TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Žiemgalos „kleckai“ suvienijo kaimą

2015 10 31 6:00
"Latviai rengia nemažai su Žiemgalos paveldu susijusių renginių. Nesinori visko vien jiems atiduoti. Žagarė, Joniškis - taip pat buvusios Žiemgalos žemės", - sakė Arūnas Činčys, planuojantis išleisti Žiemgalos patiekalų receptų knygą. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Penkerius metus rengęs tik apie Žagarę gaminamų „kleckų“ šventę, tautinio kulinarinio paveldo sertifikatus išrūpinęs keletui vietinių žmonių gaminamų žiemgališkų patiekalų, Arūnas Činčys dabar jau rengiasi Žiemgalos kulinarinio paveldo festivaliui.

Iš Joniškio atsikėlęs gyventi už Žagarės, į Žiurių kaimą, tiksliau – vienkiemį prie Švėtės upės, A. Činčys dažnai girdėdavo vietos žmones sakant: „Einu kleckų virt.“ Iš pradžių nelabai į tai kreipęs dėmesį ir domėjęsis, kas tai per patiekalas, tačiau kai galų gale išsiaiškino, kad rudenį, iš plikytų ruginių ir trupučio kvietinių miltų bei sėlenų gamindavo „kleckus“. Jie niekur daugiau nėra paplitę, tik maždaug 20 km spinduliu aplink Žagarę. Tai grynai šio Žiemgalos krašto patiekalas. Primena cepelinus, tik viduje – ne mėsa, o čirškinti rūkyti spirgučiai. Sotūs „kleckai“ valgomi su raugintais kopūstais. Dabar nedidelė, tik 150 gyventojų turinti Žiurių kaimo bendruomenė didžiuojasi, kad jų „kleckus“ žino kone visa Lietuva, kad į A. Činčio pradėtas rengti „Kleckų“ šventes kasmet užsuka vis daugiau lankytojų.

„Žmonės čia geri, darbštūs, daug ką moka, reikia tik juos suvienyti, įsukti, jų gaminiams suteikti prekinę išvaizdą, pateikti priimtina forma, ir viskas bus gerai“, – sakė bendruomenės pirmininkas A. Činčys.

Žiurkiemis nenusileis latviams

Jo vienkiemyje, šeimininko linksmai vadinamame Žiurkiemiu, į šventes susirenka visas Žiurių kaimas. Čia bendruomenės nariai dalijasi ir senaisiais receptais – kas ką prisimena iš mamų ar senelių. A. Činčys net planuoja išleisti šio Žiemgalos krašto kulinarinių patiekalų receptų knygą. „Latviai organizuoja daug įvairių su Žiemgalos paveldu susijusių renginių. Pietinė Latvija, besiribojanti su mūsų Joniškio rajonu, – buvusi Žiemgala. Nesinori visko latviams atiduoti, juk mes irgi Žiemgalos žemėse. Anksčiau buvo du Žiemgalos centrai – Joniškis ir Jelgava. Na, o pusiaukelėje – Žagarė. Žiuriai – tik keli kilometrai nuo Žagarės, – dėstė A. Činčys. – Tad mes taip pat turime teisę atstovauti Žiemgalos kraštui.“ Solidumo šventėms suteikia jau nuolatiniu vedėju tapęs ilgametis Lietuvos radijo diktorius, spaudos apžvalgininkas, dabar – Vilniaus rotušės ceremonmeisteris Juozas Šalkauskas, kilęs iš Joniškio.

Iš pradžių daug kas mano, jog „kleckai“ – tik „biedniokų“ maistas, tačiau A. Činčys išsiaiškino, kad juos kirsdavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai. „Kleckai“ ypač tinka orams atvėsus ir daug padirbėjus – jėgos kaipmat sugrįžta. Žiurių kaime jie gaminami nuo neatmenamų laikų. Tautinio paveldo sertifikatą „kleckai“ gavo dar 2012 metais. „Kaimo moterys prisimena, kad jų mamos juos virė, o mamos išmokusios iš močiučių“, – aiškino A. Činčys.

Šio krašto žmonės žino ir daugiau žiemgalių patiekalų, jie taip pat A. Činčio rūpesčiu gavo tautinio paveldo sertifikatus. Tai ir iš obuolių bei uogų gaminami saldainiai, žagarvyšnių vynas, joniškietiški virtieniai (ne virtiniai) su varške ir peletrūnais, blėkų sriuba (iš kiaulės ar avies skrandžio). „Tai grynai Žiemgalos krašto patiekalas. Niekur tokios nerasite. O krekenų makaronai, ar girdėjote apie tokius? – klausė A. Činčys. – Krekenas tai turbūt visi žino. Tai jas žiemą, kai vištos kiaušinių nedėdavo, maišydavo su miltais, darydavo makaronus, išdžiovindavo, o tada virdavo. Beje, tokie makaronai ilgai negenda. Dabar tai gurmaniškas patiekalas prie mėsos. Jų irgi bus galima paragauti Žiurkiemyje.“

Iš senolių atminties

Žiurkiemyje daromas ir Žiurkiemio alus, taip pat gavęs tautinio paveldo sertifikatą. Per kaimo šventes tautiniais drabužiais pasipuošęs, smagiai nusiteikęs alutį pilsto aštuoniasdešimtmetis kaimo aludaris Romualdas Savickas. Jam irgi smagu, kad turi kam patirtį perduoti, kad su savo gaminiu į šventes keliauja, su žmonėmis bendrauja. „Šiame krašte kitokie gėrimai nebuvo populiarūs. Tik alus. Kai rengdavo vestuves, skaičiuodavo taip – kiekvienam svečiui po kibirą alaus“, – tikino A. Činčys.

