TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1938-ieji: sunkios dramos uvertiūra

2008 09 18 0:00
1938 m. rugsėjis. Jubiliejinė Tautos šventė.

Sakoma, kad tie, kurie pamiršta istoriją, priversti nuolat ją kartoti. Matyt, kartoti šias pamokas tenka ir tiems, kas jos nepamiršta. Tačiau tuomet bent jau pavyksta išvengti rimtų praeities klaidų, kurių kaina gali būti neįsivaizduojama.

Istorijos scenarijai linkę kartotis. Bet jie nėra fatališki. Jie priklauso nuo išminties ir valios tų, kuriems likimas užkrovė atsakomybę už savo valstybių ar net visos žmonijos ateitį. Tačiau lygiai taip pat jie priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų, nes nuo mūsų sprendimų priklauso, kokiems žmonėms ši atsakomybė bus. Ar ne istorijos pamokos šiandien neleido pasikartoti 1938 metų Miuncheno suokalbiui, kai Europa tyliai leido galvą keliančiai nacių Vokietijai sutriuškinti Čekoslovakiją? Ar ne jos lėmė, kad šiandien, 2008-aisiais, Maskvos agresija prieš Gruziją sulaukė kitokio atsako? Greičiausiai būtent istorijos pamokos leido sustabdyti skerdynes XX amžiaus pabaigos Balkanuose, būtent jos įskiepijo civilizuotiems europiečiams alergiją bet kokio plauko totalitarizmo pavojams.

Tai nereiškia, kad visos istorijos pamokos jau išmoktos. Tiek globalioje politikoje, tiek atskirų valstybių gyvenime jų būta be galo daug. Tad nuo šiol kiekvieną ketvirtadienį "Lietuvos žinios" skirs kelis puslapius reikšmingiausiems XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykiams, asmenybėms, tendencijoms. Nežadame jums didelių sensacijų ar atradimų, nesiūlome ir vienareikšmių atsakymų į visus klausimus. Tačiau prisimindami iš pirmo žvilgsnio nesusijusius įvykius, pamėginsime sudėlioti iš jų mozaiką, galbūt nušvisiančią naujomis spalvomis.


Prieš 80 metų, 1938-ųjų rugsėjo 17 dieną, tautininkų lyderis Antanas Smetona tyliai perrinktas Lietuvos prezidentu dar vienai 7 metų kadencijai. 116 valdžios parinktų ypatingųjų tautos atstovų balsavo beveik vienbalsiai (jei neskaičiuosime dviejų sugadintų biuletenių), neturėdami nė menkiausios abejonės "tautos vado" galimybėmis dar kartą stoti prie valstybės vairo ir vesti ją per vis labiau įsisiūbuojančias Europos politikos bangas, pranašavusias audringus ir sunkius laikus.

Dangus virš Europos jau seniai nebebuvo giedras. Trečiasis Reichas

prarijo Austriją, tuoj tuoj gėdingu Miuncheno suokalbiu Europos demokratijų lyderiai atiduos naciams trečdalį Čekoslovakijos. Italijos miestų gatvėmis jau seniai marširuoja dučės juodmarškiniai. Po kurio laiko jie žygiuos per Albaniją, okupuotą be šūvio. Rytuose "entuziastų maršo" garsai stelbia naktinius šūvius į pakaušį Berijos kalėjimų rūsiuose: stalininė imperija negailestingai naikina tikrus ir išgalvotus vidaus priešus. Sovietai, garsiai trimituodami apie kolektyvinio saugumo Europoje reikšmę, kol kas tik patyliukais broliaujasi su nacistais, keičiasi slaptųjų tarnybų informacija ir darbo metodais, o Vakarų Europa vis tebesitiki nuolaidomis patenkinti didėjantį Trečiojo Reicho apetitą. Uždanga dar nepakilo, tačiau grėsminga didžiosios XX amžiaus dramos uvertiūra jau skamba vis garsiau ir garsiau.

