TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1940-ųjų inteligentai: naivuoliai ar išdavikai?

2013 07 19 6:00
Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti nariai atvykę į Maskvą, Baltarusijos geležinkelio stotyje (iš dešinės): Ignas Jonynas, B.Sruoga, Lietuvos Respublikos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje Jurgis Baltrušaitis, M.Biržiška, V.Krėvė-Mickevičius, Lietuvos karo atašė Sovietų Sąjungoje gen. Kazys Skučas ir kiti.1935 m. LCVA nuotraukos

1940-ųjų liepos 21 dieną sovietinių okupantų suformuotas Liaudies seimas nutarė, kad Lietuva turi tapti 13-ąja SSRS respublika. Deja, nei iki tol, nei vėliau krašto intelektualai nepasipriešino mūsų valstybės likvidavimui.

„1940 metų liepos 21 dieną 15 val. 30 minučių nusileido plieninė uždanga, kuri atskyrė buvusią plutokratinę, išnaudotojų Lietuvą nuo naujos, darbo žmonių Lietuvos.“ Štai taip 1940 metų liepos 23 dienos „Pravdoje“ džiūgavo rašytojas Jonas Šimkus. Šiuo rašiniu komunistuojantis literatas atsiliepė į pragaištingą sovietinių okupantų suformuoto Liaudies seimo nutarimą likviduoti Lietuvos valstybę ir prijungti ją prie Sovietų Sąjungos. Kažin ar pats stalinizmo trubadūras ir Liaudies seimo atstovai, entuziastingai keldami rankas už tai, kad Lietuva taptų tryliktąja sovietine respublika, suvokė, kad ši plieno uždanga ilgam atskirs kraštą nuo civilizuoto pasaulio, kad pro ją nebegalės prasiskverbti ne tik okupantų pavergto krašto žmonės, bet ir jų mintys.

Minėtas rašytojas buvo tik vienas iš daugelio menininkų, tomis baisiomis dienomis džiūgavusių dėl patekančios Stalino saulės. Į tironiją šlovinusį chorą tuomet įsiliejo gausybė rašytojų, dailininkų, muzikų, teatralų. Aktyviausiems šios kantatos solistams pritarė ir nemažai kitų inteligentų - mokslininkų, teisininkų, inžinierių. Stropiai ant okupantų malūno vandenį pylė ir dar neatleisti tarpukario valdininkai. Ir tik saugiu atstumu nuo Lietuvos buvę diplomatai ir kai kurie mokytojai mėgino jiems prieinamomis priemonėmis priešintis Lietuvos sunaikinimui.

Kodėl visuomenė bei jos stuburas - inteligentija taip neadekvačiai reagavo į akivaizdžią prievartą? Kodėl tiek daug menininkų arba atvirai komunistavo, arba reiškė simpatijas sovietams? Kodėl tylėjo tautininkai? Kodėl balso nekėlė krikščionys demokratai? Ar ne todėl, kad 14 autoritarinio valdymo metų smarkiai kirto per pilietinės visuomenės daigus? Ar ne todėl, kad tautininkų valdymo metu komunistinė veikla buvo persekiojama, o simpatijos Sovietų Sąjungai - netgi skatinamos? Ar ne todėl, kad per savo "kultūrinius projektus" sovietai priveisė Lietuvoje gausybę "kultūrbolševikų"? O gal dauguma lietuvių nuoširdžiai tikėjo, kad sovietai ne tik nesugriaus daugiau nei du dešimtmečius kurtos valstybės, bet ir atneš jai tikrą demokratiją ir socialinį teisingumą?

Tam, kad bent kiek priartėtume prie atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, turėtume atsižvelgti į keletą dalykų: inteligentų padėtį ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje, sovietų pastangas suformuoti krašte "penktąją koloną" ir į neįtikėtiną greitį, kuriuo Lietuva 1940-aisiais buvo vedama pražūties link.

Sovietų paskirtas okupuotos Lietuvos „prezidentas“ J.Paleckis Liaudies seimo pirmųjų posėdžių dienomis vykusiame mitinge. Kaunas, 1940 m. liepa.

Reportažai iš rojaus

Pradėkime nuo klausimo, ar tarpukario Lietuvos inteligentai turėjo politines pažiūras, ar pritarė vienai ar kitai ideologijai. Iš pirmo žvilgsnio - taip, tad juos sąlyginai galima būtų suskirstyti į dvi stovyklas: kairiuosius ir dešiniuosius. Prie pirmųjų priskirkime tautininkus, besąlygiškai rėmusius Antano Smetonos valdžią ir krikščionis demokratus, kurie, nors ne iki galo pritarė autoritariniam valdymui, į rimtą konfrontaciją su režimu nėjo.

