TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Nė vieno kapo neturim...“

2014 09 19 6:00
Stanislovas Bidva su seserimi Elena. Asmeninio albumo nuotraukos

Kasmet Anapilin išeina vis daugiau sovietų tremtį, okupantų represijas ir patyčias patyrusių kankinių. Tremties istorijos, žmonių vargai, badas, mirtys gali nugrimzti į užmarštį. Todėl tik vertingesni tampa dar likusiųjų gyvų lūpomis ištarti ir užrašomi kraupios praeities liudijimai.

Sovietinės okupacijos randai dažniausiai suvedami į statistiką ir skaičius: pavardės miške žuvusių partizanų, konclagerių neištvėrusių žmonių, tremtinių, sunaikintų kaimų pavadinimai ir pan. Kai kurie represuotieji nenoriai kalba apie savo praeitį, sakydami, kad visų jų likimas buvo panašus: neįtikę raudoniesiems okupantams, jie buvo priversti palikti savo namus, kęsti šaltį, badą ir stebėti, kaip greta viena po kitos geso likimo draugų gyvybės. Tačiau teroras, represijos, badas, tremtis – į istorijos vadovėlius įtrauktos sąvokos – neperteikia tikrosios šių žodžių prasmės. Tik konkretūs pasakojimai gali atskleisti visas kančias, kurias dėl okupacijos patyrė lietuviai.

Vienas tokių kankinių - Stanislovas Bidva, Telšiuose gyvenantis tremtinys. Jis pasitiko mus šypsodamasis, išdidžiai rodydamas ant sienos pakabintą įrėmintą Dalios Grybauskaitės padėką už palaikymą ir vieną po kito laidė juokelius. Tik pokalbiui pakrypus apie praeitį, šypsena Stanislovo veide užgeso.

Kelias į tremtį

„Gimiau 1933 metų rugpjūčio 1-ąją Viekšnalių kaime. Turėjau keturis brolius ir dvi seseris, tėvai buvo ūkininkai. Neturėjom daug žemės, iš pradžių 17 ha, vėliau tėvas gavo dar gabaliuką, nes buvo savanoris ir dalyvavo atsiimant Klaipėdos kraštą.

Žemė nebuvo labai gera, 4 ha sudarė durpynai, tad veikiausiai bolševikai mūsų ir nebūtų kliudę. Tačiau kaimynas norėjo gauti mūsų trobą – archyve perskaičiau, kad jis paskundė komunistams, jog mano tėvukas buvo šaulys ir savanoris. Dėl šios priežasties tėvas buvo pirmąkart areštuotas, bet vėliau paleistas. Paskui jis ėmė slapstytis su ginklu, tapo partizanu. Tačiau ilgai nepartizanavo – netoli Janapolės, lankydamasis pas brolį, pateko į pasalą, vieną stribą peršovė, buvo paimtas gyvas ir kalinamas Telšiuose.

Tėvas, Lietuvos kariuomenės savanoris Kazimieras Bidva.

1945 metų liepos 23-iosios rytą į mūsų namus prisistatė stribai ir enkavėdistai, apie 15-18 žmonių, visi ginkluoti. Jų mašina įklimpo, tad dalį kelio įveikė pėsti. Namuose tuomet nebuvo tėvo (jis jau buvo areštuotas) ir vyriausio brolio, išvykusio aplankyti tėvo kalėjime. Kareiviai mus išsivedė, neleido nieko pasiimti, stribokai tik vėliau atvežė šiek tiek drabužių. Turėjome mėsos, kitokio maisto, tačiau viskas liko namie. Išėjus į lauką kareiviai suformavo koridorių – mus vedė viduriu, iš šonų ėjo keturi automatais ginkluoti kareiviai, iš galo – karininkas su brauningu. Nuėjus iki mašinos, jie kurį laiką ją traukė iš purvyno, o mes klūpojome prie koplytėlės ir meldėmės. Ten iškrito pirmosios ašaros.

