TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„O pasakyk, tamsta, kur mūs Lietuvoj negražu?”

2014 02 07 6:00
J.Balčikonis (dešinėje) su škotu prof. Viktoru Holtumu. 1967 m. Julijonos Ruzaitės asmeninio archyvo nuotraukos

1969-ųjų vasario 5 dieną užgeso vieno didžiausių lietuvių kalbos mylėtojų profesoriaus Juozo Balčikonio gyvybė. Minint 45-ąsias kalbininko mirties metines prisiminimais apie profesorių sutiko pasidalyti jo dukterėčia Julijona Ruzaitė, didžiąją dalį jaunystės globota J.Balčikonio.

Prof. J.Balčikonis dažniausiai prisimenamas kaip kalbininkas, tačiau šįkart norėčiau pasiūlyti kiek nuošalyje palikti akademinę profesoriaus veiklą ir pažvelgti į jo gyvenimą kitu aspektu. J.Balčikonis buvo ne tik didžiulis kalbos mylėtojas, bet ir vienas garsiausių tautiškumo skatintojų tiek tarpukario Lietuvoje, tiek sovietmečiu. Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos daugelis lietuvių intelektualų pasitraukė į Vakarus, retas kuris liko Tėvynėje. J.Balčikonis buvo vienas iš saujelės inteligentų, kurie net okupacijos metais išsaugojo stuburą, nėjo į kompromisus su sovietų valdžia. Jis savo gyvenimą skyrė Lietuvai.

Nuo žandarų slėpė ir A.Sniečkų

J.Balčikonis gimė 1885-ųjų kovo 25 dieną valstiečių šeimoje Ėriškiuose, Panevėžio apylinkėse. Nuo pat vaikystės linko prie mokslo. Ūkio darbai jam buvo antraeilis dalykas, kur kas labiau patiko skaityti knygas. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu skaityti lietuviškai išmokė daraktorė Vincenta Kraniauskaitė. 1898 metais jis įstojo į Panevėžio realinę gimnaziją, ten susidomėjo lietuvių kalba ir pasirinko filologijos studijas Peterburgo (Petrapilio, kaip pats vadino) universitete. Tiesa, iškart įstoti nepavyko, nes reikėjo išlaikyti senosios graikų kalbos egzaminą, o jos J.Balčikonis nemokėjo. Tad metus studijavo teisę. Per tą laiką pasirengė graikų kalbos egzaminui ir įstojo į Slavistikos skyrių. J.Ruzaitė prisimena, kad J.Balčikonis nuolat kartodavo, jog "Petrograde šeimininkė nemokėjo tinkamai ruošti maisto ir sugadino jam skrandį". Dėl to visą likusį gyvenimą jis turėjo griežtai prisižiūrėti, ką ir kada valgo, buvo vegetaras ir labai vertino kaimišką maistą.

Bitininkystė – dar viena didžiojo kalbininko aistra.

Baigęs studijas J.Balčikonis kurį laiką dirbo mokytoju. „Atrodo, 1916 metais jį atkėlė mokytojauti į Voronežą. Ten, neaišku, ar iš to daug gero išėjo, jis išgelbėjo Antaną Sniečkų nuo žandarų. J.Balčikonis tuomet buvo atsakingas už mokinių bendrabučius ar kažką panašaus, tad žandarams atėjus ieškoti A.Sniečkaus jis, rizikuodamas savo saugumu, šį paslėpė. J.Balčikonis neskirstė žmonių į vargingus ir turtingus, į komunistus ir ne komunistus, globojo visus lietuvius. Vėliau A.Sniečkus, kad ir kiek jis ten tos sąžinės turėjo, vis stengdavosi pagloboti profesorių, padėjo ieškant buto. Kažkas iš detaliau nagrinėjusiųjų profesoriaus biografiją teigė, jog J.Balčikonis buvo tremtinių sąrašuose, tačiau A.Sniečkus liepęs jį išbraukti“, - prisimena J.Ruzaitė.

