TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Amerikos balso“ archyvai. K. Škirpa: Vasario 16-osios aktą turime ne iš kieno malonės

wikipedia.org nuotrauka

Pirmojo pasaulinio karo pabaigon Rusijos teritorijoje po revoliucijos ėmė organizuotis lietuviai kariai. Organizacijos centro komiteto narys leitenantas Kazys Škirpa iš Peterburgo buvo pasiųstas Ukrainon ryšininku su ten besikuriančiais tautiniais lietuvių vienetais. Taip pokalbį su vienu iš lietuvių tautinių dalinių organizatoriumi leitenantu K. Škirpa pradėjo „Amerikos balso“ žurnalistas Jurgis Blekaitis.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, trijų narių delegacija – advokatas Liudas Noreika, karininkas Jonas Variakojis ir Škirpa – gauna pavedimą prasismelkti pro rusų-vokiečių frontą į Vilnių ir ten Lietuvos Tarybai pranešti apie rusų teritorijoje lietuvių daromus žygius bei padėtį. Vaizduodami karo pabėgėlius, delegatai susiduria su pavojais iš rusų pusės, kliūtimis – iš vokiečių. Daugpilyje Škirpa, kaip uniformuotas karys, vokiečių suimamas, Noreikos pastangomis paleidžiamas iš tvirtovės. Pagaliau išsirūpinamas leidimas vykti į Vilnių. Ir štai pirmieji įspūdžiai, kaip juos gyvai prisimena Kazys Škirpa.

„Kovo 20 dieną traukiniu atvažiuojame į Vilnių su svajonėmis, kad tai yra pradžia Lietuvos valstybės. Viskas gražu, čia pilna idealizmo. Pernakvojam, sutvarkom šiek tiek, iš ryto matom kas Vilniuj: pilna vokiečių kareivių (gražiai atrodo, sveikai), civiliai žmonės turi duoti jiems kelią, jie išvargę, badas, maisto trūksta.

[...] Einam į Tarybą. Nueinam, Smetona mus priima. Nepaprastas įvykis. Pasakojam, kaip ir ką. Čia – Tarybos posėdis, pasirodo. Tai – proga pranešti. Mes iš revoliucinio krašto atvykę, jau biskučiuką pirmo įspūdžio perblokšti, kad čia nėra taip jau laisva ir gražu, bet vis tiek yra valstybė, yra Taryba, yra kažkas daroma. Pranešimus atlieka kiti. Aš atlieku karišką pranešimą – kiek karininkų, kiek kareivių, kiek puskarininkių Rusijon surinkom, kas tai yra Karininkų sąjunga, kokios mūsų galimybės, ką mes galime sudaryti – viską tą dėstau, dėstau, dėstau.

Lietuvos Respublikos pasiuntinys Vokietijoje (1939–1940) Kazys Škirpa su šeima ir pasiuntinybės darbuotojai palieka pasiuntinybę Berlyne. Pasiuntinybės pastatas buvo sovietų užgrobtas 1940 m. rugpjūčio 14 d. (LCVA)

Tikslas yra išnaudoti padėtį. Vokietija jau eina karą pralaimėti – paskutinis momentas patiems susiorganizuoti. Jei suspėsim suorganizuoti, mes turėsim ne tik Tarybą, bet ir ginkluotas pajėgas, ir kalba bus kitokia su mumis. Taryba abejoja, kad, jeigu ji ims organizuoti kariuomenę, tai vokiečiai pasiųs ją į Vakarų frontą, mūsų žmonės žus ir bus tik nelaimė ir bėda. Negalima.“

Karininkas Škirpa lieka Vilniuje laukti tinkamesnio momento, susidūręs su suprantamai atsargia Lietuvos valstybės kūrėjų laikysena. Štai kaip jis tampa pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu.

„Taryboje buvo užvesta registracija valstybės inteligentinių pajėgų. Buvo užmiršta tarp ko kito skyrius apie kariuomenę, bet aš tada Taryboje dirbau mažą darbelį ir inicijavau, kad būtų ir kariškas skyrius. Kadangi buvo užvesta, tai pirmas ir įsirašiau į šitą karišką skyrių. Už poros dienų ateina dar pas mane (kadangi aš dirbau Taryboje, tai į Vilnių atvykę kariai pirmiausia į mane ir kreipiasi, žinodami, kad yra toks karininkas Taryboje) Stasys Butkus, puskarininkis. Sakau – žinai, jau pradžia kariuomenės yra. Nueina – įsirašo antruoju. Bet tai dar ne kariuomenė. Pirmoji vyriausybė nebuvo šalininkė kokių improvizacinių metodų, galvojo apie planingą, tvarkingą kariuomenės organizavimą. Bet nereik paneigti – pradžia buvo. Tada prasidėjo pirmo pulko vado, antro pulko vado skyrimai.“

Pirmieji organizavimosi žingsniai – kuklūs, atsargūs, bet štai kaip sujuda visa Lietuva, padėčiai pribrendus.

