TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Lituanicos" skrydis: tarp legendos ir tikrovės

2013 07 12 6:00
„Lituanica“ virš Niujorko. 1933 m. Nuotrauka iš albumo „Darius ir Girėnas. Transatlantinio skrydžio šešiasdešimtmečiui“.

Šiandien Lietuvos aviacijos muziejuje bus paminėtos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio 80-osios metinės. Ta proga prisiminkime kai kurias mūsų lakūnų žūties versijas.

"Jūsų lakūnai Darius ir Girėnas šiandien 5 val. išskrido Kaunan. Artimai 40 valandų praėjus, laukite ankstyvą pirmadienį Kaune." Tokią žinią Lietuvos konsulas Niujorke Povilas Žadeikis 1933 metų liepos 15 dieną telegrama perdavė Lietuvos aeroklubui. "Tikromis žiniomis, užvakar (t. y. 1933 VII 15) 21 val. mūsų laiku "Lituanica" yra perskridusi Niufaunlendą", - tą patį vakarą pranešė ELTA. Taip Kaune ir visoje Lietuvoje prasidėjo ilgos neramaus laukimo valandos.

Liepos 16-osios vakarą į Kauno Aleksoto aerodromą susirenka 25 tūkst. žmonių minia. Plieskia užžiebti Kauno radijo stoties žiburiai, virš miesto suka ratus karo lėktuvas. Minioje, ieškodami geriausios vietos įamžinti šį unikalų įvykį, zuja dešimtys fotografų ir kino operatorių. Laukimas ištempia minutes į valandas, tačiau "Lituanicos" kaip nėra, taip nėra... „Atskrend sakalėlis per žalią girelę“, - dainuoja minia, tačiau, tirpstant nakties valandoms daina skamba vis nedrąsiau. Brėkšta. Nuo vakaro tvenkęsi žemi debesys pagaliau praplyšta smulkiu įkyriu lietumi. Galiausiai minia, apimta slogios nuojautos, ima skirstytis.

Tą akimirką dar niekas nežino, kad „Lituanicos“ nuolaužos jau ilsisi tarp Soldino pušų. Daugelis svarsto: gal pilotai pasiklydo, gal, pasibaigus degalams, buvo priversti nutūpti ir dabar neturi kaip apie save pranešti... Tik kitą dieną į Kauną iš Vokietijos atskrieja vilties nepaliekanti telegrama ir tik liepos 17-osios vidudienį paskelbiamas tokio turinio pranešimas: „Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie 1 valandą tragingai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldino. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius.“

Atlanto nugalėtojų žūtis, likus kiek daugiau nei 600 kilometrų iki Kauno, beveik akimirksniu apaugo įvairiausiais gandais ir versijomis. Tačiau apie jas - šiek tiek vėliau. O kol kas pakalbėkime apie tai, kad nerimą keliančių ženklų buvo galima įžvelgti pilotams dar tik rengiantis pakilti iš Niujorko.

Startas

Vienas jų - neguodžiančios meteorologų prognozės. Dar liepos 15-ąją iš Paryžiaus buvo pranešta, kad Pietų Europoje prasidėjusią smarkią audrą vėjai neša šiaurės kryptimi. Niujorko aerodromo meteorologai įspėjo: skrisdami 160-180 kilometrų per valandą greičiu lietuvių lakūnai, dar nepasiekę Kauno, neišvengiamai pateks į audros spąstus. Tačiau patarimo atidėti transatlantinį skrydį pilotai nepaklausė - juk apie jį svajota ir jo laukta ištisus penkerius metus. Aerodrome "Lituanicos" startą ruošėsi užfiksuoti didžiulė minia reporterių ir fotografų. Gal vyrams nuo ilgo laukimo tiesiog trūko kantrybė? O gal pilotai tikėjosi, kad vėjas nuneš audrą kur nors kitur ir orai virš Europos pagerės? Vėlesni įvykiai parodys, jog patyrę meteorologai buvo teisūs.