Popiet jau buvome Telšiuose, o paryčiais mus susodino į traukinį vežti į Sibirą. Vagonas buvo mažas, gyvulinis, langai užkalti. Jame jokių gultų nebuvo: kiek grindų užsėdai, tiek sau vietos ir turėjai. Daugiau laisvos vietos, išskyrus angą tualetui, nebuvo. Visi sukišti į vagoną žmonės buvo iš Telšių rajono: su mumis kartu buvo tremiami ir trys tėvo pusbrolio vaikai, apie 90 metų turinti senutė su 6-7 mėnesių anūkėliu, du paaugliai - iš viso apie 20 žmonių.

Pirmąkart traukinys sustojo po dviejų parų, kažkur prie Leningrado. Atidarė duris, leido pasisemti šalto vandens. Turėjome kibirų, tačiau visus atėmė, paliko tik du – tiek vandens davė visam vagonui, tad kiekvienas gavome maždaug po puodelį. Iki tol nieko nedavė. Kitoje stotelėje davė jau karšto vandens ir vežė toliau. Vėliau sąstatas buvo padalytas į dvi dalis – pusę nuvežė prie Laptevų jūros, kitus, tarp jų buvo ir mūsų šeima, – į Vorkutą.

Komendanto savivalė

Vorkutoje buvo apleistas lageris, jo barakuose mus ir apgyvendino. Nemažo, apie 50 metrų ilgio, pastato viduje buvo tik vieni šalia kitų sustatyti gultai, laisvos vietos nebuvo. Gyvenvietę sudarė valgykla, kepykla ir keturi barakai. Visi nesutilpom, tad kai kurie tremtiniai buvo pervežti toliau. Po kelių dienų atėjo administracijos atstovai, visus surašė, išdalijo maisto korteles, pagal kurias kiekvienam mūsų priklausė ne tik 400 gramų duonos, bet ir džiovintų bulvių, pusė kilogramo cukraus, kruopų.

Tačiau pirmus metus negavome nieko, tik duonos. Beje, gyvenvietėje visi buvome lietuviai. Nors atvažiavome dar vasarą, tačiau ten jau buvo ruduo ir gąsdino šaltis, naktimis būdavo šalnų. Vis dėlto storesnių apklotų nedavė, kas ką turėjo, su tuo ir vertėsi. Taip išgyvenome pusę mėnesio, paskui visus pradėjo varyti į darbą. Pirmas darbas vaikams buvo rišti beržines šluotas. Aš jau buvau karves ganęs, tad kas man čia – surišti šluotą. Surišau gražią šluotą, tačiau brigadininkui neįtikau, gavau nurodymą prilaužyti 4 kilogramus šakų ir surišti į vieną ryšulį, esą tai - jau šluota. Rudenį atvežė arklius iš Vokietijos ir tomis šluotomis juos šėrė.

Kadangi augmenija ten buvo skurdi, beržai neturėjo daug lapų, tad mes, vaikai, dirbome tik kelias dienas. Daugiau į darbą mūsų nebevarė, pasiuntė į kaimo mokyklą. Nė vienas nemokėjome rusiškai, bet kažkaip po truputį pramokome. Buvo trys mokytojos, viena atvažiavusi iš Leningrado. Įdomu buvo tai, kad prieš šventes ji nuolat meldėsi už Leniną. Mokykla nebuvo labai toli nuo barakų, į ją beveik visą žiemą ėjau basas – atvažiavau su bateliais, bet juos kažkas nudžiovė.

Gyvenvietėje beveik nebuvo vyrų, vien moterys. Netoli barakų buvo pasodintas hektaras bulvių, jos veikiausiai buvo skirtos visiems, bet neužaugo ir buvo užsnigtos. Slapčia eidavome jų pasikasti iš sniego - sušalusių, riešuto dydžio. Tas bulvių laukas buvo priešais komendanto, turinčio palaikyti tvarką, langus, tad vieną kartą jis mus pamatė ir ėmė šaudyti. Tąkart nušovė du vaikus.

