TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Klaipėdietis“ Polis Guifo. Ilgas kelias namo

2016 06 27 6:00
Ž. Guifo prie buvusios jo šeimos paminklų dirbtuvės Bretanės Geršo mieste. 2015 m.

1944 m. spalio 10 dieną sovietinei kariuomenei žiedu apsupus Klaipėdą į jos rankas pateko 250 nacistinės Vokietijos karo belaisvių (KB) prancūzų ir belgų, nespėjusių pasitraukti gilyn į Vokietiją ar sąmoningai pasilikusių pasitikti sovietinės kariuomenės – Prancūzijos sąjungininkų kovoje prieš nacistinę Vokietiją, su viltimi netolimoje ateityje įsilieti į generolo de Golio (de Gaulle) armijos gretas ir kovoti už Prancūzijos bei Europos išlaisvinimą nuo nacizmo.

Tarp jų buvo ir prancūzas Polis Guifo (Paul Guiffault).

Kas jis, prancūzas KB, dėl savo išsaugotų nuotraukų ir dokumentų tapęs ir Klaipėdos krašto istorijos dalimi? P. Guifo gimė 1909 metais Bretanės regione, akmentašio šeimoje. Jo vaikystė ir paauglystė prabėgo tarp paminklų gamintojų, stebint, o vėliau ir pačiam dalyvaujant jų kūrime. 1930–1931 metais pašauktas į Prancūzijos kariuomenę, tarnavo dragūnų pulke. 1934 metais sukūrė šeimą, 1937-aisiais susilaukė pirmagimio sūnaus Pjero (Pierre). 1936 metais šeima išsinuomojo paminklų dirbtuvę, kurią vėliau įsigijo. 1939-ųjų rugsėjo 3 dieną mobilizuotas į Prancūzijos kariuomenę, tarnavo 109 sunkiosios artilerijos pulke. 1940 metų birželio 21 dieną pateko į nacistinės Vokietijos nelaisvę. 1940 metų spalio 10-ąją buvo atvežtas ir įkalintas Stalag IA. KB stovykloje prie Karaliaučiaus. Netrukus buvo pervežtas į Klaipėdos kraštą darbams ir čia prabuvo iki pat sovietinės armijos atėjimo 1944 metų. spalio 10 dieną.

„Klaipėdiečių“ KB Žano Stembero (Jean Stembert), Fransua Leklerko (Francois Leclerc) ir kitų prisiminimai leidžia suvokti visą jų nueitą kančių kelią nuo pat patekimo į sovietinės armijos rankas 1944-ųjų spalį iki jų išlaisvinimo, pasibaigus karui, 1945 metų gegužės 15 dieną. F. Leklerkas į sovietinės kariuomenės rankas pateko 1944 m. spalio 10 d. prie Sakūčių kaimo, šalia Kintų miestelio. Vėliau jis kartu su kitais 250 KB prancūzais ir belgais bei prancūzais iš Alzaso ir Mozelio sričių, prieš jų valią paimtais į nacių kariuomenę, buvo laikomas Alko, Lankupių, Vilkyčių apylinkių ūkininkų tuščiuose pastatuose.

Tambovo-Rados NKVD lageris Nr.188

Iš čia spalio 16 d. gyvuliniuose vagonuose jie buvo išvežti į buvusią sovietinių KB stovyklą prie Šiaulių. Iš čia per Daugpilį sunkiomis sąlygomis – šaltis, skurdus maistas – jie tęsė savo kelionę po Rusijos NKVD lagerius, kol 1945 m. sausio 2 d. atsidūrė lageryje Nr.188 Rada, šalia Tambovo miesto, 400 km į šiaurės rytus nuo Maskvos.

