TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Lituanica": ne tik nacionalinė legenda

2013 07 23 6:00
"Sieksiu pateikti išgrynintą, perfiltruotą, išanalizuotą dokumentaciją. Disertacijoje ir monografijoje neliks pagražinimų, siaubo pasakojimų", - sakė G.Sviderskytė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gražina Sviderskytė, atsakymų į daugelį klausimų apie "Lituanicos" skrydį per Atlantą ieškanti Lietuvos, JAV ir Vokietijos archyvuose, dabar rašomoje monografijoje tikisi naujais argumentais sutriuškinti kai kuriuos iki šiol sklandžiusius gandus, spėliones, prielaidas ar spekuliacijas ta tema.

Žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja, o šiuo metu - Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė, nuo 2011-ųjų pavasario pasinėrusi į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio tyrimus, su dalimi naujų atradimų, įspūdžių ir savo patirtimi nuolat supažindina internetiniame puslapyje www.lituanica-documentika.lt. Rašydama monografiją G.Sviderskytė siekia pirmą kartą nuosekliai, argumentuotai, remdamasi dokumentais, o ne prielaidomis, nuomonėmis ar spėlionėmis, supažindinti su svarbaus įvykio, kuriam šiemet sukanka 80 metų, istorija.

Prieš savaitę knygynuose pasirodė G.Sviderskytės knyga vaikams "Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda". Suvokusi, kad apie 1933 metų skrydį vaikams iki šiol nieko, matyt, nebuvo parašyta, autorė nusprendė užpildyti šią spragą ir suprantamai smalsiems jauniesiems skaitytojams papasakoti apie du lietuvių tautos didvyrius, kurių atvaizdus beveik kasdien matome, bet kol kas nesame įsigilinę į nepaprastas jų žygio ir žūties aplinkybes, painias katastrofos atomazgas. Tačiau mokslinei monografijai prireiks daugiau laiko.

Šūsnys dokumentų

G.Sviderskytė JAV nacionalinį archyvą, kuriame rado daugelį atsakymų į savo klausimus, vadina aukso kasykla. Lietuvos ir Vokietijos archyvuose doktorantė taip pat aptiko svarbių, bet dar neviešintų, įslaptintų dokumentų. Kai kurie lobiai užsidegusiai tyrinėtojai, kuri pati pilotuoja lėktuvą, tiesiog patys įkrito į rankas.

Jau turimus dokumentus G.Sviderskytė skirsto į tris šūsnis. Visa tai - neskelbta, istorikų neanalizuota medžiaga. Pirmoji šūsnis - Vokietijos ir Lietuvos oficialių "Lituanicos" katastrofos tyrimų dokumentacija. Antra krūva dokumentų susijusi su skrydžio teisiniu statusu. "Aštuoniasdešimt metų buvo užsimenama, kad lakūnai skrido lyg ir iki galo nesutvarkę dokumentų, tačiau kažkokį leidimą tarsi ir gavę. Kaip buvo iš tikrųjų, niekas juodu ant balto iki šiol nėra parašęs. Kodėl? Neturėjo reikiamų dokumentų, - pasakojo žurnalistė. - Anksčiau rašiusieji rėmėsi tuomečio Lietuvos pasiuntinio Vašingtone Broniaus Kazio Balučio spaudoje paviešintu Valstybės departamento memorandumu. Jame pasiuntinybės prašymu buvo aprašyta, kaip lakūnai bandė įteisinti transatlantinį skrydį. Subtili problemėlė - pasiuntinys puoselėjo S.Dariui tėviškas simpatijas, rūpinosi juo ne kaip oficialios diplomatinės tarnybos atstovas. Jie buvo pažįstami nuo senų laikų, bent jau nuo Lietuvos aeroklubo steigimo 1927 metais. S.Darius, atvykęs su S.Girėnu oficialiai B.K.Balučiui pranešti apie planuojamą skrydį į Kauną, siūlė pasiskraidyti ir kartu buvo pakilę virš Vašingtono."

