfuką, šeimininkas patiesia ant keleivio sėdynės striukę, kad nesusitepčiau, ir lekiam. Užpakalinės sėdynės išimtos, vietoj jų raitaliojasi dujų balionai - E.Vaičiulis pardavinėja viryklių dujas vietos žmonėms - ir barška visokie gelžgaliai.

Trinksėdami brinksėdami skriejam per Žagarę, Musė skelia visokias įdomybes, o netoli Žiurių kaimo, kur stovi restauruotas kryžius, praneša, kad baigėsi golfuko dujos, o benzino, žinoma, irgi nėra, jo šioje mašinoje jau seniai buvo. Tad paskutiniuosius metrus riedam išjungtu varikliu.

Prie kryžiaus jau būriuojasi pulkelis žmonių, anava ir Žagarės klebonas. Jis solidžiai kalba, kas tokiais atvejais dera, šlaksto šventintu vandeniu kryžių, paskui menininką pagiria: geras darbas, užsakymų nestigs, jau bent penki tokie yra.

Musė kukliai stovi už kitų parapijiečių nugarų neįprastai surimtėjęs, bet kunigui nuėjus vėl atkunta ir pradeda mane tikinti, esą dabartinė jo žmona - jau ketvirtoji. "Nemeluok, Muse, visąlaik su ta pačia gražiai gyvenat", - sugėdija išgirdusi pagyvenusi žagarietė.

Netrukus šventė baigėsi, golfukas stebuklingai užsiveda, parlekiam į puodų namą ir tik jau atsisveikinant prie jo sienos kampo, šalia durų, pastebiu nedidukę lentelę su užrašu "Muse, aš tave myliu". Gerbėja paliko? "Ką aš žinau, - vėl trukteli pečiais Edmundas, - po nakties radau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"