Šios beveik 3 mėnesius trukusios kelionės metu su sovietų sąjungininkais prancūzais ir belgais KB buvo elgiamasi kaip su vokiečiais, kovojusiais prieš sovietinę armiją. Asmeninių daiktų – geresnių rūbų, batų, laikrodžių ir kt. – „nacionalizacija“ ar bandymai tai daryti vyko nuo pat suėmimo ir tęsėsi visą klajonių po NKVD lagerius laiką. Menko išsilavinimo tardytojai, apklausinėdami sulaikytuosius, dažnai net nesuprato, kad prieš juos yra ne vokiečiai. Apklausoje vokiečių kalba KB sunkiai renkant atsakymui vokiškus žodžius, ne kartą nuskambėjo klausimas: „Kodėl jūs norite būti ne vokiečiais?“.

Sveikas, darbui tinkamas... Klodo Biurė( Claude Buret) Piešinys 1991m.

Sovietiniuose įslaptintuose NKVD archyvuose, kurie nuo 1991 metų tapo kiek atviresni istorikams ir visuomenei, išlikęs dokumentas, parodantis NKVD pareigūnų požiūrį į prancūzus ir belgus KB. Medicininės NKVD tarnybos majoras Rozenbliumas savo raporte generolui-leitenantui Petrovui 1944 m. spalio 29 d. rašė: „Spalio 28 d. į KB lagerį Rada Nr.188 iš KB lagerio Nr. 62 atvyko 144 prancūzų ir belgų KB grupė, kurie 16 dienų praleido kelionėje jai nepritaikytuose gyvuliniuose vagonuose. Visi KB apsirengę suplyšusiais vasariniais drabužiais, dauguma jų – be apatinių rūbų, kepurių ir avalynės. Išvykimo dieną jiems buvo išduotos medinės klumpės, visai neatsižvelgiant į jų kojų pėdos dydį, todėl daugumai iš jų 3 km teko eiti per sniegą basomis kojomis. Iš atvykusių KB 47 buvo visai nusilpę, 17 iš jų – iškart paguldyti į ligoninę, 4-iems iš jų diagnozuotas plaučių uždegimas. Prašau, kad kaltininkai, dėl kurių aplaidumo taip buvo suformuota KB grupė, būtų nubausti“. Tai gana retas tų laikų dokumentas, rodantis profesionalų doro mediko požiūrį į žmogaus sveikatą ir elgesį su juo, nepriklausomai nuo to, kas jis ir koks jo statusas. Deja, tai buvo greičiau šauksmas tyruose. Sovietų sąjunga nebuvo pasirašiusi 1929 metų Ženevos konvencijos, reglamentuojančios KB statusą, jų gyvenimo ir darbo sąlygas bei teises ir pareigas, tad su jais elgėsi kaip norėjo. O šiuo atveju šie žmonės buvo net ne karo belaisviai, o tik internuotieji.

Prancūzų KB sumeistrautos svarstyklės teisingoms varganos duonos riekelės dalyboms Tambovo-Rados lageryje

Tambovo-Rados lageris buvo įsteigtas 1943 metų liepos mėnesį, kai į sovietų nelaisvę pateko ar pasidavė pirmieji KB prancūzai iš Alzaso ir Mozelio sričių, prieš savo valią paimti į nacių kariuomenę. Lageris buvo įkurtas Rados miške 20 km nuo Tambovo miesto, šalia buvusių partizanų žeminių, kuriose jie slėpėsi, laikė ginklus bei amuniciją. 1943 metų rudenį šios žeminės buvo apjuostos 4 eilių spygliuotų vielų tvora, pastatyti sargybos bokšteliai, įrengta daugiau barakų ir taip įsikūrė lageris Nr. 188, priklausęs NKVD GULAG-o sistemai, kurios lageriuose stalinistinis režimas kalino ir savo šalies piliečius, vadintus „liaudies priešais“. Jos ilgis buvo apie 400 m, plotis – apie 100 m.

Šioje teritorijoje buvo įrengta apie 100 primityvios konstrukcijos medinių barakų, kurių 3/4 aukščio, apie 1,5 m buvo po žeme, o jų stogai užkloti žemėmis ir apaugę žole. Oras ir dienos šviesa į juos patekdavo tik atidarius lauko duris. 2 metrų aukščio barakuose buvo įrengti dviaukščiai mediniai gultai. Juose vienu metu gyvendavo iki 400 žmonių. Įėjimas – kaip į rūsį, leidžiantis žemyn laiptais.

