TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1939-1940 metų istorijos papildymai

2013 10 28 6:00
Justas Paleckis LCVA nuotrauka

Vasara ir ruduo kasmet primena 1939 metų rudens bei 1940-ųjų vasaros įvykius, kurie Lietuvos likimą pasuko nenumatyta kryptimi. Žiniasklaidoje nestinga istorikų darbų tų įvykių temomis, tad norėčiau pasidalyti atsiminimais kaip to meto sūkurių liudytojas. Tuomet buvau Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientas ir atsimenu bent dalies moksleivijos ir katalikiškosios visuomenės nuotaikas.

1939-1940 mokslo metų pirmoji diena buvo ir Antrojo pasaulinio karo pradžios diena. Vokiečių kalbos mokytojas Jonas Kavaliūnas mums pasakė: „Vyrai, įdomius laikus gyvename. Tie, kurie sulauksime senatvės, turėsime ką anūkams papasakoti.“ Dabar mąstau: neduok Dieve, daugiau tokių „įdomių laikų!"

Neseniai Klaipėdą užgrobusi Vokietija tuomet triuškino Lenkiją. Nors ši kaimynė nebuvo mėgstama, vis dėlto Lietuvoje nebuvo jokio piktdžiugio dėl jos siaubingo pralaimėjimo. Matydami artėjantį Vokietijos-Lenkijos ginkluotą susidūrimą, Lietuvos paskelbtą neutralumą supratome kaip įsipareigojimą nestoti į karą nei Vokietijos, nei Lenkijos pusėje. Lietuva neutralumo garbingai laikėsi ir nepasidavė Vokietijos spaudimui žygiuoti į Vilnių. Ne taip, kaip metais anksčiau Lenkija, kuri užėmė dalį Hitlerio draskomos Čekoslovakijos.

Deja, priversta priimti Vilnių iš Stalino rankų, Lietuva neteko neutralumo. Aiškinomės taip: leistina savo daiktą atsiimti nors ir iš kelinto vagies, jeigu jis galų gale atiduoda. Taip ir priėmėme Vilnių su dalele to krašto, kurį Sovietų Rusija buvo jau 1920 metais pripažinusi Lietuvai.

Dabar dažnai prikišama: Lietuva už Vilnių paaukojo savo Nepriklausomybę. Kas vertingiau: Vilnius ar Nepriklausomybė? Neteisingai keliamas klausimas!

Prasidėjus Antrajam pasauliniams karui dviem savaitėmis anksčiau už mus, neatlaikiusi spaudimo ir grasinimo jėga, Sovietų karines bazes įsileisti buvo sutikusi Estija, o dar prieš savaitę – Latvija. Jos negavo nė pėdos teritorijos. Lietuvai Stalinas paliko tik tokį pasirinkimą: arba bazės ir Vilnius, arba tik bazės, paliekant Vilnių Baltarusijai. Nežinia, ar šiandien būtume Vilniuje, jeigu tuomet nebūtume jo priėmę. Vilnių ir to krašto gyventojus bolševikai per kelias savaites žiauriai apiplėšė, o Lietuva juos sočiai pamaitino „Maisto“ ir „Lietūkio“ gaminiais.

Iliuzijų neturėjome, grėsmę žinojome. Lingavome galvomis, kartodami: „Vilnius mūsų, o mes rusų“ ir tai buvo neišvengiama.

1940-ųjų birželio 15 dienos 10 valandą mes, Marijampolės gimnazijų bei mokytojų seminarijos abiturientai, dalyvavome pamaldose bažnyčioje, o 12 val. gavome atestatus, nieko nežinodami, kas vyksta Kaune ir Maskvoje. Tik 15 val. atbėgo mano pašaukimo bei suolo draugas Česius Auglys ir atnešė žinią, kuri buvo lyg perkūno trenksmas iš giedro dangaus: „Karinė Lietuvos okupacija!“ Aš dar abejojau, o jis kartojo: „Karinė Lietuvos okupacija!“ Tai, ką vengė pripažinti nemaža dalis valstybės veikėjų, suvokė jaunas vienuolis.

Kai su pedagogais susėdome prie vakarienės stalo, nuotaika buvo prislėgta. Visų lūpose klausimas: kas dabar bus? Aiškiai jautėme, kad nieko gero tikėtis negalime. Daugelis buvome skaitę knygą „Maskva be kaukės“, girdėję vyskupo Teofiliaus Matulionio pasakojimų apie religijos persekiojimą ir laisvių varžymą Sovietų Rusijoje, buvo aišku, kad Lietuvai tai bus primesta.

