TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1938-ieji: ultimatumų laikotarpio pradžia

2013 03 15 6:00
Vilniui vaduoti sąjungos narių eitynės. / LŽ archyvo nuotrauka

Prieš 75 metus, 1938-ųjų kovo 17 dieną, Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius tarp Varšuvos ir Kauno.

Lygiai prieš 75 metus tokiomis pat kovo dienomis dalyje Vakarų Europos, Lenkijoje ir Lietuvoje plėtojosi dramatiški įvykiai. Kovo 12-ąją Vermachto divizijos įžengė į šalia esančią Austriją - Trečiasis reichas be ceremonijų prisijungė šią Alpių valstybę, iš kurios buvo kilęs pats Vokietijos nacių lyderis Adolfas Hitleris. Kitą dieną Vokietija okupavo Čekoslovakiją. Tuo metu ties Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusia demarkacijos linija augo įtampa. Ji pasibaigė kruvinu incidentu, daugiatūkstantinėmis antilietuviškomis demonstracijomis Varšuvoje ir Vilniuje, o galiausiai - kovo 17-ąją paskelbtu Varšuvos ultimatumu Kaunui, kuriuo, grasinant karu, reikalauta per 48 valandas užmegzti tarp dviejų šalių diplomatinius santykius. Šią situaciją atidžiai stebėjo A.Hitleris, pasirengęs ginkluoto konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju nedelsdamas įvesti savo divizijas į Klaipėdos kraštą.

Kad Vokietijos ketinimai rimti, liudija dar 1938 metų spalio 21 dieną paskelbtas A.Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei. Jame sakoma: "Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką." Vėliau Vokietijos grėsmė bus minima kaip vienas svarbiausių motyvų, paskatinusių Lietuvos Vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.

Tačiau ar karo su Lenkija ir Vokietijos intervencijos grėsmė buvo reali? Jei tikėsime pirmojo nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Varšuvoje, o vėliau - paskutinio jos atstovo Berlyne Kazio Škirpos žodžiais, - tikrai ne. Pasak diplomato, lenkai apskritai nebūtų drįsę grasinti karine jėga, jei nebūtų žinoję, kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo už Lenkiją galingesnės Vokietijos paramos. "Greičiausia nebūtume gavę ir Joachimo von Ribbentropo ultimatumo dėl Klaipėdos, jei būtume blaiviau žiūrėję į Lietuvos geopolitinę padėtį ir laiku sutvarkę santykius su Vokietijos reichu, užuot pasidavę politinių naivuolių sugalvotoms klaidingoms valstybės saugumo doktrinoms", - prisimena K.Škirpa, turėdamas galvoje jau 1939 metų pavasario įvykius.

1938 metų kovo ultimatumas dažnai vadinamas pirmuoju Lietuvos pažeminimu sunkioje dramoje, 1940-aisiais pasibaigusioje valstybės žlugimu. Tačiau ar santykių tarp Kauno ir Varšuvos normalizavimas (tegu ir priverstinis) iš tikrųjų buvo absoliutus blogis? O gal priešingai - šis žingsnis buvo tiesiog pernelyg vėlyvas? Ar Lenkija iš tiesų norėjo karo su Lietuva? Ar ji tikrai kėsinosi į mūsų šalies suverenumą? Pagaliau ar priimdama Varšuvos sąlygas Lietuva iš tiesų netiesiogiai pripažino savo sostinę Lenkijai ir ar lenkams apskritai to reikėjo?

Pirmasis Lenkijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje F.Charwatas. Varšuva, 1938 m. kovas. / Narodowe archiwum cyfrowe nuotraukos

Tuomet, 1938-ųjų pavasarį, visa ši istorija abiejose pusėse sukėlė netramdomą emocijų škvalą, kurio pasekmes jaučiame iki šių dienų. Vis dėlto šiandien palikime jausmus nuošalyje ir pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus, žvelgdami į situaciją ne tik tuometinio Kauno, bet ir tuometinės Varšuvos akimis.

