TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1926 gruodis: perversmas ar sukilimas?

2008 12 19 0:00
Dr. Jono Basanavičiaus 75-ųjų gimimo metinių iškilmingas minėjimas Karo muziejaus sodelyje. Kalba Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius. Kaunas. 1926 m. lapkričio 23 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Tai, kas nutiko Lietuvoje 1926 metų gruodžio viduryje, iki šiol lieka bene prieštaringiausiai vertinamais įvykiais.

Priklausomai nuo vertintojų pažiūrų, gruodžio 17-oji vadinta ir fašistiniu perversmu, ir antikomunistiniu sukilimu, ir demokratijos eksperimento mūsų šalyje pabaiga.

Nesileisdami į tokius vertinimus ir neklijuodami šios istorijos herojams etikečių, tiesiog pamėginkime prisiminti, kas vyko tomis įsimintinomis dienomis, ir pasvarstykime, kas būtų buvę, jei gruodžio perversmas būtų neįvykęs.

"Lietuvos žinios"- veidrodis.

Prieš 82 metus, 1926 metų gruodžio 21 dieną, kelias dienas neišėjusios "Lietuvos žinios" atrodė keistai. Pirmasis dienraščio puslapis bolavo baltais tarpais ir atrodė kaip spaustuvės brokas. Antrajame puslapyje baltų plyšių buvo kelis kartus daugiau nei teksto. "Perversmai - ir kas toliau", "Respublikos išlikimas - visų aukščiausias įstatymas" - šaukė pirmojo puslapio antraštės. Tokia buvo dienraščio reakcija į 1926 metų gruodžio 17 dieną įvykusį perversmą, kurio metu buvo nušalinta trečiojo ir paskutiniojo demokratiškai išrinkto Seimo suformuota Vyriausybė.

Tačiau laikraščio komentarus, o juo labiau jo pateikiamus faktus jau buvo pakoregavusi karo cenzūros ranka. Kad geriau įsivaizduotume, kaip atrodė tos dienos komentarai, verta pacituoti tai, kas rašoma nuo laiko pageltusiuose "Lietuvos žinių" puslapiuose.

Naktį į gruodžio 17 dieną, kai "visa Lietuva ruošėsi iškilmingai švęsti savo Respublikos Prezidento 60 metų gimimo ir 35 metų jo pilno atsidavimo ir aukų tautinio darbo sukaktuves, besirengiant taikoje paminėti sunkiausiąją tautinės ir valstybinės idėjos atgimimo "Varpo" gadynę..." Toliau skaitytojui belieka tik spėlioti, kas galėjo būti parašyta tuščioje lapo dalyje, užsibaigiančioje žodžiais: "Respublikos Prezidentas areštuotas; Ministerių

Kabinetas suimtas, Seimas išvaikytas ir mūsų Konstitucijos nepažįstamu būdu paskelbta laikina valdžia."

Reportažas apie tai, kas vyko Seime gruodžio 19 dieną, atrodo dar įdomiau: dviejose jo skiltyse palikti tik keturi beveik nieko nereiškiantys sakiniai.