Kodėl mūsų šviesuomenė 1940 metų vasarą nesipriešino Lietuvos valstybės naikinimui? Kodėl įvairių organizacijų ir institucijų vadovai sveikino tą vadinamąją Liaudies vyriausybę? Svarbiausia priežastis, matyt, buvo tai, kad paskutinė nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė buvo sutikusi suvaidinti vyriausybės pasikeitimo teisėtumą. 1940-ųjų birželio 15 dieną nei per radiją, nei per spaudą tiek prezidentas, tiek Vyriausybė neprotestavo prieš sovietų vyriausybės ultimatumą ir papildomų karinių pajėgų įvedimą. Kokiomis priemonėmis šviesuomenė, visuomenės atstovai būtų galėję protestuoti? Spaudą ir radiją išsyk užgniaužė geležinė ranka.

O kodėl sveikino? Su džiaugsmu sveikino kairiųjų, ypač komunistuojančiųjų, srovių vadovai ir atstovai, o dauguma kitų sekė vyriausybės duotu pavyzdžiu ir laikėsi įprasto ceremonialo. Jeigu nauja vyriausybė įteisinta, privalu ją pasveikinti. Labai klystume, jei manytume, kad dauguma jų tai darė nuoširdžiai, kad tokį pasikeitimą „iš dūšios“ bus sveikinę generolas Stasys Raštikis, pulkininkas Pranas Saladžius... Žmonės mėgino gelbėti save pačius ir ką kita dar manė esant galima išgelbėti.

Netrūko ir naivumo. Buvo girdėti, kad delnus trynė vienas krikščionių demokratų vadų Kazys Bizauskas: pagaliau galėsime tvarkytis be diktatoriaus Smetonos! Nenujautė, kad po metų gaus kulką į krūtinę Baltarusijos Bihosave...

Laimei, vyskupams nebuvo privalu sveikinti, ir jie to nepadarė. Kolei nebuvo nutrauktas konkordatas, daugelyje bažnyčių jo pagrindu toliau lotyniškai buvo meldžiamasi „už mūsų Respubliką ir jos prezidentą... Justiną“ (Paleckį).

Ar tikrai dauguma Lietuvos piliečių balsavo vadinamojo Liaudies seimo rinkimuose, – niekas nežinojome. Tebuvo aišku, jog balsuoti privaloma, mat į pasą buvo įspaudžiama žymė „LS balsavo“. Jei šios žymės pase neturėsi, iš karto būsi įtartinas sovietų paskirtos valdžios akyse. Supratome, kad pats balsavimas ar susilaikymas arba balsavimas prieš (kandidato pavardės išbraukimas) nieko nereiškia, bus paskelbta taip, kaip reikia.

Be abejo, dalis vargingųjų valstiečių šio to tikėjosi iš žadamos žemės reformos, bet jau tada naujoji valdžia turėjo raminti, kad Lietuvoje kolchozų nebus...

Dažnai teigiama, kad prieš Liaudies seimo rinkimus neužsiminta apie prisijungimą prie SSSR, bet pačių rinkimų (ar naujojo Seimo pirmojo posėdžio) išvakarėse esu skaitęs lapelį su daugybe „Tegyvuoja“, o vienas šūkis skambėjo: „Tegyvuoja Socialistinė Lietuva, tryliktoji Tarybų Sąjungos respublika!“ Kadangi liepos pabaigoje buvo sulipdyta Karelijos-Suomijos respublika, Lietuvai rugpjūčio 3 dieną teko tapti keturioliktąja.

Man ir mano auklėtojams pažįstama visuomenės dalis tikrų tėvynės išdavikų būriu laikė Liaudies seimo delegaciją, vykusią Maskvon prašytis į Sąjungą. Buvo apmaudu dėl žinomų rašytojų dalyvavimo joje ir ypač dėl Salomėjos Nėries, savo talentą paaukojusios Stalinui šlovinti.

Būrys Lietuvoje likusių Liaudies seimo deputatų 1942 metais susirinkę paskelbė pareiškimą, kuriuo atsiribojo nuo jo nutarimų. Kunigų seminarijoje profesorius kun. Jonas Gutauskas mums taip pakomentavo: „Išdavikai, dar teisinasi...“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"