TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1941-ieji: krauju aplaistytos Joninės

2016 07 01 6:00
Vokiečių kariuomenė įžengia į Lietuvą. 1941 m. birželio 22 d. LCVA nuotrauka

Dar kartą grįždami prie 75 metų senumo įvykių, prisiminkime paplitusią nuomonę, jog pirmosiomis SSRS ir Vokietijos karo aukomis tarp civilių gyventojų tapo žydai. Tačiau tuo pat metu į mūsų kraštą įsiveržę naciai puolė žudyti ir niekuo dėtus lietuvius – ne tik tuos, kuriuos laikė Reicho priešais, bet ir tuos, kurie pasitiko vokiečius kaip draugus ir išvaduotojus.

Vokiečių kareiviai prie ženklo su nuoroda „Iki Kauno - 98 km“. 1941 m. birželio 22 d.

Kad galėtume suvokti karo pradžios Lietuvoje kontekstą, pirmiausia turime įsivaizduoti, kokia galybė užgriuvo mūsų kraštą auštant 1944 metų birželio 22-osios rytui. Per sovietų okupuotos Lietuvos ir Vokietijos sieną tądien įsiveržė daugiau kaip 40 divizijų, kurias sudarė apie 700 tūkst. karių. Pasipriešinti tokiai jėgai Lietuvoje dislokuoti Raudonosios armijos daliniai neturėjo jokių šansų, todėl ėmė paniškai trauktis, o kai kuriais atvejais – net chaotiškai bėgti. Tiesa, kai kuriose vietose vokiečiai susidūrė su tam tikru pasipriešinimu: smarkiau susikauta prie Alytaus, Kelmės, Raseinių, Ariogalos ir Kauno apylinkėse. Vis dėlto, kad užimtų visą Lietuvos teritoriją, vermachto daliniams prireikė vos savaitės.

Beveik visur lietuviai sutiko vokiečius su didžiuliu entuziazmu – kaip išvaduotojus nuo bolševikinio teroro. Brutalus Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą, beatodairiškas tautinių vertybių ir tikėjimo naikinimas, nesulaikomai smunkantis gyvenimo lygis, masiniai areštai, o galiausiai – siaubingi 1941 metų birželio 14-osios trėmimai piršo išvadą – blogiau nei prie bolševiko būti negali. Tuo metu apie vokiškąjį nacionalsocializmą dauguma lietuvių neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip dar prieš metus neturėjo supratimo apie rusiškąjį komunizmą.

„Draugai“, žudantys įkaitus

Birželio 24-osios popietę įžengę į Kauną vermachto daliniai ten jau rado Birželio sukilėlių suformuotą Laikinąją vyriausybę, turėjusią pademonstruoti, kad vokiečiai okupuoja ne SSRS dalį, o nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau naciams tai buvo nė motais. Vyriausiasis vokiečių kariuomenės vadas jau pirmąją karo dieną paskelbė atsišaukimą, kuriame pranešta apie vokiečių karinės valdžios įvedimą ir teigta, kad Vokietijos kariai atėjo kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešantys laisvę ir grąžinantys „žmogiškas gyvenimo sąlygas“.

Vermachto kariai Kudirkos Naumiestyje. 1941 m. birželio 22 d./LCVA nuotrauka

Kita vertus, kreipimusi į Lietuvos gyventojus pareikalauta nedelsiant atiduoti turimus ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Už šio nurodymo nevykdymą grėsė mirtis. Tačiau sušaudyti galėjo būti ir niekuo dėti žmonės – už kiekvieną nužudytą vokiečių kareivį ar karininką, neišsiaiškinus tikrojo kaltininko, sušaudymas grėsė dešimtims kaimų ir miestų gyventojų.