Amerikos lietuviai prie skrydžiui parengtos „Lituanicos“ Niujorko aerodrome. / 1933 m. liepos 15 d. LCVA nuotrauka

Kelionės riziką didino ir tai, kad lėktuve nebuvo svarbios įrangos. Taupant pinigus atsisakyta įrengti radijo stotį, tad visas planuojamas 40 skrydžio valandų lakūnai turėjo būti vienui vieni tarp dangaus ir žemės. Navigacijos prietaisai, kuriais buvo apsirūpinusi „Lituanicos“ įgula, patys paprasčiausi - du kompasai, oktantas, pora specialių laikrodžių, žemėlapiai. Vengdami papildomo svorio vyrai nepasiėmė nei parašiutų, nei gelbėjimosi liemenių. Skrydžiui parengta „Lituanica“ ir taip jau svėrė beveik 3,8 tonos.

S.Darius ir S.Girėnas puikiai suprato, kad vien dėl šios priežasties jų kelionė galėjo baigtis nė neprasidėjusi - dėl tokio svorio lėktuvui riedant pakilimo taku galėjo perkaisti ir sprogti važiuoklės padangos, pagaliau variklis galėjo neatplėšti orlaivio nuo žemės. Abiem atvejais tai būtų baigęsi katastrofa - nuo pakilimo tako nuriedėjusi ir apvirtusi „Lituanica“ dėl milžiniško kiekio degalų būtų akimirksniu virtusi fakelu.

Ir štai 6 val. 24 min. Niujorko vasaros laiku „Lituanicos“ variklis užkaukia visa jėga. Orlaivis greitėdamas pradeda riedėti pakilimo taku. Nuščiuvusi minia stebi, kaip lėktuvo važiuoklės ratai metras po metro ryja tako betoną. Nejau nepakils? Ir tik likus trims paskutiniams metrams aerodrome susirinkusi minia atsidūsta - sunkiai nuo žemės atsiplėšęs orlaivis palengva ima kopti aukštyn.

"Lituanicos" pakilimas buvo išties rizikingas, tačiau nugalėjo lėktuvą valdžiusio S.Dariaus profesionalumas ir šaltakraujiškumas. Nevarginsime skaitytojų skaičiais, tik paminėsime, kad, atsižvelgiant į 3,7 tonos lėktuvo masę, ne itin galingam varikliui teko labai didelė apkrova. Tokią pakeltų toli gražu ne kiekvienas orlaivis. Be to, esant didelei sparnų apkrovai, sunki lyg įmirkusi kempinė "Lituanica" dar žemėje turėjo pasiekti 140 kilometrų per valandą greitį. Reikia tik įsivaizduoti, kokią psichologinę įtampą jautė S.Darius lėktuvui artėjant prie tako pabaigos ir kaip jam teko kovoti su pagunda per anksti truktelėti vairalazdę. Nėra abejonių, kad lietuviai buvo pasimokę patirties iš kitų pilotų, kai mėginimai kuo anksčiau pakelti lėktuvą nuo žemės dramatiškai sumažindavo greitį, orlaivis prarasdavo stabilumą ir skrydis baigdavosi avarija. Taigi "Lituanica", nors ir sunkiai, nors ir lėtai, bet užtikrintai atsiplėšė nuo tako ir pasuko į šiaurės rytus, Niufaundlando link.

Apie tai, kas ankštoje „Lituanicos“ kabinoje vyko nuo pakilimo iki lemtingos akimirkos Soldino miške, galima spręsti tik iš to meto orų suvestinių, šykščių įrašų žurnale ir lakūnų rankomis darytų žymų žemėlapyje: kursas, aukštis, greitis. Iš žemėlapių matyti, kad S.Darius ir S.Girėnas ketino skristi dviem lankais - Niujorkas-Londonas ir Londonas-Kaunas. Skrydžio maršrutas vedė per Airiją, Londoną, Amsterdamą ir Svinomiundę (dabartinį Svinouiscį). Tuo atveju, jei "Lituanica" atskristų į Europą kitoje vietoje, Amsterdamą arba Svinomiundę pilotai planavo pasiekti atsarginiais keliais, vedančiais per vidurio Angliją arba per Škotiją ir Šiaurės jūrą.

