TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Homo sovieticus“ iš šiandieninės perspektyvos

2014 11 17 13:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šeštojoje nacionalinėje Lietuvos sociologijos konferencijoje, praėjusią savaitę vykusioje Vilniaus universitete (VU), be kitų temų kalbėta ir apie sovietinį žmogų bei jo kasdienybės praktikas.

Neretai vartojame terminą homo sovieticus, tačiau, kaip sakė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Jūratė Kavaliauskaitė, dažnai tai ir lieka tiesiog metafora ar netgi kliše, nieko konkrečiau apie sovietinį žmogų ir nežinant. Ji su kolege prof. Aine Ramonaite, nagrinėdamos reprezentatyvios šių metų liepos-rugpjūčio mėnesiais atliktos 45 ir vyresnių žmonių apklausos duomenis, bandė atsakyti į klausimą, ką reiškia būti (ne)sovietiniu žmogumi. Tuo tarpu sociologė doc. Rūta Žiliukaitė, remdamasi ta pačia apklausa, kalbėjo apie „blato“ ryšius sovietmečiu.

Tarp rezistentų ir kolaborantų

Ilgą laiką buvo linkstama sovietmečiu gyvenusius žmones skirstyti į rezistentus arba kolaborantus. Visgi vienai ar kitai pusei galima priskirti labai mažą dalį žmonių, taigi kyla klausimas, ką daryti su dauguma. Ar jie režimo aukos, patekusios į istorijos sūkury, kurio tiesiog negalėjo išvengti? Vėliau pradėta kalbėti, kad visgi sovietmečiu žmonių mentalitetas pasikeitė, jie prisitaikė, „susovietėjo“. Pasak J. Kavaliauskaitės, tuomet atsirado dar dvi naujos kategorijos – konformistai ir „tylieji rezistentai“.

Prof. Ainė Ramonaitė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dažnai to meto žmonėms priskiriamas dviveidiškumas, nuobodulys, tačiau mokslininkės nusprendė pažiūrėti, kokios praktikos buvo būdingos tiems, kurie tikėjo sistema ar buvo jai priešiški. Iš turimų duomenų jos išskyrė keturis tipus, kuriuos sąlygiškai įvardijo kaip nonkonformistus, ciniškus konformistus, bailiuosius konformistus bei lojalius konformistus. Tokiomis nerizikingo pasipriešinimo sistemai formomis kaip politiniai anekdotai, užsienio radijo klausymas, paradų vengimas, „virtuvinė kritika“ daugiausia užsiėmė ta grupė, kuri įvardinta kaip nonkonformistai. Jie taip pat labiau skaitė savilaidą, nors tarp visų respondentų tokių, kurie ją skaitė – vos keli procentai, tuo tarpu platino tik vienas procentas. Taip pat labiausiai prieš sistemą nusiteikę teigiamai vertina disidentus, laiko juos pavyzdžiais, taip pat teigiamiausiai vertina ir hipius. Tačiau tuometiniai šalies vadovai jų vertinami prasčiausiai, manoma, kad jie paprasčiausiai vykdę Maskvos nurodymus. Teigiamiausiai į jų veiklą žiūri labiausiai prosovietiniai – lojalūs konformistai, to meto politikai idealizuojami, teigiama, kad jie siekę naudos Lietuvai.

A. Ramonaitė kalbėjo, jog santykis su sovietine sistema svarbus bandant šiandien paaiškinti lietuvių politinį mąstymą. Anot jos, tai „magiškas“, viską paaiškinantis klausimas – „ar manote, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau?“. Priešingai nei tokiais veiksniais kaip pažiūros, pajamos ar išsilavinimas, juo galima paaiškinti, kaip Lietuvos piliečiai balsuoja. Politika šiandien labiausiai domisi nonkonformistai, tie, kurie išoriškai prie sistemos prisitaikė, tačiau galvojo apie ją nepalankiai. Mažiausiai politiniu gyvenimu suinteresuoti tie, kurie buvo gan prisitaikę, tačiau ciniški sistemos atžvilgiu, pavyzdžiui, pašaipiai vertinantys disidentus. Jie dažniausiai apskritai nebalsuoja, o jei į rinkimus nueina, biuletenyje pažymi kryžiuką ties Darbo partija. Prasčiausiai sovietmetį vertinantys dažniausiai balsą atiduoda už Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) arba Lietuvos respublikos liberalų sąjūdį (LRLS). Stipriausią ryšį su sovietine tikrove jaučiantys renkasi socdemus, darbiečius ar Tvarkos ir teisingumo partiją, tik ne konservatorius. Šie išskirti tipai, kaip sakė J. Kavaliauskaitė, leidžia atsisakyti dichotomijų ir gilintis į visuomenę sovietmečiu konkrečiau.

43 proc. „blato“ ryšiais nesinaudojo?

R. Žiliukaitė, pripažindama, jog empirinė sovietmečio tikrovė šiandien nepasiekiama, nes praėjo daug metų, žmonės prastai atsimena ir jų atsiminimai paveikti šiandieninių vertinimų, pristatė pradėta analizę apie gautus duomenis „blato“ klausimu. „Tyrinėju atsiminimus, o ne tikrą „blato“ ryšių struktūrą“, – sakė ji. Iš apklausos matyti, jog žmonės daug lengviau atpažįsta „blatą“ – neformalų priėjimą prie prekių ar paslaugų – kitų veikloje, o savo ryšius, kurie buvo tam naudingi, yra linkę vadinti tarpusavio pagalba ar pan. Trečdalis nurodė, kad deficitinių prekių gauti negalėjo, kad galėjo nuolat – mažiau nei 20 proc.

Doc. Rūta Žiliukaitė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Geriausiai apsirūpinę stokos ekonomikos sąlygomis buvo aukšto lygmens pareigūnai ir vadovai bei prekybos sektoriaus darbuotojai. Prasčiausiai – žemės ūkio darbininkai kolūkyje ar tarybiniame ūkyje. Pajamos ar išsimokslinimas priėjimui prie reikalingų daiktų įtakos neturėjo, tačiau priklausymas partijai, neabejotinai buvo reikšmingas. Kaip pasakojo R. Žiliukaitė, tie, kurie sovietmečiu turėjo „blato“ ryšių, savo ekonominę situaciją sovietmečiu natūraliai vertina geriau.

Tie, kurie sakė nuolat galėję prieiti prie deficitinių maistų produktų, juos daugiausia gaudavo iš darbovietės, o tie, kurie tik retkarčiais – silpnųjų ryšių dėka, t.y. per pažįstamus, kaimynus. Siekiant kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų žmonės naudodavosi tiek minėtais silpnais tiek ir stipriais – draugų, giminaičių – ryšiais. Kaip pagrindinis kelialapių atostogoms šaltinis nurodyta darbovietė, tam nereikėjo naudotis pažintimis. Sociologė pastebėjo, kad žmonės, patys turėję priėjimą prie maisto, drabužių ar avalynės, buvo pasirengę kasdienio gyvenimo problemas padėti išspręsti ir kitiems, bet dažniausiai – artimiesiems, kurių gerovė rūpėjo.

Įdomu ir tai, jog respondentai skirtingai supranta, kas yra „blatas“. Net pusė atsakiusių „blatu“ laiko kyšio davimą, taip pat nemaža dalis tam priskiria ir perpardavinėjimą. Paklausus, ar naudotasi „blato“ ryšiais sovietmečiu, tik 14 procentų atsakė nuolatos, 43 proc. – niekada. Kalbant apie kombinavimą, tik 10 proc. sakė tai darę, o 63 proc. – niekada.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"