Beje, Voroneže J.Balčikonis atsidūrė, kai prie Vilniaus artėjo Pirmojo pasaulinio karo frontas. Tuomet lietuviškas mokyklas buvo nuspręsta evakuoti į Rusijos gilumą, o vienu iš lietuvių susitelkimo centrų tapo Voronežas. J.Balčikonis pats dalyvavo organizuojant mokyklų pasitraukimą. Voroneže profesorius dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą, bendradarbiavo su buvusiu knygnešiu ir visuomenės veikėju Konstantinu Olšausku, teisininku Antanu Tumėnu, kalbininku Jonu Jablonskiu ir kitais garsiais lietuviškumo puoselėtojais.

Grįžęs į Lietuvą J.Balčikonis kurį laiką dirbo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje. Pirmais nepriklausomybės metais buvo labai jaučiamas kvalifikuotų specialistų, galinčių auginti jaunąją Lietuvos kartą, stygius. Tai puikiai suprato ir J.Balčikonis, 1919 metais tapęs vienu Panevėžio mokytojų seminarijos įkūrėjų. 1924-aisiais jis buvo pakviestas užimti Jono Jablonskio vietą Kauno universitete, nes šis dėl pablogėjusios sveikatos nebegalėjo dėstyti.

Palaikė J.Jablonskį

Nepriklausomybės laikais J.Balčikonis daug bendravo su lietuvių inteligentija: kurso draugu Antanu Smetona, Martynu Yču, kolegomis kalbininkais ir kitais. Jis buvo nusiteikęs labai provakarietiškai, domėjosi Vakarų literatūra.

Didžiausias profesoriaus autoritetas buvo J.Jablonskis. J.Balčikonis sutiko su kalbininko nuomone daugeliu klausimų ir labai ją vertino. Kauno universiteto Humanitarinio fakulteto dekanas Vincas Krėvė nemažai kritikavo J.Jablonskį dėl sustabarėjusio požiūrio į kalbą. Dekanas stengėsi reformuoti lietuvių kalbos dėstymą fakultete, tačiau J.Balčikonis palaikė J.Jablonskį ir atsisakė toliau dirbti fakultete. Vis dėlto universiteto jis nepaliko, mat buvo pakviestas dėstyti bendrojo lietuvių kalbos kurso Teologijos fakultete.

Tiesa, kartą net profesoriui prieš J.Jablonskį teko pasijusti tarsi temos neišmokusiam mokinukui. 1927 metais Palangoje J.Balčikonis surengė vaišes. Šeimininkas rūpinosi J.Jablonskiu, vaišino svečią kaimišku maistu, o kai šis pavalgė, pasiteiravo: „Gal dar to paties duoti?“ Mokytojas nusišypsojo ir atsakė: „Ne, ne, to paties jau iš manęs neatimsi, jis jau čia (parodė į pilvą), gal tokio pat.“ J.Balčikonis išraudo, nes vaišėse dalyvavo ir jo mokinių...

1930 metais J.Jablonskiui mirus J.Balčikonis tapo didžiausiu lietuvių kalbos autoritetu. Kiek vėliau jis apsiėmė rengti smulkesnius kalbininko raštus. Iš viso buvo išleisti penki tomai.

Žodynas, netilpęs į sovietinius rėmus

Peterburgo universiteto studentas J.Balčikonis.

Kauno universitete profesorius dirbo iki 1931 metų, kol visiškai atsidavė Lietuvių kalbos žodyno rengimo darbams. Iki tol tuo rūpinosi prof. Kazimieras Būga, surinkęs apie 617 tūkst. žodžių kartoteką. Tačiau 1924 metais K.Būga netikėtai mirė ir žodyno reikalai buvo primiršti. Tik 1930 metais J.Balčikonis ėmė rengti naujos redakcijos žodyną. K.Būgos palikimo neužteko. J.Balčikonis teigė, jog žodynui trūksta medžiagos iš gyvosios liaudies kalbos, tad gerokai praplėtus kartoteką, ilgus metus rašius ir redagavus, 1941-aisiais pasirodė pirmasis jo tomas.

