TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1940-ųjų „rinkimai“: režisieriai, aktoriai ir statistai

2015 07 17 6:00
Grupė Liaudies Seimo atstovų Kremliuje, SSRS AT VII nepaprastojoje sesijoje, per kurią Lietuva buvo inkorporuota į SSRS (iš kairės): Petras Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira, Salomėja Nėris, naujienų agentūros ELTA direktorius Kostas Korsakas. Maskva, 1940 m. rugpjūčio mėn. LCVA nuotraukos

Lygiai prieš 75 metus, 1940-ųjų liepos 17-ąją, buvo paskelbti sovietų emisarų surežisuotų rinkimų į vadinamąjį Liaudies Seimą rezultatai. Šiam butaforiniam parlamentui, kurio pusę sudarė iš pogrindžio išėję komunistai, buvo patikėta likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiandien prisiminkime, kaip vyko kandidatų į Liaudies Seimą atranka, ir pasvarstykime, ar jie galėjo pasipriešinti okupantų užmačioms.

1940 metų liepos 17 dieną Rygoje susitiko trys specialūs SSRS įgaliotiniai Baltijos šalyse – Vladimiras Dekanozovas, Andrejus Vyšinskis ir Andrejus Ždanovas. Trijulė susirinko aptarti, kaip visiškai aneksuoti prieš mėnesį okupuotas valstybes, ir galutinai tam pasirengti. Visose jose ką tik buvo pasibaigę „rinkimai“ į naujuosius „liaudies“ parlamentus, visuose nugalėjo per naktį išdygusių darbo sąjungų kandidatai.

Dabar naujiesiems parlamentams reikėjo paskelbti visas tris valstybes sovietų socialistinėmis respublikomis ir oficialiai paprašyti Maskvos įtraukti jas į SSRS. Tiesa, apie tokius tikslus garsiai ir entuziastingai kol kas kalbėjo tik komunistai. Nebuvo jų ir vadinamosios Lietuvos darbo sąjungos programoje. Tačiau laikraščių puslapiuose jau mirgėjo straipsniai apie nuostabų gyvenimą Sovietų Sąjungoje, o V. Dekanozovo agentūra leido gandus, kad visus Darbo sąjungos rinkimų pažadus įmanoma įgyvendinti Lietuvai įsiliejus į SSRS.

Tuo metu Lietuvos „liaudies vyriausybės" nariai apie tikruosius Maskvos kėslus sužinojo dar birželio pabaigoje, bet tylėjo. Antai sovietų paskirtas „prezidentas“ Justas Paleckis kabineto vadovui Vincui Krėvei-Mickevičiui tomis dienomis guodėsi, jog išgirdęs apie Lietuvai parengtą likimą „buvo nuo to iš proto išėjęs, ir dabar gailisi, kad tą protą atgavo“. Šiuos žodžius patvirtina birželio 27-ąja datuota NKVD Kauno rezidentūros vadovo telefonograma Lavrentijui Berijai. Joje pranešama, kad J. Paleckis „dėl smarkaus nervų sutrikimo“ izoliuotas Pažaislio viloje. Čia "prezidentui" buvo skubiai grąžinama bent kiek adekvati būklė, kad liepos 5 dieną, kaip numatyta, jis pasirašytų V. Dekanozovo pakištą rinkimų įstatymą.

Tad ar Lietuvos visuomenė tuo metu nujautė, jog valstybės katastrofa pasiekė paskutinę stadiją? Ar ką tik „išrinkto“ Liaudies Seimo atstovai suprato, kokį apgailėtiną vaidmenį jiems parengė Kremliaus emisarai? Ar visi buvo pasirengę Lietuvos valstybingumo laidotuvėms? Juk tik 38 iš 79 vadinamojo Liaudies Seimo atstovų buvo komunistai, juk ne visi į šį sambūrį suvaryti inteligentai ir menininkai buvo kultūrbolševikai ir Sovietijos garbintojai. Kodėl jie nemėgino protestuoti, kodėl visi kaip vienas atėjo į pirmąjį Liaudies Seimo posėdį, nors išvakarėse puikiai suprato turėsiantys tapti savos valstybės duobkasiais? Kad atsakytume į šiuos klausimus, pasižiūrėkime, kas buvo šie žmonės, kodėl būtent juos okupantai parinko „liaudies atstovų“ vaidmeniui ir kaip jie tą vaidmenį atliko.