Šis subjektyvumas, G.Sviderskytės manymu, neleido B.K.Balučiui visapusiškai ir objektyviai pažvelgti į Valstybės departamento pateiktą medžiagą. Iš memorandumo išbraukęs tas vietas, kuriose kalbama apie nepakankamas pastangas gauti leidimus, jis tarsi suformavo nuomonę, kad procedūros buvo atliekamos. Tačiau niekada nebuvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad tos teisinės procedūros buvo neatliktos, t. y. jos liko nebaigtos.

"Parsivežiau daug JAV Prekybos ir Valstybės departamentų dokumentų, palyginau juos su S.Dariaus laiškais asmeniniame lakūno archyve Čikagoje, nuosekliai atsekiau keturis mėnesius nuo 1933 metų kovo vykdytą procedūrą ir dabar galiu teigti, jog S.Darius dar liepos 13 dieną, likus pusantros paros iki skrydžio, buvo įspėtas, kad jokiomis aplinkybėmis negali to daryti. Jis ir be šio įspėjimo žinojo, ką daro, tačiau nutarė elgtis taip, kaip planavo, - kalbėjo G.Sviderskytė. - Teisinio "Lituanicos" skrydžio statuso analizė jau atlikta. Belieka išsamiai monografijoje apžvelgti turimus dokumentus."

Kas lėmė atomazgą?

G.Sviderskytė (centre) su bendražygiais ir bičiuliais - Vytauto Didžiojo karo muziejaus Restauravimo skyriaus vadove Rita Malinauskiene ir Lietuvos aviacijos muziejaus Istorijos skyriaus vadovu Gyčiu Ramoška prie restauruojamos "Lituanicos" važiuoklės. / Asmeninio albumo nuotrauka

Trečia didelė šūsnis dokumentų, į kuriuos gilinasi tyrėja, susijusi su politinėmis peripetijomis, lėmusiomis katastrofos atomazgas. Ši istorijos dalis, pasak žurnalistės, niekada nebuvo nagrinėjama, neatsispindėjo tautinėje atmintyje ir tradiciniame "Lituanicos" vaizdinyje. Kodėl? Stokojome šaltinių. "Po katastrofos kai kurie dokumentai Kaune ir JAV buvo įslaptinti. Keliasdešimt metų tyrėjai neturėjo galimybės su jais susipažinti, - tvirtino G.Sviderskytė. - Dabar, kai gaunama vis daugiau tuometinės politinės vadovybės, diplomatinių kanalų archyvinių duomenų, matyti, kuo buvo grįsta trijų valstybių - Lietuvos, Vokietijos, JAV - pirminė reakcija į "Lituanicos" katastrofą. Aiškėja, kaip oficialusis Kaunas, Berlynas, Vašingtonas tai įvertino savo vidaus ir užsienio politikos prioritetų kontekste ir kokių veiksmų ėmėsi ar nesiėmė."

Žurnalistės žodžiais, trijų valstybių sąveika buvo keistokai išgaravusi iš mūsų sąmonės. "Lituanicos" istorija taip susiaurėjo, kad žiūrėjome į ją tik kaip į nacionalinių didvyrių istoriją, kaip į Lietuvos aviacijos istorijos brangakmenį. "Iš tikrųjų ši istorija netelpa nei į nacionalinius, nei į aviacijos istorijos rėmus, - pabrėžė pašnekovė. - Tai tarptautinis įvykis, turintis rimtą politinį, teisinį, diplomatinį lygmenį ir labai didelę problematiką. Be abejo, dar yra daug nagrinėtinų aspektų, susijusių su ilgalaikėmis katastrofos atomazgomis. Pavyzdžiui, du kartus buvo atliekamos palaikų tyrimo teismo medicinos ekspertizės ir abiem atvejais dingo dalis dokumentų, atsirado prieštaravimų. Problemų kildavo ir dėl skrydžio įamžinimo. Be to, politinės įvykio traktuotės vis kito keičiantis santvarkai."