Bene pirmi tokią nacių politiką patyrė su Vokietijos siena besiribojančio Kudirkos Naumiesčio gyventojai. Išeivijos žurnalistas ir sociologas Albinas Gražiūnas knygoje „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944“ pasakoja, kad įžengus į miestelį pirmiems vokiečių kareiviams, kažkoks vietos žydas griebė šautuvą ir nušovė vermachto leitenantą. Užpuolikas čia pat buvo nukautas, bet vokiečiai tuo neapsiribojo. Jie įsakė susirinkti visiems vyresniems nei 18 metų vyrams ir išsivarė juos anapus sienos. Po pusantros dienos miestelio pašto viršininkas ir vietos bažnyčios vikaras nuėjo pas vokiečių komendantą prašyti, kad niekuo dėti žmonės būtų paleisti. Vokietis atsakė, kad pirma teks išsiaiškinti, ar tarp sulaikytųjų nėra komunistų ar šiaip nepatikimų asmenų. Vėliau dalis sulaikytųjų iš tiesų buvo paleisti, tačiau tie, kurie vokiečiams pasirodė esantys įtartini, buvo nuvaryti prie miestelio žydų kapinių ir ten, nieko nesiaiškinant, sušaudyti. Šios, kaip ir daugelio kitų panašių istorijų, sovietinės istorijos vadovėliuose nerasime. Tais laikais dažniausiai minėtos tik Pirčiupių ir Ablingos tragedijos. Pastaroji taip pat nutiko pirmąją karo dieną.

Viena šios tragedijos versijų tokia. Paryčiais įsiveržę į Lietuvą vokiečiai netoli Kretingos esančioje Ablingoje pasirodė jau 1941-ųjų birželio 22-osios vidurdienį. Kitą dieną vermachto dviratininkų būrį apšaudė grupė iš kaimo besitraukiančių raudonarmiečių. Per apšaudymą žuvo du vokiečių kareiviai. Šaudžiusiųjų vokiečiai nerado, tad visa jų rūstybė krito ant niekuo dėtų kaimo gyventojų galvų. Vėlų vakarą jie visi buvo suvaryti į daržinę, o paryčiais vokiečiai atidarė jos duris ir liepė išeiti komunistams ir komjaunuoliams.

Alytus pirmosiomis karo dienomis. Vilniaus gatvė 1941 m. birželio 23 d./gintarinesvajone.lt nuotrauka

Tokių kaime nebuvo, tad niekas iš daržinės neišėjo. Tuomet vokiečiai liepė išeiti visiems ir bėgti tolyn. Žmonės pasileido prie pakalnėje įrengto Marijos Lurdo, tačiau beveik visus pakirto kulkosvaidžių ugnis. Gyvos liko tik pora moterų, kurių viena – Ona Šiaulytienė, iškėlusi į viršų rankoje laikytą rožinį šaukė: „Marija, gelbėk! Vokiečių laukėme – vokiečiai šaudo.“ Per egzekuciją žuvo 42 Ablingos ir gretimo Žvaginių kaimo gyventojai. Visus Ablingos trobesius vokiečiai pavertė pelenais. Per stebuklą ugnies nepaliesta liko tik O. Šiaulytienės sodyba.

Sovietmečiu Ablingos vardas pasitelktas kaip nacių žiaurumo civiliams gyventojams simbolis. Dar 1972-aisiais ant vakarinio Žvaginių piliakalnio šlaito 25 medžio drožėjai ir kalviai įrengė memorialinį trisdešimties skulptūrų ansamblį. Nuo 1984 iki 1993 metų čia veikė ir Ablingos memorialinis muziejus. Tačiau viešai pasimelsti už nekaltai nužudytuosius sovietų valdžia neleido iki pat Atgimimo apyaušrio. Pirmą kartą tragedija katalikiškai buvo paminėta tik 1988-ųjų rugpjūčio 6 dieną. Nuo to laiko žudynių dieną pasimelsti prie Marijos Lurdo ir aplankyti žuvusiųjų kapų kasmet susirenka tūkstančiai žmonių.

Memorialas Ablingos žudynių aukoms atminti./klaipedosrajonas.lt nuotrauka

Sužeistuosius sumetė į lavoninę

Tuo pat metu civilius lietuvius vokiečiai be kaltės žudė ir kitose arčiau sienos esančiose vietovėse Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Apie kone didžiausio masto skerdynes Alytuje ir jo apylinkėse pakalbėsime kiek vėliau, o dabar pasižvalgykime po zanavykų ir suvalkiečių kraštus.

Vienas tokių žiaurių incidentų birželio 25-osios naktį įvyko Vilkaviškyje. Nežinia kam apšaudžius vokiečių patrulį, naciai suėmė keletą niekuo dėtų miesto vyrų ir nieko nesiaiškindami juos sušaudė. Pasak A. Gražiūno, aukas miestiečiai aptiko tik ryte. Keli tų žmonių dar buvę gyvi, tad juos skubiai nuvežė į ligoninę. Deja, suteikti sužeistiesiems pagalbos vokiečiai neleido – dar kvėpuojantys jie nugabenti į lavoninę, kur netrukus mirė.