Kita gausi inteligentijos dalis laikė save kairiaisiais, nors ir nesitapatino su komunistais. Tarp jų įdomiausi ne nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo laikų gyvavę socialistai ar valstiečiai liaudininkai, o tie neapibrėžtų pažiūrų veikėjai, kuriuos galima vadinti tiesiog komunistuojančiais. Kaip ir iš kur jie atsirado?

Reikia pastebėti, kad ketvirtajame dešimtmetyje įsivyravusi politinė ir visuomeninė stagnacija netenkino nei kairiųjų, nei dešiniųjų intelektualų. Tačiau pastarųjų balsas Lietuvoje tiek po 1926-ųjų perversmo, tiek artėjant sovietinei okupacijai nebuvo labai girdimas. Pritilo tautinių idealų šauklys Juozas Tumas-Vaižgantas, A.Smetonos autoritarizmui nebeoponavo vienas ryškiausių krikščioniškos pakraipos veikėjų - "Naujosios Romuvos" redaktorius Juozas Keliuotis, alternatyvą kairėjimui įžvelgęs katalikiškoje Prancūzijoje ir humanistinės Europos idealuose. Pagaliau, tautininkai atsikratė aktyviai visuomenėje besireiškusio Vinco Krėvės, taip netiesiogiai pastūmėdami jį į sovietų simpatikų glėbį.

Tie, kurie komunistavimą pasirinko kaip protesto prieš autoritarinį režimą formą, vargu ar iki galo suprato, ką daro. Nei jie, nei dauguma kitų Lietuvos inteligentų apie tai, kas iš tikrųjų vyksta stalininėje Sovietų Sąjungoje, nei žinojo, nei norėjo žinoti. Taip, dar buvo nemažai vyresniosios kartos atstovų, gyvenusių Rusijoje revoliucijos metu ir savo akimis mačiusių raudonąjį terorą. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vis labiau reiškėsi jaunoji karta, visiškai nesuvokusi Rytų kaimynės grėsmės. Juo labiau kad viešojoje erdvėje dominavo labai jau palankūs komunistinės imperijos vertinimai - ją gyrė kone visa lietuviška spauda. Be to, sovietai kaip įmanydami bruko Lietuvos žmonėms savąją propagandą, dažniausiai pasireiškusią per vadinamąją kultūrą. Gausybė kino teatruose rodomų rusiškų filmų piešė idilišką sovietinių žmonių gyvenimą, tą patį įspūdį buvo galima susidaryti ir iš visuose kioskuose parduodamų sovietinių laikraščių bei žurnalų. Tuo metu Lietuvos valdžia nei kovojo, nei norėjo kovoti prieš kaimynų informacines atakas.

Tuo tarpu komunistuojantys kairuoliai neišvengiamai pateko į pogrindyje veikusių komunistų, kurie vieninteliai garsiai kritikavo A.Smetoną ir jo valdymą, traukos lauką. Tačiau tai dar buvo pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad tokie veikėjai labai greitai atsidūrė sovietinės žvalgybos akiratyje. Būtent jiems buvo numatytas SSRS "penktosios kolonos" vaidmuo.

Kremliaus strategai nesunkiai įžvelgė Lietuvos visuomenės Achilo kulną. Juo tapo paradoksali situacija: komunistinė veikla šalyje draudžiama ir persekiojama, o prosovietinės pažiūros - ne tik leidžiamos, bet netgi skatinamos. Taigi, sovietinė "kultūra" ir informacija, o tiksliau, dezinformacija, labai greitai tapo svarbiausiu Maskvos ginklu kovoti už žmonių protus.

Bene pirmasis Kremliaus Trojos arklys buvo sovietų diplomatų globojama „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti“. Ji rengė parodas, susitikimus, o svarbiausia - organizavo Lietuvos inteligentų keliones į Sovietų Sąjungą, kur patekti nebuvo itin paprasta.

Viena tokia 1935-aisiais surengta kelionė sukėlė milžinišką efektą. Tik įsivaizduokime: Maskvoje lietuviai apgyvendinami geriausiame viešbutyje, skaniai maitinami, girdomi, vedžiojami po teatrus ir parodas, o draugiški sovietų pareigūnai vadina juos bičiuliais ir bendražygiais. Nenuostabu, kad net Balys Sruoga viename Klaipėdos laikraštyje išvyką pavadino "kelione į Rojų, kur yra tvarka“.