Pasak G.Sviderskytės, tos trys šūsnys dokumentų gerokai praplėtė istorijos kontekstą. Galbūt taps suprantamiau ir tai, kodėl Amerikos lietuviams iki šiol nesiseka gauti leidimo JAV išleisti pašto ženklą "Lituanicos" atminimui.

JAV reakcija

"Mano turimi duomenys, susiję su teisiniu skrydžio statusu ir politine JAV reakcija, leidžia manyti, kad iškart po katastrofos, per pirmą parą, Valstybės departamento priimta tvirta nuostata skrydžio ir lakūnų atžvilgiu keletą metų visiškai nekito. Bent jau iki 1936 metų pabaigos. Dokumentai, kuriuos teko nagrinėti JAV nacionaliniame archyve, rodo, kad visos iniciatyvos iš tikrųjų buvo atmušamos tarsi teniso kamuoliukas, nors būta viltingų pranešimų, neva Amerikos lietuviai jau išjudino Teisingumo departamentą, Senatą ar Kongresą, prisikasė iki Baltųjų rūmų administracijos. Nesvarbu, kas kreipėsi dėl raginimo inicijuoti nepriklausomą tyrimą, visi gavo vienodą atsakymą, kad JAV vyriausybė neturi galimybių kištis į šią istoriją", - atskleidė G.Sviderskytė.

Tokiai nuostatai atsirasti, pasak pašnekovės, turėjo įtakos oficialiojo Kauno siūlymas gabenti palaikus į Kauną ir ten rengti valstybines laidotuves. JAV pasinaudojo Kauno siūlymu. "Iš tos lietuvių mestelėtos sniego gniūžtės ir susiformavo didžiulis sniego kamuolys. Paskui palaikus į Kauną buvo suvežta viskas, kas susiję su lakūnais ir "Lituanica", nors tai priklausė JAV jurisdikcijai arba Amerikos lietuvių, JAV piliečių žiniai. Teisės požiūriu tai tikras kazusas, - sakė žurnalistė. - Oficialusis Kaunas, vėliau nagrinėjęs visą užvirusią košę, su parsigabentomis vertybėmis susijusius klausimus, konstatavo, kad tai iš tikrųjų sudėtingo teisinio pobūdžio problemos."

G.Sviderskytei neatrodo keista JAV nuostata iki šiol nieko nesiaiškinti šioje istorijoje, nors tokias galimybes Amerika turėjo ir turi. "Visada didžiausias prioritetas yra valstybės reikmė, o ne teisingumo paieškos, - pažymėjo ji. - Ar kalbama apie paprastą pilietį, ar apie saugumo karininką, kaip Lietuvoje. Taip jau yra. Šiuo atveju, kai kalbame apie natūralizuotus lietuvių kilmės JAV piliečius, kurių ir skrydžio statusas buvo neaiškus, JAV sprendimas nesikišti vertintinas kaip vienintelis logiškas sprendimas, kuris buvo priimtas Lietuvai pateikus skubotą pasiūlymą."

Ko nesuvokė Kaunas

Tyrėja siūlė pažvelgti ir į to meto tarptautinę situaciją, tarpvalstybinius santykius. JAV labai sumaniai ir diplomatiškai pasinaudojo Lietuvos siūlymu. Kalbant apie tuometę užsienio politiką ir Vokietijoje vykusią nacionalsocialistų vadinamąją revoliuciją, didžiąsias permainas, kurias JAV, kaip ir kitos valstybės, akylai, su dideliu nerimu stebėjo, bet tylėjo, reikia įvertinti tarptautinių santykių trapumą, tvyrojusį neužtikrintumą. "Bet kokia kibirkštis buvo nepageidaujama, - teigė G.Sviderskytė. - JAV, galbūt iš dalies pasinaudodamos išskridimo teisiniu incidentu, nuo visko diplomatiškai atsiribojo. Kai Lietuva pareiškė, kad viskuo pasirūpins, JAV ir Vokietija, kurios teritorijoje lėktuvas nukrito, mielai ir skubiai viską atidavė. Sprendimas buvo priimtas neapsvarsčius, kokios bus ilgalaikės pasekmės. Oficialusis Kaunas iškart susidūrė su begale problemų ir tik vėliau suvokė, kokią naštą užsikrovė. Parsigabendama palaikus, kaip byloja mano nagrinėti dokumentai, Lietuvos valdžia net negalvojo apie katastrofos tyrimą. Dėl politinių priežasčių ji buvo visiškai nepajėgi to atlikti, kaip ir įamžinti skrydžio ar deramai pagerbti nacionalinių didvyrių."