Nelaimės pranašai

Kurį kelią iš tiesų pasirinko lakūnai, nežinoma. Tačiau aišku viena - bent jau iki Niufaundlando jie nė per žingsnį nenukrypo nuo planuoto pagrindinio maršruto. Tai liudija faktas, kad 19 val. 10 min. vietos laiku "Lituanicos" įgula išmetė gairelę su rašteliu. Jame teigiama, jog lėktuvas "Lituanica" Nr. 688 E skrenda sėkmingai, lakūnai S.Darius ir S.Girėnas jaučiasi gerai, visiems siunčia linkėjimų ir prašo radusįjį pranešti apie tai telegrafu į Niujorką ASS'D NEWS agentūrai. Gairelė išmesta Grand Folso miestelyje, tiksliai pagal skrydžio liniją. Toks navigacijos tikslumas, turint galvoje pilotų naudotus prietaisus, negali nestebinti!

Žinoma, kad S.Darius ir S.Girėnas turėjo pasiėmę tris tokias gaireles. Bent vieną jų planuota išmesti lėktuvui pasiekus Airiją. Tačiau likusių dviejų ženklų taip niekas niekada ir nerado. Nebuvo jų ir katastrofos vietoje. Tai leidžia manyti, kad gaireles lakūnai vis dėlto išmetė. Bet kur - vargu ar kada nors sužinosime.

Atrodo, šiauštis mėgstantis Šiaurės Atlantas lietuvių pilotams nebuvo nesvetingas. Tai liudija ant skrydžio žemėlapio S.Dariaus ranka lietuviškai ir angliškai surašytos pastabos: "ramus tykus oras", "giedra", "neribotas matomumas 10 mylių", "vanduo matyti pro debesis". Vėliau pastabų beveik nebėra, tad galima spėti, kad padėtis virš vandenyno dramatiškai nesikeitė.

Bene paskutinis įrašas žemėlapyje padarytas anglų kalba - pažymėta, jog "Lituanica" skrenda virš Porkupino seklumos, maždaug už 200 kilometrų į vakarus nuo Airijos. Vadinasi, iki Europos S.Dariui ir S.Girėnui buvo likusi kiek daugiau negu valanda kelio.

Nuo tada žemėlapyje nebedaryta nei žymų, nei pastabų. Tiesa, rastuose S.Dariaus užrašuose paminėta, kad orlaivis praskrido virš šiaurinės Škotijos ir pasuko Šiaurės Vokietijos miesto Kylio link. Tokiu atveju lėktuvo kelias turėjo driektis virš Londono ir Amsterdamo, tačiau žemėlapyje nubrėžta šio kurso linija taip pat neprimarginta žymių.

Paskutinį kartą „Lituanica“ pastebėta liepos 16-ąją apie 23 val. vietos laiku virš Šiaurės Vokietijos miesto Štargardo. Tuo metu netoli Lenkijos sienos telkėsi dar Niujorke pranašauta audra, tad pilotams, matyt, teko keisti kursą ir sukti atgal, pietvakarių kryptimi. Tą akimirką iki pražūties buvo likę maždaug pusantros valandos...

Soldino apylinkių gyventojai prie sudužusios „Lituanicos“ liekanų. / Nuotrauka iš albumo „Darius ir Girėnas. Transatlantinio skrydžio šešiasdešimtmečiui“

Pirmasis katastrofos liudytojas Kudhamo miestelio gyventojas Herbertas Griebenas kitą rytą vokiečių pareigūnams pateikė tokio turinio parodymus (oficialaus dokumento vertimo kalba netaisyta): „Liepos 17 dieną apie 0.30 val. stovėjau 50 m į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžesį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kudhamm, paskiau pasukė į pietus maždaug link Rozentolio ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs per Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar ir toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1-2 min., o gal ir dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarpe kalniukų ir miškų, todėl buvo sunku nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo metu ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito.“

Sprendžiant iš šių parodymų, o svarbiausia - iš pernai gruodį spaudoje paskelbtos karo aviacijos kapitono Vlado Morkaus sudarytos "Lituanicos" kritimo schemos, prieš suduždamas orlaivis skrido puslankiu, sukdamas į kairę, tarsi pilotai būtų ieškoję tinkamos vietos nutūpti. Tam reikalui galėjo tikti netoli miško esanti lygi pievelė, tačiau lėktuvas jos nepasiekė: ankstų rytą išsiruošusios grybauti moterys aptiko miške išsibarsčiusias jo nuolaužas. Šalia gulėjo S.Dariaus kūnas, o žuvęs S.Girėnas sėdėjo kabinoje. Joje dar švietė kišeninis žibintuvėlis. Sustojęs laikrodis rodė 36 minutes po vidurnakčio, taip pažymėdamas katastrofos laiką.