Bevaisės santarvės paieškos

Prisiminkime, kad nesantaiką tarp dviejų šalių mėginta švelninti maždaug prieš pusantrų metų iki mūsų istorijoje minimų įvykių, ir pripažinkime, jog tai buvo daroma ne Kauno, o Varšuvos iniciatyva. Dar 1936 metų rugsėjį Ženevoje vykusios Tautų Sąjungos asamblėjos kuluaruose Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas pasiūlė tuometiniam Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui susitarti dėl diplomatinių santykių užmezgimo taip, kaip 1934-aisiais tai padarė SSRS ir Rumunija, nors sovietai ir nepripažino Bukarešto teisių į jų kontroliuojamą Besarabiją. Taigi užšaldykime Vilniaus klausimą ir draugaukime, siūlė J.Beckas.

Suprantama, kad Kaune tokie siūlymai negalėjo būti priimtini. Juk Vilniaus kraštas - ne Besarabija, kurią rumunai laikė tiesiog viena iš savo provincijų. Vilnius - Lietuvos sostinė, įtvirtinta šalies Konstitucijoje. Taigi, vienintelis dalykas, ką tuomet savo kolegai galėjo pasiūlyti J.Lozoraitis, buvo konsulinės lengvatos, laivyba Nemunu ir tiesioginis susisiekimas tarp dviejų valstybių. Suprantama ir tai, kad šios dalinės priemonės be diplomatinių santykių užmezgimo Varšuvai netiko.

Nepavykusios konsultacijos netruko sukelti tikrą žodžių karą. 1936 metų gruodžio 19-ąją kalbėdamas Seime J.Beckas pareiškė, kad, "lenkų vyriausybė priversta atsiimti savo duotą pasitikėjimą Lietuvos Vyriausybės taikingomis intencijomis". Reaguodamas į šią kalbą S.Lozoraitis tvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykių raktas esąs Vilnius, bet Kauno požiūris į Varšuvą vis tiek grindžiamas mažumų teisių ir taikos siekiu.

Nesusišnekėjimą dar temdė ir gandai. Vasario mėnesį Lietuvoje apsilankius Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkui maršalui Aleksandrui Jegorovui, kalbėta, kad Kaune aptartas sovietų karinės paramos Lietuvai planas, o tai jokiu būdu nesiderino su Lenkijos planais kurti vadinamąją taikos tvirtovę nuo Baltijos kraštų iki Juodosios jūros. Varšuva net oficialiai įspėjo Lietuvą grįžti prie protingos politikos, kol dar nevėlu. Tiesa, gandai nepasitvirtino, tačiau nepasitikėjimas liko.  

Lietuvos pasieniečiai sveikina Lenkijos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Lietuvoje F.Charwatą. 1938 m. kovas. 

Liūdniausia, kad už diplomatų ir politikų nesusišnekėjimą mokėti teko paprastiems žmonėms - Vilnijos lietuviams ir Lietuvos lenkams. Po J.Becko pareiškimo lenkų valdžia uždarė 130 lietuviškų mokyklų, 70 bibliotekų, 80 lietuviškos Šv. Kazimiero draugijos skyrių.

Lietuvos švietimo ministras Juozas Tonkūnas paskelbė įsakymą, kad vaikai, kurių tėvų pasuose nurodyta juos esant lietuviais, negali lankyti lenkų mokyklų, o tai pastarosioms sudavė triuškinamą smūgį. Na, susistumdymus ir net muštynes bažnyčiose dėl to, kokia kalba turi vykti pamaldos, sunku būtų net suskaičiuoti.

Tuo pat metu padažnėjo ir incidentų prie demarkacijos linijos. Tiesa, jie nebuvo kruvini ir dažniausiai apsiribodavo pasienio ženklų niokojimu. Tokie incidentai buvo sprendžiami greitai ir palyginti ramiai.