„Klaipėdietis“ KB Ž. Stemberas, šioje mirties stovykloje praleidęs beveik 6 mėnesius, paliko ne tik savo prisiminimus, bet ir piešinius. Visoje stovykloje vienu metu kankinosi apie 15 tūkst. žmonių, daugumą jų sudarė prancūzai iš Alzaso ir Mozelio sričių, prieš savo valią paimti į nacių kariuomenę. Jie ir dabar Prancūzijoje bei kitur vadinami „Malgrės-nous“, t. y. „Prieš savo valią“.

1942 metų vasarą nacių valdžia okupuotose Prancūzijos Alzaso ir Mozelio teritorijose, kurias jie laikė istorinėmis Vokietijos žemėmis, paskelbė vietinių vyrų prievartinę mobilizaciją. Daugiau negu 100 tūkst. Alzaso ir 30 tūkst. Mozelio kraštų vyrų buvo paimti į nacistinės Vokietijos kariuomenę, dauguma jų pasiųsti į Rytų frontą. Kovoti prieš sovietinę armiją.

Sovietinė karinė vadovybė tai žinojo, ir prie fronto linijos į apkasus iš lėktuvų mėtė atsišaukimus, rašytus prancūzų kalba, bei galingais garsiakalbiais pafrontėje taip pat juos transliuodavo. „Bėkite rusų kariuomenės apkasų link, garsiai rėkite „Prancūzija, prancūzai, de Golis!“. Būkite tikri, kad jus supras ir sutiks išskėstomis rankomis bei suteiks galimybę prisijungti prie kovojančios Prancūzijos armijos...“. Toks atsišaukimo tekstas transliuotas 1943 metų kovo 7 dieną per Maskvos radiją prancūzų kalba.

Deja, tikrovė buvo kitokia. Įkalintieji Tambovo-Rados stovykloje Nr.188 kentė kasdienį alkį ir šaltį, buvo verčiami sunkiomis sąlygomis miške pjauti medžius, juos apdoroti. Dėl barakus užplūdusių parazitų – blusų, blakių ir žiurkių – gausos bei šalčio žmonės negalėdavo miegoti, o dieną laukė alinantis šaltis ir darbas miške. Prie to prisidėdavo ir kasdieniai 1–2 valandas trunkantys patikrinimai lauke, spaudžiant 30 laipsnių šalčiui.

P.Guifo - Prancūzijos armijos dragūnas 1930-1931 m.

Dienos maisto norma – viena-kita skurdžios duonos riekelė, peršalusių kopūstų ar burokų sriuba ir pan. – sudarė 1 tūkst. 340 kalorijų per dieną ir buvo mažesnė negu Aušvico nacių mirties stovykloje, kurios kaliniams 1944 metais priklausė iki 2 tūkst. kalorijų maisto. Praustis buvo leidžiama kartą per mėnesį 3–4 litrų talpos vandens kubilėlyje.

Duonos riekelės dalybos ir valgymas buvo ypač svarbi kalinių gyvenimo dalis. Ji buvo valgoma ant kelių pasitiesus medžiagos skiautę, kad ant jos netyčia nukritęs trupinėlis nepražūtų, o būtų surastas ir suvalgytas. Teisingam duonos padalijimui kaliniai buvo pasidarę ir svarstykles. Stovykloje kasdien 1944–1945 metų žiemą mirdavo apie 30 žmonių, dalis sunkiai sergančiųjų būdavo išvežami mirti į už 80 km įsikūrusio Kirsanovo miesto ligoninę.

Tikslus mirusiųjų skaičius nėra žinomas. Spėjama, kad nuo bado, šalčio ir ligų bei sunkaus darbo galėjo mirti nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. žmonių. Jie buvo užkasami čia pat Rados miške bendrose duobėse. Žiemą, įšalus žemei, lavonai buvo „sandėliuojami“ keliuose barakuose, kur ilgainiui vienas ant kito sukrauti suledėję kūnai siekdavo lubas. Ir tai vyko tuo metu, kai narsieji Normandijos-Nemuno aviacijos pulko lakūnai prancūzai sovietinės armijos gretose narsiai kovėsi prieš nacius, nemažai jų ir žuvo.

