TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Geležinio vilko pulkas“: MGB prieš gimnazistus

2016 08 12 6:00
Švėkšnos gimnazijos mokytojas, partizanų ryšininkas Pranas Sujeta, kurio pavyzdys įkvėpė daugelį Šilutės krašto moksleivių priešintis sovietiniam režimui. silaine.lt nuotrauka

Minėdami Tarptautinę jaunimo dieną, prisiminkime vieną stalininiais metais Šilutės gimnazijoje nutikusią istoriją, kurioje atsispindi ano meto jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir brutalūs bei ciniški jo slopinimo metodai.

Istorija, kurią ketiname papasakoti, nėra išskirtinė. Tai tik vienas akmenėlis didelėje mozaikoje, atspindinčioje neginkluotą jaunų Lietuvos patriotų pasipriešinimą sovietiniam režimui. Pasipriešinimą, kurį daugeliui iš paauglystės į jaunystę žengiančių vaikinų ir merginų įkvėpė žūtbūtinė Lietuvos partizanų kova, vyresni broliai ir seserys ar draugai.

Ši kartais naivoka ir jokių konspiracijos taisyklių nepaisanti jaunų idealistų rezistencija prasidėjo iš karto, kai tik į Lietuvą įžengė okupantai, ir, galima sakyti, nesibaigė iki pat sovietinės imperijos žlugimo. Ji buvo visokia: ir organizuota, prasidėjusi padedant miško broliams, ir spontaniška, įsižiebusi valdžios uždraustų Vėlinių žvakelėmis, kurios 1972-ųjų pavasarį virto Romo Kalantos aukos liepsna, įžiebiančia didžiausius per visą okupacijos laikotarpį protestus. Nepaisant valdžios represijų, moralinės bei socialinės jaunimo prievartos, ši liepsna niekada neužgeso, o imperijos saulėlydyje virto ekologiniais žygiais bei roko maršais. Ir visuomet, visais laikais tokio pasipriešinimo varomoji jėga buvo labai jauni žmonės – moksleiviai ar studentai, nesulaukę nė dvidešimties.

Tačiau šį kartą pakalbėkime apie ankstyvojo pokario jaunimo pasipriešinimą, kuris, net ir kilęs spontaniškai, buvo daugiau ar mažiau organizuotas, o tiksliau – apie vieną provincijos miestelyje susikūrusią organizaciją. Tokių organizacijų visoje Lietuvoje buvo labai daug. Bet šios gimnazistų grupelės istoriją pasirinkome todėl, kad pamatytume, kaip šiuos naivius ir net pagal stalininius įstatymus nebaustinus jaunuolius patys čekistai provokavo imtis veiksmų, už kuriuos jų laukė ilgi metai Sibiro lageriuose.

Pirmosios Šilutės krašte antisovietinės pogrindžio organizacijos vadovas Švėkšnos gimnazistas Aloyzas Rupainis. /silaine.lt nuotrauka

Pasipriešinimą įkvėpė mokytojas

Jeigu tikėsime NKVD tardytojų sukurptos baudžiamosios bylos Nr. 36608/3 medžiaga, ši istorija 1948-ųjų pavasarį prasidėjo nuo dviejų Šilutės vakarinės gimnazijos moksleivių „antisovietinių“ pokalbių. Abu į karo pabaigoje ištuštėjusį Mažosios Lietuvos miestelį atsikraustė iš skirtingų vietovių: aštuoniolikmetis Albinas Jutkevičius – iš Lazdijų apskrities Šventežerio kaimo, o pora metų jaunesnis Alfonsas Vaičekauskas – iš Tauragnų. Dzūkas ir aukštaitis netruko rasti bendrą kalbą ir greitai tapo draugais. Jaunuolius, matyt, suartino tos pačios patriotinės nuostatos ir ketinimai kaip nors pasipriešinti okupuotos Lietuvos naikinimui.