Pasak G.Sviderskytės, lakūnus po katastrofos ištiko gana tragiška, makabriška istorija, kuri niekaip nederėjo su jų statusu. "Nacionalinių didvyrių statusas ir katastrofos atomazga Lietuvoje buvo totaliai priešingos, - tvirtino žurnalistė. - Jų net normaliai nepalaidojo. Amžino poilsio vietoje palaikai atgulė tik ketvirtą dešimtmetį po žūties. Apie tai galima šnekėti ilgai, tačiau geriau bus po kelerių metų perskaityti knygą. Lietuvos noras surengti valstybines laidotuves, žinoma, buvo gražus gestas, tačiau tokiu būdu nuo tyrimo nusišalino JAV, kurių natūralizuoti piliečiai buvo S.Darius ir S.Girėnas, kuriose gyveno jų artimieji, skrydžio rėmėjai. JAV liko ir lakūnų tarpusavio sutartis, kurioje jie net neužsimena, kad ketina užsibūti Lietuvoje. Juo labiau nėra jokių užuominų apie "Lituanicos" padovanojimą Lietuvai." Keistokas Lietuvos politinis manevras, tyrėjos nuomone, tiesiogiai paveikė katastrofos atomazgas ir turėjo įtakos tam, kad bent jau Vašingtone katastrofos tyrimas niekada nebuvo inicijuotas oficialiu lygiu, juolab pradėtas ar atliktas.

Komisijai mechaniko neprireikė

"Šiemet bus pradėta lėktuvo nuolaužų kompiuterinė rekonstrukcija", - džiaugėsi G.Sviderskytė. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

JAV atsiribojimas istorija nėra naudingas, nes tik JAV savo žinioje turėjo visą teisinę bazę. Amerikoje gyveno ir mechanikas Viktoras Jasulaitis, ruošęs lėktuvą skrydžiui. Žurnalistė stebėjosi, kodėl Kaunui, kuris neva vykdė oficialų tyrimą, to mechaniko net neprireikė. "Jis nesislapstė, laukė, kol bus iškviestas į Kauną apžiūrėti lėktuvo nuolaužų, - pasakojo G.Sviderskytė. - Tarpžinybinė komisija Kaune, matyt, po pakartotinio Amerikos lietuvių spaudimo 1934-ųjų gegužę galutinai atsakė, kad mechaniko paslaugų nereikia, nors Kaune nebuvo nė vieno "Bellancos" lėktuvo ar transatlantinių skrydžių eksperto. Vien jau tai labai daug pasako." Anot žurnalistės, tarpukario Lietuvoje tyrėjai neturėjo šansų imtis tyrimo, nes Lietuvos valdžia buvo susaistyta vidaus ir užsienio politikos prioritetų, o pati jokių viešų komentarų ar su skrydžiu susijusių dokumentų neviešino. Inicijavo tik gandų paneigimus "Lietuvos aide".

Geriausias tyrimo galimybes, suprantama, turėjo JAV. Tačiau, pašnekovės žodžiais, žvelgiant į politines aplinkybes tampa aišku, kad federalai nebūtų buvę geranoriškai nusiteikę tokių tyrėjų atžvilgiu. "Nebent koks nors nelojalus tarnautojas būtų nutekinęs įslaptintus dokumentus, - svarstė ji. - Tarpukariu atlikti tyrimą Jungtinėse Valstijose buvo kliūčių. Po 1940 metų Amerikos lietuvių karštas interesas aiškintis "Lituanicos" katastrofos priežastis nuslopo, nes prioritetu tapo prarastas Lietuvos valstybingumas."