Negiedančius „Internacionalo“ – į belangę

Liepos 5-ąją J. Paleckio pasirašytas ir kitą dieną spaudoje paskelbtas rinkimų įstatymas numatė, kad į 79 vietų Liaudies Seimą turi būti iškelta tik po vieną kandidatą. Tą pačią dieną suburtos rinkimų komisijos pirmininkas komunistas Vladas Niunka išsiuntinėjo į apygardas aplinkraštį, kuriame nurodė sudaryti ir paskelbti kandidatų sąrašus iki liepos 9-osios šeštos valandos vakaro. Taigi viskam buvo skirtos vos trys dienos. Tuo pat metu V. Dekanozovo diriguojami komunistai nustatė, kokių visuomenės sluoksnių atstovai turėtų tapti kandidatais: tarp jų būsią 40 Lietuvos komunistų partijos (LKP) narių, 5 komjaunuoliai, o likusieji – būtinai nepartiniai. Taip pat nustatyta, kad kandidatų sąraše turi būti 13-15 darbininkų, 23-25 valstiečiai, 4 kareiviai, 21 inteligentas ir 18 tarnautojų.

Tačiau rinkimams reikėjo ne vien kandidatų, bet ir jų atstovaujamos politinės jėgos bei rinkimų programos. Taigi per vieną naktį atsirado iki tol niekam negirdėta Lietuvos liaudies darbo sąjunga. Iš tikrųjų tokios organizacijos nė nebuvo, egzistavo tik jos pavadinimas ir programa, kurią skubiai parašė rašytojas Liudas Gira ir LKP sekretoriato narys Chaimas Aizenas. Programoje žadėta aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, pagerinti darbininkų ir tarnautojų padėtį, išplėsti ir padaryti geresnį socialinį draudimą, sveikatos apsaugą, plėtoti tautinę kultūrą, garantuoti tautų lygybę, tikėjimo, taip pat žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens turto neliečiamybę, žodžiu, suteikti lietuviams visas stalininės konstitucijos „garantuojamas“ teises ir laisves. Tačiau apie nepriklausomybės atsisakymą joje nėra nė žodžio. Kaip svarbiausias valstybės užsienio politikos prioritetas programoje viso labo nurodomas „Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nesuardoma Lietuvos Respublikos ir SSRS sąjunga“.

Demonstracija Kaune prieš rinkimus. 1940 m. liepos mėn.

Šiuose dviejuose žodžiuose – „nesuardoma sąjunga“ - tuomet niekas neįžvelgė artėjančios nelaimės ženklo. Juolab kad ir naujajame SSRS himne jie atsirado tik 1943-iaisiais. Vis dėlto atidesnė akis galėjo pastebėti ir daugiau simbolikos, liudijančios, kur link krypsta reikalai. Tarkime, vos paskelbus rinkimų įstatymą, Kauno sporto halėje buvo surengtas masinis Lietuvos liaudies darbo sąjungos mitingas, į kurio „garbės prezidiumą“ pirmiausia pasiūlytas J. Stalinas ir kiti SSRS vadovai, o po jų - LKP CK nariai. Tik tada išrinktas tikrasis prezidiumas, kuriame pagaliau atsirado vietos J. Paleckiui ir V. Krėvei.

Tai buvo bene pirmas atvejis, kai komunistai netyčia atskleidė savo tikruosius tikslus. Tačiau pabrėžti priklausomybę partijai jie vengė, slėpėsi po Lietuvos liaudies darbo sąjungos vėliava. Iš tikrųjų komunistai buvo patikimiausia V. Dekanozovo falanga, privalėjusi užtikrinti ne tik reikiamus būsimo Liaudies Seimo nutarimus, bet ir apsaugoti nuo bet kokių netikėtumų pačią rinkimų eigą. Štai svarbiausias komunistų kandidatas – neseniai iš kalėjimo išėjęs ir Valstybės saugumo departamento vadovu paskirtas Antanas Sniečkus liepos 6-ąją išleido įsakymą: „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų.“ Reikia pažymėti, kad įsakymas vykdytas labai uoliai: provincijoje žmonės buvo suimami vien už tai, kad rinkimų mitinguose atsisakydavo giedoti „Internacionalą“, kurio net nemokėjo.