Marijampolė įžengus į miestą vokiečių kariuomenei. 1941 m. birželio 23 d./Nuotrauka iš A. Gražiūno knygos „Lietuva dviejų okupacijų replėse 194-1944“

Ne mažiau žiauri ir iš Marijampolės kalėjimo ištrūkusių sovietų politinių kalinių istorija. Birželio 23-iąją išsiveržusius pro kalėjimo vartus žmones vokiečiai suėmė ir dvi dienas laikė apsupę miesto aikštėje. Po poros dienų miestiečiams pavyko įkalbėti nacius paleisti bent jau lietuvius, tačiau žydai buvo suvaryti atgal į kalėjimą. Maža to, ten atsidūrė būrys žmonių, vokiečių įsitikinimu, tarnavusių sovietų valdžiai, nors iš tiesų to niekas net nesiaiškino ir paprasčiausiai juos sušaudė.

Bet ir dalies paleistųjų likimas nepagailėjo. Traukiantys namų link nesiskutę ir apdriskę vyrai kėlė įtarimą kone kiekvienam sutiktam vokiečiui – šie palaikė juos persirengusiais raudonarmiečiais, sovietų pareigūnais ar ištrūkti mėginančiais žydais. Ir net jei vermachto kareiviai tokius keistai atrodančius žmones ir praleisdavo, pakelyje sutikti esesininkai daug nesismulkino – visus sušaudydavo čia pat, vietoje. Taip žuvo mokesčių inspektorius Čepas ir advokatas Eirošius. Esesininkai būtų sušaudę ir kunigą Juozą Čekavičių, tačiau jį išgelbėjo iš kalėjimo išsinešta asmens byla, iš kurios buvo aišku, jog šis žmogus tikrai buvo sovietų įkalintas rezistentas.

O dabar persikelkime į Lazdijų rajoną, pabrėždami, kad tiek ten, tie visoje Dzūkijoje vokiečių beatodairiškas žiaurumas pasireiškė net kurioziškomis formomis. Mat nuo jų rankų žuvo ne tik taikūs gyventojai, bet ir tie vyrai, kurie buvo patys pasirengę su ginklu vyti iš Lietuvos užsilikusius raudonuosius, taigi turėjo būti laikomi jei ne vokiečių sąjungininkais, tai jau tikrai ne Reicho priešais.

Birželio sukilėliai prie sovietų palikto zenitinio pabūklo Kauno Šančių rajone./Nuotrauka iš A. Gražiūno knygos „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1941-1944“

Taip nutiko Lazdijų valsčiaus Vertaminių kaime. Penkiolika jo vyrų jau pirmąją karo dieną susirinko paniškai bėgančių raudonarmiečių išmėtytus ginklus ir susitelkė į būrį, kad patys vytų nekenčiamus bolševikus ar galėtų apginti kaimą, jei bėgantieji mėgintų žudyti bei plėšikauti. Deja, netrukus būrį pastebėjo pasirodę vokiečiai ir, neklausydami jokių paaiškinimų, visus iki vieno sušaudė. Panaši, tik dar žiauresnė istorija birželio 24-ąją nutiko ir Šventežerio valsčiaus Kirceliškės kaime, kurio apylinkėse vokiečių užfrontės daliniai gaudė ir naikino užsilikusius raudonarmiečius. Prie pat Kirceliškės vokiečiai taip pat pastebėjo būrelį ginkluotų lietuvių. Tuomet kliuvo kone visiems – ir ginkluotiems, ir neginkluotiems. Vokiečiai ėmė padeginėti sodybas ir nesirinkdami šaudyti namuose aptiktus žmones. Po šios žiaurios akcijos kaimo, galima sakyti, nebeliko – iš trylikos jo sodybų nesudegintos liko tik dvi. Žiauriausia, kad degančiuose trobesiuose gyvi sudegė sužeisti ir išeiti nebegalintys kaimo gyventojai. Bet vis dėlto kraupiausi dalykai dėjosi Dzūkijos sostinėje Alytuje, kur nuo nacių nukentėjo pirmieji Birželio sukilėliai.