Šaudė ar nešaudė?

Netrukus po nelaimės ėmė sklisti įvairiausi gandai. Kalbėta, kad nuo kurso nukrypusią ir netyčia virš Berlincheno stovyklos atsidūrusią „Lituanicą“ pašovė vokiečių kareiviai. Dar fantastiškesnė versija buvo keliama Klaipėdos krašto komendantui adresuotame ir vėliau aviacijos viršininkui persiųstame anoniminiame laiške. Šiame penkių puslapių mašinėle rašytame dokumente įrodinėjama, kad „Lituanicos“ sistemas sutrikdė vokiečių leidžiami elektromagnetiniai spinduliai. Netrukus jau ir vaikai ėmė dainuoti liūdną dainelę: "Vokiečiai begėdžiai negerai padarė, Darių ir Girėną į kapus nuvarė..."

Kalbas apie šaudymą ypač paskatino tokią versiją paskelbusi Prancūzijos kairioji spauda ir vokiečių opozicijos laikraščiai, kurie, suprantama, nejautė jokios simpatijos Vokietijoje šeimininkavusiems naciams. Šių publikacijų toną iš karto pasigavo ir Amerikos lietuvių laikraščiai. Pašovimo versiją gynęs buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Petras Jurgėla Čikagos laikraštyje "Margutis" netgi spėjo, kad vokiečiai specialiai keršijo S.Dariui, dalyvavusiam 1923 metų Klaipėdos sukilime. Žinoma, tokios versijos nė nevertėtų imti domėn, tačiau ji puikiai parodo, kokių neįtikimų samprotavimų galima sulaukti ilgai tylint oficialiems tyrėjams. Tai patvirtina ir Lietuvos pasiuntinio Vašingtone Broniaus Kazio Balučio pranešimas užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui. Jame sakoma: "Minia negali ramiai laukti, kol užsibaigs ilgas tyrinėjimas. Ji turi būti penima. Jeigu jai nebus duodama žinių, ji pati pasigamins gandų, - kaip iš tikro ir yra…“

Vis dėlto 1933 metų spalio 9 dieną "Lietuvos aide" paskelbtose katastrofos priežasčių tyrimo komisijos išvadose apie tai, jog lėktuvas galėjo būti pašautas, nekalbama. Pilotų kūnus tyrę žymūs profesoriai Kazimieras Oželis ir Jurgis Žilinskas teigė neradę juose jokių šautinių žaizdų. Kulkų pėdsakų lėktuvo nuolaužose neaptiko ir aviacijos inžinieriai. Galiausiai komisija priėjo prie išvados, kad katastrofa įvyko dėl blogų oro sąlygų ir nedidelių variklio darbo sutrikimų.

Tačiau oficialios komisijos išvados įtikino toli gražu ne visus. Pašovimo versija liko gyvuoti ištisus dešimtmečius, jos šalininkų yra ir šiandien. Ypač aktyviai ji buvo propaguojama sovietmečiu. Štai 1983 metais minint skrydžio 50-metį sukurtame dokumentiniame filme "Lituanicos" sparnai" buvęs aviacijos kapitonas Simas Stanaitis be užuolankų teigia: "Vokiečiai, be abejo, pyškino į juosiuos, jau čia tai šito nepaneigsi“, nors čia pat priduria jokių įrodymų tam neturįs. Apie neva lėktuvo nuolaužose rastas "kulipkas" užsimena ir kitas filmo kūrėjų pašnekovas - buvęs aviacijos dirbtuvių vadovas Antanas Gavelis. Tačiau ar galima tuo tikėti, jei tikrai žinoma, kad aviacijos dirbtuvėse "Lituanicos" nuolaužos atsidūrė tik praėjus geram pusmečiui po katastrofos? Iki tol jos buvo eksponuojamos Karo muziejuje ir niekas jokių "kulipkų" nerado. Gal filmo kūrėjų kalbinti garbaus amžiaus vyrai tiesiog šnekėjo tai, ko reikėjo sovietiniams ideologams: dėl visko kalti naciai ir bloga Antano Smetonos valdžia?