Tiesa, ne visus ekskursantus sovietams pavyko apkvailinti. Štai Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška po kelionės paskubėjo pasitraukti iš prosovietinės lietuvių draugijos, matyt, gerai supratęs Maskvos veikėjų tikslus. Tačiau jo vietą tuoj pat užėmė V.Krėvė, jau senokai ir nuolat mynęs SSRS pasiuntinybės Kaune slenkstį.

Grupė Lietuvos liaudies seimo atstovų Kremliuje, SSRS AT VII nepaprastojoje sesijoje, kur Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį (iš kairės): P.Cvirka, A.Venclova, L.Gira, Salomėja Nėris, K.Korsakas. Maskva, 1940 m. rugpjūčio mėn.

Pražiopsotas šansas

1936 metų rudenį Valstybės saugumo departamentas (VSD), stebėjęs ir analizavęs visuomeninių organizacijų veiklą, ėmė skambinti pavojaus varpais. Apie legaliai Lietuvoje veikiančius prosovietinius centrus šios žinybos dokumentuose tuo metu užsimenama labai dažnai. Štai lapkričio 16 dienos VSD pažymoje nurodoma, kad „marksistinės dvasios formavimuisi“ didelės įtakos turi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė ir jos narių redaguojamas „Literatūros žurnalas“. Kiek anksčiau parengtame saugumo biuletenyje siūlyta, kovojant su plintančia komunizmo ideologija, uždaryti ir "Lietuvių draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti".

Imtis tokių priemonių valdžia galėjo nesunkiai: 1936-aisiais jau veikė itin griežtas Draugijų įstatymas. Remdamasis juo vidaus reikalų ministras įgavo teisę „valstybės ir tautos saugumo sumetimais“ uždaryti bet kurią partiją, organizaciją ar draugiją. Šis vėzdas jau buvo panaudotas: Lietuvoje uždraustos visos politinės partijos, išskyrus Tautininkų sąjungą. Tas pats įstatymas numatė, kad nuo liepos 1 dienos veikti galės tik vidaus reikalų ministro leidimą turinčios draugijos. Tai, kad prosovietinė draugija nebus perregistruota, nekėlė abejonių, tad jos nariai net svarstė - ar dar veikti, ar išsibėgioti patiems, nelaukiant valdžios patvarkymų. Tačiau netikėtai visiems Užsienio reikalų ministerija „diplomatiškais sumetimais paprašė, kad Draugijos valdyba perregistruotų Draugiją“. 1937 metų balandžio 17-ąją tai ir buvo padaryta. Kaip viename straipsnyje pastebėjo istorikas Dangiras Mačiulis, gindama tautinės kultūros tyrumą ir norėdama ištarti tvirtą „ne“ svetimoms įtakoms, valdžia dažnai pakliūdavo į keblią padėtį - „trukdė didžioji politika, šiuo atveju - „nepriekaištingi“ santykiai tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos bei Vilniaus problema".

Lietuvos valdžios mėginimai laviruoti tarp skirtingų kaimynų interesų netruko įtraukti šalį į rimtą politinę ir moralinę krizę. 1938-aisiais priimtas Lenkijos ultimatumas, reikalavęs neišsprendus Vilniaus problemos užmegzti su ja diplomatinius santykius, ir 1939-aisiais nacių Vokietijai atiduotas Klaipėdos kraštas sukėlė Lietuvoje tikrą pasipiktinimo audrą.

Smunkant tautininkų autoritetui, 1938-aisiais suskato persigrupuoti ilgai neveikusios politinės partijos. Pamiršę nesutarimus, krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė "Ašies" vardu pavadintą sąjungą, prie jos vėliau prisijungė ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Kadangi jos netenkino naujasis kunigo Vlado Mirono ministrų kabinetas, kuriame vėl posėdžiavo vien tautininkai, rudenį reikalavimai įsileisti tautininkų oponentus į valstybės valdymą jau išsiliejo mitingais, antivyriausybinėmis rezoliucijomis ir studentų bruzdėjimais.