Tuo metu per Lietuvą jau ritosi frontas. Žodyno kartotekos išsaugojimu rūpinosi daugelis visuomenės veikėjų, darbai šiek tiek sulėtėjo. Profesoriaus J.Balčikonio duomenimis, 1941 metais kartoteką sudarė iš K.Būgos paveldėti žodžiai, maždaug milijonas naujosios redakcijos žodynui surinktų žodžių ir apie 700 tūkst. pavardžių, vietovardžių bei kitų tikrinių vardų pavadinimų – iš viso apie 2,4 mln. lapelių. 1945-aisiais atkūrus Lietuvos mokslų akademiją, vėl susirūpinta žodyno leidimu, tačiau didžioji dalis kartotekos, siekiant apsaugoti ją nuo nuostolių per karą, buvo paslėpta, o tai padarę žmonės - emigravę. Visą kartoteką pavyko rasti tik po ilgų ieškojimų. Ji dalimis buvo paslėpta Žaliakalnyje, Kauno universiteto bibliotekoje ir Salantų klebonijoje.

Po okupacijos daugelis prof. J.Balčikonio draugų inteligentų emigravo arba pateko į saugumiečių rankas, dėl to sovietmečiu jis galėjo jaustis vienišas. Tačiau kalbininkas dar labiau susikoncentravo į darbą: intensyviai rinko žodžius, daug laiko skyrė savo studentams.

1947 metais, kai buvo išleistas antrasis žodyno tomas, ideologai pastebėjo, kad jis netelpa į sovietinius rėmus - žodis „Dievas“ rašomas didžiąja raide, tekste netrūksta sovietinę sistemą pašiepiančių posakių: "Buvo trys broliai, du protingi, o trečias bolševikas..." Pradėjus kontroliuoti leidybos procesą, iš apyvartos buvo išimti ir bibliografine retenybe tapo du pirmieji žodyno tomai. Taip pat redakcijos buvo reikalaujama aiškinamuosius sakinius imti iš sovietinės spaudos, komunistinių veikėjų raštų. Prof. J.Balčikonis, kalbos klausimais visuomet pasižymėjęs kategoriškumu, nesutiko nusileisti. Žodį „Dievas“ jis ir toliau rašė didžiąja raide, o galiausiai pasitraukė iš redakcijos. Tiesa, net ir po šio konflikto žodynas profesoriui buvo be galo svarbus, todėl nuolat ragindavo studentus rinkti ir užrašinėti retesnius žodžius.

Marksizmo paskaitose fiksavo lektorių klaidas

Kaip ir visi mokslininkai, sovietmečiu J.Balčikonis buvo verčiamas „persiauklėti“, klausytis marksizmo-leninizmo paskaitų. Profesorius labai kruopščiai jas konspektavo, tuo keldamas aplinkiniams didelę nuostabą. Tačiau konspektai buvo visai kitokie nei tikėtasi. Pasirodė, kad J.Balčikonis tiesiog užrašinėjo lektorių kalbos klaidas ir per egzaminą ėmė jas aiškinti, o ne kalbėti apie marksizmą.

1944-1960 metais profesorius dėstė Vilniaus universitete. Tuo metu oponentai jį nuolat puldinėjo dėl „idėjinių klaidų“ ir perdėto kalbos gryninimo, siekiant apsaugoti ją nuo svetimybių. Neretai puolimai turėdavo ir politinį atspalvį, tad saugumui neprasprūdo pro akis J.Balčikonio draugystė su Lietuvos inteligentija ir jo patriotiškos nuotaikos. Oponentams kalbininkas atsakydavo nuosekliais straipsniais, deja, dažniausiai tų atsakymų rankraščius galėdavo perskaityti tik studentai, nes oficialioje spaudoje jie paprastai nebūdavo spausdinami. „Tiesos“ ir kitų pagrindinių leidinių redaktoriams nelabai patiko J.Balčikonio mokymo metodai, mat jis į paskaitas atsinešdavo sovietinės spaudos ir liepdavo studentams taisyti kalbos klaidas. Profesorius aiškindavo, kad spaudoje vartojami griozdiški, „moksliški“ sakiniai tėra akių dūmimo priemonė – žmonės gyvenime taip nekalba.

