TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Amerikos balso“ archyvai: kultūringas politikas kultūringai elgiasi ir būdamas alkanas

wsj.com nuotrauka

Gali būti kultūringu politiku ir būdamas alkanas gali kultūringai elgtis, 1994 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Sakadolskiui sakė JAV lietuvių bendruomenės atstovas Algimantas Gečys.

„Mes matome, kad Lietuvoje alkstančių politikų nėra, bet elgiamasi sovietiniais metodais. Aš pasisakau prieš tuos sovietinius metodus, kurie, mano nuomone, visą Lietuvos politinę kultūrą padaro labai jau tokią nemalonią, neskanią“, – kalbėjo visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas. APPLE vadovė Vaiva Vėbraitė jam pritarė – jos teigimu, Lietuva turi atsikratyti monarchinių valdymo įpročių.

Amerikoje gimusi lietuvaitė Vaiva Vėbraitė vadovauja organizacijai Lietuvos švietimui padėti, pavadintai „Amerikos mokytojai Lietuvos mokyklai“, o šiapus Atlanto žinomai santrumpa APPLE. Ši draugija kas vasarą organizuoja kursus mokytojams.

„Aš norėčiau, kad Lietuva pamatytų save iš tolėliau ir atsikratytų monarchinių valdymo įpročių, atsisakytų galimybės premjerui, prezidentui, ministrui nuvykti į kaimą, ir žmonių skundų išklausius, vienus vietoje spręsti, kitus atmetus švaria sąžine išvykti iki kito karto, nes tokia būsena skatina nereiklumą valstybės sistemoms ir principams. Kai sprendžiamos bėdos per valdančiųjų malones, tai skatina pasyvumą, užsisklendimą savyje, nepasitikėjimą, galiausiai – neviltį, ir žmogus tampa irzlus, įtarus, ksenofobas, pagaliau agresyvus kitų atžvilgiu.

APPLE draugija kūrėsi talkinti Lietuvai, kad jai sektųsi skinti kelią į savitą, ne sovietinį niveliuojantį, ne amerikietišką, o savitą švietimo sistemą. Mes žinojome, kad tai bus nuolat atsinaujinanti kūryba, kuriai mes galime tik suteikti platesnių galimybių. Tai suprato ir tuometiniai mūsų bendradarbiai Lietuvoje. O kai kas kitaip suprato reformą – ne kaip vyksmą, o kaip dalyką, kurį ministerija teikia. Tada ir išeivijos dalykai, pinigai labai gerai, o profesinė talka – tiesiog kliuvinys. Man atrodo, kad kai kuriose srityse prie valdžios, kaip teikėjos modelio, linkstama kaip senais laikais, ir tai man įvaro baimę.

Nors prezidentas Brazauskas sako, kad sėkmingą švietimo reformos vyksmą stabdo ekonominiai sunkumai, aš matau, kad stabdo ir žmonės, ir žmonių vidiniai stabdžiai, visuomenės susisluoksniavimas į prašančius, duodančius ir dar plėšriuosius. Ir čia visi vienas kitų bijo, užrakina duris, širdis ir dar pavojingiau – protą. Dėkui Dievui, kad kai kurie mokytojai gal iš prigimties yra ne tik mokytojai, bet ir besimokantys visą gyvenimą žmonės. Ir tikra laimė man ir mano kolegoms iš Amerikos nardyti tarp žmonių, kurie retai teištaria žodžius „viskas aišku“ ir kurie dirba nebe vien iš tautinės pareigos, nes šie už tokią algą nebedirba, bet iš meilės vaikui, žinojimui ir ieškojimui. O aš manau, kad tai tolygu meilei Lietuvai.

Jei ateinančiais metais keisime padėtį pagal tikslus, o ne tikslus pagal padėtį, manyčiau, kad galėtume, pirma, atsisakyti minties, kad sistemos grandyse našiai dirbti kartu gali tik žmonės be politinės nuomonės, be spalvos ar nuovokos tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Anaiptol – dirbti kūrybiškai gali tie, kurie su nuomone, ir reikėtų vyriausybei šių žmonių ieškoti, o ne tyliai juos nustumti.

Antra, galėtume pradėti normalizuoti padėtį valstybės išlaikomose tautinių mažumų mokyklose, viešame forume spręsdami, kokie šių mokyklų principai, tikslai, kokios darbo formos laisvoje Lietuvoje, šiuo metodu normalizuodami santykius tarp tautinių mažumų ir Lietuvos visuomenės. Trečia, galėtume steigti daugelyje vietovių profesinio tobulėjimo įstaigas, kurios sudarytų mokytojų švietimo židinių tinklą. Šie židiniai priklausytų nuo vietovės pedagogų poreikių – ne nuo valdžios nuotaikų.