Tyrime buvo ir stebuklų

Po trečius metus trunkančių tyrimų G.Sviderskytė jau gali tvirtinti, kad gana miglotoje istorijoje bus panaikinta ir daugiau baltų dėmių. "Kitaip visas mano darbas būtų bergždžias", - pridūrė ji.

Kodėl nukrito "Lituanica", pasak žurnalistės, aišku - ji kairiuoju sparnu kliudė pušies viršūnę, sukdamasi smigo žemyn, nukrito ir aplaužė, kaip matyti vienoje schemoje, dar šešis medžius. Iš lėktuvo liko šipuliai. "Tik neaišku, ką "Lituanica" toje vietoje veikė. Jos ten neturėjo būti", - kalbėjo tyrėja. Atsakyti į šį klausimą, pasak jos, gali tik teorinė tikimybė, kad ims ir atsiras prapuolę lakūnų užrašai, daryti skrydžio metu ir leidžiantys nustatyti tikrąjį "Lituanicos" maršrutą. "Nors tam tikrų stebuklų atliekant tyrimą jau buvo. Pavyzdžiui, kaip iš po žemių atsirado dingę Vokietijos ir Lietuvos oficialių katastrofos tyrimų priedai. Niekas neturėjo nuovokos, kur jie galėjo būti. Kaukšt ir nugulė į mano kompiuterį, - džiaugėsi G.Sviderskytė. - Negaliu sakyti, iš kur gavau. Buvau paprašyta išlaikyti konfidencialumą. Tokia žmonių valia. Pagarba jiems, kad išsaugojo šias vertybes ir išgirdę apie tyrimą patikėjo jas man."

Kaip pasakojo būsimos monografijos autorė, Lietuvos aeroklubas rinko dokumentus iš institucijų. Gavo juos skelbdamasis, kad išleis dokumentalią monografiją apie "Lituanicą". Šio klubo iniciatyva buvo bent du kartus pradėta ir sužlugdyta. "Tikrai žinau, kad vyriausybinės institucijos perdavė klubui dokumentus, - tvirtino G.Sviderskytė. - Monografijos išleisti nepavyko, dokumentai išsisklaidė, "išsivaikščiojo" nežinomais keliais. Gali būti, kad tie dingę ir tik dabar atsiradę priedai ir yra iš tų Lietuvos aeroklubui perduotų dokumentų."

Mitai mirs lėtai

Įsigilinimas į šios Lietuvai svarbios istorijos dokumentus leido G.Sviderskytei argumentais sutriuškinti kai kuriuos iki šiol gyvuojančius pramanus, spėliones, prielaidas. "O kai kuriais atvejais dokumentai parodė, kad tam tikros abejonės yra ne iš piršto laužtos. Gandai kilo anaiptol ne be pagrindo, nors ir neatitiko tikrovės, - pridūrė ji. - Disertacijoje ir monografijoje neliks pagražinimų, siaubo pasakojimų. Sieksiu pateikti išgrynintą, perfiltruotą, išanalizuotą, patikimą dokumentaciją ir atskirti tai, kas su ja nesusiję. Nesigilinsiu į legendas, pasakojamąsias versijas, tik apžvelgsiu jas. Kai dokumentalus pasakojimas bus paskelbtas, dauguma nepagrįstų mitų, drįsčiau teigti, mirs natūralia mirtimi. Tik ne iškart, o praėjus kuriam laikui. Nereikės ginčytis ir įtikinėti. Suprantu, kad tradiciniai per 80 metų susiformavę vaizdiniai tautos sąmonėje pasikeis ne iš karto. Aš ir nesiekiu tų vaizdinių kaip kamščio iš butelio išmušti. Istorijos teoretikai yra įrodę, kad kolektyvinės atminties procesai nuo istorikų tyrinėjimų, nuo mokslo žinių tiesiogiai nepriklauso. Tai inertiška, gaivališka terpė. Tačiau, be abejo, tikiuosi, kad mano darbas bus naujas pamatas, ant kurio sluoksneliais formuosis kitokio turinio atmintis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"