Dviejų draugų pokalbiuose pamažu ėmė ryškėti viena tema: karas tarp buvusių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių – SSRS ir Amerikos – neišvengiamas, todėl jam reikia pradėti rengtis. Bičiuliai ėmė kurti planą – įsigis žvejų valtį, ja nuplauks į Švediją, iš ten pasieks JAV, įstos į Amerikos kariuomenę ir sugrįš, kad iš Lietuvos išvytų bolševikus.

Kodėl du gimnazistai buvo įsitikinę, kad naujas karas – tik laiko klausimas, nesunku suprasti: apie jį tuomet kalbėjo ir jo laukė daug kas. Bet kodėl jaunuoliai svarstė galimybę bėgti būtent per Švediją? Galima spėti, kad juos įkvėpė Švėkšnos gimnazijos vokiečių kalbos mokytojo Prano Sujetos istorija, kuri Šilutės krašte tapo tikra legenda. Prisiminkime ją ir mes.

„Geležinio vilko pulko“ nariai (iš kairės) Jonas Baranauskas ir Alfonsas Vaičekauskas gimnazijos kieme. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Švėkšnoje P. Sujeta atsirado 1945-ųjų rudenį. Iš kur jis atvyko, niekas nežinojo, kaip niekas nežinojo ir to, kad tikroji mokytojo pavardė – Karolis Stankevičius ir kad jis – partizanų ryšininkas. Tiesa, kai kuriems drąsesniems Švėkšnos gimnazistams mokytojas vėliau ne tik atskleidė kas esąs, bet ir paskatino juos įsitraukti į pogrindžio veiklą. 1946-aisiais, čekistams minant ant kulnų, P. Sujeta išvyko į Klaipėdą, iš ten vėliau burine baidare išplaukė į Švediją. Ar mokytojo žygis pasisekė, sunku pasakyti – vėliau sudarytoje kelių moksleivių baudžiamojoje byloje minimas tik nelegalaus sienos perėjimo faktas. Tačiau kad pogrindininkas galėjo tam ryžtis ir net pasiekti tikslą, abejonių nekelia – P. Sujeta buvo jūrų skautas ir patyręs buriuotojas.

Tolesnį P. Sujetos likimą gaubia paslaptis, bet jo tarp moksleivių pasėta pasipriešinimo sėkla greitai ėmė leisti pirmuosius daigus. Pasitraukus mokytojui, trys jo mokiniai – Aloyzas Rupainis, Marija Puidokaitė ir Remigija Jončaitė perėjo į Šilutės gimnaziją. Prie šios trijulės prisidėjus dar keliems Šilutės ir Švėkšnos gimnazijų moksleiviams, čia pradėjo veikti pogrindžio organizacija. Jos nariai palaikė ryšį su Švėkšnos apylinkėse veikiančio Lietuvos partizanų būrio vadu Izidoriumi Lomsargiu, rengė, spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus, partizanų spaudą. Deja, čekistams suėmus kelis partizanų ryšininkus, organizacija greitai buvo išaiškinta. Jos vadovais pripažinti A. Rupainis ir M. Puidokaitė nuteisti 10 metų lagerių, kiti 13 pogrindininkų gavo mažesnes bausmes.

Šios istorijos A. Jutkevičius ir A. Vaičekauskas, nors ir nebūdami Šilutės senbuviai, negalėjo nežinoti. Galima spėti, kad tiek mokytojo P. Sujetos pavyzdys, tiek minėtų gimnazistų likimas ir įkvėpė juos tęsti nebaigtą jų kovą. 1948-ųjų rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, prie dviejų draugų prisidėjo A. Vaičekausko klasės draugai Petras Macas ir Jonas Platakys bei A. Jutkevičiaus kraštietis šventežeriškis Jonas Baranauskas. Iš pradžių svarbiausia šių vaikinų pokalbių tema buvo planuojamas pabėgimas į Švediją, bet netrukus visi nusprendė, kad be vėlyvo kitų metų pavasario ar vasaros iš šio plano nieko nebus: mėginimas plaukti valtele per rudens audromis pasišiaušusią jūrą būtų tolygus mirčiai. O kol kas, kad neleistų laiko tuščiai, bičiuliai nutarė įkurti slaptą organizaciją.