Krizė ir jos pranašai

Nepriklausomybės dvidešimtmetį ką tik paminėjusioje Lietuvoje tuomet tik labai gerai informuoti žmonės nujautė, jog šie jubiliejiniai metai taps pabaigos pradžia. Kad 1938-ųjų ir 1939 metų pradžios įvykiai suduos mirtiną smūgį ne vien A.Smetonos autoritetui, jo režimui ir tam, kas daugelio atmintyje iki šiol nostalgiškai vadinama "Smetonos laikais", ne tik įstums šalį į politinę bei moralinę krizę, bet ir taps pirmuoju žingsniu į visos tautos ir visos valstybės katastrofą.

1939 metų balandį, praėjus kiek daugiau nei pusmečiui nuo vieningų prezidento rinkimų, žymus visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas savo laiške ministrui pirmininkui pasidalys nuogąstavimais, kad "p. Smetona, buvęs pirmuoju, netaptų ir paskutiniuoju prezidentu". Dar anksčiau rimtos krizės grėsmę įžvelgė filosofas Stasys Šalkauskis. 1935 metais pačiam A.Smetonai rašytame laiške jis tvirtino, kad tautininkų režimas didina dvasios vergų skaičių. O vienas iš nedaugelio savo nuomonę viešai reikšti drįsusių tautininkų Valentinas Gustainis žurnale "Vairas" paskelbtame straipsnyje "Visu frontu prieš komunizmą" pranašavo, jog "politiškai pasyvi masė, atėjus išmėginimo valandai, gali tapti auka mažutės ir drausmingos saujelės žmonių, kurie žino, ko nori".

Kaip atsitiko, kad visi šie nuogąstavimai pasitvirtino? Kodėl tautininkų režimas, 1926 metų perversmu užkirtęs kelią plintančiam komunizmui ir siekęs konsoliduoti visuomenę, išsėmė savo galimybes? Kodėl 1940-ųjų vasarą nemaža dalis Lietuvos žmonių gresiančioje sovietų okupacijoje neįžvelgė ar nenorėjo įžvelgti nieko kita, kaip tik valdžios pasislinkimą į kairę, nemėgstamo režimo krachą? Juk tam pačiam režimui įsitvirtinti 1926-aisiais niekas pernelyg nesipriešino ir neketino priešintis.

Galbūt didžiąją dalį visuomenės jau tuomet buvo spėjusi nuvilti nebrandi lietuviška demokratija, pamažu virstanti chaosu ir kelianti rimtą grėsmę pačios valstybės egzistavimui? Iš tiesų liaudininkų Vyriausybė jau buvo atvedusi Lietuvą prie liepto galo. Tuometinis prezidentas Kazys Grinius nepadarė nieko, kad sutramdytų ar neutralizuotų šalyje veikusią komunistinę penktąją koloną, kuri tik ir svajojo, kaip čia prijungus Lietuvą prie sovietinės Baltarusijos. Būtent liaudininkų prezidentui įsakius iš kalėjimų buvo paleisti visi komunistai. Tada jie, jausdamiesi nebaudžiami, ėmėsi dar labiau drumsti ir taip jau neskaidrų Lietuvos politikos vandenį. O čia dar nesibaigiančios partinės rietenos ir nuolatinė vyriausybių kaita... Taigi tvirtą ranką, stabilumą ir klestėjimą žadėję tautininkai gal ir nebuvo labai simpatingi, tačiau bent jau didžiajai visuomenės daliai nekėlė alergijos.

Iš tikrųjų tautininkų valdymo metais daugelis vilčių pasitvirtino. Nors pasaulis jautė 1929-1933 metų ekonomikos krizės pasekmes, gyvenimas šalyje tolydžio gerėjo, o jos ekonominiai rezultatai buvo tikrai įspūdingi. Naujausi agrotechnikos laimėjimai ir kooperacijos plėtra laido dešimtis kartų padidinti eksporto apimtį. Augo ir perdirbimo pramonė: 1923 metais Lietuvoje buvo tik trys, o 1939-aisiais - jau 186 pieno perdirbimo įmonės. Sparčiai plėtėsi tekstilės pramonė, jos gaminiai sudarė maždaug penktadalį visos pramonės produkcijos. Stiprėjo nacionalinė valiuta: 1929 metais vienas litas buvo keičiamas į 10, 1939-aisiais - jau į 16 JAV dolerių. Tautininkų valdymo laikotarpiu Lietuvos nacionalinės pajamos padidėjo beveik du kartus - iki 2,5 mlrd. litų.