Visų žiemgališkų patiekalų jau nuo pavasario kiekvieną savaitgalį užsukus į Žiurkiemį bus galima paragauti. Dabar Činčių šeima su kaimo senolėmis bando prisiminti ir suskaičiuoti visus iki šiol prisimenamus vietos patiekalus. „Norime, kad Žiemgalos kulinarinio paveldo festivalis truktų visą vasarą. Kas norės, kada galės, užsuks, o mes būsime paruošę tradicinių patiekalų“, – žadėjo idėjų nestokojantis kaimo bendruomenės pirmininkas.

A. Činčio šeima jau penkiolika metų ant Švėtės kranto lipdo savo sodybą. Vos metus Joniškyje padirbęs kūno kultūros mokytoju, jis paliko miestą ir persikėlė į vienkiemį. Čia upės pakrantėje vyriausioji dukra Rūta, nuo mažumės mėgusi dainuoti, šeimai rengdavo koncertus. „Ji susodindavo mus ant pievelės, ir vis dainuodavome“, – prisiminė A. Činčys. Nuostabiai skaidrus dabar jau lituanistės studentės balsas skamba ir per „kleckų“ šventes. O Rūtai gitara pritaria jos išrinktasis – Jonas Vyšniauskas. Be kviestinių muzikantų, Žiurkiemyje svečius linksmina ir savas duetas. Trečiąjį vaiką, jauniausiąjį sūnų, Činčiai specialiai pavadino Jonu – kad būtų dar viena proga per Jonines giminėms, draugams ir pažįstamiems čia susirinkti.

Alų midų gėriau

„Kleckų“ šventės dažnas dalyvis etnologas Libertas Klimka paaiškino, iš kur kilo liaudies posakis „alų midų gėriau“. „Užsiauginę miežių ir apynių, žmonės nežinojo, ko dar įdėti, kad alus suputotų ir rūgtų. Daug ką išbandė, bet alus suputojo tik tada, kai kažkam kilo mintis iš drevės atnešti laukinių bičių medaus, nes mūsų krašte nebuvo mielių. Taip ir atsirado alus, – aiškino L. Klimka. – Alus nebuvo dirbtinės linksmybės gėrimas. Apie jo poveikį žmonės turi savų pastebėjimų: vyrams alus teikia šaunumo, moteris verčia juoktis, o kvailius traukia į peštynes. Be to, alų gerdavo ne dažnai, tikrai ne kasdien, o tik per pavasario sambarius, pabaigę sėją, paskui – rudenį nuėmę derlių. Vaidila už derlių turėjo padėkoti dievams – pilną medinį kaušą alaus tik dantimis laikydamas turėjo išgerti.“ Kaip priminė L. Klimka, namo šeimininkas apeidamas trobą į kiekvieną kampą, ant durų, langų nutėkšdavo alaus putos – kad rudenį įsigalinčią tamsą, blogį kuo toliau nuo namų nuvytų.

„XIX amžiaus kraštotyrininkas Liudvikas Jucevičius yra aprašęs, kad žmonės ypatingai šventei pasigamindavo ir trejų devynerių alaus – į miežius įdėdavo po saujelę visų auginamų javų. Tada visi susirinkę tokį alų išpilstydavo į tris kaušelius ir paleisdavo ratu pagal saulės tekėjimą. Kaušeliai ratą apeidavo devynis kartus, kiekvienas žmogus iš jų nugerdavo po gurkšnelį. Triskart devyni bus dvidešimt septyni. Šie skaičiai ne šiaip išgalvoti. Tiek naktų mėnulis būna danguje. Tai archajiško kalendoriaus palikimas. Be darbų pradėtuvių ir pabaigtuvių alumi dar žmonės vaišindavosi per šeimos šventes – vestuves, krikštynas. Alus buvo ritualinis gėrimas, – teigė etnologas. – Šią šventę L. Jucevičius yra pavadinęs koštuvėmis, alutiniu, paragautuvėmis. Deja, jos neliko, nes dažnas daug dažniau pasidaro „paragautuves“. Gražu, kad Žiurių kaime alaus šventės rengiamos, kad žmonės pabendrautų, vienas su kitu pasikalbėtų, taptų vieningesni ir prisimintų žiemgalių dvasią.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"