„Geležinio vilko pulko“ vadovas Albinas Jutkevičius. 1949 m. pavasaris. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Ieškojo ryšių su partizanais

Nežinoma, ar tai sutapimas, bet organizaciją gimnazistai įsteigė lapkričio 6-ąją – Rusijoje bolševikų perversmo 31-ųjų metinių minėjimo išvakarėse. Per pertrauką tarp pamokų susirinkę trečio gimnazijos aukšto koridoriuje, bičiuliai nutarė pavadinti ją „Geležinio vilko pulku“, vadovu išsirinko A. Jutkevičių, o jo pavaduotoju – A. Vaičekauską. Sekdami partizanų pavyzdžiu, visi pasirinko slapyvardžius: A. Jutkevičius pasivadino Šarūnu, A. Vaičekauskas – Baltu Vilku, J. Baranauskas – Beržu, P. Pacas – Nendre, o J. Platakys – Slapuku.

Iš pradžių „Geležinio vilko pulko“ veikla apsiribojo tik „antisovietiniais“ pokalbiais – daugiausia apie artėjantį neišvengiamą karą ir apie tai, kaip jam pasirengti. Nebuvo pamirštas ir pabėgimo į Švediją planas: 1949-ųjų pavasarį nuo kalbų bendraminčiai perėjo prie konkrečių pasirengimo veiksmų. Čia svarbų vaidmenį suvaidino metų pradžioje prie „Geležinio vilko pulko“ prisidėjęs Romualdas Audinis, kurio vyresnysis brolis Jurgis 1945–1946 metais priklausė jau minėtai pirmajai Šilutės gimnazistų antisovietinei organizacijai ir dabar kalėjo MVD ypatingojo režimo pataisos darbų lageryje. Romualdas, skirtingai nei kiti pogrindininkai, turėjo šiek tiek pinigų, už juos nupirko nemažą valtį. Tad atšilus orams bičiuliai dažnokai išplaukdavo į Kuršių marias pasitreniruoti.

Tokios treniruotės, matyt, gerokai atšaldė pogrindininkų entuziazmą perplaukti Baltijos jūrą: nors garsiai apie tai niekas nekalbėjo, bet visi ,matyt, suprato, kad tokiam žygiui jiems neužteks jėgų. Todėl gana greitai kalbos apie pabėgimą į Švediją nejučiomis nutilo. Galbūt todėl apie planus nelegaliai pereiti SSRS sieną nei gimnazistų tardymo protokoluose, nei juo labiau kaltinamojoje išvadoje nerasime nė žodžio.

Romualdas Audinis, pasiruošęs važioti į Stemplius ieškoti ryšių su partizanais. 1949 m. birželis /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Tuo metu penketukas nuo pokalbių ir nerealių planų nutarė pereiti prie konkrečių veiksmų: vaikinai nusprendė sužlugdyti Šilutėje rengiamą Tarptautinės moters dienos šventę, kurią rengė vietos komjaunuoliai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai bei saviveiklininkai. Kovo 7-ąją susirinkę J. Baranausko namuose Grabupių kaime, vaikinai spausdintomis raidėmis surašė tokio turinio dokumentą: „Įsakau tamstai šių metų kovo 8 dieną nedalyvauti ruošiamoje Šilutės valsčiaus moterų programoje. Už dalyvavimą tamsta būsi baudžiama mirties bausme. „GVP“ vadas Šarūnas.“

Aštuoniais egzemplioriais parašytas tekstas buvo iškabinėtas ant rengiamos šventės dalyvių namų durų. Įdomu tai, kad jis neaplenkė ir Grabupių skaityklos vedėju dirbančio komjaunuolio Juozo Jutkevičiaus – „Geležinio vilko pulko“ vado brolio, iš kurio pogrindininkai ir sužinojo šventėje ketinančių dalyvauti grabupiškių vardus. Matyt, taip pogrindininkai mėgino išvengti įtarimų. Vis dėlto vienas toks lapelis vėliau tapo įkalčiu gimnazistų baudžiamojoje byloje, jį savo ranka surašęs prisipažino J. Platakys.