Taigi ištikimoji komunistinė ir komjaunuoliška V. Dekanozovo kariauna turėjo užtikrinti Liaudies Seime daugiau kaip pusę balsų, reikalingų bet kokiems sprendimams priimti. Likusiems kandidatams, suskirstytiems į dvi kategorijas – vadinamuosius paprastus žmonės ir visiems žinomas iškilias asmenybes, buvo numatytas statistų vaidmuo. Taip kandidatų sąraše atsirado darbininkų, valstiečių, vaistininkų, amatininkų, agronomų, kuriuos rinkimų apylinkių gyventojai turėjo gerai pažinoti. Tiesa, net ir renkant „pažįstamus“ neišvengta kuriozų. Štai Ukmergėje į sąrašą pateko ir buvo išrinktas neegzistuojantis asmuo... Tačiau apie tai – kiek vėliau. O dabar pažvelkime į trečiąją sąrašo dalį – visiems žinomus intelektualus ir menininkus.

Baimės gniaužtuose

Dalis šių veikėjų V. Dekanozovui taip pat nekėlė didelių abejonių, nes jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo užsiangažavę kaip Sovietijos garbintojai ir kelio atgal neturėjo. Tačiau tarp kandidatų buvo ir kitokių pažiūrų žmonių. Tarkime, aktorius Henrikas Kačinskas, režisierius Romualdas Juknevičius ar Palangos merė Stasė Vaineikienė - jie viešai nereiškė susižavėjimo stalinine imperija. Daugelis šių veikėjų vėliau tvirtino, kad į kandidatų sąrašus buvo įtraukti apgaule, prievarta ar net to nežinodami. „Be mano atsiklausimo ir sutikimo buvau paskirta Palangos rinkiminės komisijos pirmininke ir grasinama negerovėmis už nedalyvavimą rinkimuose (...). Į Liaudies Seimo posėdį buvau iššaukta telegrama. Apie Seimo uždavinius ir tikslus nieko nežinojau“, - vėliau, jau vokiečių okupacijos metais, išleistame „Lietuvių archyve“ liudijo S. Vaineikienė. Tačiau sugrįžus sovietams buvusi Liaudies Seimo deputatė šių žodžių išsižadėjo, pareiškė, kad taip kalbėjo prieš savo valią.

S. Vaineikienės pozicija puikiai atspindi svarbiausią daugumos to meto intelektualų principą – išlikti bet kokia kaina ir bet kokiomis aplinkybėmis. Tai patvirtina ir jau minėtame „Lietuvių archyve“ paskelbti kito Liaudies Seimo nario gydytojo Antano Garmaus prisiminimai apie pokalbį su Liaudies vyriausybės vadovu V. Krėve ir šio pasakytus žodžius: "Dabar gelbėti reikia tai, ką galima išgelbėti, pirmoje eilėje - inteligentiją. Kai jūs jų planams pasipriešinsite, tai ne tik patys su šeimomis žūsite, bet kerštas kris ir ant visos jūsų inteligentijos. Ji bus sunaikinta.“

Justas Paleckis Liaudies Seimo posėdžių dienomis kalba mitinge. Kaunas, 1940 m. liepos mėn.

V. Krėvė žinojo, ką šneka: trečiojo dešimtmečio pradžioje jis buvo Lietuvos konsulas Baku ir savo akimis matė, kaip 1920-aisiais raudonarmiečių padedami atėję bolševikai pasmaugė nepriklausomą Azerbaidžano Demokratinę Respubliką ir kone visiškai išnaikino tam pasipriešinti mėginusį azerų tautos žiedą. Kita vertus, grėsmių toli ieškoti nereikėjo. Spaudoje nuolat skambėjo įspėjimai apie aukštus postus tebeužimančius „liaudies priešus“, kuriems “nebus darbo vietos Lietuvoje“. Taigi nemaža dalis inteligentų, net ir sveikinusių A. Smetonos žlugimą, dabar jau taikėsi sprukti arba „repatrijuoti“ į Vokietiją, o kiti nutarė tylėti kaip pelės po šluota arba dėl šventos ramybės pritarti viskam, ką Lietuvai ruošė okupantai.