Paskutiniais nepriklausomybės metais A.Smetona dar turėjo šansą atkurti šlyjančią savo reputaciją, rasti bendrą kalbą su jam oponavusiais inteligentais ir sutelkti tautą, tačiau šios galimybės jis neišnaudojo. Po Klaipėdos krašto netekties atsistatydinus V.Mirono ministrų kabinetui, į naująją Jono Černiaus vyriausybę buvo pakviesti ir kitų partijų atstovai. Jos ministrai nevengė važinėti po Lietuvą ir tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis, tad netruko sulaukti įvairiausių visuomenės sluoksnių paramos. Tačiau labai greitai tautininkai, visas kitas partijas laikę savo konkurentėmis, ėmė vėl "užveržinėti varžtus". Pamatę, kad permainos tebuvo iliuzija, visų pakraipų inteligentai galutinai nusivylė savo valdžia. O čia dar prisidėjo ekonominė krizė ir nerimas dėl Europoje besitvenkiančio karo...

Demonstracija prieš rinkimus Kaune 1940 m. liepos mėn.

„Ne mano kiaulės, ne mano pupos“

Tokiame kontekste 1939-ųjų spalio 10-osios sutartis su Maskva daug kam galėjo pasirodyti kaip išganymas: mainais už į šalį įsileistas sovietų karines įgulas pagaliau atgautas išsvajotasis Vilnius! Be to, netekus Klaipėdos krašto, tikėtasi, kad būtent sovietų įgulos apsaugos Lietuvą nuo tolesnės vokiečių ekspansijos. Suprantama, kad apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, kuriais Lietuva buvo priskirta SSRS įtakos sferai, tuomet niekas nė nenumanė.

Galbūt tik gerai informuoti politikai ir ypač senosios jų kartos atstovai galėjo suprasti, kokią grėsmę Lietuvai kelia toks posūkis. Štai buvęs ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, jau gulėdamas mirties patale, iš Maskvos sugrįžusiems Lietuvos delegatams, mėginusiems įrodinėti, kad viskas ne taip jau blogai, pareiškė: „Ponai, ar jūs manote, kad aš esu proto netekęs? Ką jūs čia man kalbate? Kokia gali būti kalba apie Lietuvos nepriklausomybę, kada galingas ir agresyvus kaimynas įvedė į mūsų žemę 25 tūkstančius savo kariuomenės... Nebėra nepriklausomos Lietuvos.“

Tuo tarpu daugumai kitų intelektualų nepadarė įspūdžio nei 1940-ųjų Maskvos ultimatumas, kurį priėmus į šalį buvo įvestas milžiniškas papildomas Raudonosios armijos kontingentas, nei A.Smetonos pabėgimas į Vokietiją, nei po trijų dienų sudaryta vadinamoji Liaudies vyriausybė. Tuomet niekas dar nemanė, kad atėjūnai gali pasikėsinti į Lietuvos nepriklausomybę. Priešingai - tikėta, kad politinė švytuoklė tiesiog pakrypo kairėn, kaip ir 1926-ųjų pavasarį, po Trečiojo Seimo rinkimų.

Taigi, prasidėjusį valstybės žlugimą inteligentai palaikė tiesiog A.Smetonos krachu, tad tą nelemtą vasarą daugelis laikėsi principo: "Ne mano kiaulės, ne mano pupos".

Čia reikia pabrėžti, kad sovietinei okupacijai nemėgino priešintis ne tik kairieji, bet ir dešinieji intelektualai. Tarkime, Liaudies vyriausybę sveikino dauguma krikščioniškos pakraipos veikėjų. Tuo metu tautininkų stovykla, pripratinta prie paklusnumo savo vadui, A.Smetonai pabėgus į užsienį, buvo visiškai pakrikusi ir demoralizuota.

Okupantų veiksmus nuo pirmųjų dienų lydėjo melas ir klasta, kuriai prie to nepratę inteligentai sunkiai galėjo atsispirti. Štai formuojant Liaudies vyriausybę, Lavrentijaus Berijos emisaras Vladimiras Dekanozovas ir Sovietų vyriausybės įgaliotinis Nikolajus Pozdniakovas sudirigavo taip, kad bent jau pačioje pradžioje kabinete nebūtų nė vieno komunisto: dauguma ministrų portfelių teko su valstiečiais liaudininkais siejamiems nepartiniams inteligentams. Ar gali tokia vyriausybė kenkti Lietuvai? Ar gali ji savo rankomis sunaikinti valstybę? Žinoma, kad ne!

