TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Žalias ar raudonas terorizmas - vienodai blogai

2011 10 19 11:48

Daugybė draudimų ir ribojimų saugomose teritorijose skurdina kaimus ir net pačią gamtą, gilina socialines problemas, sukelia konfliktus ir nuteikia visuomenę prieš aplinkosaugą.

Taip teigia vilnietis 57 metų teisininkas Jonas Lipavičius savo magistro darbe "Saugomų teritorijų teisinis režimas Europos Sąjungos šalyse", kurį jis apgynė Mykolo Romerio universitete (MRU).

J.Lipavičiaus nuomone, Lietuvoje saugomų teritorijų režimas sukelia Konstitucijos 23 ir 54 straipsniuose išdėstytų nuostatų konfliktą. Šį režimą reglamentuojanti teisinė bazė yra sudėtinga, paini, neretai prieštaringa, daugumą draudimų ir ribojimų nustato ne įstatymai, o įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, ir tai prieštarauja Konstitucijai.

Pasak J.Lipavičiaus, žemės savininkų ir naudotojų problemos saugomose teritorijose sprendžiamos vangiai, paplitę dvejopi standartai ir korupcija. Dauguma draudimų ir ūkinės veiklos ribojimų per griežti, o saugomų teritorijų tinklas, realiai apimantis net 80 proc. šalies ploto (nors oficialiai deklaruojama apie 15 proc.), yra neproporcingai didelis. Valstybė saugomas teritorijas steigia vienašališkai, neatsižvelgdama į žemės savininkų ir naudotojų interesus ir nesuformavusi kompensacijų jiems mechanizmo.

Susipažinti su šia studija galima interneto tinklalapyje www.lietuvosmiskai.lt, o LŽ pateikia interviu su jos autoriumi.

Užprogramuotas konfliktas

- Kodėl ėmėtės tokios temos?

- Ne iš gero gyvenimo. Ligi tol buvau tik fizikas, 1976 metais baigiau fizikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas). 2001 metais greta savo tėvų tėviškės Lazdijų rajone, prie Uosio ežero, nusipirkau žemės sklypą, kuriame buvo pirties pamatai, ir sumaniau ją atstatyti. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsisakė leisti tai daryti, nes esą ten vandens apsaugos zona.

Argumentas, kad pirtis ten stovėjo tais laikais, kai tokios zonos ir juostos dar nebuvo sumanytos, nepadėjo. Laimė, šiai statybai neprieštaravo Lazdijų rajono savivaldybė ir man tą pirtį su priestatu vis dėlto pavyko atstatyti, nors dėl to teko net keletą metų su aplinkosaugininkais bylinėtis teismuose.

Ši karti patirtis ir paskatino mane susidomėti su aplinkosauga, ypač saugomomis teritorijomis, susijusiais teisiniais dalykais. Įstojau į MRU ir baigiau teisės studijas.

- Savo darbe kalbate apie Lietuvos Konstitucijos prieštaringumą. Paaiškinkite.

- Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: "Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama." O 54 straipsnyje nurodoma: "Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, priežiūra, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją."

Per pastaruosius 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo išaiškėjo ir toliau ryškėja atotrūkis tarp šių Konstitucijos straipsnių. Mano nuomone, prisidengiant 54 str. formuluote yra ignoruojama privati nuosavybė. Dar daugiau - suformuota saugomų teritorijų sistema yra nukreipta prieš privačią nuosavybę ir iniciatyvą. Saugomos teritorijos Lietuvoje iš esmės yra tarsi tam, kad nuvarytų žmones nuo žemės. To net neslepiama - esą tam, kad būtų išsaugotas viešasis interesas ir nedominuotų privatus interesas, reikia išsaugoti gražiausias Lietuvos teritorijas neleidžiant žmonėms ten kurtis.

Nupirk, o ne atimk

- Kitaip tariant, žmogus priešpriešinamas gražioms vietoms, gyvūnams, augalams ir panašioms gamtos vertybėms?

- Taip. O juk jis - ne mažiau svarbi gamtos dalis. Bet Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) ragina gamtą saugoti nuo žmogaus, nuo jo privačios nuosavybės. Antai viename šios tarnybos leidinių sakoma: "Daugiausia problemų šiuo metu kelia privačios žemės nuosavybės atsiradimas saugomose teritorijose ir patirties sureguliuoti privačių asmenų veiklą stoka. Tai viena sudėtingiausių ir skaudžiausių problemų, pirmiausia nacionaliniuose parkuose, kuriuose privati nuosavybė yra nepageidaujama."