Incidentas pasienyje

Deja, tokia santykinė ramybė truko neilgai. Naktį iš 1938 metų kovo 10-osios į 11-ąją prie demarkacijos linijos buvo pralietas pirmasis kraujas. Per paryčiais kilusį spontanišką susišaudymą tarp Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių ties Trasnykų kaimu Lietuvos teritorijoje buvo sunkiai sužeistas lenkų Pasienio apsaugos korpuso kareivis Serafinas. Nors iš Alytaus atvykęs gydytojas labai stengėsi  išgelbėti sužeistąjį, maždaug po trijų valandų lenkų kareivis mirė.

Lenkijos karo atašė Lietuvoje L.Mitkiewiczius.

"Už kraują - krauju!", "Paklupdyti ant kelių Kauno Lietuvos despotus!" - tokiais ir panašiais šūkiais jau kitą dieną prapliupo Vilniaus radiofonas. Tačiau aiškintis įvykio aplinkybių vietoje, nepaisydami lietuvių rodomos iniciatyvos, lenkų kariškiai ir pareigūnai nepanoro.

Pačioje Lenkijoje žinią apie incidentą pasienyje nustelbė pranešimai iš Reicho okupuojamos Austrijos. Be abejo, ši naujiena lenkų visuomenę išgąsdino kur kas labiau. Tačiau kai kuriems politikams ir kariškiams šių dviejų nelygiaverčių įvykių sutapimas pasirodė visai naudingas. Dabar, kai visa Europa mato tik Sudetus ir Austriją, lenkų kariuomenė galėtų be didesnių kliūčių okupuoti Lietuvą ir taip pristabdyti vokiečių ekspansiją Rytų Europoje.

Tokios pozicijos laikėsi Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius Edwardas Rydzas-Smiglis, laikytas antruoju pagal įtaką žmogumi šalies vyriausybėje po užsienio reikalų ministro J.Becko. Pats J.Beckas tokiam požiūriui nepritarė, tačiau tuo metu savo žodžio tarti jis negalėjo, nes ilsėjosi Rivjeroje.

Atmosferą dar labiau kaitino nuo kovo 11 dienos Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Poznanėje ir kituose miestuose vykusios antilietuviškos demonstracijos, kurių dalyviai ragino žygiuoti į Kauną. Galimą E.Rydzo-Smiglio žygį parėmė ir tomis dienomis paskelbtas 26 organizacijų atstovų manifestas.

Vis dėlto šie lenkų visuomenės veiksmai, regis, nebuvo spontaniški. Tiesioginis vienos tokios manifestacijos liudytojas Leonas Mitkiewiczius, vėliau paskirtas pirmuoju Lenkijos karo atašė Kaune, knygoje "Kauno atsiminimai" tvirtina, kad bent jau kovo 16-osios demonstracija priešais Generalinį ginkluotųjų pajėgų inspektoratą buvo neabejotinai iš anksto parengta ir organizuota.

"Minią sudarė 5-6 tūkstančiai žmonių (...). Manifestantai šūkavo šūkius, iš tolo skambėjusius labai grėsmingai: "Mes norime Lietuvos!", "Vade, vesk mus į Kauną" bei panašius. Tokių užrašų buvo ir manifestantų nešamuose transparantuose. Šūkaudama triukšmingus ir grėsmingus šūkius, choru skanduodama kai kuriuos sakinius, visą tą įvykį - Lietuvai priešišką manifestaciją - minia vertino greičiau kaip pasilinksminimą. (...) Tai liudijo džiugūs besišypsantys demonstrantų veidai. Man atrodė, kad visą antilietuvišką akciją ir manifestaciją surengė mūsų Užsienio reikalų ministerija su Vyriausiuoju štabu ir Generaliniu ginkluotųjų pajėgų inspektoratu", - rašo L.Mitkiewiczius, stebėjęs visą renginį pro savo buto langą.

Lenkijos pasienio apsaugos korpuso kariai atidaro vartus ant tilto per Merkį, skiriančio Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. 1938 m.

