TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Juodasis sausis“: lietuviška ir azerbaidžanietiška versijos

Gintaro Visocko (slaptai.lt) nuotrauka

Lietuva niekad nepamirš gūdžios 1991-ųjų sausio 13-osios. Tai – natūralu. Iš principingų tautų atminties tokių skriaudų neištrinsi. Neįmanoma ištrinti.

Rytų kontekstas

Ši diena mena svarbų lietuviškos sąmonės lūžį. Niūrią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį supratome, jog imperija nepaleis be aukų, keršto ir pykčio. Tačiau tą naktį, stovėdami barikadose prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, pajutome ir pergalės skonį: Blogio imperija nusilpusi, mes galime laimėti...

Šiandien, prabėgus beveik ketvirčiui amžiaus, pats metas į šią tragediją pažvelgti plačiau, prisimenant ir tarptautinį kontekstą. Kai sakome „tarptautinis kontekstas“, dažniausiai omenyje turime Vakarus. Šios publikacijos tikslas – pažvelgti į lietuviškąją tragediją Rytų kontekste.

Kiekvieną sykį, pagerbiant Sausio 13-osios aukas, Lietuva neturėtų pamiršti, kad „Juodąjį sausį“ turi ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos imperijos tautos. Mums, lietuviams, besistengiantiems tarptautinėje arenoje elgtis padoriai, be dvigubų standartų, privalu prisiminti ne tik savąją bėdą, bet ir tragedijas, ištikusias kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Gedėti savo didvyrių ir nematyti, nepastebėti, neišgirsti kaimyno ašarų, aimanų - ir negražu, ir nepadoru.

Juolab kad kitoms Sovietų Sąjungos respublikoms pasisekė mažiau nei Lietuvai. Pirmiausiai į akis krenta azerbaidžanietiška tragedija, kurią Lietuvai derėtų pažinti giliau.

Azerbaidžano sostinė paskandinta kraujyje

Jei išsigimusi, pikta, kerštinga sovietų imerija Lietuvai smogė 1991-aisiais, tai Azerbaidžanas sovietų imperijos neapykantos sulaukė vieneriais metais anksčiau. Gausi, net 35 tūkst. kariškių skaičiuojanti karinė grupuotė, tuometiniam SSRS generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui pasirašius specialų įsaką, įžengė į Azerbaidžano sostinę Baku 1990-ųjų sausio 19-osios vakarą. O 1990-ųjų sausio 20-ąją azerbaidžaniečių sostinė jau buvo paplūdusi kraujuose: 137 žuvę civiliai, 612 civiliai – sunkiai sužeisti.

Sausio 20-osios rytą buvo paskelbtas SSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo įsakas dėl nepaprastosios padėties ir komendanto valandos paskelbimo Baku mieste. Tačiau šis įsakas paskelbtas jau po to, kai sovietų kariuomenė buvo įžengusi į Azerbaidžano sostinę ir Baku mieste buvo pralietas taikių gyventojų kraujas.

Taigi – žuvusiųjų dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje. Azerbaidžaniečiai buvo puolami ne mažiau nuožmiai, nei 1956-aisiais – Vengrija, o 1968-aisiais – Čekoslovakija. Sukaupti gausūs liudininkų prisiminimai byloja, kad sovietų kariškiai nevengė šaudyti net į Greitosios pagalbos automobilius ir tuos azerbaidžaniečius, kurie ryte patraukė ieškoti prapuolusių artimųjų. Šaudyta net į žmones, kurie išėjo į balkonus pasižiūrėti, kas dedasi gatvėse. Beje, šaudyta naudojant uždraustas itin galingas kulkas ir pavojingus sprogmenis.

Apie tai, kad į Baku įžengė gausi sovietų kariškių armada, tuometinė Kremliaus vadovybė, žinoma, nieko neinformavo: nei Azerbaidžano, nei kitų respublikų. Apie tai, kas dedasi Azerbaidžane, nežinojo ir Maskvos gyventojai. Kad Baku mieste žudomi taikūs azerbaidžaniečiai, tylėjo oficiali sovietinė televizija. Nė menkiausios užuominos. Nė menkiausio pranešimo. Tomis dienomis per sovietinę televiziją parodyta programa „Vzgliad“: jaunimas samprotavo apie M. Gorbačiovo konstruojamą „perestroką“, naująjį mąstymą ir moderniąją ekonomiką. Paskui ilgokai grojo orkestras „Maskvos virtuozai“.

Azerbaidžanietiška televizija taip pat tylėjo, nes kruvinųjų įvykių išvakarėse ten buvo surengta diversija: „nežinomi asmenys susprogdino nepertraukiamą transliaciją užtikrinančius įrenginius“. Baku mieste buvo masiškai atjungti ir laidiniai telefonai - kad žmonės negalėtų paskambinti kitose respublikose gyvenantiems artimiesiems, draugams. O mobiliųjų telefonų tais metais neturėta. Todėl apie azerbaidžanietišką tragediją anuomet niekas nieko nežinojo.