Ožiai ant liepto

Taigi, kas vyko tomis 1926 metų gruodžio dienomis, kurias vieni vadina antikonstituciniu perversmu, o kiti - sukilimu, keliolikai metų atitolinusiu Lietuvos valstybingumo žlugimą. Kita vertus, daug kalbama apie tai, kad 1926 gruodžio įvykiai nors ir ištraukė šalį iš politinio nestabilumo, tačiau vėliau būtent jie padėjo pagrindus rimtai moralinei ir politinei krizei, palengvinusiai sovietams 1940 metais "legaliai" okupuoti ir aneksuoti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Sovietiniai istorikai 1926 metų gruodžio įvykius vienareikšmiškai vadina "fašistiniu perversmu", nors tuometinėje sovietų Rusijoje perversmą įvykdę tautininkai buvo ir palaikomi, ir remiami. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad, išskyrus pokario sovietinės istorijos vadovėlius, nė viena kita diskusijos dalyvė nėra tokia jau neteisi. Tam, kad geriau suprastume, ką reiškė 1926 metų gruodžio 17-osios naktis, turėtume prisiminti, kas vyko bent pusmetį iki to. Tų pačių metų pavasarį vykusiuose trečiojo Seimo rinkimuose nutiko ligi tol nebuvęs dalykas: dešiniosios partijos pirmą kartą užleido vietą kairiesiems. Nors ligi tol valdę krikščionys demokratai ir gavo tuos pačius turėtus 14 mandatų, kitos jų sąjungininkės - Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija - prarado 10 vietų nedideliame 85 vietų parlamente. Didžiausia parlamentine frakcija tapo 22 vietas iškovoję valstiečiai liaudininkai. Be to, pirmą kartą 3 vietas užsitikrino ligi tol nesėkmes patirdavę tautininkai. Jau esame rašę apie tai, kad būtent šios nedidelės frakcijos atstovas Antanas Smetona tuomet turėjo šansą be jokių perversmų būti išrinktas valstybės prezidentu. Tačiau tai būtų buvę įmanoma tik tuo atveju, jei daugumą iškovoję valstiečiai liaudininkai būtų pasiryžę sudaryti koaliciją su 30 vietų turinčiu krikščioniškų partijų bloku. Tuomet būtų galima pakartoti 1919 metų scenarijų, kai ne kas nors kitas, o valstiečių liaudininkų lyderis Mykolas Sleževičius pasiūlė A.Smetonos kandidatūrą į šalies vadovo postą ir šiam pasiūlymui buvo pritarta.

Tačiau 1926 metų pavasarį Seimo politiniai oponentai elgėsi kaip tie ožiai ant liepto: ankstesnių dviejų Seimų politinės rietenos buvo privedusios prie to, kad tiek liaudininkai, tiek krikdemai kratėsi bet kokios minties apie koaliciją. Tad Vyriausybę formuoti teko daugiausia mandatų gavusiai partijai - valstiečiams liaudininkams. Po pakankamai ilgų ir sudėtingų derybų jiems pavyko sukurti valdančiąją koaliciją su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais, kurių paskutiniajame Seime buvo net trylika: 3 žydų, 4 lenkų, 6 klaipėdiečių vokiečių atstovai. Taigi tautininkų kandidatui į prezidentus A.Smetonai beveik neliko jokių šansų: birželio 7 dieną įvykusiuose rinkimuose jis tegavo vos 2 balsus, o už liaudininką Kazimierą Grinių balsavo 50 iš 79 Seimo narių.

Gandai apie komunistų perversmą

Kita vertus, formalų Seimo daugumos pasitikėjimą turėjusi Vyriausybė gavo nedaug galimybių veikti taip, kaip norėtų: margos koalicijos interesai buvo pernelyg skirtingi. Liaudininkai reikalavo radikalių reformų, socialdemokratai mėgino prastumti savo socialines programas. Savo teisių reikalavo ir mažumų atstovai, ypač - lenkai. Stengdamasi įtikti visiems, liaudininkų Vyriausybė didino lenkiškų pradinių mokyklų skaičių, o katalikiškų organizacijų finansavimas ėmė pamažu strigti, kol galiausiai visiškai nutrūko, nekalbant jau apie tai, kad buvo visiškai sustabdytas atlyginimų mokėjimas kunigams. Kaip tik tuo metu atėjo laikas svarstyti 1927 metų biudžetą. Jame buvo numatyta griežta taupymo programa, visų pirma - apkarpant krašto gynybai skiriamas lėšas. Greičiausiai šis sumanymas ir tapo paskutine vinimi į trečiojo Seimo suformuotos Vyriausybės karstą. Tai liudija ir vieno aviacijos karininko žodžiai, neva ištarti grupei parlamentarų: "Ne, ponai seimininkai, ne jūs kariuomenę sumažinsite, bet kariuomenė jus sumažins!"