Vis dėlto šūkiais apsiribota nebuvo. Padrąsintas "visuomenės pritarimo" maršalas E.Rydzas-Smiglis įsakė sutelkti prie Lietuvos sienos 80 tūkst. lenkų karių. Tuo pat metu J.Beckas pokalbyje su Vokietijos ambasadoriumi pareiškė, kad lenkų pasienio kareivis buvęs nukautas lietuvių daliniui mėginant pridengti per sieną einančius antilenkiškus agentus. Lietuvos siūlymą sudaryti mišrią incidento tyrimo komisiją Lenkijos vyriausybė ignoravo. Dėl ultimatumo jau buvo apsispręsta, tad išsiaiškinti įvykio aplinkybes lenkams neberūpėjo.

Vyriausybės pritarimą įteikti Lietuvai ultimatumą J.Beckas gavo kovo 14-ąją, vos grįžęs iš Rivjeros. Vis dėlto reikalavimus nurodyta sušvelninti tiek, kad Lietuva galėtų juos priimti. Beje, grįžus užsienio reikalų ministrui, aršiausių kariuomenės "vanagų" ryžtas pradėti karo veiksmus ėmė tirpti, o E.Rydzo-Smiglio daliniai tapo tik papildomu argumentu galimam Kauno užsispyrimui palaužti. Beje, po metų J.Beckas Rumunijos užsienio reikalų ministrui prisipažins žinojęs apie vokiečių planus užimti Austriją bei Sudetus ir apie tai, kad jei Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebūtų skubiai sutvarkyti, kitą smūgį Reichas galėjęs nukreipti į Baltijos šalis.  

Užtarimo nesulaukė

Grėsmės akivaizdoje Lietuvai neliko nieko kita, kaip ieškoti didžiųjų valstybių užtarimo. Tačiau jo nebuvo. Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas pareiškė, kad Maskva į konfliktą nesikiš. O Vokietijos užsienio reikalų ministras

J.von Ribbentropas kovo 18-ąją, jau paskelbus ultimatumą, kategoriškai rekomendavo Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.

Lenkijos pasienio apsaugos korpuso karių ir Lietuvos pasieniečių susitikimas prie demarkacijos linijos 1938 m. 

Reikia pridurti, kad Berlynas vis dėlto ruošėsi galimam Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui. Kovo 18-ąją A.Hitleris įsakė Vermachtui ruoštis užimti Klaipėdą - tai turėjo būti padaryta per porą valandų. Tuo pat metu Vokietijos karinių pajėgų vyriausiojo štabo viršininkas Wilhelmas Keitelis Lietuvos žemėlapyje jau brėžė galimą demarkacijos liniją tarp vokiečių ir lenkų okupacinių dalinių.

Jokios paramos Lietuva nesulaukė nei iš kitų didžiųjų valstybių, nei iš kaimynų. Priimti Varšuvos ultimatumą ragino ir anglai, ir prancūzai. Latvijos ir Estijos vyriausybės jokių tiesioginių patarimų nedavė. Panašiai, kaip ir Tautų Sąjungos pareigūnai, jos tik ragino kiek įmanoma greičiau baigti ginčą su Lenkija.

Tuo metu Varšuva taip pat žengė žingsnį susitarimo link, aiškiai pareikšdama nereikalausianti, kad Lietuva besąlygiškai atsisakytų Vilniaus ir būsimoje notoje neįžeisianti Lietuvos prestižo.

Ir štai kovo 17-ąją devintą vakaro Lenkijos pasiuntinys Estijoje Waclawas Przesmyckis Taline reziduojančiam Lietuvos pasiuntiniui Broniui Dailidei įteikė ultimatumą, kuriame reikalaujama per 48 valandas užmegzti tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius ir iki kovo 31 dienos pasikeisti pasiuntiniais. "Atsakymo nedavimas arba pakeitimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis", - sakoma dokumente.