Nuo susiklausymo prie paklusnumo

Tačiau lemtingais 1938-aisiais šalį vėl sukrėtė rimtas ekonomikos nuosmukis. Keturis kartus pasaulinėse rinkose sumažėjusios žaliavų kainos smogė rimtą smūgį iš jų eksporto gyvenusiai šaliai. Po metų ekonomines problemas dar labiau komplikavo Vilniaus krašto atgavimo našta ir Klaipėdos praradimas. Sovietmečio istorijos vadovėliai ypač mėgindavo pabrėžti to meto ūkinius sunkumus, tačiau juos dar buvo galima išgyventi. 1938-aisiais Lietuvoje buvo subrendusios kur kas rimtesnės problemos - beveik visiškais pilietinės visuomenės nebuvimas ir valdžios nesugebėjimas susivokti komplikuotos politikos labirintuose.

Oficialiai tautininkai visuomet deklaravo visuomenės "susiklausymą", kuris labai greitai tapo suprantamas kaip paklusnumas valdžiai, o pilietinės sąmonės ugdymas apsiribojo greičiau tautinių idealų propaganda. Be abejo, patriotiniai ar kultūriniai renginiai, kuriuose dalyvaudavo A.Smetona ir kiti valdžios vyrai, galbūt ir skatino patriotizmą, valstybingumo supratimą ar įvairių patriotinių, religinių, kultūrinių organizacijų plėtrą. Tokie sambūriai net nedideliuose miesteliuose būdavo skaičiuojami dešimtimis. Tačiau praėjus dešimtmečiui po tautininkų įvykdyto perversmo, daugeliui šių organizacijų buvo uždėtas apynasris. Visuomeninį piliečių aktyvumą labai greitai ėmė kontroliuoti valdžia. Ji tikėjo ir bandė įtikinti visus, kad klysti negali.

Pirmas skambutis labai garsiai nuskambėjo praėjus 3 metams po perversmo. "Antanas Smetona. Tai juk vasario mėn. 16 dienos akto tėvas, tai juk pačios nepriklausomos Lietuvos simbolis. Iš pasaulinės audros jis mokėjo išvesti mūsų kraštą į tokį rytą, kurio penkis šimtmečius mūsų tauta be vilties ilgėjosi. Jis mūsų Mozė, jis kertinis akmuo, kuriuo tvirtai paremtas mūsų valstybingumas, mūsų susiklausymas, mūsų visų tautinis solidarumas", - net sunku patikėti, kad tokia frazeologija vartota perversmo sukakčiai paminėti skirtame valstybės, vadinančios save demokratine, leidinyje, o ne kurioje nors Rytų imperijoje.

Pats A.Smetona šioms liaupsėms neprieštaravo. Apskritai jo ir jo šalininkų požiūris į demokratiją buvo gana aiškus. Simboliška, bet tais pačiais 1933 metais, kai į valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris, A.Smetona per tautininkų suvažiavimą pasakė kalbą, kurioje tvirtino, kad pasaulyje prasidėjo "visuotinė demokratizmo ir parlamentarizmo krizė". Jau minėtas tautininkų ideologas, vėliau nuogąstavęs dėl politinio visuomenės pasyvumo, tuomet taip pat darė viską, jog tokį pasyvumą ugdytų. 1933-iaisiais jis rašė, kad iki perversmo Lietuvoje buvo "išsigimusi demokratija", todėl turėjo būti pašalinta. Maža to, jo įsitikinimu, "partinės demokratijos visai negali būti". Būtent tuomet A.Smetona imtas vadinti ne tik valstybės prezidentu, bet ir "tautos vadu" bei labai jo pamėgtu "vairininku".