1946 metais tame lauke buvo pasodintos ropės, bet jos irgi neužaugo, užšalo. Komendantas tada jau mus vaikydavo pasibalnojęs arklį: jei suspėdavai įbėgti į mišką – gerai, jei ne – jis kirsdavo pagaliu taip, kad nebeatsikeldavai...

Žmonės išmirė nuo šiltinės ir tymų

1946 metais tremtyje po epidemijos, nusinešusios mamos ir vyriausiojo brolio gyvybes, daryta nuotrauka. Viršuje, dešinėje – Elena ir Stanislovas, vieninteliai iš tremties grįžę deportuotieji.

Mama dirbo miške, pjovė medžius. Ji, kaip dirbanti, per dieną gaudavo litrą sriubos ir 700 gramų duonos. Jei įvykdydavo darbo normą, gaudavo kilogramą duonos, tačiau to padaryti buvo beveik neįmanoma – trys moterys per dieną turėjo supjauti dvylika kubinių metrų medienos, o prisnigus per du metrus nukirstos eglės sniege tiesiog prasmegdavo - neatsikasus jų buvo neįmanoma rasti. Kitos moterys nupjautą medieną turėjo vežti prie upės, apie 4-5 kilometrus. Oro temperatūra nuolat laikėsi žemiau nulio. Kad nenušaltų kojų, mama apsivyniodavo jas apklotu ir užsipildavo šalto vandens, mat buvo girdėjusi, kad tokiu būdu "apsirengus" nebus taip šalta.

Į Vorkutą mus atvežė rugpjūčio pabaigoje, o jau vasarį mama mirė - ilgiau neištvėrė. Į mūsų stovyklą įsismelkė šiltinė, ir beveik visi suaugę žmonės išmirė. Mano šešiolikmetis brolis po šiltinės susirgo džiova ir taip pat netrukus mirė, tad Sibire likome penkiese. Maždaug tuo metu mirė ir tėvas, nors jam net nesudarė bylos, bet taip pat išvežė į lagerį. Ten jis išgyveno tik pusantrų metų, mat ir anksčiau turėjo bėdų dėl skrandžio.

Likę penkiese eidavome į kepyklą pjauti malkų, bandydavome gauti bent gabaliuką duonos. Po šiltinės epidemijos stovykloje buvo likęs vos vienas kitas suaugęs žmogus, tad barakuose gyvenome beveik vien vaikai. Tačiau 1946 metų žiemą išmirė ir vaikai – jie susirgo tymais. Iki šios epidemijos mokyklą lankė apie 130 vaikų, po jos beliko 30 ar 40. Mirė ir mano sesuo bei du broliai (Petrui buvo vos treji), tuomet likome dviese – aš ir sesuo Elena.

Iš tremties savo brolį ir seserį parsivežęs brolis Juozapas Bidva apie 1947 m.

Tremtyje mums leido rašyti laiškus į Lietuvą, palaikėme ryšį su vyriausiu broliu Juozapu, gimusiu 1927 metais, išėjusiu aplankyti tėvo ir taip išvengusiu Sibiro. Jis po mamos mirties mums parašė, kad atvažiuos pas mus į Vorkutą. Broliui prižadėjus atvažiuoti, likome Vorkutoje, nors Pečioroje buvo vaikų namai, ir mes galėjome į juos keltis.

Prieš pat 1947-uosius Juozas gavo pinigų iš Žemaitijos partizanų ir ištesėjo žodį, jo kelionė truko apie tris mėnesius. Jis atvažiavo su dviem seserimis Rimeikaitėmis ir vienos jų vaiku. Labai džiaugėmės, tačiau džiaugsmą temdė liūdesys dėl to, kad brolis nesuspėjo anksčiau – prieš pat jam atvykstant palaidojom paskutinius broliukus.