Taigi, ultimatumas turėjo būti priimtas iki kovo 19 dienos 21 valandos. "O ta diena - tai šviesaus atminimo maršalo Jozefo Pilsudskio vardinės... Ar Lietuvai primestos Lenkijos sąlygos turi būti dovana, jo atminimo pagerbimas? Ar Lietuva nebus brutaliai verčiama sutikti su Lenkijos sąlygomis? Maršalas Pilsudskis - jeigu būtų gyvas - niekada neleistų taip veikti. O Vilniaus klausimas? Iš tikrųjų kraupią, makabrišką dovaną jo atminimui dovanoja ministras J.Beckas savo ultimatumu Lietuvai. Kiek man žinomas maršalo Pilsudskio požiūris į lietuvius, ypač į Lietuvą, jis niekada nesutiktų jėga versti lietuvius užmegzti santykius su Lenkija", - "Kauno atsiminimuose" pastebi L.Mitkiewiczius.

Pirmasis apsikeitimas pašto siuntomis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. 1938 m. balandžio mėn. 

Kitą rytą prezidentas Antanas Smetona sušaukė skubų Vyriausybės posėdį. Po užsienio reikalų ministro S.Lozoraičio pranešimo, kad gavusi neigiamą įsakymą Lenkijos vyriausybė įsakys savo kariuomenei žygiuoti į Lietuvą, prezidentūros salėje užvirė emocijos. Dalis karštagalvių ministrų reikalavo nedelsiant atsakyti į tokį pažeminimą ginklu. Ypač aktyviai tai siūlė Šaulių sąjungos garbės pirmininko Vlado Putvinskio sūnus - žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis. Kolegą emocingai parėmė ir kabineto vadovo pareigas einantis susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskis.

Vis dėlto S.Lozoraičiui pavyko atvėsinti emocijas ir priversti ministrus paklausyti proto balso. Užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Lietuva ir taip per ilgai delsė, nemėgindama normalizuoti santykių su kaimyne, tad dabar tenka skinti tokios politikos vaisius. Diplomatijos vadovas pridūrė, kad beveik visų šalių pasiuntiniai pataria priimti Varšuvos reikalavimus, o ir jis pats laikosi tokios nuomonės.

Dabar visų akys nukrypo į kariuomenės vadą Stasį Raštikį. Generolas pareiškė neturįs iliuzijų, kad Lietuvos kariuomenė galėtų sėkmingai pasipriešinti kur kas stipresnėms Lenkijos pajėgoms - geriausiu atveju tai būtų tik simbolinė gynyba, tad konfliktą derėtų spręsti taikiai. Po tokios kariuomenės vado kalbos tapo galutinai aišku, kad kitos išeities nėra - kad ir kaip būtų skaudu, ultimatumą teks priimti. Taigi, likus dešimčiai valandų iki termino pabaigos Varšuvai buvo pranešta: Lietuva sutinka su Lenkijos reikalavimais.

Tačiau tam dar buvo reikalingas Seimo sutikimas, nes priimant ultimatumą drauge spręstas ir taikos ar karo klausimas. Mirtinoje tyloje tautos atstovai išklausė J.Stanišauskio pranešimą, kurį laikinasis kabineto vadovas baigė tokiais žodžiais: "Jėgos persvara yra Lenkijos pusėje, bet jėga nėra teisė. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Vyriausybė nutarė išpildyti lenkų vyriausybės reikalavimus, gerai žinodama, kad Lietuvos visuomenė prireikus yra nusistačiusi vieningai visomis išgalėmis ginti savo tėvynę."

Antilietuviška demonstracija Vilniuje, dabartinėje S.Daukanto aikštėje. 1938 m. kovo mėn. 

Norinčių kalbėti ar ginčytis neatsirado - prie to, kas pasakyta, mažai ką bepridursi. Taigi, Seimo nariui Simui Janavičiui pasiūlius, buvo priimtas toks nutarimas: "Seimas, išklausęs ministro pirmininko pavaduotojo pranešimą apie Lenkijos vyriausybės Lietuvos vyriausybei įteiktą ultimatumą, kuriuo Lenkijos vyriausybė reikalauja iš Lietuvos vyriausybės neatidėliojant užmegzti diplomatinius santykius, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir būtiną reikalą šiuo taip kritiniu Europai metu išlaikyti taiką, laiko, kad Vyriausybė esamomis sąlygomis buvo priversta priimti Lenkijos vyriausybės ultimatumą."