Žinoma, toks „įkaltis“ buvo per menkas net ir stalininei represijų mašinai. Kaip ir vaikinų planai pavogti iš pašto ar spirito varyklos kontoros rašomąją mašinėlę, jie ir baigėsi tik kalbomis. Kas kita – „teroristinė“ veikla, kurią vėliau MGB tardytojai vaikinams mėgino „pripaišyti“ itin atkakliai.

Iš tikrųjų visa „teroristų“ veikla apsiribojo vien palakstymu su kariniais žiūronais prie Grabupių esančiame miške ir kalbomis apie tai, kad reikėtų pagrobti ginklą iš vietos milicininko. Neginkluoti teroristai čekistams netiko, todėl vėliau jie mėgino trūks plyš įrodyti, kad vaikinai ginklavosi. Veltui: be liudytojo J. Platakio parodymų, neva A. Vaičekauskas išsitaręs turįs pistoletą ir J. Baranausko prisipažinimo, kad jis krūmuose užkasė tūkstantį rastų vokiškų šovinių, nieko apčiuopiamo MGB pareigūnams taip ir nepavyko surasti. Daiktiniu įrodymu netapo net minėti žiūronai, kuriuos per kratą A. Vaičekausko kambaryje jo paauglė sesuo sugebėjo nepastebimai išnešti ir paslėpti.

Karagandos ypatingojo režimo lageris „Stepnoj“, kuriame kalėjo Albinas Jutkevičius. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Apklausų protokoluose galime rasti ir A. Jutkevičiaus bei A. Vaičekausko parodymus, kad gimnazistai ieškoję ryšių su Lietuvos partizanais ir ketinę prie jų prisidėti. Tokio mėginimo iš tiesų būta, tačiau jis baigėsi nesėkmingai. Stemplių kaime pas gimines gyvenęs R. Audinis drauge su A. Vaičekausku iš tiesų ieškojo šiame kaime, Švėkšnos apylinkėse, veikiančių ginkluotų kovotojų, tačiau ryšio su jais taip ir neužmezgė. Dar vieno mėginimo būta 1949-ųjų vasarą. Tuomet R. Audinis dviračiu nuvažiavo pas vienkiemyje tarp Upynos ir Varsėdžių gyvenantį savo dėdę Praną Sugintą, kurio brolis partizanas Antanas dar 1946-aisiais žuvo nuo MGB agento smogiko rankos. Atrodo, kad P. Sugintas tikrai suvedė gimnazistą su vienu kovotoju ir net susitaręs vėliau aptarti su laisvės kovotojais bendrus veiklos planus. Tačiau antram susitikimui nebuvo lemta įvykti – rugpjūtį prasidėjo „Geležinio vilko pulko“ narių areštai.

Prie tokios atomazgos dar grįšime. O kol kas sugrįžkime į vasaros pradžią, kai taip atkakliai ryšio su partizanais ieškoję gimnazistai nė nenujautė, kad toje pačioje gimnazijoje besimokanti ir Šilutės knygyne dirbanti pardavėja Leokadija Pužaitė – tikrų tikriausia laisvės kovotojų ryšininkė. Oželių kaime esančioje jos tėvų sodyboje nuolat lankydavosi Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Vainuto valsčiuose veikiantys Vytauto Kurmio-Audros vadovaujamo Geležinio Vilko būrio partizanai. Tai matyti ir iš gimnazistų byloje esančios slaptos pažymos, nurodančios, kad Leokadijos tėvai Tadas ir Domicelė Pužai stebimi kaip aktyvūs „banditų“ talkininkai.

Pati L. Pužaitė šioje pažymoje nefigūruoja nors, gyvendama Šilutėje ji dažnai lankėsi tėvų namuose, susitikdavo su partizanais, parūpindavo jiems vaistų, tvarsliavos, popieriaus, laikraščių. Be to, susidraugavusi su toje pačioje vakarinėje gimnazijoje besimokančia mašininke Janina Trubilaite, Leokadija pavesdavo jai spausdinti partizanų parašytus tekstus. Dvi draugės nė nenujautė, kad jos jau atsidūrė MGB akiratyje ir kad joms spąstus paspęsti pavesta itin vertingai čekistų agentei slapyvardžiu Strelija.