Dėl tos pačios priežasties nedaug kas gailėjosi ir liepos 1 dieną paleisto butaforinio tautininkų seimo. Juk po penkių dienų nežinia iš kur atsiradusi Darbo Lietuvos sąjunga paskelbė rinkimų programą ir ją sovietų nepažįstantys inteligentai (ir ne tik jie) priėmė už gryną pinigą. Programoje nebuvo nė žodžio apie stojimą į Sovietų Sąjungą, o kaip svarbiausias valstybės užsienio politikos prioritetas nurodomas „Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nelaužoma Lietuvos Respublikos ir SSRS Sąjunga“. Vidaus politikos srityje žadėta atleisti darbo valstiečius nuo nesumokėtų mokesčių bei skolų, aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, pagerinti darbininkų ir tarnautojų padėtį, išplėsti ir pagerinti socialinį draudimą bei sveikatos apsaugą, plėtoti tautinę kultūrą, garantuoti tautų lygybę, tikėjimo, taip pat žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens turto neliečiamybę. Nereikia nė priminti, kad visi šie pažadai buvo tuoj pat pamiršti. Kai kurie iš jų - net anksčiau, nei įvyko rinkimų farsas. Tačiau net ir tai neprablaivė daugelio inteligentų - nemažai jų tikėjo, kad net ir inkorporuota į SSRS Lietuva išlaikys kultūrinę autonomiją, o gyvenimas vis tiek bus geresnis nei smetoninėje Lietuvoje.

1940 m rugpjūčio 14–15 dienomis Kauno Sporto halėje surengto Lietuvos mokytojų suvažiavimo dalyviams buvo išaiškinta, kad tai, kas vakar buvo laikoma melu, nuo šiol taps tiesa.

Vaistai nuo bolševizmo

Nors dauguma Darbo Lietuvos Sąjungos kandidatų buvo komunistai, tačiau propagandos tikslais į ją buvo įtraukta ir daug tuometinei visuomenei žinomų žmonių, tokių kaip rašytojai Petras Cvirka, Liudas Dovydėnas, Liudas Gira, Antanas Venclova, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė, aktorius Henrikas Kačinskas ir daugelis kitų. Kandidatuoti neatsisakė nė vienas. Vėliau daugelis tvirtins tapę kandidatais į Liaudies seimą be jų žinios ir prieš jų valią. Tiesa tai ar ne - sunku pasakyti, juolab turint galvoje, kad apie prievartinį kandidatavimą kai kurie iš jų prabils arba nacių okupacijos metais, arba būdami emigracijoje Vakaruose.

Tačiau ir tuomet nė vienas nesiskųs, kad buvo varu atvarytas į liepos 5-ąją Valstybės teatre surengtą intelektualų sambūrį. O tarp jų buvo daug ryškių to meto figūrų, kurių negalima priskirti komunistuojantiems ar net kairiesiems. Tai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, ekonomistas Petras Šalčius, rašytoja Sofija Čiurlionienė, teatralai Romualdas Juknevičius, Petras Kubertavičius, Kazimiera Kymantaitė, dailininkai Mečislovas Bulaka, Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Stasys Mikėnas. Ne, jie nereiškė susirūpinimo dėl Lietuvos ateities ir, regis, tikrai nenujautė prisidedą ruošiant jos laidotuvių ceremoniją. Salėje skambėjo vien padėkos „didžiosios ir visada mums draugiškos“ SSRS vyriausybei ir pažadai padėti „Liaudies vyriausybei, kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“. Suprantama, jog toks intelektualų elgesys skatino ir likusią visuomenės dalį tikėti, kad jokia katastrofa Lietuvos neištiks.

Tuo tarpu reikšti kitokią nuomonę netgi nebebuvo kur. Praėjus vos dviem savaitėms nuo karinės invazijos, okupantai ir jų talkininkai ėmėsi informacinės blokados. Birželio 27 dieną atšaukti visi leidimai laikraščiams ir žurnalams. Nuo šiol bet koks spaudos leidinys Lietuvoje galėjo pasirodyti tik su specialiu vidaus reikalų ministro leidimu. Liepos 1 dieną komunistų laikraštyje „Tiesa“ pasirodė V.Rudino pseudonimu pasirašytas jo redaktoriaus Genriko Zimano straipsnis „Šalin smetonininkų lizdus iš spaudos“. Jame teigiama, kad „visas kraštas su pasitenkinimu sutiko Vidaus reikalų ministro įsakymą uždaryti ištisą eilę reakcingiausių spaudos organų“.

Rašytojas V.Krėvė-Mickevičius – buvęs tautininkas, nuo 1935 metų vadovavęs Lietuvių draugijai SSRS tautų kultūrai pažinti, o 1940-aisiais sutikęs eiti marionetinės Liaudies vyriausybės vadovo pareigas. XX a. 4-asis dešimtmetis.