S.Dariaus ir S.Girėno laidotuvių procesija Kaune. / LCVA nuotrauka

Pašovimo versija dažniausiai siejama su tuo, kad kursą pakeitusi "Lituanica" praskrido visiškai arti Berlincheno stovyklos, ir dar pasišvietė bengališkomis ugnimis. Nemėgindami nei patvirtinti šios versijos, nei paneigti, vis dėlto turime atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių.

Tragedija įvyko 1933 metų vasarą, kai Adolfas Hitleris dar nebuvo Vokietijos fiureris, tik reicho kancleris. Nacionalsocialistų partija tuo metu dar nebuvo priėmusi vadinamųjų Niurnbergo įstatymų, įteisinusių žydų persekiojimą. Be to, žydus į koncentracijos stovyklas imta gabenti 1938-aisiais, o masinės jų žudynės prasidėjo tik Antrojo pasaulinio karo metais. 1933-iaisiais Vokietija dar su niekuo nekariavo, tad jos teritorijoje nebuvo ir karo belaisvių. Kitaip sakant, Berlinchenas tuo metu nebuvo ir negalėjo būti mirties stovykla, kurią reikėjo itin kruopščiai slėpti nuo pašalinių akių. Atsižvelgiant į tai, kad vokiečiai patys jį vadino savanorių darbininkų stovykla, galima daryti išvadą, jog šis objektas blogiausiu atveju buvo panašus į lietuvišką priverčiamųjų darbų stovyklą Dimitrave. Ar jame galėjo būti sargybos bokšteliai su kulkosvaidžiais? Pagaliau, net jei ir buvo, ar drausmingi vokiečių kariai būtų savavališkai šaudę į neatpažintą orlaivį? Kitaip negalėjo būti, nes kol stovyklos apsauga būtų pranešusi apie "Lituanicą" savo vadovybei ir gavusi įsakymą lėktuvą numušti, apšaudomame plote jo nebūtų likę nė padujų. Gal kareiviai turėjo įsakymą numušti bet kokį lėktuvą? Tačiau tam turėjo būti ypač svarbių priežasčių, tik mes apie jas nieko nežinome.

Bet gal "Lituanica" buvo apšaudyta ne iš Berlincheno? Tada kas galėjo tai padaryti, jei priešlėktuvinės gynybos dalinių Vokietija tuomet dar neturėjo ir pagal Versalio sutartį negalėjo turėti? O numušti virš žemų debesų naktį 180 kilometrų per valandą greičiu skrendantį nedidelį lėktuvą paprastu kulkosvaidžiu - beveik neįmanoma. Nebent tas orlaivis skristų labai žemai ir dar palei pat ugnies tašką. Tačiau net ir tuo atveju patyrę pilotai galėjo nesunkiai pasitraukti iš nedidelės apšaudymo zonos.

Na, bet jei į "Lituanicą" tikrai buvo šaudyta ir dar pataikyta į pilotus, kyla klausimas, kaip sužeisti lakūnai sugebėjo nuskristi dar 35 kilometrus ir, leisdamiesi virš Soldino, atlikti sklandų kairiojo sparno viražą? Galų gale ar šaudant iš apačios nebūtų buvę pataikyta į papilvėje esančią kuro talpyklą (ji būtų užsiliepsnojusi) arba variklį, kuris, atsižvelgiant į konstrukciją, būtų neišvengiamai sustojęs? Tačiau prieš pat katastrofą liudytojas aiškiai girdėjo "Lituanicos" variklio burzgimą. Be to, ir oficialiose komisijos išvadose teigiama: "Katastrofos momentu motoras dar sukosi, apie ką galima buvo spręsti iš propelerio įvorės, kurion buvo įsukta su didele jėga medžio pluoštai." Taigi turėdami galvoje, kad komisija nei lakūnų kūnuose, nei lėktuve kulkų pėdsakų nerado, apšaudymo versiją kol kas turime palikti ramybėje.

Ir didvyriai gali suklysti

O dabar grįžkime prie oficialių komisijos išvadų, kuriose sakoma, kad "Lituanica" sudužo dėl prastų oro sąlygų ir nedidelių variklio sutrikimų. Dėl orų lyg ir viskas aišku: "Oras nelaimės vietoje buvo skridimo atžvilgiu labai blogas: lynojo, buvo žemi debesys, vietomis rūkas ir labai tamsu. Soldino apylinkėse naktį iš liepos 16 į 17 d. audros nebuvo, bet Dancigo rajone buvo audringa".