Tad vos paskelbus rinkimų įstatymą minia intelektualų susirinko Valstybės teatre. Tarp jų - Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, ekonomistas Petras Šalčius, rašytoja Sofija Čiurlionienė, Kazimiera Kymantaitė, dailininkai Mečislovas Bulaka, Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Stasys Mikėnas. Salėje skambėjo padėkos „didžiosios ir visada mums draugiškos“ SSRS vyriausybei bei pažadai padėti „Liaudies vyriausybei, kad Lietuvos liaudis į naująjį Seimą išrinktų geriausius ir ištikimiausius savo sūnus bei dukras“.

Tiesa, A. Garmus tvirtina mėginęs priešintis ir net diskutuoti dėl Lietuvos ateities su pačiu V. Dekanozovu. Pasak jo liudijimo „Lietuvių archyve“, susitikimas su L. Berijos emisaru vykęs sovietų pasiuntinio Nikolajaus Pozdniakovo kabinete. Už langų – triukšmas ir šurmulys. Vytauto prospektu žlega riaumojantys tankai, žygiuoja demonstrantai, visa gerkle plėšdami sovietines dainas. Į A. Garmaus klausimą, kas laukia Lietuvos, sovietų įgaliotinis atsako: „Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? O ar matote, kas vyksta už lango, matote? Tai ar šie tankai ir šios minios jums nieko nesako? Jei ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklausoma.“ „Ne, taip nebus, mes nebalsuosime už Lietuvos prisijungimą", - pabando prieštarauti A. Garmus. „Tik pamėginkite. Yra priemonių padaryti taip, kaip norime, o mes jų pakankamai turime“, – atrėžia V. Dekanozovas.

Jei šis liudijimas tikras, peršasi išvada, kad nė vienas iš būsimo Liaudies Seimo narių (išskyrus kai kuriuos komunistus) beveik iki paskutinės minutės nenumanė, kokį vaidmenį jiems parinko J. Stalino patikėtinis. O atsisakyti kandidatuoti didėjančios baimės ir dirbtinai kurstomos komunistinės psichozės atmosferoje niekas neišdrįso.

Peliuko Mikio sėkmė

Tuo metu agitacinis balaganas su entuziastingais darbo žmonių šūkiais ir raudonarmiečių „kalinkomis“ bei „kazokėliais“ pasiekė kulminaciją. Mitingų dalyviai įsipareigojo balsuoti tik už Darbo sąjungos kandidatus (lyg būtų kitų!), ir neatiduoti nė vieno balso liaudies priešams (lyg tokie būtų galėję patekti į oficialius kandidatų sąrašus). O liepos 11 dieną į Kauno Petro Vileišio aikštę suvaryta minia „inicijavo“ J. Stalinui laišką, kuris buvo baigiamas tokiais žodžiais: “Mes, šimtas tūkstančių išlaisvintos Lietuvos valstiečių, darbininkų, darbo inteligentų ir kitų darbo žmonių, (...) su giliausiu dėkingumu džiaugsmingai sveikiname Jus, Mylimas Vade!“

Įgaliotoji Liaudies Seimo delegacija Kauno geležinkelio stotyje prieš išvykdama į SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją Maskvoje. Priekyje kairėje - delegacijos vadovas Justas Paleckis, už jo dešinėje - rašytojas Antanas Venclova, priekyje iš dešinės - Liaudies Seimo pirmininkas Liudas Adomauskas, rašytojas Petras Cvirka ir kiti. 1940 m. liepos 30 d.

Džiaugsmingą maskaradą valdžia planavo ir per pačius rinkimus, tačiau jos sumanymus sugriovė gamta. Kelias savaites visus kamavusią kaitrą rinkimų dieną pakeitė smarkus lietus ir nemalonūs vėjai. Atrodė, lyg pats dangus balsuotų prieš. Liepos 14-ąją susigūžę rinkėjai prie balsadėžių rinkosi vangiai, tad balsavimą teko pratęsti dar vienai dienai. Tačiau oficiali spauda džiūgavo. „Jau vakar daugelyje vietų balsuota 90-100 procentų“, „Darbininkai visame krašte balsavo visi iki vieno“, „Nepasiliko nė vieno alytiškio, kuris nebūtų balsavęs“, „Žarėnuose balsavo daugiau kaip 100 proc.“, - rėkė liepos 15-osios laikraščių antraštės. Pastarasis teiginys gali pasirodyti kaip korektūros klaida, tačiau tokias nesąmones vėliau patvirtino ir rinkimų komisija, pareiškusi, kad kai kuriose vietovėse balsavo net 138 proc. rinkėjų! Tiesa, vėliau šie pranešimai paneigti kaip neatitinkantys tikrovės.