Taigi, nė vienas inteligentas viešai ir garsiai taip ir nepaklausė: kas ta Darbo Lietuvos sąjunga? Kodėl rinkti galima tik iš jos kandidatų? Kodėl dar iki rinkimų per naktines saugumiečių medžiokles suimta daugiau nei 500 buvusių Lietuvos visuomenės veikėjų, tarp jų - buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, Kariuomenės Generalinio štabo antrojo kontržvalgybos skyriaus pulkininkas Konstantinas Dulksnys, Tautininkų sąjungos vadovas Domas Cesevičius, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa ir daugelis kitų. Kodėl J.Paleckio potvarkiu iš Lietuvos į Rusiją išvežti ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys? Gal todėl, kad naujoji valdžia melavo, jog visi suimtieji po kelių dienų bus paleisti, o Kaune sklandė kalbos, kad išvežtiesiems pasiūlytas darbas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariate?

Šiaip ar taip, erdvės protestams prieš rinkimų farsą buvo nedaug. Tiesa, rinkimų dienomis pasirodydavo atsišaukimų, raginančių nebalsuoti už okupantų parankinius. Tačiau jų buvo nedaug, o ir rašė juos patys jauniausieji inteligentijos atstovai - vyresni gimnazistai ir studentai. Tuo tarpu eilinis rinkėjas galėjo tik sugadinti biuletenį įmesdamas į balsadėžę kad ir tokio turinio pareiškimą: „Nebalsuoju! Nieko neturiu prieš išstatytuosius kandidatus, tačiau toks kandidatų statymo teisės monopolis, kuriuo naudojasi liaudies vyriausybė, prieštarauja kiekvieno doro žmogaus sąžinės laisvei, kurią vyriausybė skelbia ir tučtuojau pati po kojų pamina!" Suprantama, kad tokie protestai iš anksto surežisuotų "rinkimų" rezultatams jokios įtakos neturėjo, o tylų protesto balsą nustelbė džiūgaujantys kairuoliai, paskutinę liepos dieną išdardėję į Maskvą parvežti Stalino saulės.

Tačiau daugumos intelektualų entuziazmas ėmė blėsti jau tų pačių 1940-ųjų rudenį. Pritilo net ir tokie sovietinio komunizmo trubadūrai kaip A.Venclova, P.Cvirka, L.Gira, Kostas Korsakas. Nebepadėjo nei įkalbinėjimai, nei papirkinėjimai. Ne veltui paskutiniajame tų metų "Tarybų Lietuvos" numeryje jos redaktorius Jonas Šimkus priekaištavo, kad valstybė aprūpino rašytojus puikiais butais ir padidino honorarus, tačiau šie tapo "miegančiais broliais". Panašių priekaištų iš valdžios sulaukė ir dar taip neseniai Valstybės teatre Liaudies seimo rinkimus entuziastingai sveikinę dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai. Nepadėjo nei pasirengimas Maskvoje planuojamai Lietuvos kultūros dekadai, nei iš Maskvos atsiųsti lektoriai, mėginę įpūsti menininkams dialektinio materializmo dvasią. "Rašytojai stokoja bolševikinio kovingumo bei noro padėti partijai ir liaudžiai kurti Lietuvoje socializmą", - 1941- metų balandį apgailestavo "Tiesa".

"Bolševikinio kovingumo" stoką tarp lietuvių intelektualų paaiškinti visai nesunku: Lietuva buvo sparčiai sovietizuojama, gyvenimas joje blogėjo diena iš dienos, o 1941-ųjų balandį dar ir prasidėjo pirmieji masiniai areštai. Tačiau tikrasis praregėjimas įvyko birželį, kai likus savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios iš Lietuvos buvo ištremta apie 20 tūkst. žmonių. Būtent tuomet daugumos lietuvių širdyse užgimė neapykanta rusiškajam bolševizmui. Būtent tuomet ėmė formuotis stichinė rezistencija sovietams, karo pradžioje išsiliejusi Birželio sukilimu. Būtent todėl 1944-aisiais sugrįžtanti Raudonoji armija Lietuvoje buvo pasitikta nebe gėlėmis, o kulkomis. Šį praregėjimą po trijų dešimtmečių paskelbtuose prisiminimuose labai taikliai apibūdino krikščionių demokratų veikėjas Jonas Matulionis, sakydamas, kad "geriausias vaistas išsigydyti nuo bolševizmo yra pats bolševizmas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"