Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Žagarės istorija perkelta ant namų sienų

 
2016 10 22 6:00
Dailios lentelės traukia ir turistų, ir svečių, ir vietos gyventojų dėmesį. Giedrės Rakštienės (Žagarės regioninio parko) nuotraukos

Šimtą Žagarės namų nuo šiol žymi lentelės, lietuvių ir anglų kalbomis informuojančios, kokios žinomos asmenybės gyveno ir kas tuose namuose vyko XIX ir XX amžių sandūroje.

Miestu vadinama, bet šiuo metu ir pusantro tūkstančio gyventojų jau neturinti Joniškio rajone esanti Žagarė ėmėsi iniciatyvos įamžinti savo istoriją, bylojančią, kad XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje čia buvo beveik 18 tūkst. gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Žagarė tuomet buvo šeštas Lietuvos miestas. Pasididžiavimo verta miesto istorija jau įamžinta ant 100 Žagarės gyventojų namų ir įstaigų pritvirtinus lenteles su įrašais, kokia veikla užsiimta kiekviename name prieš daugiau nei 100 metų.

Eidami Žagarės gatvėmis galime skaityti lietuvių ir anglų kalbomis pateikiamą informaciją: „XX a. pradžioje šiame name gyveno ir dirbo medicinos mokslų daktaras oftalmologas, politikos veikėjas profesorius Petras Avižonis“, o štai šioje sodyboje „XIX a. pabaigoje – XX a.pradžioje buvo orkestro muzikantų mezgykla ir virvių vijykla“, kitur – „Judelio Fridmano odos, kailių, šerių, ašutų perdirbimo fabrikėlis ir parduotuvė“, „Vyriškus paltus, kailinius, kostiumus siuvo Pranciškus Laučius“, „Iciko Vulfsono odos, moteriškų skrybėlaičių dirbtuvės ir parduotuvė“, „Šmuelio Ščiupako fotoateljė, knygrišykla, spaustuvė bei Karlio Špudės viešbutis ir restoranas“, „Žagarės žydų liaudies bankas“, „J. Kigo siuvykla ir S. Arlausko įvairių prekių ir „Singer“ siuvimo mašinų parduotuvė“ ir t. t.

Eidami Žagarės gatvėmis galime skaityti lietuvių ir anglų kalbomis pateikiamą informaciją apie mieste gyvenusius ir dirbusius žmones.

Idėją padiktavo faktas

Žagarės regioninio parko kraštotvarkininkė Giedrė Rakštienė pasakojo, kad idėja įamžinti šio miesto praeitį kilo sužinojus, jog daugiau nei prieš 100 metų Žagarėje būta 820 amatininkų. „Šį stulbinamą faktą aptikau Romualdos Vaitkienės knygoje „Amatų metai. Žagarė“ ir nusprendžiau, jog tai galima papasakoti pritvirtinus prie pastatų informacines lenteles, kad žmonės žinotų, kas juose gyveno ir kokiu amatu vertėsi“, – pasakojo kraštotvarkininkė. Sumanymui įgyvendinti iš Kultūros ministerijos gavus lėšų (5 tūkst. eurų), pradėti darbai.

„Kartu su kitais Žagarės regioninio parko darbuotojais lankėme gyventojus, rinkome jų atsiminimus. Istorikė Monika Ramonaitė žmonių pasakojimus patikrino, juos papildė Lietuvos archyvuose rasta medžiaga apie Žagarės amatininkus bei verslininkus, specialistus ir jų veiklos sritis“, – sakė G. Rakštienė.

Įamžino ir gatvių istoriją

Pasak G. Rakštienės, Žagarėje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje gyvenę bei dirbę kailių, odų apdirbėjai, balniai, kalviai, šerių ir ašutų perdirbėjai, virvių vijikai, vilnų karšėjai, audinių dažytojai, mezgėjai, kepėjai, siuvėjai, batsiuviai, barzdaskučiai, žvakių liejikai, auksakaliai, puodžiai, kubiliai, knygrišiai, kirpėjai... Taip pat buvo „puošnių skrybėlaičių“ (taip vadinta parduotuvė) pardavėjų, „prabangių kailių“ (taip vadinta kailiadirbystės įmonė) apdirbėjų.

Žagarėje būta cukrainių, veikė kino teatras, buvo įkurta penktoji Lietuvoje vaistinė, veikė bankai, Rygos verslo atstovybės ir kitokios dideliems miestams būdingos įstaigos. Apie visa tai dabar informuoja prie namų pritvirtintos lentelės.

Beje, archyvuose aiškinantis Žagarės praeityje klestėjusio verslo reikalus, tyrėjų dėmesį patraukė šio miesto buvusių gatvių pavadinimai – daugelis jų bėgant metams buvo keičiami ne vieną, o kelis kartus. Todėl buvo pagamintos ir prikabintos kelios lentelės, primenančios, kaip kadaise buvo vadinamos centrinės miesto gatvės. „Pavyzdžiui, dabartinė Raktinės gatvė XIII amžiuje oficialiai buvo Kelias į Papilę, o XVII amžiuje pavadinta Žemaičių gatve. XVIII amžiuje jos pavadinimas buvo pakeistas į Bužinsko gatvę, o po Antrojo pasaulinio karo ta pati gatvė jau buvo vadinama Gegužės 1-osios vardu“, – pasakojo G. Rakštienė. Dabartinės S. Dariaus ir S. Girėno gatvės pirmas pavadinimas buvo Akmenės gatvė, vėliau ji tapo Paukščių gatve, paskui – S. Dariaus ir S. Girėno, o sovietmečiu – Marytės Melnikaitės.

Eidami Žagarės gatvėmis galime skaityti lietuvių ir anglų kalbomis pateikiamą informaciją apie mieste gyvenusius ir dirbusius žmones.

Turtinga istorija, liūdna dabartis

„Žagarės, kuri XIX amžiaus pabaigoje buvo didžiausias Šiaurės Lietuvos miestas, ryškų sumažėjimą lėmė 1916-aisiais per Joniškį nutiestas geležinkelis. Atsiradus galimybei juo atsivežti žaliavų bei išvežti prekes, ir amatai, ir verslas iš Žagarės persikėlė į Joniškį“, – sakė G. Rakštienė. Kirtis Žagarei buvo ir tai, kad 1958-aisiais sovietų valdžia panaikino savo įkurtą Žagarės rajoną ir iš miesto iškėlė jame buvusias valdžios įstaigas. „Šiuo metu Žagarėje yra maždaug 700 namų, tačiau 200 jų – tušti“, – liūdnai konstatavo kraštotyrininkė. Tačiau, anot jos, šį pasienio su Latvija miestą noriai lanko turistai, tad informaciją apie jį stengiamasi pateikti kuo įdomiau. Jeigu pavyktų gauti daugiau lėšų, planuojama lentelėmis paženklinti daugiau istorinę atmintį išsaugojusių Žagarės miesto namų.

Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas „Lietuvos žinioms“ prisipažino, kad šiandieninė jų miesto situacija, palyginti su buvusia prieš 100 metų, nedžiugina. Tačiau jis džiaugėsi, jog Žagarė yra pirmasis Lietuvos miestas, taip vaizdingai pradėjęs įamžinti savo istoriją, ir vylėsi, kad šis projektas bus tęsiamas.

.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"