Taigi tikros tiesos nei apie rinkėjų aktyvumą, nei apie balsavimo rezultatus niekada ir nesužinosime. Oficialiais duomenimis, Liaudies Seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 asmenys, arba 95,51 proc. visų balsavimo teisę turinčių rinkėjų, o 99,2 proc. dalyvavusiųjų rinkimuose esą atidavė savo balsus Lietuvos darbo sąjungos kandidatams. Čia verta pabrėžti du dalykus. Pirma, šią žinią Maskvos radijas pranešė dar nepasibaigus rinkimams. Antra, forsuojant įvykius nespėta parengti jokių rinkėjų sąrašų, todėl rinkimų komisija tiesiog negalėjo apskaičiuoti, kokia dalis balso teisę turinčių piliečių atvyko prie balsadėžių. Taigi sunku pasakyti, ar rinkimai į Liaudies Seimą apskritai įvyko. Galima remtis nebent apylinkių rinkimų komisijų pirmininkais, kurie naiviai ir sąžiningai teikė ataskaitas aukštesnėms instancijoms. Absoliuti dauguma jų liudijo, kad balsuoti atėjo nuo 30 iki 50 proc. rinkėjų.

Tačiau ir atvykusieji, negalėdami rinktis jiems patinkančių kandidatų, turėjo formalią teisę balsuoti prieš pasiūlytus asmenis. Kiek galėjo būti tokių „disidentų“, neįmanoma pasakyti, bet atidarę balsadėžes komisijų nariai jose rado visko - ir tuščių vokų, ir papirosų pakelių, ir carinių penkrublių, ir net peliuko Mikio atvaizdų, prie kurių prirašyta: „Paleckis“ arba „Stalinas“. Tačiau „rinkimų“ organizatoriams tiko ir peliukas Mikis - po poros dienų jie paskelbė, kad visi 79 Liaudies Seimo atstovai yra išrinkti.

„Vaiduoklis“ iš Ukmergės

Tuomet ir aklam tapo aišku, kuo baigsis V. Dekanozovo cirkas. Rinkimus laimėjusi Lietuvos liaudies darbo sąjunga jau kitą dieną išnyko kaip dūmas. Jam išsisklaidžius arenoje pasirodė komunistai. Mainėsi ir dekoracijos – lietuviškas Trispalves keitė raudono audeklo skiautės, nutilo „Tautiška giesmė“, o Vilniaus radijas specialiose laidose kantriai mokė piliečius giedoti „Internacionalą“ – oficialų Sovietų Sąjungos himną. Tuoj po rinkimų lietuviai buvo priversti pasukti laikrodžius dviem valandomis į priekį ir gyventi pagal Maskvos laiką. Na, o „Lietuvos aidą“ pakeitusios „Darbo Lietuvos“ vedamajame liepos 19-ąją pasirodė antraštė: „Liaudis reikalauja dėtis prie Sovietų Sąjungos“.

Likus vos porai dienų iki pirmojo Liaudies Seimo posėdžio, visi išrinktieji negalėjo nesuvokti, kokia baisi misija jų laukia – palaidoti daugiau kaip du dešimtmečius puoselėtą Lietuvos valstybę. Taigi tie, kurie vėliau sakė buvę „išrinkti“ prievarta ar apgaule, galėjo nedalyvauti šiame spektaklyje. Tačiau nugalėjo baimė – posėdžio išvakarėse į „Metropolio“ viešbutį susirinko visi Liaudies Seimo atstovai. Visi, išskyrus ukmergiškį Joną Abakonį. Bet šis ir negalėjo atvykti – tokio asmens paprasčiausiai niekada nebuvo.

Lietuvos Liaudies Seimo atstovai prieš pirmąjį posėdį Valstybės teatre.