Tai, kad ir praėjus daugiau kaip 80 metų panašios idėjos vis dar randa vietos daugelio lietuvių galvose, liudija ir katastrofiškai menkas pasitikėjimas partijomis, nenoras dalyvauti jų veikloje ir labai jau panašūs, tik šiek tiek geriau maskuojami įvairių tvarkos ir teisingumo siekėjų bei gelbėtojų lozungai.

Tiesa, visiškai neigti demokratijos nei A.Smetona, nei jo vadovaujami tautininkai nesiryžo. Tuomet Lietuvoje, panašiai kaip nuo demokratijos jau visiškai nutolusioje dabartinėje Rusijoje ar komunistinėje Kinijoje, irgi buvo kalbama apie kažkokį savitą kelią - vadinamąją "autoritetinę demokratiją", kuri vienintelė atitinka lietuvių mentalitetą ir tradicijas.

Gyvenimas su apynasriu

Tokie įsitikinimai skatino tautininkus laikytis pozicijos, kuri liko nepakitusi nei palyginti ramiais laikais, nei mirtino pavojaus tautai ir valstybei akivaizdoje. Bene geriausiai ją išreiškia A.Smetonos kreipimasis į tautą 1939-ųjų rugsėjį, jau prasidėjus II Pasauliniam karui. "Reikia pasitikėti laivo kapitonu, jo vairininku. Atsidėkite vien tiems, kurie stovi prie valstybės vairo. Jiems geriau nei kitiems žinomi tikrieji keliai, pavojingosios uolos ir pavojingieji verpetai. Taigi būkite ramūs ir kantrūs! Kaip ir ko saugotis, kaip ir ką ginti, prireikus paaiškins, įspės išmintingieji valdžios pareigonys. Jų klausykite ir darykite, kaip būsite nurodomi", - mokė piliečius tautos vadas, itin susirūpinęs tuo, kad vis platesni visuomenės sluoksniai ėmė ieškoti būdų išgelbėti šalies nepriklausomybę.

Šiaip ar taip, autoritarinis valdymas ir tautininkų iškelta Tautos vado neklystamumo idėja neskatino piliečių visuomenės kūrimosi. Vadovaudamiesi savo ideologija, jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jie sukūrė kažką panašaus į laisvės ir griežtos kontrolės hibridą. Visuomenės veikėjas liaudininkas Juozas Audėnas prisimena, kad nevaržomai tuomet buvo galima tik dirbti, valgyti, gerti, miegoti, linksmintis, mokytis ar sportuoti, tuo tarpu bet kokia iniciatyva viešuose reikaluose, jei tik ji neatitiko tautininkų linijos, buvo slopinama.

Tai, kad A.Smetonos valdžia visiškai nepasitikėjo savo šalies piliečiais rodo ir faktas, kad saugumo policija sekė ne tik pogrindyje prieš valstybę veikusius komunistus, bet ir legalias partijas: krikdemus ir liaudininkus bei šiaip aktyvesnius visuomenės veikėjus. Galiausiai 1936 metais žaidimai baigėsi: visos opozicinės politinės partijos buvo išvaikytos. Tiesa, tautininkų neremiančios visuomeninės organizacijos vis dar galėjo veikti, tačiau kiekvienas jų žingsnis ir toliau buvo stebimas pro padidinamąjį stiklą. Tarkime, organizacijos, kurioms buvo leidžiama veikti, privalėjo kiekvienam savo susirinkimui gauti valdžios leidimą, o tam reikėjo pateikti darbotvarkę ir dalyvių sąrašą. Neretai į susirinkimus buvo siunčiamas ginkluotas ir uniformuotas policijos pareigūnas, turėjęs įgaliojimus bet kuriuo momentu susirinkimą nutraukti.