Broliui atvykus nuvažiavome į Kaniną, prašėme, kad mus išleistų, bet viršininkas broliui pasakė, kad galėtų išleisti, jei šis parodys, kiek uždirba, ir įrodytų, kad gali mus išlaikyti.

Pabėgimas

Tada nutarėme bėgti ir į Lietuvą grįžti nelegaliai. Tačiau bet koks išsamesnis patikrinimas būtų reiškęs mūsų plano žlugimą, tad stengėmės kuo mažiau dėmesio atkreipti į save. Sutarėme, kad pasidalysime į grupeles: vieni į traukinį įlips ankstesnėje, Talos stotyje, o kiti – vėlesnėje, Ribnicos. Tačiau broliui nepavyko įlipti į traukinį, mat šis buvo perpildytas. Mes į tą traukinį taip pat neįlipome, tik įsiprašėme į vėlesnio traukinio garvežį. Brolis su viena iš Rimeikaičių nusprendė, kad mes irgi neįlipome į traukinį, tad grįžo atgal į barakus ir, aišku, mūsų ten nerado.

Galutinėje stotyje buvo nakvynės namai, į juos mus priėmė. Mudu su Elena užkalbino kariškis, pradėjo klausinėti, kaip mes, du vaikai, žiemą čia atsiradę. Atsakėme, kad važiavom aplankyti mamos. Neturėjome maisto, tad kai kariškiai valgydavo, išeidavome už durų ir verkdavome: brolis nežinia kur, neturime nei pinigų, nei maisto, nei namų. Dieną naktį bėgdavome į stotį, pasitikdavome kiekvieną traukinį.

Tuo metu brolis, neradęs mūsų barake, grįžo į stotį ir bandė važiuoti paskui mus. Tačiau kelionė užtruko, mes jo laukėme apie tris paras. Minėtas karininkas mus stebėjo, o atvažiavus Juozui prisipažino, kad jei jis nebūtų taip greitai atvažiavęs, būtume atsidūrę milicijoje, taigi būtume grąžinti į Vorkutą.

Susitikę su broliu tęsėme kelionę, o ji buvo ilga. Broliui ir Rimeikaitei teko važiuoti ant traukinio stogo, apsikabinus kaminą, nes jie nebeturėjo galiojančių bilietų. Mes stengdavomės įsitaisyti kuo aukščiau, kad tik nepaprašytų dokumentų. Brolis dar turėjo šiek tiek pinigų (jie baigėsi, rodos, Leningrade), tad nupirko duonos ir davė po gabaliuką. Tačiau buvo neįmanoma jos kramtyti, tik žįsti – smėlis vietoj miltų.

Klajonės po Lietuvą

Stanislovas Bidva prieš kariuomenę. 1952 m.

1947-ųjų kovo pabaigoje grįžome į Lietuvą. Artimųjų beveik nebeturėjome, visi tėvo broliai buvo šauliai arba savanoriai, tad jie nukentėjo nuo represijų. Brolis netrukus išėjo pas partizanus ir dažnai važiuodavo į Sibirą parsivežti partizanų šeimų, joms padėti. Jis pasiskolindavo likusiųjų Lietuvoje pasus, su jais tremtiniai grįždavo į tėvynę. Buvo parvežęs ir vieną moterį iš Upynos, tačiau saugumas ją išaiškino, ji papasakojo, kaip grįžo. Taip Juozas buvo suimtas, tačiau pabėgo. Tada jam nebeliko nieko kita, tik eiti į mišką. Nuo to laiko jį mačiau tik porą kartų. Juozas žuvo 1949-ųjų rudenį netoli Kuršėnų.