Tuo metu opozicijoje likę krikščionys demokratai nebeturėjo jokių kitų priemonių, kaip tik rengti interpeliacijas liaudininkų ministrams. Per pusmetį nuo vasaros vidurio Seimas beveik nieko kita neveikė, o tik klausė kabineto narių atsakymų į opozicijos užklausimus. Tuo tarpu valstybės biudžeto vežimas taip ir nepajudėjo iš vietos.

Kita vertus, jau vasaros viduryje liaudininkai spėjo užsinerti ant kaklo dar vieną kilpą: liepos 14 dieną buvo paskelbta amnestija visiems politiniams kaliniams, kurių didžiąją dalį sudarė komunistai. Niekas negali nuneigti, kad trečiojo Seimo laikais žodžio ir spaudos laisvė buvo nė kiek ne menkesnė nei šiandien.

Tad rudeniop, minint Rusijos bolševikų revoliucijos devintąsias metines, vietiniai komunistai aktyviai griebėsi to, ką šiandien būtų galima vadinti viešųjų ryšių akcijomis. Ne tik mažesniuose miestuose, bet ir Kaune, Zitiečių salėje, lapkritį plaikstėsi raudonos vėliavos ir skambėjo "Internacionalas". Maža to, laikinojoje sostinėje laisvai plevėsavo sovietinės vėliavos, tačiau valdžia į visa tai žiūrėjo pro pirštus.

Dalis visuomenės, o ypač dešiniųjų pažiūrų jaunimas su tokia padėtimi taikstytis nenorėjo. Valdžia, matyt, nesuprato, kad ši visuomenės dalis - nemenka jėga, su kuria reikėtų skaitytis. Galbūt todėl, lapkričio 21 dieną Kaune ir įvyko pirmas rimtas incidentas: prieš valdžios neveiklumą protestavusių dešiniųjų studentų korporacijų mitingą šiurkščiai išvaikė policija. Kalbama, kad nemažai studentų buvo sulaikyta, o kai kurie iš jų - ir sumušti, tačiau pastarojo fakto niekas tiksliai patvirtinti negali.

Tai, kad situacija plėtojasi sparčiai ir dramatiškai, po poros dienų paliudijo ir Karo muziejaus sodelyje įvykęs dr. Jono Basanavičiaus 75-erių sukakties minėjimas. Prezidento Kazio Griniaus kalbą minia sutiko visiška tyla. Plojimai nuskambėjo tik po to, kai į tribūną išėjo tautininkų atstovas A.Smetona. Dar po savaitės krikdemų partnerės Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas Seime ištars pranašiškus žodžius: "Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, turi sukilimo prieš valdžią teisę. Šita teisybė kybo kaip Damoklo kardas ant valdančiųjų galvų."

Tuo metu visuomenėje sklido gandai apie komunistų ruošiamą perversmą. Versijų būta įvairių: kalbėta, kad nuversti esamą valdžią komunistai planuoja tą pačią gruodžio 17-ąją, minint prezidento K.Griniaus gimtadienį. Kiti kalbėjo, kad perversmas gali įvykti Kūčių vakarą arba Naujųjų metų naktį.

Kita vertus, tuometinis prezidentas K.Grinius 1949 metais savo prisiminimuose kategoriškai paneigs, jog Lietuvai tuomet grėsė koks nors komunistinis perversmas: "Tuomet komunistinis pavojus iš vidaus Lietuvai negrėsė. Iš viso lietuvių komunistų buvo nedaug... Komunizmui plėstis Lietuvoje trukdė laimingai varoma žemės reforma, o vėliau besiplečianti krašto pramonė ir bekylanti žmonių gerovė." Buvęs prezidentas tvirtina, kad svarbiausias perversmo veiksnys buvo karininkai, nepatenkinti Mykolo Sleževičiaus Vyriausybės ketinimais sumažinti kariuomenę, kuri tuo metu buvo neabejotinai privilegijuotas visuomenės sluoksnis.