Leokadija Pužaitė Mordovijos „Potmos“ lageryje. 1953 m. balandis. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Agentės Strelijos viražai

Sunku patikėti, bet Strelijos slapyvardžiu buvo prisidengusi vos šešiolikos sulaukusi Šilutės vakarinės gimnazijos penktokė Aldona Valančiūtė, kurios tėvas buvo J. Trubilaitės bendradarbis. Agentė kažkaip sugebėjo įsiterpti į vyresnių bičiulių Leokadijos, Janinos draugiją ir pamažu įgijo jų pasitikėjimą. Žinoma, nei apie Janinos spausdinamus partizanų dokumentus, nei apie Leokadijos pagalbą kovotojams jos Aldonai nepasakojo, tačiau užuominos apie pažintį su partizanais kažkaip išsprūsdavo iš jų lūpų. Draugės net neįtarė, kad MGB apie šiuos ryšius žino jau seniai, tačiau neturėjo konkrečių merginų antisovietinės veiklos įrodymų, o Strelijai pavesta ne tik rinkti informaciją, kiek išprovokuoti merginas veiksmams, kurie taptų neginčijamais jų „nusikaltimų“ įrodymais. Maža to, per vieną iš merginų agentė greitai „prisikasė“ prie „Geležinio vilko pulko“ ir ėmė veikti prieš jo narius.

Šiems koją, be kita ko, pakišo A. Vaičekausko širdies reikalai – nuo 1949-ųjų pavasario vaikinas ėmė vis dažniau lankytis jam į akį kritusios J. Trubilaitės namuose. Kartu su seserimi gyvenantis vyresnis brolis Antanas ne kartą įspėjo Janiną atsargiai bendrauti su A. Vaičekausku ir jo bičiuliu A. Jutkevičiumi – šie esą įsivėlę į pogrindinę veiklą, tačiau yra naivūs ir nieko nenutuokia apie konspiraciją, tad įkliuvę drauge įklampintų ir merginą. A. Trubila žinojo ką kalba, nes A. Jutkevičius ir jam buvo siūlęs stoti į „Geležinio vilko pulką“. Antanas kategoriškai atsisakė ir dar įspėjo jog neišmanydami pogrindžio kovos taisyklių ir nelaikydami liežuvio už dantų, organizacijos nariai greitai įklius, nespėję nuveikti nieko gero. Atsargusis Janinos brolis nė nenumanė, kad tiek pogrindininkai, tiek jo sesuo jau yra MGB paspęstuose spąstuose ir kad neišvengiama atomazga pasirūpins agentė bei provokatorė Strelija.

Per 1949-ųjų Jonines A. Valančiūtė atėjo į Trubilų namus pasveikinti Janinos vardo dienos proga. Šeimininkams apšilus nuo Aldonos atsineštos degtinės, agentė parodė jiems antisovietinį atsišaukimą, kurį neva gavo iš Žemaičių Naumiestyje gyvenančio savo bičiulio, ir ėmė karštai įrodinėti, kad panašią proklamaciją reikėtų paruošti ir šilutiškiams. Atrodo, kad didelio entuziazmo šeimininkams toks pasiūlymas tąsyk nesukėlė. Tačiau Strelija buvo atkakli: po kelių dienų „netyčia“ sutikusi gatvėje Janiną, provokatorė pasiūlė drauge užeiti į knygyną pas L. Pužaitę. Ten Aldona, neduodama įsiterpti nei Janinai, nei Leokadijai, ėmė karštai aiškinti: dėl proklamacijų rengimo ji su Trubilomis jau sutarusi, dabar reikią tik popieriaus, kad Janina galėtų jas atspausdinti.