Sesuo liko gyventi Telšiuose pas tetą. Ji neturėjo savo vaikų, tad Eleną priėmė. Tuo metu aš kurį laiką keliavau per kaimus, prisiglausdamas tai šen, tai ten. Ganiau karves Paliepiuose pas Grabliauskienę, bet vėliau ir ją išvežė į Sibirą. Paskui gyvenau pas mamos seserį, dar kai kur. Vėliau grįžau į Viekšnalius, apsistojau pas Lukšienę. Kai gyvenau pas ją, atvažiavo kareiviai jos ištremti, o man liepė pakinkyti arklius. Tuomet jau supratau rusiškai ir išgirdau, kad mane nori išvežti kartu. Pabandžiau išeiti, bet jie neišleido. Pasakiau, kad arkliai nepririšti, mane išleido jų pririšti, ir aš pabėgau. Kur galėjau pasislėpti? Nubėgau į kapines, atsisėdau prie paminklo ir užmigau.

Partizanų ryšininkas

Vos grįžęs į Lietuvą užmezgiau ryšius su partizanais, tapau ryšininku. Nešiodavau laiškus, maistą, ginklus. 1947 ar 1948 metais su dar vienu ryšininku prisiekiau Žagrakalnyje, pas Jokubauskį bunkeryje. Pasižadėjau tarnauti Dievui ir Tėvynei bei nieko neišduoti, pasirinkau slapyvardį Našlaitis. Vietos partizanams tuomet vadovavo Vladas Montvydas-Dėdė.

Stanislovas Bidva 1953 m. (iš kariuomenės atsiųstas atvirukas).

Trejus metus gyvenau pas tėviškės kaimyną Praną Kojelį, virdavusį šnapsą. Pas jį ateidavo ir stribokų, ir partizanų, mat šnapsą gerdavo ir vieni, ir kiti. Kartą susiklostė kurioziška situacija: tuo metu, kai pas P. Kojelį partizanai valgė kambaryje, atėjo ir stribokų. Šeimininkas nusivedė partizanus į kitą trobos galą, o stribus priėmė jo žmona. Ir vieni, ir kiti žinojo, kad namuose yra ir kitokių svečių, tačiau nieko nedarė. Mat apsilankymo tikslas buvo maistas ir šnapsas, bet ne mirtis. Tik vėliau, kai ir stribai, ir partizanai prigėrė degtinės bei taikėsi vieni kitus iššaudyti, buvo daug baimės, kol vyrai išsivaikščiojo.

Stanislovas Bidva 1954 metais kariuomenėje, vilkintis sovietų armijos uniforma.

Stribai dažnai lankėsi pas P. Kojelį, tad pernelyg jo nepurtė, o ir manęs neįtarė esant partizanų ryšininku. Tačiau kartą užėję stribokai užsimojo paieškoti kaltųjų, klausė, kas verda šnapsą. Susimerkėme su šeimininku, ir aš prisiėmiau kaltę, o jis apsimetė nieko nežinančiu kvaileliu. Pranas jau buvo gerokai vyresnis, tad norėjau jam atsidėkoti. Juk pas jį ilgai gyvenau, be to, čia lankydavosi partizanai, buvo bunkeris. O aš vis tiek gyvenau nelegaliai, neturėjau dokumentų, tad būčiau turėjęs ir toliau slapstytis.

Taigi kaip kriminalinis nusikaltėlis gavau pusantrų metų lagerio Tatarijoje. Tačiau ten praleidau tik pusę metų (mirė Stalinas), tad netrukus grįžau. Grįžęs norėjau gyventi ramiau ir užsirašiau į armiją, susitvarkiau dokumentus. Po dvejų metų kariuomenės saugumas manęs daugiau nekliudė. Sukūriau šeimą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę su seserimi tris kartus nuvažiavome į Vorkutą, pastatėme atminimo kryželius, tačiau nė vieno iš artimųjų kapo neturime, juk tuomet laidodavome po 10 žmonių vienu metu, o išmirė beveik visas lageris... Tad belieka melstis ir drauge su artimaisiais statyti paminklus tremtinių kančioms ir partizanų žygdarbiams atminti.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"