Papasakoti apie savo aukas Vakarams azerbaidžaniečiai neturėjo beveik jokių galimybių. Bent jau negalėjo pasidžiaugti tokiomis galimybėmis, kokiomis naudojosi Lietuva 1991-ųjų sausio 13-ąją. Pirma: skirtinga geografinė Lietuvos ir Azerbaidžano padėtis. Vilnius – nepalyginamai arčiau Berlyno, Paryžiaus, Londono ir Vašingtono. Antra: tuomet Azerbaidžaną valdė žmonės, kuriems rūpėjo ne azerbaidžaniečių, bet imperiją išsaugoti siekiančių Kremliaus jėgų interesai. Vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas valdžioje anuomet neturėjo savojo Vytauto Landsbergio.

Smogta ypač žiauriai

Kodėl 1990-ųjų sausio 20-ąją smogta būtent Azerbaidžanui, kodėl smogta ypač žiauriai - daug priežasčių. Štai 2014-ųjų metų sausio 17-ąją leidinyje „Argumenty nedeli“ žymus rusų politologas Sergejus Kara-Murza, beje, tuoj po 1990-ųjų sausio 20-osios aplankęs Baku, pareiškė, jog Kremlius Azerbaidžane tiesiog treniravosi, kaip malšinti nepriklausomybės ištroškusias tautas. Politologo manymu, „Juodasis sausis“ Baku tebuvo repeticija prieš būsimas represijas Vilniuje, Rygoje, Maskvoje. Sovietams reikėjo kur nors išbandyti pasirinktas priemones ir taktiką. Bandymų poligonu tapo Azerbaidžanas.

Analizuojant Azerbaidžano tragediją verta prisiminti ir Rusijos teisininko, teisės mokslų daktaro, profesoriaus Genadijaus Melkovo knygą „Kriminalinė atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui bei karo nusikaltimus“ (išleista 2008-aisiais, leidykla – „Ruskij pisatel“). Mokslinio veikalo autorius 1990 – 1991-aisiais metais kaip visuomeninės organizacijos „Ščit“ ekspertas dirbo specialiojoje komisijoje, tyrusioje Baku ir Vilniaus žudynes.

Vienas iš šios knygos fragmentų skirtas būtent Baku įvykiams nušviesti. Tame skyriuje teisininkas G. Melkovas pabrėžė, jog „įvykiai Baku – vienas iš žiauriausių sovietų valdžios nusikaltimų, nes savo žiaurumu, ciniškumu ir masiškumu pranoko Tbilisio tragediją (1989-ųjų balandžio 9-osios įvykius), ir daugelį kitų panašaus pobūdžio įvykių, įskaitant ir Vilniaus, Rygos bei Maskvos žudynes“. Pasak teisininko G. Melkovo, sovietų armijos siautėjimas Baku gatvėse – ypatingai žiauri baudžiamoji akcija.

Michailas Gorbačiovas. / AFP/Scanpix nuotrauka

Religinis bei nacionalinis faktorius

Bet kodėl Kremliui prireikė surengti cinišką baudžiamąją akciją prieš Azerbaidžaną? Atsakymą į šį klausimą galima rasti filosofijos mokslų daktaro Ramizo Mechtijevo knygoje „Azerbaidžaniečių genocido realijos“ (2000-ieji, Baku). Filosofijos mokslų daktaras R. Mechtijevas visų pirma įžvelgia religinį faktorių. Azerbaidžanas – musulmoniška šalis. Tuometinis Kremliaus vadovas M. Gorbačiovas asmeniškai nekentė Azerbaidžano (prisiminkime kad ir jo tūkstančius sykių demonstratyviai netaisyklingai tariamą šios šalies vardą: ne Azerbaidžan, bet Arzabaidžan).

Todėl nenuostabu, kad M. Gorbačiovas aplink save telkė tuos, kurie irgi nekentė Azerbaidžano. Todėl aišku, kodėl iš tuometinio SSRS Komunistų partijos Centro komiteto narių lauk buvo išstumiamas azerbaidžanietis Geidaras Alijevas.

Rusijos imperija visąlaik nekentė azerbaidžaniečių

Beje, M. Gorbačiovo priešiškumas Azerbaidžanui, kaip teigia filosofijos mokslų daktaras R. Mechtijevas, - ne atsitiktinis, ne paviršutiniškas. Rusijos priešiškumas Azerbaidžanui jaučiamas nuo pat 16-ojo amžiaus. Nuo seniausių laikų Maskva stengėsi susilpninti, suskaldyti, išblaškyti musulmoniškąjį Azerbaidžaną. Net ir paviršutiniška kruvinų kolonistinių carizmo karų analizė rodo, jog 1552-aisiais okupavusi musulmoniškąją Kazanę ir 1556-aisiais užkariavusi musulmoniškąją Astrachanę Maskva savo ginklus nukreipė Rytų ir Pietų kryptimis.