Giminaičių, studentų, bendradarbių J.Balčikonis prisimenamas kaip labai šiltas ir patriotiškai nusiteikęs žmogus, o oponentų kalbininkų dažniausiai kritikuojamas dėl neva pernelyg konservatyvaus požiūrio į lietuvių kalbą. Tačiau jo meilė kalbai nepalikdavo abejingo nė vieno.

J.Balčikonis labai rūpinosi artimaisiais, stengėsi dažnai aplankyti gimtuosius Ėriškius. Atvažiavęs apdalydavo vaikus apelsinais ir paties verstomis Hanso Christiano Anderseno, Wilhelmo Hauffo, Ernsto Theodoro Amadeuso Hofmano, Charles'io Perrault, Brolių Grimų pasakomis ar Jules'io Verne'o knyga "Aplink pasaulį per 80 dienų". Tik saldainių niekada neatveždavo, sakydavo, kad tai nesveika. Anksti mirus seseriai, apsiėmė globoti jos dukrą J.Ruzaitę. „Dėdė buvo didelis patriotas, padorus, tvarkingas, sąžiningas ir labai mylėjo žmones. Remdavo kiemsargio šeimą, kai tas vis užgerdavo. Jis buvo kilęs iš ežerų krašto, kažkur netoli Ignalinos, tad vis prigaudydavo žuvelių, o dėdė visas nupirkdavo. Aiškindavo, kad reikia padėti žmonėms, juk kiemsargio žmona visada vaikšto išblyškusi, šeimoje trys vaikai auga, neturi ko valgyti“, - prisimena J.Ruzaitė.

J.Balčikonis - vienas garsiausių tautiškumo skatintojų tiek tarpukario Lietuvoje, tiek sovietmečiu.

Balčikonių giminės neaplenkė ir skaudžiausios sovietinės negandos – visa brolio Jono šeima buvo išvežta į Sibirą. Profesorius kiek galėdamas stengėsi rūpintis tremtiniais, beveik visą atlyginimą išleisdavo represuotiesiems remti, ne kartą rašė laiškus A.Sniečkui, kad šis leistų siųsti siuntinius artimiesiems į Sibirą.

Prof. J.Balčikonis dažnai sirgdavo, bet buvo visiškai atsidavęs žodynui ir savo buitimi nesirūpino. „Kai tik pradėjau gyventi su dėde, buvau dar maža, o jau turėjau padėti ir buityje tvarkytis, ir valgyti padaryti, nes tie reikalai jam nelabai terūpėjo. Dėdė nusivesdavo mane į turgų (parduotuvėse tuo metu nieko negalėdavai įsigyti) ir liepdavo pasirūpinti pirkiniais, kol pats kalbindavo prekeivius, tikėdamasis išgirsti kokį retesnį lietuvišką žodį. Dar maža buvau, neišmaniau, kurios daržovės geros, o kurios ne, tad paklausiau dėdės, kaip elgtis. Šis atsakė, kad reikia žiūrėti, kur perka žydės, ten ir bus šviežia. „O kaip jos atrodo?“- pasiteiravau, juk buvau kaimo vaikas, nieko nežinojau. „Labai išdažytos: raudonos lūpos, juodi plaukai ir raudoni nagai“, - paaiškino dėdė. Jis taip pat liepdavo stengtis pirkti tik iš žmonių, kalbančių lietuviškai. Net ir dėl tokių smulkmenų labai palaikė lietuvius, kurie Vilniaus krašte kentė dėl nutautėjimo“, - pasakoja kalbininko dukterėčia.