Čia reikia prisiminti seną tiesą, kad aviacijos katastrofų beveik niekada nesukelia tik viena kokia nors priežasties - jas paprastai lemia visa virtinė aplinkybių, gedimų ar klaidų. Iš komisijos išvadų matyti, jog antras lemiamas veiksnys buvo variklio problemos. Rašoma, kad "Lituanicos" benzino filtras ir karbiuratorius rasti gerokai užteršti aliuminio "rūdžių, prisirinkusių iš aliumininių bakų. Šis filtrų užteršimas nebuvo pakankamas, kad motoras visiškai sustotų veikęs, bet galėjo sukliudyti normalų motoro veikimą tiek, kad jis negalėjo dirbti pilnais apsisukimais."

Taigi variklio sutrikimai S.Dariui ir S.Girėnui niekaip nebūtų leidę pakilti virš Dancigo (dabartinio Gdansko) apylinkėse siautusios audros. Tikėtis, jog defektas pasitaisys savaime, jie taip pat negalėjo. Suprasdami, kad toliau bus dar blogiau, lakūnai, pasak ekspertų, "praskridę apie 80 kilometrų Kauno kryptimi, buvo priversti dėl kalbamų priežasčių pasukti atgal ir skrido Berlyno link ieškodami nutūpimo vietų".

S.Darius ir S.Girėnas prieš skrydį. / LCVA nuotrauka

Galiausiai išvadose sakoma, kad "lakūnai, pastebėję ties Kuhdamo kaimu šviesesnę vietą, norėdami įsitikinti, ar tai nėra tinkama vieta nusileisti, padarė labai žemai ratą, kuris buvo tragiškas. Dėl labai blogo matomumo, tamsios miglotos nakties, nuovargio jie per posūkį pateko virš išsikišusių medžių viršūnių ir lėktuvas visu smarkumu kirsdamas medžius nuėjo žemyn. Jėga, kuria lėktuvas susidavė į medžius, buvo taip didelė, jog nėra abejonės, kad tai atsitiko ne tūpiant, bet skridimo metu, apsirikus aukštyje".

Paskutiniai du citatos žodžiai atsargiai nurodo ir galimą pilotų klaidą, tačiau daugiau apie žmogiškąjį veiksnį išvadose neužsimenama. Kaip nekalbama ir apie galimas prietaisų paklaidas. Tuo metu vokiečių pateiki duomenys liudija apie atmosferos slėgio skirtumą Niujorke ir katastrofos vietoje. Vadinasi, lėktuvo aukštimatis galėjo rodyti didesnį aukštį nei tas, kuriame iš tikrųjų skrido „Lituanica“ prieš kliudydama Soldino pušų viršūnes.

Kita vertus, lieka neaišku ir kas - S.Darius ar S.Girėnas - valdė lėktuvą tą lemtingą akimirką. Iš katastrofos vietoje rastų pilotų kūnų padėties galima daryti prielaidą, kad S.Darius tuo metu mėgino kažką pasišviesti žibintuvėliu, o šturvalą laikė S.Girėnas, kuris buvo kur kas mažiau įgudęs skristi vien pagal prietaisus. Tokiu atveju būtų galima beveik neabejoti, kad prie katastrofos prisidėjo ir piloto klaida. Tačiau ši prielaida reikalauja visiškai neginčijamų įrodymų.

Kita vertus, net ir kalbos apie galimas lakūnų klaidas jokiu būdu nemenkina S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbio, įkvėpusio ne vieną lietuvių kartą. Taip, bėgantys metai vis retina šių dramatiškų įvykių liudininkų gretas ir vis labiau tolina mus nuo gražios legendos apie pašautus Lietuvos sakalus. Tačiau taškas mūsų didvyrių istorijoje dar nepadėtas. Atsakymai į daugelį iki šiol neatsakytų klausimų tyrinėtojų tebelaukia atviruose archyvuose, pagaliau atsiveria ir privačių dokumentų saugyklų durys. Tad beveik nėra abejonių, kad "Lituanicos" istorija anksčiau ar vėliau nušvis naujomis spalvomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"