Jonas Baranauskas ir Alfonsas Vaičekauskas, grįžę iš Karagandos lagerio. 1953 m. pavasaris. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Užklupta tokios žodžių tirados Janina pasakė, kad kol kas nėra ko spausdinti – pirma reikia sukurti atsišaukimo tekstą, ir pati apsiėmė tai padaryti. Vakare tekstą parodė broliui. Šis, paredagavęs kelias vietas, pareiškė, kad atsišaukimas turėtų būti skelbiamas kokios nors organizacijos vardu. Kitą dieną Leokadija pasiūlė dokumentą pasirašyti „Trispalvės vėliavos“ vardu ir sėdo prie rašomosios mašinėlės. Parašas atsišaukime buvo tikra dovana provokatorei Strelijai – ji nedelsdama pasiūlė įkurti „Trispalvės vėliavos“ vardu pavadintą slaptą organizaciją, o jos vadove išrinkti L. Pužaitę. Nieko neįtardami proklamacijos autoriai sutiko su tokiu pasiūlymu. A. Valančiūtei tik to ir reikėjo – dabar čekistai galės įrodyti, atsišaukimą pasirašė ne šiaip grupelė sovietų valdžiai priešiškų asmenų, o tikrų tikriausios pogrindžio organizacijos nariai.

Atsišaukimai turėjo būti išplatinti per rajono dainų šventę, bet jos išvakarėse A. Valančiūtė staiga „supanikavo“ – šventėje būsią daug milicininkų ir čekistų, todėl būsią geriau, jei ji dalį proklamacijų atiduosianti jau minėtam Žemaičių Naumiestyje gyvenančiam draugui. Ar reikia klausti, kur tą patį vakarą atsidūrė A. Valančiūtės išsinešti atsišaukimai? Jei taip, tai atsakymą rasime gimnazistų byloje esančioje pažymoje, kurioje rašoma: „Iš šaltinio Strelija gauta 10 egzempliorių proklamacijų „Trispalvė vėliava“.“ Išplatinti likusius proklamacijos egzempliorius, čekistai, žinoma, netrukdė – jiems reikėjo įrodyti, kad šie dokumentai buvo ne tik parašyti, bet ir paskelbti. Nieko neįtardama pluoštelį jų Leokadija nuvežė į Oželių kaimą ir perdavė partizanams. Vieną lapelį A. Trubila pasiliko sau, kad parodytų draugams. Vėliau tai jam kainavo penkerius lagerio metus.

Albinas Jutkevičius, grįžęs iš lagerio, dirba Jonaičių tarybiniame ūkyje. Apie 1957 metus. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Trispalvis Trojos arklys

Nepavykus išplatinti atsišaukimų per dainų šventę, MGB agentės įkurta organizacija ėmė krikti, tačiau Strelija, pati ar savo šeimininkų patarta, dar nutarė panaudoti ją kaip jauką „Geležinio vilko pulko“ nariams. Spalio pradžioje A. Valančiūtė vėl „netyčia“ sutikusi gatvėje A. Jutkevičių paklausė vaikino, ar šis ką nors žinąs apie gimnazijoje veikiančią slaptą organizaciją. Nenujausdamas, kad kalbasi su provokatore, A. Jutkevičius patvirtino žinąs. Tuomet Strelija pasiūlė vakare susitikti pas Trubilus ir pasikalbėti apie tai išsamiau. Trubilų namuose A. Vaičekauskas ne tik papasakojo Janinai ir Aldonai apie „Geležinio vilko pulką“, bet ir prisipažino esąs jo vadas bei pasiūlė merginoms įsitraukti į organizacijos gretas. Šios, žinoma, sutiko. Taip MGB agentės įkurtos ir kontroliuojamos „Trispalvės vėliavos“ dalis tapo Trojos arkliu konspiracijos taisyklių neišmanantiems pogrindininkams.

Dabar Strelija galėjo griebtis naujų provokacijų. Ji įtikino J. Trubilaitę atspausdinti raštelius, grasinančius mirtimi sovietiniams aktyvistams ir kolūkių pirmininkams, o vieną jų pasišovė pati pristatyti adresatui. Suprantama, kad ir šis raštelis atsidūrė MGB operatyvininkų rankose, o vėliau nukeliavo į organizacijos narių baudžiamąją bylą. Galiausiai A. Valančiūtės provokacijas vainikavo jos pačios inicijuota „Geležinio vilko pulko“ narių priesaika, kurią, be jos pačios, davė septyni gimnazistai. Keturi iš jų – A. Jutkevičius, A. Vaičekauskas, J. Baranauskas ir J. Trubilaitė naktį į rugpjūčio 30-ąją buvo suimti. Drauge areštuotas ir atokiai nuo pogrindininkų laikęsis A. Trubila.