Prie visuomenės aktyvumo neprisidėjo ir 1935 metais priimtas drakoniškas spaudos įstatymas. J.Audėno prisiminimuose rašoma, kad nesant tikros informacijos, žmonės buvo priversti tenkintis nepatikrintais faktais bei gandais. Cenzūra išmesdavo iš laikraščių daug straipsnių, tačiau balto popieriaus skilčių palikti neleisdavo - jas buvo privalu užpildyti kita medžiaga. Kita vertus, vadinamoji Visuomeninio darbo valdyba parengdavo privalomus spausdinti straipsnius, kurie turėjo būti pateikiami kaip redakcijos nuomonė. Nevykdyti šių nurodymų niekas nedrįsdavo, nes Vidaus reikalų ministerija galėjo nušalinti bet kurio periodinio leidinio redaktorių ar tiesiog nutraukti jo leidimą. Įdomiausia, kad šie suvaržymai buvo taikomi tik legalios opozicijos leidiniams - pasiekti tikrąją antivalstybinę pogrindžio spaudą, kurią leido gausiai finansuojami komunistai valdžios rankos buvo per trumpos. Maža to, šiuo įstatymu netoliaregiai režimo valdininkai patys nėrė kilpą ant nepriklausomos Lietuvos kaklo: 1940 metais būtent smetoniniu spaudos įstatymu pasinaudos marionetinė "Liaudies vyriausybė", uždariusi visus Lietuvoje ėjusius nekomunistinius laikraščius.

Visa tai gali sudaryti įspūdį, kad, įgyvendindami savo idealus, tautininkai sąmoningai ar nesąmoningai veikė patys prieš save. Nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau turėjo ateiti laikas, kuomet už padarytas klaidas bus pateiktos nemenkos sąskaitos. Tad grįžkime į 1938-uosius, kai A.Smetona buvo perrinktas savo paskutinei kadencijai, pasibaigusiai valstybingumo praradimu.

Prezidentu Tautos vadas buvo perrinktas pagal naująją, prieš septynis mėnesius priimtą Konstituciją. Įdomu pastebėti ir tai, kad iš 1938 metų Konstitucijos tyliai dingo nuostata, kad Lietuva esanti demokratinė respublika. Vienbalsiai ir be debatų tautininkų Seimo priimtas pagrindinis įstatymas suteikė valstybės vadovui beveik neribotas galias. Jis galėjo vienas leisti įstatymus, bet kada paleisti ir taip jau butaforinį Seimą, skirti premjerą ir ministrus. Prezidentas buvo ir vyriausiasis kariuomenės vadas, o jo kadencijų skaičius nebebuvo ribojamas. Tačiau visagalio prezidento, kurio aplinką sudarė ne kompetentingi ir mąstantys žmonės, o ištikimi bendražygiai draugai ir giminaičiai, negalėjo apsaugoti nuo to, ką jam buvo paruošusios kur kas galingesnės jėgos.

Neišlaikytas egzaminas

1938-ieji Lietuvos valdžiai buvo sunkių išbandymų metai. Šie išbandymai nesibaigs ir 1939-ųjų pirmoje pusėje. Užbėgant įvykiams už akių galima teigti, kad šio egzamino valdžia neišlaikė, o šalis buvo įstumta į giliausią politinę ir moralinę krizę.

Pirmasis rimtas smūgis atėjo iš Lenkijos, pagaliau sulaukusios palankaus momento savo naudai išspręsti Vilniaus klausimą. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje ir mainais gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, Varšuva įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Priešingu atveju buvo grasinama panaudoti karinę jėgą. Ultimatumas buvo nedelsiant priimtas. Vėliau ultimatumo priėmimo motyvas bus aiškinamas mėginimais išvengti Klaipėdos krašto praradimo. Tačiau toks tikslas nebuvo pasiektas. Tai, kad vokiečiai jau tuomet buvo pasirengę užgrobti Klaipėdą, jei ultimatumas būtų atmestas, liudija 1938 metų spalio 21 dieną paskelbtas A.Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei, kuriame sakoma: "Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką." Tačiau, paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos teigimu, lenkai apskritai nebūtų drįsę grasinti karine jėga, jei nebūtų žinoję, kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo už Lenkiją galingesnės Vokietijos paramos. "Greičiausia nebūtume gavę ir J.Von Ribbentropo ultimatumo dėl Klaipėdos, jei būtume blaiviau žiūrėję į Lietuvos geopolitinę padėtį ir laiku sutvarkę santykius su Vokietijos Reichu, užuot pasidavę politinių naivuolių sugalvotoms klaidingoms valstybės saugumo doktrinoms", - rašo savo prisiminimuose K.Škirpa, turėdamas galvoje jau 1939 metų pavasario įvykius. Deja, A.Smetonos ir jo vyriausybės simpatijos ir žvilgsniai jau seniai krypo ne į Berlyną, o į Maskvą.