Maskvos pastangos ant kelių parklupdyti savo papročius branginantį Azerbaidžaną ypač sustiprėjo 19-ame amžiuje. Po 1813-ųjų ir 1828-ųjų metų sutarčių, kai Rusija su Iranu ciniškai pasidalino tuometinio Azerbaidžano teritorijas, prasidėjo ilgai trukęs dirbtinas azerbaidžanietiškų žemių dalinimas armėnų kolonistams, perkeliamiems iš Irano ir Osmanų imperijos (jei ne šios carinės Rusijos užmačios, šiandien Jerevanas, pavyzdžiui, būtų buvęs azerbaidžanietiškas miestas).

Teritorinės pretenzijos

Kryptingai konstruojama Azerbaidžano nutautinimo politika, stengiantis kai kuriuose respublikos regionuose demografinę padėtį dirbtinai pakeisti ne azerbaidžaniečių naudai, dirbtinas armėnų kurstymas prieš azerbaidžaniečius jiems žadant „Didžiąją Armėniją nuo jūros iki jūros“, - ryški ir sovietiniais metais. Proarmėniškai nusiteikusi tuometinė Kremliaus vadovybė buvo palanki vis garsiau teritorines pretenzijas į azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą reiškiantiems armėnų separatistams. M. Gorbačiovo klika taip pat ignoravo faktą, kad azerbaidžaniečiai masiškai vejami iš Jerevano, kuriame dar 20-ojo amžiaus pradžioje turėjo daugumą.

Kad būtų aiškiau, priminsime, jog iki 1920-ųjų gegužės mėnesio Šiaurės Azerbaidžano teritoriją sudarė 114 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tačiau dalį šių teritorijų prijungus prie Armėnijos ir Rusijos, Azerbaidžanas susitraukė iki 86, 6 tūkst. kvadratinių kilometrų dydžio. Taigi prarado apie 30 tūkst. kvadratinių kilometrų žemių. O 1986 – 1988-aisiais buvo akivaizdu, jog nesipriešindami azerbaidžaniečiai praras ir Kalnų Karabachą, nes armėnų separatistai tuo metu atvirai ir agresyviai reikalavo Kalnų Karabachą atplėšti nuo Azerbaidžano prijungiant jį prie Armėnijos.

Azerbaidžano patriotams, vadinamosios M. Gorbačiovo „perestroikos“ metais norėjusiems atsikratyti sovietų valdžios ir rusifikacijos, iškilo papildomas uždavinys – išsaugoti savo žemes nuo agresyvių Armėnijos išpuolių. 1990-ųjų išvakarėse Azerbaidžane kilo nepasitenkinimas tuometiniais Baku funkcionieriais, nesirūpinančiais šalies teritoriniu vientisumu.

Žodžiu, 1990-ųjų sausio 20-ąją smogdama Azerbaidžanui, sovietų imperija tikėjosi įbauginti ir tuos, kuriems buvo nepriimtinas Azerbaidžano suskaldymas, kurie nenorėjo atiduoti nė pėdos savo žemių.

Įžanginį žodį knygai „Azerbaidžano genocido realijos“ parašęs istorinių mokslų daktaras, profesorius Jagubas Mikailas ogly Machmudovas pastebi, jog mokslinio veikalo autorius R. Mechtijevas sugebėjo visapusiškai atskleisti tikrąsias Rusijos ir sovietų imperijų neapykantos azerbaidžaniečiams priežastis.

Lietuviški ir azerbaidžanietiški panašumai

Mums, atidžiai perskaičiusiems R. Mechtijevo veikalą, belieka sutikti: veikalas vertas dėmesio. Lietuvis skaitytojas, atidžiai perskaitęs šią knygą, iš nuostabos turėtų sušukti: kokia panaši, nepaisant skirtingų religijų ir milžiniško atstumo, Lietuvos ir Azerbaidžano praeitis ! Knygoje apstu Lietuvai svarbių vertingų faktų, palyginimų, perspėjimų.Skaitydami šią knygą mes, remdamiesi karčia azerbaidžanietiška patirtimi, galime mokytis, kaip neprarasti savų žemių ir atpažinti užsimaskavusius priešus.

Taigi Sausio 13-ąją minėdami savo tragediją, niekad nepamirškime užuojautos pareikšti ir „Juodąjį sausį“ išgyvenusiems azerbaidžaniečiams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"