Konfūzas Ukmergėje išėjo dėl vietos rinkimų komisijos neapsižiūrėjimo. Į kandidatų sąrašą ten buvo įtrauktas kažkoks A. Bakonis, vėliau per klaidą įrašytas J. Abakonio pavarde. Juokingiausia, jog šis neegzistuojantis pilietis vis dėlto buvo išrinktas ir gavo Seimo atstovo mandatą. Dar juokingiau, kad V. Niunkos komisijos nariai apie šią klaidą žinojo iki rinkimų – tai liudija liepos 13 dieną „Tiesoje“ išspausdintas kandidatų sąrašas, kuriame prie vienintelio J. Abakonio pavardės nėra nuotraukos. Vis dėlto aukštesnei valdžiai palaiminus absurdas buvo tęsiamas.

Išeitis iš padėties rasta pirmajame Liaudies Seimo posėdyje. Pirmą jo dieną mandatų komisijai vadovavęs A. Sniečkus pranešė, kad į posėdį susirinko tik 78 Seimo atstovai, o apie tai, kur dingo J. Abakonis, jokių žinių nėra. Šis melas buvo dvigubai naudingas: apie lietuvių neapsižiūrėjimą nieko nesužinojo Maskva, be to, panaikinus neatvykusio atstovo mandatą, į jo vietą tuoj pat pasiūlytas J. Paleckis, vėliau ukmergiškių „išrinktas“ 99,84 proc. balsų.

Burtas mestas

O kaip pirmajame Seimo posėdyje jautiesi tie keliolika žmonių, kurie mažiausiai už viską norėjo būti šioje vietoje? Jie tikrai turėjo ko pavydėti „vaiduokliui“ J. Abakoniui: nedidelis būrelis „tautos išrinktųjų“ ištirpo į Valstybės teatro salę suvarytų penkių šimtų „visuomenės atstovų“ minioje. Sprukti buvo vėlu – visi suprato, kad tarp entuziastingų žiūrovų yra daugybė A. Sniečkaus agentų, o gal ir sovietinių čekistų, kurie kaipmat palydėtų „pasiklydusį“ tautos atstovą į jo vietą.

Taip prasidėjo priešpaskutinis spektaklio veiksmas. Jame per pusantros valandos „aptarta“ ir priimta rezoliucija, kurioje nutarta „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika“. Seimo atstovams vienbalsiai pritarus šiai rezoliucijai, salėje pasigirdo rusiški šūksniai: „Tegyvuoja didžioji Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja rusiškoji tautų šeima! Tegyvuoja Socialistinė Sovietų Respublika!“ Taip pagal iš anksto parengtą scenarijų paklupdyta Lietuva turėjo nusilenkti okupantų įgaliotiniui V. Dekanozovui. Tą pačią dieną rinkimų farso režisierius išvyko į Maskvą. Svarbiausia jo misija buvo baigta.

O kas atsitiko šio tragikomiško spektaklio statistams? Dvidešimčiai jų rugpjūčio 3 dieną buvo leista išeiti į avansceną Maskvoje, kur SSRS Aukščiausioji Taryba patenkino Lietuvos prašymą aneksuoti sunaikintą valstybę. Lygiai pusę šios delegacijos sudarė ištikimiausi komunistų talkininkai inteligentai, kitą pusę - patys komunistai.

Vėliau dvidešimtuko likimai susiklostė labai įvairiai. Dauguma šių veikėjų, vos prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, spruko į Rusiją. Paskui vieni – tokie kaip J. Paleckis, Motiejus Šumauskas ar Mečys Gedvilas - gavo aukštus postus sovietinės Lietuvos nomenklatūroje. Kiti – tokie kaip Salomėja Nėris ar Petras Cvirka - tapo sovietų pripažintais „dvaro“ literatais, tačiau labai greitai atsisveikino su šiuo pasauliu. Na, o iš tų trijų, neišvykusių iš Lietuvos, gyva liko tik minėta S. Vaineikienė, nacių okupacijos metais „demaskavusi“ sovietų klastą, bet vėliau, sugrįžus buvusiems šeimininkams, atsižadėjusi savo žodžių. Štai komunistas Liudas Adomauskas 1941-aisiais buvo sušaudytas Paneriuose, toks pat likimas IX forte ištiko ir komunistinį pogrindį Kaune mėginusį organizuoti Praną Zibertą. Nemažai tų, kuriems neteko važiuoti į Maskvą, 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus ir ten sulaukė žilos senatvės. Tačiau tik nedaugeliui jų buvo lemta pamatyti atkurtą nepriklausomą Lietuvą, kurią savo rankomis palaidojo tą baisią 1940-ųjų vasarą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"