Kelionės ten, kur gyveno lietuviai

Lietuviškas nuotaikas J.Balčikonis stengėsi palaikyti ir važinėdamas į Baltarusijos, Lenkijos kaimelius, kuriuose dar gyveno lietuvių. Apdalydavo ten gyvenančius tautiečius knygomis, duona ir datulėmis. Buvo labai mylimas vietinių, ypač vaikų. „Mūsų profesorius atvažiavo!” - šaukdavo tie ir ropšdavosi svečiui ant kelių. Keliaudamas jis taip pat nagrinėdavo vietos tarmes, rinkdavo retesnius žodžius ir skatindavo lietuvius nepamiršti savo šaknų, stengdavosi įkvėpti tikėjimo Lietuva. Į keliones profesorius dažniausiai vykdavo savo „Pobeda“, kurią pats vadindavo Šyviu, mat lietuviškas pavadinimas jam buvo priimtinesnis. J.Balčikonis važinėjo ir vasarą, ir žiemą, jo negąsdino nei šaltis, nei tai, kad keliskart apvirtus mašinai teko atsidurti ir griovyje.

J.Balčikonis kišenėje visuomet turėdavo užrašų knygelę, kad galėtų užsirašyti išgirstus retesnius žodžius, posakius. „Apie trejus metus važinėjome į Druskininkus, ten dėdė užrašinėjo Druskininkų krašto dainas. Penktą valandą ryto veždavo mane ir šeimininkę į turgų maisto pirkti, o pats kalbėdavosi su moterėlėmis. Jam buvo labai svarbu susipažinti – gal kuri dainų moka? Pamatys, eina moterėlė, neša krepšį grybų ar uogų, tuoj užkalbins, paklaus, gal parduodanti. Ypač susidomėdavo, kai ši gražiai tarmiškai prašnekdavo. Tada, reikia nereikia, perka. Moka daugiau negu verta, kad tik moterėlė būtų šnekesnė“, - prisimena J.Ruzaitė.

Tačiau kartais J.Balčikonis sukeldavo praeiviams įtarimų, mat užkalbindavo gatvėje, išsitraukdavo knygelę ir imdavo užsirašinėti. Juozas Sadzevičius, profesoriaus kaimynas Ėriškiuose, gražiai aprašė žodžių rinkimo procesą: „Turėjau seną diedelį, kuris buvo labai šnekus, mokėjo įvairių pasakų ir šiaip visokių nuotykių žinojo. Profesorius dažnai jo prašydavo pasekti pasaką. Diedelis negalėjo suprasti, kam jam tos pasakos, sakydavo: „Balčikonis visai suvaikėjo nuo to mokslo, ateina ir kaip mažas vaikas prašo pasakos. Ir dar pasižymi knygutėn savo.“

Dėl stipendijos rašė ketvertus

Apie legendomis apipintą Vilniaus universiteto asmenybę J.Balčikonį dauguma studentų žinojo dar prieš atvykdami mokytis. Pažymių profesorius nebuvo dosnus, gauti iš jo ketvertą buvo labai sunku, o penketą – beveik neįmanoma, tad daugelis jo prisibijodavo. J.Balčikonis manė, kad iš studentų būtina reikalauti kiek įmanoma daugiau. Tiesa, sužinojęs, jog jaunuolis, gavęs bent vieną trejetą, netekdavo stipendijos (tais laikais negauti stipendijos beveik visada reiškė viena - būsi priverstas nutraukti mokslus), profesorius nustodavo rašyti trejetus. Tačiau nepamiršdavo pabarti, sakydavo, kad studentas vertas dvejeto, bet parašys jam keturis, kitaip šis negaus pensijos (taip vadindavo stipendiją) ir negalės mokytis.

J.Balčikonis buvo griežtas studentams, bet mylėjo juos ir skatino domėtis kalba, mokslu. Profesorius tiesiog nekęsdavo, kai jį kas nors gaišindavo, todėl ir J.Ruzaitę auklėjo taip pat, mokė eiti į svečius tik esant reikalui, o ne tuščiai plepėti. Labai brangindamas savo laiką J.Balčikonis nuolat kartodavo, kad žmogus turi dirbti, kol gali. Vis dėlto studentams jis darė išimtis aukodamas laisvą laiką tam, kad iš jų išaugtų geresni mokytojai, mokslininkai.