Iš tiesų perversmą įvykdė būtent kariuomenė, o tiksliau, Antano Mačiuikos vadovaujama aviacijos karininkų grupė. Gruodžio 17 dieną, apie pusę keturių ryto, parlamentarams eilinį kartą diskutuojant dėl biudžeto, dešimt kariškių įsiveržusių į posėdžių salę išsirikiavo prie prezidiumo. Karininkams vadovavęs A.Mačiuika karo diktatoriaus Povilo Plechavičiaus vardu pareikalavo posėdį nutraukti ir išsiskirstyti. Apie P.Plechavičiaus vaidmenį šioje istorijoje jau esame rašę. Priminsime tik, kad ne būsimasis Lietuvos vietinės rinktinės vadas, o būtent A.Mačiuika vadovavo dar rugsėjį susibūrusiai karininkų grupei, rengusiai konkretų perversmo planą.

Valdžia grąžinama civiliams

Kaip jau esame minėję, P.Plechavičiui diktatoriaus vaidmenį perversmininkai greičiausiai pasiūlė dėl jo autoriteto kariuomenėje ir aiškaus nusistatymo prieš komunistus. Taigi, gruodžio 17-osios rytą karinis diktatorius praneša divizijų ir pulkų vadams apie įvykusį perversmą ir nurodo jiems toliau eiti pareigas. Kauno karo srities komendantui jis siunčia telefonogramą, kuria informuoja apie įvedamą karo stovį. Joje rašoma: "Buvęs paruoštas bolševikų sukilimas likviduotas. Senoji valdžia suimta. Laikinosios Vyriausybės vardu įsakau pildyti visus mano įsakymus ir parėdymus, kol krašto vadovavimas bus perduotas laikinajai Vyriausybei. Be to, įspėju, kad visi pasiliktų vietoje, ir už tvarką įguloje atsako kiekvienas viršininkas. Visoje šalyje paskelbtas karo stovis nuo š. m. gruodžio mėn. 17 d. 3 val. ryto. Karo srities viršininkas eina karo komendanto pareigas ir naudojasi visomis jo teisėmis, nustatytomis karo stoviui. Visus bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti kalėjiman."

Iš tiesų, pirmomis perversmo dienomis vien Kaune buvo suimta apie 350 komunistų, o keturi jų vadovai - Karolis Požela, Juozas Greifenbergeris, Rapolas Čarnas ir Kazys Giedrys buvo sušaudyti. Tačiau tuo antikomunistinė tautininkų programa ir baigėsi.

Kalbama, kad jau perversmo rytą pas P.Plechavičių atskubėjo krikdemų lyderis kunigas Mykolas Krupavičius, apsikabino jį, pabučiavo ir pasakė: "Povilai, tu išgelbėjai kraštą."

Tačiau karinė diktatūra bent jau formaliai truko ne ilgiau nei parą. Pirmąją perversmo dieną P.Plechavičius nusiuntė laišką tautininkų vadovui A.Smetonai, prašydamas jo tapti valstybės vadovu:

"Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!

Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi. Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos Laisvę. Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai. Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą. Bet mes negalime įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų. Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Nepriklausomos Lietuvos priešaky.

Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaip Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės padėties. Iš savo pusės, vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, iškilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti."

Atgal į demokratiją?

Čia perversmo scenarijus tarsi ir baigiasi. Viskas, kas vyksta gruodžio 19 dieną, apie kurią tuomet taip ir nepavyko parašyti "Lietuvos žinioms", turi bent jau aiškią teisėtumo regimybę. Prezidentas K.Grinius priima M.Sleževičiaus kabineto atsistatydinimą, o naujuoju Vyriausybės vadovu paskiria Augustiną Voldemarą. Tada prezidentas atsistatydina pats, ir gruodžio 19-ąją Seimas naujuoju valstybės vadovu išrenka A.Smetoną.