Nuo palengvėjimo iki įtūžio

Žinia, kad Lietuva nutarė taikiai baigti konfliktą, daugelyje valstybių sukėlė palengvėjimo atodūsį. Lenkai netramdė džiugesio ir nebereikalavo lietuvių kraujo. Anglai ir prancūzai pasijuto tarsi nusimetę jiems užkrautą svetimų rūpesčių kuprą. Vokiečiai trynė rankas - sovietai neatėjo į pagalbą Lietuvai, vadinasi, jie vis dar silpni.

Lietuvoje ultimatumo priėmimas sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Paprasti piliečiai, ypač jaunimas, neslėpė pasipiktinimo. Labiausiai įtūžis liejosi ant kariuomenės vadovybės: neva mūsų kariai rengiami žygiuoti paraduose, o ne ginti Tėvynę. Nepasitenkinimo būta ir pačioje kariuomenėje - negalėdami susitaikyti su, jų nuomone, gėdinga vadovybės pozicija, kai kurie karininkai paliko tarnybą.

Kovo 21-ąją tūkstantinė minia susirinko Karo muziejaus sodelyje prie Nežinomojo kareivio kapo. Skambant Tautiškai giesmei ir Laisvės Varpui, susirinkusieji, iškėlę rankas, prisiekė ginti Tėvynę nuo kiekvieno užpuoliko ir aukoti savo gyvybę už kiekvieną žemės pėdą.

Išardytas Vilniaus-Kauno geležinkelio ruožas prie demarkacijos linijos ties Lazdėnais. / LŽ archyvo nuotrauka

Dar po trijų dienų pareiškimą "Lietuvos aide" paskelbė ir Vilniui vaduoti sąjunga. Jame sakoma: "Šią valandą ne tik neturime nusiminti ar nuleisti rankas, bet priešingai - šimteriopai padidinta energija dirbti savo darbą, stiprinti Tautos ir Valstybės galią ir siekti didingo Lietuvių Tautos tikslo. Negali būti varžomi mūsų Tautos siekimai ir idealai. Gandai Vilniaus klausimu neturi pagrindo. Veikime, kaip veikę. Dirbkime, kaip dirbę, tik dar su didesne drausme, darbštumu ir pasiryžimu savo tikslo siekti." Skelbdami šį pareiškimą porą dešimtmečių Lietuvos visuomenę konsolidavusios organizacijos vadovai nė nenujautė, kad netrukus Vilniui vaduoti sąjunga bus išvaikyta. Bus uždarytas ir Vilniaus fondas, kuriam priklausė kone trečdalis tautos, nutraukta žurnalo "Mūsų Vilnius" leidyba, iš spaudos puslapių akimirksniu dings beveik du dešimtmečius skatintas ir tautą vienijęs šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!"

Bergždžios pastangos

Nors lietuviai buvo nusivylę ir nepatenkinti, kovo 25 dieną prasidėjo realus diplomatinių santykių užmezgimo procesas. Po trumpo Lenkijos ir Lietuvos atstovų susitikimo Augustave abiejų valstybių diplomatai pasirašė sutikimą kovo 31-ąją pasikeisti kredencialais. Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai buvo paskirtas buvęs karo atašė Berlyne K.Škirpa, o Lenkija atstovauti savo interesams į Kauną atsiuntė Franciszeką Charwatą. Kovo 31-ąją, pusvalandį po vidurdienio, abu pasiuntiniai vienu metu įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir Lenkijos prezidentui Ignacui Moscickiui.

Beje, "Kauno atsiminimuose" L.Mitkiewiczius apibūdino savo viršininką F.Charwatą kaip žmogų, visiškai neišmanantį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, joje buvusių santykių ir nesuprantantį dabartinės Lietuvos problemų. Galbūt tuo galima būtų paaiškinti ir nemalonų pirmojo Lenkijos pasiuntinio akibrokštą "Metropolio" viešbučio salėje. Gegužės 3-iąją, minint Lenkijos nacionalinę šventę, diplomatas leido sau rėžti tokį tostą: "Kad mes, Rzeczpospolitos pasiuntinybė Lietuvoje, taptume ko greičiausiai Kauno vaivadija!"