Iškyla Prienai-Birštonas. J.Balčikonis - pirmas iš kairės. XX a. 3-iasis dešimtmetis. / Nuotrauka iš knygos "Dėk žodį prie žodžio - turėsi žodyną".

Beje, buvę J.Balčikonio mokiniai seminaristai kasmet organizuodavo susitikimus. Juose dalyvaudavo ir profesorius. Visi buvo sutarę susitikti bent kartą per metus, kol bus gyvas J.Balčikonis. Jo buvusi mokinė Elzė Eidukienė jausmingai aprašė ir seminaristų atsisveikinimo sceną su profesoriumi, kai šis buvo pakviestas dėstyti į Kauną: „1924 metais pasklido gandas, kad direktorius keliamas į Kauno universitetą. Tikėjome ir tikėti nenorėjome. Sargas Jonas ėjo per klases ir pranešinėjo, kad greit visi eitume į salę su direktorium atsisveikinti. Sugužėjom visi tylūs, neramia širdimi. Kurie ne kurie jau iš anksto verkė. Štai direktorius užlipa į sceną. Matome, kad susijaudinęs. Pradeda tarti atsisveikinimo žodį ir pravirksta kaip vaikas... Ir visa salė verkė kaip laidotuvėse. Atrodė, kad ir jam sunku skirtis su tais, kuriuos jis mylėjo ir kurie jį mylėjome.“

Prisiminimuose apie J.Balčikonį daugelis studentų kartoja, kad būdavo nedrąsu su juo kalbėtis – o jeigu netaisyklingai sukirčiuosi kokį žodį! Tačiau prisiklausę vyresniųjų patarimų studentai bandydavo įsiteikti profesoriui, mat visi žinojo, kad jo palankumą užsitarnauja tarmiškai šnekantys žmonės. Juk J.Balčikonis buvo įsitikinęs, jog lietuviškai moka tik mokslo neragavę kaimo žmonės. Mieste augusiems studentams jis siūlydavo geriau eiti dantų taisyti, nes šie esą neturį kalbos jausmo. Taip ir poetui Algimantui Baltakiui buvo pasiūlęs „važiuoti į savo Šančius ir mokytis šoferiu“.

Kai kurie profesoriaus mokiniai bandydavo apsimesti, tačiau jis nesileisdavo lengvai apgaunamas. Studentui pasakius, kad yra ne „iš“, bet „nuo“ Panevėžio, profesorius tuoj klausdavo, iš kurio kaimo, ir taip sugaudavo melagį.

Atnešusiesiems retesnių žodžių J.Balčikonis būdavo gerokai atlaidesnis ir parašydavo geresnį pažymį. Studentų prisiminimuose apie profesorių pasitaiko ir gana komiškų situacijų. Buvęs jo mokinys, literatūros istorikas ir žurnalistas Leonas Gudaitis irgi buvo įsitraukęs į žodžių rinkimą. Kartą jis užrašė žodį "staliūgė" – „tokia lystelė, sutvirtinanti keturias stalo kojas apačioje“. Kaip aiškinamąjį sakinį L.Gudaitis pateikė ir pavyzdį: „Užsidėk kojas ant staliūgės.“ J.Balčikonis iškart sureagavo: „Tamsta pats šį sakinį sugalvojai, o ne žmones girdėjai taip sakant.“ Studentas paklausė: „Taip, žodį žinojau, o sakinį pats sugalvojau, bet iš kur jūs, profesoriau, atspėjote, kad sugalvojau?“ J.Balčikonis nusišypsojo ir atsakė: „Žmonės sakytų ne užsidėk, o nusiimk kojas nuo staliūgės, nes supurvinsi.“

Bitės žiemojo K.Korsako kabinete

Be lietuvių kalbos, J.Balčikonis turėjo ir kitą didžiulę aistrą – bitininkystę. Jis stengėsi kiek įmanoma dažniau nuvažiuoti į kaimą aplankyti bičių, rinko užsienietiškus leidinius apie jas, labai domėjosi bitininkystės terminų vertimu į lietuvių kalbą. Vieną labai šaltą žiemą, kai akademikas Kostas Korsakas buvo mėnesiui išvykęs į Maskvą, J.Balčikonis perkėlė bites į jo kabinetą. Ten paklojo ir šiaudų, o tie nuo sargo nuorūkos kartą ėmė svilti. Taip Lietuvių kalbos ir literatūros institute vos nekilo gaisras.