Ir pagaliau galėtume pasistengti suartinti žodį su veiksmu. Vėl prisiminkime prezidento Brazausko pasisakymą, kad kultūra, dvasinis žmogaus gyvenimas, individo galimybės šviestis ir tobulėti – tai sritis, kurios prioritetinė svarba niekam nekelia abejonių. Jei abejonių nėra, tai visgi laikas pakelti mokytojo „mizerną“ algą, kad specialistai galėtų ne vien iš entuziazmo dirbti ir gyventi. Gana sakyti „nėra iš ko“, nes tai – Lietuvai prioritetinė svarbos sritis.“

Stipriausia Amerikos lietuvių organizacija yra JAV lietuvių bendruomenė. Jos visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas – Algimantas Gečys.

– Kokia yra opiausia Lietuvos problema, kurią reikėtų spręsti penktaisiais nepriklausomybės metais?

– Šiandieninės Lietuvos opioji problema yra neturėjimas demokratiškai organizuotos ir disciplinuotos politinės santvarkos. Turima apsčiai valdžios institucijų, įstatymų bei taisyklių, tačiau to neužtenka. Yra būtina, kad pozicija ir opozicija jungtų pakankamai vieningą politinę kultūrą. Lietuvos politikai dar vis, mano nuomone, neatsikrato sovietų sistemos paveldo, tai yra valdančiųjų privilegijų, asmeninės naudos ieškojimo, privačios iniciatyvos varžymo, Konstitucijos lankstymo politiniams tikslams, nepakantumo kitai nuomonei ir kompromiso nenoro. Taigi žiūrima savų, o ne Lietuvos reikalų.

Manau, kad šiuo Lietuvai kritiškai metu yra pribrendęs laikas partijoms tarpusavy pradėti rodyti pakantumą ir siekti kompromiso. Kad tai padaryti sugebama, buvo įrodyta kovo 11-ąją, sausio 13-ąją, Baltijos kelyje, pagaliau – priimant Lietuvos Konstituciją. Aš manyčiau, kad bent jau užsienio politikos ir kriminalinio elemento suvaldymo srityse konsensusas tarp partijų yra būtinas. Gal vertėtų paieškoti būdų sudaryti koalicinę vyriausybę. Aš manau, kad Lietuvos valstybei tai garantuotų šviesią ateitį, o jos gyventojams – ir geresnį gyvenimą.

– Ar nėra susieti dalykai politinė kultūra ir ekonomika? Jei iš vienos pusės sakoma, kad varomoji politikos jėga yra ekonomika, ar negalima sakyti, kad pakeitimai daromi, kai iš pagrindų keičiama, ekonomika, kad politinės kultūros stoka labai dažnai skaudžiai atsiliepia valstybės ekonominiams reikalams?

– Savaime suprantama, kad atsiliepia. Tačiau gali būti kultūringu politiku ir būdamas alkanas gali kultūringai elgtis. Mes matome, kad Lietuvoje alkstančių politikų nėra, bet elgiamasi sovietiniais metodais. Aš pasisakau prieš tuos sovietinius metodus, kurie, mano nuomone, visą Lietuvos politinę kultūrą padaro labai jau tokią nemalonią, neskanią.

– Jūs sakote, kad buvo tam tikri momentai, kai reikėjo ir buvo padaryta. Kai kas sako, kad dabar yra lėtinė krizė.

– Aš matau tą ligą progresuojant ir progresuojant į blogą pusę, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, atsilieps su laiku ir Lietuvai. Kaip mes, kaip valstybė, gerai tvarkysimės pagal tą ir sulauksime užsienio paramos. Jeigu to nebus, aš manau, kad Vakarai su laiku nusisuks ir perleis mus į Rusijos įtakos sferą. O tai jau būtų nelaimė Lietuvai.

– Kai kas sako, kad Vakarai jau yra tai padarę.

– Aš dar vis dėlto norėčiau sakyti, kad taip nėra. Esama tam tikrų valstybės departamento pareigūnų, kurie atėję galvoja, kad, jeigu jie išlaikys Jelciną, tai išlaikys ir visą Rytų Europą, tačiau čia yra paskirų asmenų nuomonė. Vis tiek man atrodo, kad Amerika jokiu būdu nenori Baltijos valstybių nurašyti ar net laiduoti, kad jos taptų sąjunginėmis Rusijos valstybėmis. Aš manau, kad Amerika norėtų laikyti Baltijos šalis kaip tam tikrą zoną, skiriančią Vakarų Europą nuo Rusijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"