TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1914-ųjų Kalėdos: žmoniškumas karo metu

2014 12 24 16:58
AFP/Scanpix nuotrauka

Žvarbų vakarą, kai Vokietijos ir Britanijos pajėgas skyrė tik „niekieno žemė“, nuklota kritusių ginklo draugų kūnais, netikėtai pasigirdo vokiečių kalėdinės giesmės garsai: „Stille Nacht, Heilige Nacht“ („Tyli naktis, šventa naktis“).

Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo pirmųjų Kalėdų dieną, įvyko neįtikėtinas dalykas.

Kariai, kurie per kelis mėnesius nužudė dešimtis tūkstančių savo priešininkų, išlipo iš pažliugusių apkasų, demonstruodami žmoniškumo prošvaistę karo siaubo aplinkoje.

Prieš šimtmetį Flandrijos laukuose priešai paspaudė vieni kitiems rankas ir apsikeitė dovanėlėmis, o šios spontaniškos kalėdinės paliaubos pakylėjo žmonių dvasią.

„Nebuvo iššautas nei vienas šūvis“, – 134-ojo Saksonijos pulko leitenantas Kurtas Zehmischas su nuostaba parašė savo dienoraštyje per tas Kalėdas.

Kitapus fronto linijos eilinis Henry Williamsonas iš Londono šaulių brigados stebėjosi priešų parodyta gera valia: „Taip, visą dieną – Kalėdos, netgi dabar, kai rašau. Nuostabu, tiesa?“

Daugeliui tai atrodė neįtikėtina, ypač tame dumblėtame Belgijos ir šiaurės Prancūzijos lopinėlyje, kur raudonos aguonos jau seniai buvo nuvytusios šaltyje.

Paliaubos leido iš mūšio lauko surinkti lavonus ir juos deramai palaidoti. Tačiau kautynės tęsėsi daugelyje kitų fronto ruožų, o tas atokvėpis tebuvo trumputė taikos akimirka kare, kuriam buvo lemta tęstis dar beveik ketverius metus.

Paukščių narvelis

Netoli vienos vietos, kur Britanijos ir Vokietijos kariai broliavosi per netikėtas paliaubas, tamsus lauko keliukas atsiskiria nuo plento ir vingiuoja į miško gilumą.

Jis veda į laukymė, kurioje įrengtose kapinaitėse ilsisi britų kariai, žuvę 1914 metų gruodžio 19-ąją per mūšį, kuris buvo itin kruvinas, tačiau strategijos požiūriu visiškai nereikšmingas. Tų vyrų svajonės sulaukti ramių Kalėdų neišsipildė ir buvo palaidoti šaltame purve.

Maždaug tuo metu staigūs Vokietijos kariuomenės veiksmai nuo Prancūzijos iki Belgijos pajūrio virto poziciniu karu, nusinešusiu šimtus tūkstančių žmonių gyvybių. Abi pusės – Vokietija prieš Prancūzijos ir Britanijos vadovaujamą aljansą, prarado bet kokias viltis, kad karas baigsis iki Kalėdų.

Rezultatas buvo apkasų karas, kuriame žmogaus gyvybė tapo lengvai paaukojama.

„Buvo vietinio masto puolimų, kurie niekada nepateko į istorijos vadovėlius, bet nusinešė daugybę karių gyvybių“, – pasakojo Pietas Chielensas, Belgijos mieste Ipre įsikūrusio muziejaus „Flandrijos laukuose“ kuratorius.

1914 metų gruodžio 19 d. puolimas, pramintas „Paukščio narveliu“, vyko maždaug futbolo aikštės dydžio fronto kyšulyje. Sąjungininkų kariai taip pat galvojo apie Kalėdas, bet apie 80 atakavusių vyrų ta diena baigėsi pragaištingai teritorijoje, kurioje spygliuotos vielos užtvaros suteikė pozicijas ginantiems vokiečiams didžiulį pranašumą.

P.Chielensas aiškino, kad tame ankstyvame karo etape abi pusės įsikasė į žemę Flamandijoje, o jų vadai „atakavo be jokių gilių minčių, per daug nesirūpindami dėl savo vyrų likimo“. Liūdnai pagarsėjęs „Paukščių narvelis“ tebuvo vienas iš mūšių, privertusių suvokti, kad tokia strategija neveiksminga.

Tuo metu, kai puolamosios artilerijos beveik nebuvo arba jos netiksli ugnis sukeldavo pavojų saviškiams, kariai buvo metami į atakas, per kurias vienas kulkosvaidis galėdavo pakloti daugybę besiartinančių vyrų.