„Laikas bėgo, diena po dienos labai brangi. Bolševikai visu frontu jau lenda į Lietuva, artėja net prie paties Vilniaus. Katastrofiška padėtis. Krizė vyriausybėje vyksta. Šleževičius sudarė tautinės vienybės vyriausybę, kuri sujungė atstovus visų politinių srovių, išskyrus komunistų. Likimas lėmė artimesnį ryšį su Šleževičium turėti. „Mykolai, nėra kitos išeities, kaip šaukti tautą prie ginklų, yra projektas paruoštas, jis jau mėnesį guli apsaugos štabe, aš pats jį parašiau.“ Atnešu – pažiūri, daug nesvarsto (laiko nėra), akceptuoja, nustato sąlygas (čia piniginis klausimas) ir gruodžio 29-ąją paskelbia garsųjį istorinį atsišaukimą per spaudą.

Atspausdinta buvo, išvežiota visur, po visą Lietuvą. Bet aš noriu užbėgti už akių, kad prieš tai Vilniaus komendantūra paskelbė savo atsišaukimą į Vilniaus gyventojus. Ir tas buvo labai dramatiškai padaryta, pertraukiant vaidinimą, kuris vyko miesto teatro patalpose, kur visa lietuvių visuomenė buvo susirinkusi apie Kalėdas. Tai buvo 1918 metais. Tada paėmiau ir Pajaujį Juozą, kuris tada buvo jaunas vyras, gražiai kalbėjo. Sakau – pakalbėk gražiai, ugningai, o aš perskaitysiu komendanto įsakymą visiems stoti. Taip ir padarėme.

Žinoma, didžiausios ovacijos buvo. Aš prisimenu su nepaprastu jautrumu, nes po tų ovacijų savanorių šaukimas revoliuciniu aktu prasidėjo. Tuoj po to visi himną sugieda spontaniškai ir po himno užtraukia „Na, vyrai, kas gali“. Žinot, tas taip veikė dinamiškai visus, kad antrą dieną jau eilės vyrų stovėjo prie komendantūros raštinės užsirašyti į savanorius. Tai pradžia savanorių Vilniuje. Tas pats darėsi visur Lietuvoje.

Susigriebėme mes, Vilniaus komendantūros vadovybė, iškelti pilies bokšte, Gedimino kalne, Vilniuje, Lietuvos vėliavą, kai tik pagavome momentą, kai vokiečiai ją nuėmė. Tuoj sargybą pastatėme. Žinoma, tai simboliškas dalykas, tai nėra jokios karo kautynės, bet psichologiškai, politiškai tas nuskambėjo per visą Lietuvą taip, kad po nepriklausomybės karo laimėjimo, kai buvo savanoriams nustatytas specialus medalis ir visi buvo apdalinti, jame buvo išgraviruotas bokštas su vėliava ir retežis – nelaisvės sukapojimas kardais. Tai Vilniaus simbolika, kuri perėjo į istoriją.

Dabar įsakymą 29 dieną Šleževičius išleido viešai, vyriškai. Kadangi vyriausybė buvo sujungusi visas politines sroves ir tautines mažumas, tie žmonės visus rovė vietose, be ypatingo naujo nurodymo ėmėsi visų priemonių, kurių galėjo. Visas tautos politinis aktyvas įsijungė į savanorių akinimą imtis ginklų. Bažnyčioje vyko pamaldos prašant Dievo palaimos. Bažnyčia laimino visus iškilmingai, su relikvijomis bažnytinėmis ir t. t. eiti gelbėti Tėvynę. Štai audra pakyla visa tauta ir per porą savaičių pulkai buvo užpildyti savanoriais – pirmas, antras pulkas, serija naujų pulkų pradėta kurti vietoje pagal įsakymą vyriausybės. Kitoje vietoje – žmonių iniciatyva ir jiems vadovaujant. Ir taip per keletą mėnesių mes atsistojome ant stipraus organizacinio tautinio moralinio pagrindo, kurio pasiremiant jau buvo galima vykdyti privalomą karo tarnybą.

Bet teritorija jau buvo sutrumpėjusi iki Suvalkijos krašto. Bolševikai buvo prasiveržę giliai į Lietuvą, net iki Žemaitijos. Toks privalomas įsakymas nedaug ką bereiškė, bet vis dėlto daug žmonių ir iš bolševikų okupuotų, užimtų sričių bėgo iš ten. Atbėgo savanoriais pas mus. Palengva išsivystė (bet ne kareivinėse sėdint ramiai) kautynių lauke tie batalionai, tie branduoliai į pulkus. Užsigrūdino, pasidarė visa armija. Ji Lietuvai ir atnešė nepriklausomybę. Vasario 16-osios aktas buvo įvykdytas ne iš kieno malonės – iš mūsų pačių tautos pasiaukojimo ir patriotizmo.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"