- Kai 1991-1992 metais buvo įsteigtos dauguma dabar veikiančių saugomų teritorijų, kai kurie gamtininkai džiaugėsi, kad pavyko išsaugoti gražiausias Lietuvos gamtos vietas nuo laukinio kapitalizmo. Argi tas išsaugojimas yra blogai?

- Privatūs savininkai buvo sąmoningai ir iš anksto, prisidengus viešuoju visuomenės interesu, paskelbti gamtos priešais, ignoruojami bei kontroliuojami. Tai ne kas kita kaip socializmo tąsa, laisvo žmogaus naikinimas. Ko nepadarė okupacija, kolektyvizacija, vienkiemių naikinimas, trėmimai, sovietų generolo Vetrovo divizija, pabaigs VSTT.

Priminsiu, jog Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai parkai, Trakų istorinis nacionalinis parkas, Viešvilės valstybinis rezervatas ir 30 regioninių parkų buvo įsteigti net dar nepriėmus Saugomų teritorijų įstatymo. Tai buvo gerai organizuota kampanija prieš nuosavybės atkūrimą vertingiausiose krašto teritorijose.

- Tačiau juk saugomų teritorijų yra daugelyje pasaulio šalių, kai kur gal net daugiau negu Lietuvoje?

- Ten jos steigiamos ir valdomos kitaip negu pas mus - sudaromos sutartys su tose teritorijose gyvenančiais žmonėmis ir pan. - paisoma jų interesų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje privačias žemes valstybė išperka iš savininkų. Išperka, o ne nacionalizuoja ar išstumia gyventojus, kaip yra Lietuvoje. Didžiojoje Britanijoje su vietos gyventojais pasirašomos ir kas 5 metai peržiūrimos sutartys, žmonės derasi dėl kompensacijų. Net Latvijoje jos numatytos. O mūsų Saugomų teritorijų įstatyme parašyta, kad kompensacijos gali būti išmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadinasi - galima, bet nebūtina.

Seimas neseniai priėmė įstatymą dėl geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių turtą. Neprieštarauju tam, tačiau argi nereikėtų kompensuoti ir dabartinėse saugomose teritorijose gyvenančių žmonių turto, kurį prarado jie ar jų tėvai, seneliai? Juk daugybė sodybų buvo nugriautos, daugiau kaip milijonas hektarų užsodinta mišku. Tie žmonės ar jų palikuonys dabar prašo leisti atstatyti sodybas ten, kur jos buvo. Neleidžia! Ar tai ne stalinizmas? Gal VSTT galėtų nurodyti, kiek kompensacijų išmokėta?

Vieniems galima, kitiems - ne

- VSTT direktorė Rūta Baškytė neseniai LŽ sakė, kad kompensacijos yra ne VSTT, o kitos žinybos - Žemės ūkio ministerijos sritis. Be to, ji tvirtino, jog draudimų saugomose teritorijose beveik nėra, o ir ribojimų labai mažai.

- Kurgi ne... Pažeidžiant Konstituciją, draudimai ir ribojimai saugomose teritorijose įrašyti net įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose - Vyriausybės nutarimuose, aplinkos ministro įsakymuose ir pan.

Pavyzdžiui, Anykščių regioninio parko apsaugos reglamente nurodoma, jog nauji gyvenamieji namai tame parke privalo būti ne aukštesni kaip 7 m, ūkiniai pastatai - 5-6 metrai.

Tuo tarpu statybos techniniame reglamente, kuris galioja visoje Lietuvoje, rašoma, jog maksimalus namų ūkio pastato aukštis gali būti 8,5 metro. Tai kuo nusikalto Anykščių regioninio parko gyventojai, jei jiems nurodoma statyti žemesnius gyvenamuosius namus nei visiems kitiems ūkinius pastatus? Tokių ir panašių ribojimų yra aibė.