Taigi Lietuvos valdžia besąlygiškai priėmė Varšuvos ultimatumą ir šalies viduje ėmėsi tvarkytis taip, kaip reikėjo lenkams: uždarė Vilniaus fondą, kuriam priklausė kone trečdalis tautos, Vilniaus vadavimo sąjungą, žurnalą "Mūsų Vilnius". Iš spaudos puslapių akimirksniu dingo beveik du dešimtmečius skatintas ir tautą vienijęs šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!". Lenkija įsteigė konsulatą Klaipėdoje, o Lietuva - Vilniuje, taip netiesiogiai pripažindama savo sostinę Lenkijai.

Toks netikėtas posūkis visuomenėje sukėlė šoką ir didžiulę pasipiktinimo bangą: tauta pasijuto pažeminta savo pačių valdžios. Ir taip menkas tautininkų autoritetas ėmė katastrofiškai smukti. Nepaisant visuotinės kontrolės, opozicija A.Smetonos valdžiai stiprėjo. Suskato persigrupuoti ilgai neveikusios politinės partijos. Pamiršę nesutarimus, krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė "Ašies" vardu pavadintą sąjungą, prie kurios vėliai prisijungė ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Tai buvo buvo nuolatinio vyriausybių kaitos ir rimtos politinės krizės pradžia. Kadangi opozicijos netenkino naujasis kunigo Vlado Mirono sudarytas kabinetas, kuriame vėl posėdžiavo vien tautininkai, rudenį reikalavimai įsileisti tautininkų oponentus į valstybės valdymą jau išsiliejo mitingais, antivyriausybinėmis rezoliucijomis ir studentų bruzdėjimais. Atsakydama į tai, valdžia laikinai uždarė Vytauto didžiojo universitetą, o vietoje neseniai atšauktos karo padėties įvedė jo analogą, paskelbdama vadinamąjį sustiprintą krašto apsaugos metą.

Tačiau tokie veiksmai tik pylė alyvos į ugnį. Šioje sumaištyje jau sunku buvo atskirti, kur veikia Lietuvos išlikimu susirūpinusios politinės jėgos, o kur - tikrieji valstybės priešai. Sąmyšiu apsukriai naudojosi ir pogrindyje veikę komunistai, ir pusiau legalios kairuoliškos organizacijos, vienijusios Maskvos apkvailintus menininkus ir intelektualus. Literatūrinėje spaudoje sparčiai plito vadinamosios kultūrbolševizmo idėjos: ne vienas jų propaguotojas vėliau skubės į Maskvą parvežti Stalino saulės.

Tuo tarpu Lietuvos jau laukė antras smūgis - po pusmečio jau Vokietija pareikalaus, kad Lietuva atiduotų jai Klaipėdos kraštą. 1939 kovą vieninteliame mūsų uostamiestyje jau plaikstysis nacių vėliavos, o iš miesto teatro balkono kalbą rėš pats A.Hitleris. Tai bus paskutinieji uvertiūros akordai. Netrukus pakils uždanga ir prasidės tikrasis dramos veiksmas: naciams nuolaidžiavusios Anglija ir Prancūzija nutars priešintis, o kolektyvinio saugumo sistemą įnirtingai propagavusi Maskva pasidalins Europą su naciais. Pirmasis dramos veiksmas - Molotovo-Ribbentropo paktas atvers kelią vienai didžiausių XX amžiaus tragedijų, kurios verpetuose kaip šapelis pražus ir nepriklausoma Lietuva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"