L. Pužaitė arešto tąsyk išvengė, nes įstojusi į Klaipėdos žemės ūkio technikumą rugpjūčio 19-ąją išėjo iš darbo knygyne ir išvažiavo pas tėvus ruoštis mokslams. Ją suėmė rugsėjo 10-ąją Šilutės ligoninėje. Ten mergina drauge su motina pateko po Pužų namuose įvykusio incidento, kai vienas iš užėjusių partizanų tariamo pavojaus akivaizdoje iššovė į tamsą ir abi moteris sužeidė. Reikia pridurti, jog būdama ligoninėje Janina nieko nežinojo apie draugų areštus, todėl ir nesistebėjo, kad ją lankiusi A. Valančiūtė vaikšto laisva. Tai, kad jos bičiulė yra MGB provokatorė, J. Trubilaitė suprato tik per tardymą, kai pamatė ant tardytojo stalo laišką, kurį ji patikėjo išsiųsti Aldonai.

Janina Trubilaitė Raudonėje, kurioje įsikūrė grįžusi iš Mordovijos. 1957 m. sausis. /„Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Visų šešių suimtųjų tardymai truko apie keturis mėnesius. Kaltinamoji išvada jiems buvo pateikta 1950 metų sausio 20-ąją, o teismo teko laukti iki gegužės, mat byla dėl ypatingo slaptumo (greičiausiai saugant nuo demaskavimo MGB agentūrą) buvo išsiųsta Maskvoje prie SSRS MGB veikiančiam Ypatingajam pasitarimui. Organizacijos vadovu pripažintam A. Jutkevičiui šis skyrė 10 metų, kitiems jos nariams – po 5 metus nelaisvės, bausmę atliekant MVD ypatingojo režimo pataisos darbų lageriuose. Į laisvę visi išėjo 1953-iųjų pavasarį, kai mirus Josifui Stalinui imtos peržiūrėti politinių kalinių bylos. Tačiau ir sugrįžę į Tėvynę jie ilgus metus neišvengė KGB dėmesio.

Tuo tarpu MGB provokatorė A. Valančiūtė toliau dirbo savo juodus darbus. Tai liudija Šilutės gimnazistų baudžiamojoje byloje esanti visiškai slapta pažyma, kurioje nurodoma, kad agentė Strelija dalyvavo „diversinės teroristinės grupės, veikusios Lietuvos SSR Šilutės apskrities Naumiesčio valsčiaus teritorijoje, tyrime“ ir kad jai padedant tų pačių 1949-ųjų lapkritį buvo suimta 12 asmenų. Šiuo metu agentas Strelija užmezgė ryšį su Lietuvos SSR Tauragės apskrities teritorijos nacionalistinio pogrindžio dalyviais ir teikia naudingą informaciją apie jų antisovietinę veiklą“.

Kiek dar likimų suluošino provokatorė Strelija, niekada nesužinosime – jos agentūrinė byla dingo be pėdsakų. Liko tik duomenys iš registracijos žurnalo, kad 27 puslapių bylą Šilutės MGB perdavė archyvui ir kad ji ten įregistruota 1952 metų rugsėjo 4 dieną. Nedaug apie agentės likimą sužinome ir iš „Laisvės kovų archyve“ prieš aštuonerius metus paskelbtos Remigijos Bukaveckienės publikacijos – tik tiek, kad ši ištekėjo, pakeitė pavardę ir toliau ramiai gyveno Šilutėje, kol akis į akį susidūrusi su iš lagerių sugrįžusiais išduotais bendramoksliais ir sulaukusi viešo pasmerkimo, pasistengė dingti iš miestelio ir persikėlė į Kauną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"