Tiesa, 1944 metų liepos 7 dieną 1 tūkst. 500 KB prancūzų, netrukus po sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje, buvo iš šios stovyklos išlaisvinti, per Iraną pasiekė Šiaurės Afriką, kur kovėsi už savo šalies laisvę, bet tai buvo vienintelis kartas. KB prancūzų padėties nepakeitė ir 1944 metų gruodžio 10 dieną Maskvoje generolo de Golio pasirašytas SSSR-Prancūzijos tarpvalstybinis paktas.

Prancūzai KB nacių nelaisvėje Klaipėdoje prie Šv. Jono kalnelio 1943 m. Dešinėje – P. Guifo.

Nacistinės Vokietijos kapituliacijos 1945 metų gegužės 8 dieną Tambovo lageryje sulaukė tik apie 120 iš 250 KB „klaipėdiečių“ prancūzų ir belgų, tarp jų – ir P. Guifo.

Po gegužės 9 dienos internuotųjų KB padėtis pasikeitė iš esmės. Jie išsimaudė duše, buvo perrengti naujais rūbais, sočiai pavalgydinti. Gegužės 15 dieną juos išlydint vykti traukiniu į Odesą vienas iš NKVD karininkų pasakė: „Grįžę namo neužmirškite papasakoti prancūzams, kaip tarybinė liaudis laimėjo karą“.

Kelionė traukiniu į Odesą jau buvo kitokia. Stotyse KB valgydavo kartu su juos saugojusiais kariais kareivių bei karininkų valgyklose, ir taip gegužės 28 dieną pasiekė Odesą. Deja, į paskutinį laivą „Ascanium“, išplaukusį į Marselį, P. Guifo nespėjo, tad Odesoje jis kartu su kitais KB, globojamais čia įsikūrusios Anglijos atstovybės ir tarptautinio Raudonojo kryžiaus, praleido dar beveik du mėnesius ir tik 1945 metų rugpjūčio 18 dieną traukiniu per Prahą pasiekė Paryžių. Čia Orsė (Orsay) geležinkelio stotyje buvo įsteigtas repatrijantų centras, kur jie nemokamai gaudavo tabako, pinigų, maisto ir bilietą į traukinį namo. Dabar šios buvusios geležinkelio stoties pastate įsikūręs garsus dailės muziejus.

1945 metų rugpjūčio 19 dieną Bretanės Geršo (Guerche de Bretagne) miestelyje gaudė bažnyčios varpai paskutinio namo grįžusio šio miestelio KB P. Guifo garbei, kai tuo tarpu paskutinis KB prancūzas iš sovietinės nelaisvės grįžo tik 1955 metais.

Kaip šių eilučių autoriui pasakojo P. Guifo sūnus Žakas Guifo (Jacques Guiffault), gimęs 1947 metais, jo tėvas apie nacių ir sovietų nelaisvėje praleistus metus niekada nieko nepasakojo. Tokia pat tyla buvo ir kitų grįžusių prancūzų KB šeimose, tyla ir visuomenėje, istorikų ir archyvų tyla, aukų tyla. Ji tęsėsi iki pat Sovietų sąjungos griūties, kai šiek tiek prasivėrė NKVD archyvai ir prancūzai sužinojo apie savo žemiečių, žuvusių stalininio režimo lageriuose, tragišką likimą.

Taip pasaulis sužinojo apie dar vieną stalininio režimo nusikaltimą, kurio liudininkais ir, deja, aukomis likimas lėmė tapti ir „klaipėdiečiams“ prancūzų ir belgų KB.

Autorius dėkoja Ž. Guifo už pagalbą atskleidžiant mums nežinomus istorijos puslapius.

pajurionaujienos.com

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"