Po atakos sudarkytų kūnų dažnai nepavykdavo atpažinti, o mūsų dienomis kelių aukų antkapiai stovi vieni greta kitų, atspindėdami tą siaubą.

„Mes nešaudome“

Nenuostabu, kad tiek daug karių laikėsi įsikibę vilties kibirkštėlės, kad Kūčių vakarą gali įvykti stebuklas.

Frankas ir Maurice'as Wray iš Londono šaulių brigados, ėję sargybą, netikėtai išgirdo iš vokiečių apkasų sklindančias melodijas, „bendras abiem tautoms“.

„Visiškai suprantama, kad mus užliejo nostalgijos banga“, – jie rašė viename straipsnyje.

Paryčiais vienas vokietis šūktelėjo: „Mes geri. Mes nešaudome!“

„Taip prasidėjo neoficialios paliaubos, – rašė Wray. – Vyrai išėjo, iš pradžių labai įsibaiminę – daugelis bijojo kokios nors pražūtingos gudrybės. Vėliau žmogiškoji šiluma įveikė stingdantį šaltį.“

Pasak P.Chielenso, panašūs vaizdai buvo stebimi apie 30 atskirų vietų ilgame fronto ruože Belgijoje. Kariai broliavosi ir kitose vietose Vakarų fronte, kuris tęsėsi nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos.

Priešai ne vien šnekučiavosi, spaudė vieni kitiems rankas arba tik draugiškai žvelgė vieni į kitus, bet ir keitėsi įvairiomis dovanėlėmis – pradedant jautienos konservų skardinėmis, baigiant alaus statinaitėmis. Kai kurie žaidė futbolą.

1914-ųjų Kalėdų dieną vokiečių karys Werneris Keilis ant popieriaus skiautelės užrašė savo vardą ir įteikė savo uniformos sagą 19-mečiui britui puskarininkiui Ericui Rowdenui iš Karalienės Vestminsterio šaulių pulko. „Mes juokėmės ir juokavome kartu, visiškai užmiršę karą“, – rašė E.Rowdenas.

Tačiau karas niekada nenutolo, įskaitant prisiminimus apie skerdynes „Paukščių narvelyje“ ir žuvusių karių laidotuves. Šūviai taip pat ne visur nutilo, todėl nebuvo daug progų šiltiems apsikabinimams.

Vien Belgijos fronto ruože ties Plugstertu „per 250 žmonių žuvo per pačią Kalėdų dieną. Kautynių buvo pakankamai“, pastebėjo P.Chielensas.

Nors tas taikus momentas atrodė įkvepiantis, nuo gyvenimo apkasuose atitolę vadai pasibaisėjo šiuo maloniu elgesiu ir kovinės dvasios susilpnėjimu. Britanijos 1-ojo Karališkojo Vorvikšyro bataliono kapitonas Robertas Hamiltonas rašė: „Man sakė, kad generolas ir štabas įtūžę – bet bejėgiai tai sustabdyti.“

1917-ųjų gruodžio 25-oji

Tačiau nuotaika greitai pasikeitė, o 1914-ųjų paliaubos niekada nebepasikartojo.

Kai apie tuos įvykius gruodžio 27-ąją sužinojo britų generolas seras Horace'as Smithas-Dorrienas, jis savo konfidencialiame memorandume rašė, jog „tai tik atspindi apatišką būklę, į kurią palaipsniui grimztame“. Jis pagrasino imtis drausminių priemonių, kad tokių dalykų nepasikartotų.

Be abejo, armijų vadai įsiminė šį incidentą, nes per 1915-ųjų, 1916-ųjų ir 1917-ųjų Kalėdas jie pasirūpindavo, kad jokių paliaubų nebūtų – tuo metu artilerijai specialiai būdavo įsakoma šaudyti smarkiau negu įprasta, rašo liudininkai.

Tęsėsi tik vienas dalykas – nepaliaujamos žudynės.

Plugsterte netoli paminklo futbolo mačui, sužaistam priešingų pusių karių per 1914-ųjų Kalėdas, yra Prous Pointo karių kapinės. Tarp 225 ten palaidotų karių išsiskiria antkapiai, žymintys 27-ojo Australijos pėstininkų bataliono trijų karių paskutinio poilsio vietą.

Iškalta data rodo, kad tie kariai žuvo 1917 metų gruodžio 25-ąją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"