Išgirdę apie profesoriaus aistrą bitėms, studentai vėl bandė gudrauti – į rašinius stengdavosi įterpti keletą sakinių apie bites. Šis metodas esą padėdavo gauti geresnį pažymį. Profesoriaus siūlomos rašinių temos būdavo labai paprastos: „Ąžuolo reikšmė“, „Nemesk kelio dėl takelio“. Jomis J.Balčikonis siekdavo patikrinti studentų kalbos jausmą ir gebėjimą formuluoti mintis trumpais, aiškiais sakiniais.

Kai kuriems profesorius liepdavo išversti pasaką. Šį žanrą jis rinkosi dėl to, kad jaunajai kartai trūko taisyklingos, gyvos lietuvių kalbos pavyzdžių. Be to, J.Balčikonis tikėjo, kad vertimas yra vienas geriausių būdų išmokti gimtąją kalbą. Juk ieškodamas tinkamų žodžių vertėjas sparčiai išsiugdo kalbos jausmą. Tačiau tas procesas buvo labai lėtas – neretai per visą vakarą profesorius su studentu suredaguodavo vos tris ar keturis sakinius – taip tiksliai, gyvai stengėsi išversti J.Balčikonis. Pats viską būtų atlikęs kur kas greičiau, bet kalbininkas jautė atsakomybę rengdamas jaunuosius lituanistus savarankiškam darbui. Versdamas profesorius visada naudodavosi kelių kalbų tekstais, lygindavo juos ir ieškodavo tinkamų žodžių.

J.Balčikonis (stovi trečias iš dešinės), J.Jablonskis (sėdi centre) 1925 metais. / Nuotrauka iš knygos "Dėk žodį prie žodžio - turėsi žodyną".

J.Balčikonis jautė meilę gimtajam kraštui ir niekada jo neapleido. Kartą brolienės paklaustas, kodėl nesukuria šeimos, kalbininkas atsakė: „Tada dalį gyvenimo reikėtų skirti šeimai, o aš jį visą noriu atiduoti Lietuvai.“ Profesorius gerokai išplėtė Didžiojo lietuvių kalbos žodyno kartoteką, išleido J.Jablonskio raštus, redagavo Motiejaus Valančiaus raštus, į lietuvių kalbą išvertė daugybę W.Hauffo, Brolių Grimų, H.Ch.Anderseno pasakų, J.Verne'o romanus, parašė gausybę straipsnių.

J.Balčikonis kartu su J.Jablonskiu ir K.Būga sudarė didįjį lietuvių kalbininkų triumviratą. Jo dėka lietuvių kalba net sovietmečiu buvo puoselėjama, tiriama, saugoma nuo svetimybių ir svarbiausia – mylima. Lietuvos literatūros tyrinėtojo prof. Juozo Girdzijausko žodžiais, prof. J.Balčikonis buvo lietuvių kalbos sąžinė.

Prof. J.Balčikonis daug keliavo, labai mėgo būti gamtoje. Vieną tokių išvykų aprašė tuometis jo studentas Aldonas Pupkis: „Kartą ant vieno Kernavės piliakalnio kažin kaip atsidūrėme greta, ir aš, apimtas neįprasto man, lygumų žmogui, jausmo, sušnibždėjau: „Profesoriau, kaip čia gražu...“ Jis pasisuko į mane ir ramiai pasakė: „O pasakyk, tamsta, kur mūs Lietuvoj negražu?”

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"