Pašiurpęs nuo tokio savo viršininko netakto, L.Mitkiewiczius rašė: "Dabartinės Lietuvos visuomenė - tai jauni nacionalistai, išauklėti per du dešimtmečius naujoje nepriklausomoje valstybėje. Tokią padėtį Lenkijos valstybė turi pripažinti ir gerbti. Būtų didelė ir nepataisoma klaida remtis Lietuvoje dar išlikusia lenkų visuomene."

Atvykdamas į Lietuvą pirmasis Lenkijos karo atašė niekuomet nepamiršo ir kariuomenės štabo II žvalgybos departamento vadovo Tadeuszo Pelczynskio pasakytų žodžių, jog lenkams labai svarbu įtikinti lietuvius, vyriausiuosius vadus ir Lietuvos štabo narius, kad Varšuva neketina kėsintis į Lietuvos nepriklausomybę, o priešingai, gerbia jos suverenitetą. Bet svarbiausia žinia, kurią Lenkijos karo atašė turėjo skelbti lietuviams, buvo ta, kad Lietuvos nepriklausomybė bus užtikrinta tik tuomet, jei ji remsis Lenkija. Suprantama, kad Lenkijos pasiuntinio išsišokimai šių uždavinių spręsti toli gražu nepadėjo.

Pirmasis Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Varšuvoje K.Škirpa įteikia skiriamuosius raštus Lenkijos prezidentui I.Moscickiui. Varšuva, 1938 m. kovo 31 d./ LCVA nuotrauka

Neprisidėjo prie tarpusavio pasitikėjimo ir lietuvių padėtis Vilniaus krašte. Gegužės 18 dieną lenkai uždarė Vilniuje veikusią Lietuvių mokslo draugiją, toliau varžė jų kultūrinę veiklą. Į Lietuvos Vyriausybės protestus visuomet buvo parengtas standartinis atsakymas - tai esąs Lenkijos vidaus reikalas.

Nors problemų ir buvo, kitose srityse šalių santykiai ėmė po truputį normalizuotis. Gegužės 1-ąją tarp Lietuvos ir Lenkijos ėmė keliauti pašto siuntos, birželio pabaigoje sudaryta oro susisiekimo sutartis, nuo liepos 1-osios pradėtas reguliarus traukinių eismas tarp Kauno ir Vilniaus. Ekonominių ryšių pagerėjimą vainikavo (tegu ir kuklios apimties) prekybos sutartis, pasirašyta gruodžio 22 dieną.

Galimas dalykas, kad Lietuvos politikai iki galo ir nesuprato, kodėl lenkams taip reikėjo normalių diplomatinių santykių su Lietuva, kad Varšuva nepasibodėjo griebtis net ultimatumo. Iš tiesų priežastis buvo paprasta - J.Beckas mėgino bet kokia kaina sudaryti vadinamąją buferinių valstybių "taikos tvirtovę", kuri turėjo pasipriešinti gresiančiam nacių antplūdžiui Rytų Europoje.

Tačiau šis žingsnis buvo pavėluotas. 1939 metų kovą tarp Varšuvos ir Kauno prasidėjo konsultacijas dėl nepuolimo sutarties, o rugsėjį Lenkijos valstybę per porą savaičių sutraiškė hitlerinė karo mašina.

Kitaip, nei buvo tikėtasi, diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimas nepadėjo Lietuvai išsaugoti Klaipėdos. Sunku nesutikti su istoriku Algirdu Jakubčioniu, rašiusiu: "1938 m. kovo 17 d. Lietuvai ultimatumą įteikė Lenkija, taip sudariusi savotišką precedentą priiminėti ultimatumus. 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą įteikė Vokietija ir Lietuva neteko dalies savo teritorijos." Bet apie tai pakalbėsime kitą savaitę.   

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"