Įdomu tai, kad tas pats išvaikytasis Seimas naująjį prezidentą išrinko didele balsų dauguma. Tiesa, posėdyje dalyvavo tik 42 iš 85 parlamentarų, tačiau tautininkų lyderiui jie atidavė 38 balsus. 33 balsais naujuoju Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Šiais laikais toks sprendimas greičiausiai būtų neįmanomas, nes tuomet Seimo salėje nebuvo kvorumo. Tačiau tuomet koją parlamentarams pakišo jų pačių 1922 metais priimta Konstitucija, kurioje nebuvo aiškiai apibrėžta, ar valstybės vadovas renkamas posėdyje dalyvaujančių parlamentarų, ar absoliučia Seimo narių dauguma.

Tuo metu kairieji deputatai - socialdemokratai ir liaudininkai - Seimo posėdžiuose nesirodė kone dvi savaites. Į jį jie atvyko tik gruodžio 30 dieną. Taip įvyko dėl dviejų priežasčių: pirma, reikėjo pagaliau priimti ir patvirtinti 1927 metų biudžetą, o antra - įvedus karo padėtį ir spaudos cenzūrą, Seimas liko vienintelė vieta, kurioje opozicionieriai dar galėjo pareikšti savo požiūrį į perversmą. Tokia proga pasitaikė svarstant Vidaus reikalų ministerijos biudžetą, tačiau tautininkus kritikuojantys opozicijos atstovai dažniausiai būdavo Seimo pirmininko nutraukiami. Atsilygindami už tai, paskutinę 1926 metų dieną liaudininkai, socialdemokratai ir žydų atstovai apskritai atsisakė dalyvauti balsavime dėl biudžeto. Tačiau pasisakyti dėl balsavimo motyvų socdemų frakcijos lyderiui Steponui Kairiui nebuvo leista po to, kai tik jis užsiminė apie perversmą. Taigi reali valdžia galutinai atsidūrė tautininkų rankose. Tokios progos neišnaudoti jie negalėjo- jau 1927 metų žiemą pradeda svarstyti, ar nereikėtų keisti Konstitucijos ir išplėsti prezidento įgaliojimų. Tačiau tai tautininkams pavyko ne taip lengvai, nes 1927 metų kovą Konstitucijos pataisoms pasipriešino liaudininkai ir socialdemokratai. Galiausiai balandžio 12 dieną, nebenorėdamas kovoti su opozicija, A.Smetona pasirašė aktą, kuriuo paskutinysis demokratiškai išrinktas Seimas buvo paleistas, o naujojo parlamento rinkimų data nenurodyta. Ketvirtasis Seimas buvo sušauktas tik 1936 metais. Kai kurių istorikų teigimu, jis bent jau rodė ryžtą pamažu grįžti prie demokratinės santvarkos, bet jau naujomis, brandesnės visuomenės sąlygomis.

Tuo nepavykusio demokratijos eksperimento istoriją būtų galima ir baigti. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip į perversmą reagavo Lietuvos visuomenė. Atsakymas į šį klausimą paprastas - niekaip. Nebūta nei protestų, nei mitingų, nei kokių nors kitų veiksmų. Galbūt tai galima paaiškinti ir cenzūra, ir karo stoviu. Tačiau labiausiai tikėtina, kad senoji kairiųjų valdžia, chaosas, ekonominė krizė ir nesibaigiančios rietenos visiems jau buvo gerokai įsipykusios. Ypač žmones erzino buvusios Vyriausybės raginimai susiveržti diržus ir jos siūlomos taupymo programos. Pagaliau, tuometinei visuomenei politinės peripetijos dar ne itin rūpėjo. Kita vertus, šis abejingumas, vienos partijos bei vienos tiesos idėja bei vis stiprėjantis "Tautos vado" garbinimas tikrai neprisidėjo prie brandžios pilietinės visuomenės ugdymo. Tai galiausiai sukėlė jaunesnės kartos nepasitikėjimą savo valdžia, kurios veiksmai 1938-1939 metais įstūmė šalį į rimtą moralinę ir politinę krizę, palengvinusią tiek sovietų, tiek hitlerinės Vokietijos vanagams likviduoti vos porą dešimtmečių išgyvenusią nepriklausomą mūsų valstybę. Tačiau tai jau visai kita istorija, apie kurią ne taip seniai esame rašę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"