Draudimai, ribojimai - viena priežasčių, kodėl nyksta mūsų krašte vienkiemiai, kaimai. Iki 1940 metų Lietuvoje buvo apie 400 tūkst. vienkiemių, juose gyveno apie 30 proc. šalies žmonių. Sovietmečiu keturi penktadaliai tų vienkiemių buvo sunaikinti, pamatai išvalyti ir tos vietos apželdintos mišku. Vienur kitur pamatai dar yra, tebėra ir apie tuos pastatus liudijantys archyviniai dokumentai, tačiau atkurti sodybų neleidžiama.

Tiesa, neleidžiama ne visiems. Nuo 2006 metų, kai Konstitucinis Teismas uždraudė statybas miškų ūkio paskirties žemėje, saugomose teritorijose pastatyta keliasdešimt statinių. Vieniems galima, kitiems - ne. Pavyzdžiui, man aplinkosaugininkai draudė statytis, o greta, prie to paties ežero, iškilo 4 sodybos.

Gamtoje reikia ir žmogaus

- Tačiau pastaraisiais metais stengiamasi kviesti į saugomas teritorijas kuo daugiau žmonių - statomi lankytojų centrai, tiesiami pažintiniai takai ir t. t.

- Tušti tie lankytojų centrai, tai tik pinigų plovimas. Pavyzdžiui, Krekenavos regioniniame parke pastatė lankytojų centrą, o lankytojų jame nėra, tai veža ten privaloma tvarka moksleivius.

O Anykščių lajų takas - ar neprimena kažkada garsėjusios Artūro Zuoko idėjos pastatyti Vilniuje Guggenheimo muziejų? O saugomų teritorijų schemų, planų konvejeris? Tyčia jų tiek daug daro - kad daugiau galėtų pinigų išplauti. Nesuprantu, kur žiūri FNTT, STT ir kitos kontrolės žinybos.

- Bet negi kas Lietuvoje suinteresuotas tuo vienkiemių ir kaimų nykimu?

- Ar mažai pas mus bolševikų? Tačiau jau daugėja gamtosaugininkų, kurie suvokia, kad reikia išsaugoti ne tik skruzdėlytes, paukščius, kraštovaizdį ir panašiai, bet ir vietos žmones. Ūkininkas - vienas didžiausių gamtos draugų. Be jo nyksta žalčiai, driežai ir kai kurie kiti gyvūnai, augalai, net ištisos gamtos buveinės. Antai dabar skelbiami pievų šienavimo ir panašūs projektai. Ar ne todėl, kad nebeliko gamtoje žmonių ir nebėra kam ja rūpintis, ją saugoti, globoti?

Apie nenormalią situaciją saugomų teritorijų sistemoje ir jos valdyme jau prasitaria ir šios sistemos specialistai, pavyzdžiui, geografas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Kavaliauskas. Savo interviu dienraščiui "Vakarų ekspresas" apie aplinkosaugą ir aplinkosaugininkus jis pareiškė:

"Lietuva tampa paukščiams, žinduoliams, ropliams ir varliagyviams svarbi teritorija, o žmogui nebelieka vietos, tai - kažkokia manija. Priviso įvairiausių fobijų, daug kas politizuojama. Aiškinama, kad nieko negalima daryti, nė pėdos žengti, esą viskas totaliai šventa. Tai - savęs sureikšminimas. Neretai jokio viešojo intereso net nėra: jie gauna projektus, užsakymus, Europos Sąjungos pinigus. Jiems kuo daugiau saugomų teritorijų - tuo geriau, nes gauna užsakymus, darbus ir pinigus. Baisiausia, kai aplinkosauginės institucijos nemato ir kitų interesų. Neturi būti diktatūros, ypač - bukos. Neretai brukama mintis, kad kas nors bus sunaikinta, tačiau net nepagalvojama, kad tos gamtinės vertybės išliko net tada, kai visai jokio apsauginio režimo nebuvo. Tas gąsdinimas dažnai nepagrįstas. Aplinkos ministerija taip sutvarkė, kad ruošiant koncepcijas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuomonė yra kone kaip Konstitucinio Teismo. Net nediskutuojama, nesvarstoma ir neskundžiama. (...) Iš vienos pusės kariauja visokie verslininkų, statybininkų klanai, o iš kitos pusės - aplinkosaugininkų klanai. Ar žalias, ar raudonas terorizmas, jie yra vienodai blogi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"