Šauliai ir „draugiška ugnis“

Kai birželio 23-iąją per Kauno radiofoną vienas sukilimą rengusio ir organizavusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovų Leonas Prapuolenis pranešė apie atkurtą Lietuvos valstybę bei Laikinosios vyriausybės sudarymą, visi buvę nepriklausomos Lietuvos tarnautojai buvo paraginti tuoj pat pradėti eiti savo ankstesnes pareigas. Tačiau ne visi per trumpą laiką suspėjo tai padaryti. Ypač trūko policininkų, tad jų darbo turėjo imtis šauliai sukilėliai.

Vokiečių okupantai siunčia Vilniaus filharmonijos darbuotojus kirsti medžių į Mickūnų miškus./Nuotrauka iš A. Gražiūno knygos „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1941-1944“

Pasak pirmųjų karo dienų įvykius Dzūkijoje tyrinėjusio kraštotyrininko Gintaro Lučinsko, tą pačią dieną Alytaus gimnazijos mokytojo Mykolo Babiliaus iniciatyva buvo sušauktas vietos lietuvių susirinkimas, jis išrinko Komitetą viešajai tvarkai palaikyti. Laikinai eiti apskrities viršininko pareigas patikėta kapitonui Stepui Maliauskui, o laikinuoju Alytaus miesto komendantu paskirtas kapitonas Domininkas Jėčys. Mieste suformuoti ir trys šaulių partizanų būriai: kapitono D. Jėčio būrys veikė dešiniajame Nemuno krante, atsargos leitenanto Vlado Šimoliūno būrys įsitaisė prie plento, vedančio į Kauną, atsargos leitenanto Benjamino Meškelio būrys buvo dislokuotas artilerijos kareivinių rajone. Būtent šio būrio laukė juodžiausia lemtis.

Birželio 23-iosios rytą, raudonarmiečiams paniškai bėgant Kaniūkų tilto link, juos iš kito Nemuno kranto pasitiko pragariška vokiečių prieštankinių pabūklų ugnis. Matydami, kad rusams prasiveržti tiltu nepavyko, sukilėliai suprato – raudonarmiečiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik grįžti į miestą, o tai reiškia, kad miestas bus įveltas į įnirtingus gatvių mūšius, kuriuose nukentės ir daugybė nespėjusių pasitraukti civilių. Sukilėliai pasirinkimo neturėjo – reikėjo žūtbūt neleisti rusų į miestą.

Įkaitai, sušaudyti už raudonųjų diversantų nužudytą vokiečių karo komendantą, prie Švenčionių plento. 1942 m. gegužės 23 d./Nuotrauka iš A. Gražiūno knygos „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1941-1944“

Vykdyti šį uždavinį ėmėsi miesto pakraštyje įsitvirtinęs B. Meškelio partizanų būrys. Jis stojo į mūšį su bandančiais grįžti raudonarmiečiais. Tuo metu kautynių vietoje pasirodė vokiečiai ir apsupo tiek vienus, tiek kitus. Supratę, kad jokios išeities nebėra, rusai metė ginklus ir pasidavė. Sukilėlių džiaugsmui nebuvo ribų – nedideliam partizanų būriui pavyko sustabdyti raudonuosius ir išgelbėti miestą nuo didelių aukų.

Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Pogrindžio nurodytus baltus raiščius ant rankovių ryšintys vyrai tuoj pat buvo vokiečių nuginkluoti ir uždaryti Ulonų gatvėje esančiose ištuštėjusiose kareivinėse. B. Meškelio bandymai paaiškinti, kad jie taip pat kovojo su raudonarmiečiais, todėl laikytini vokiečių pagalbininkais, nedavė rezultatų – vokiečių karininkai nesileido į jokias kalbas. Sutemus būrys buvo nuvarytas į Nemuno pakrantę ir ten sušaudytas. Žuvo 42 šauliai. Išsigelbėti pavyko tik vienam – prasidėjus šaudymui jis šoko į upę ir po vandeniu nusigavo į kitą krantą. Kaip rašė A. Gražiūnas, sušaudytųjų lavonai taip ir liko gulėti pakrantėje. Tik vėliau, gavę leidimą, artimieji juos palaidojo Alytaus ir Rubonių kapinėse.

Šioje istorijoje bjauriausia tai, jog vokiečiai žinojo, kad šaudo ne į Reicho priešus. Dar prieš karo pradžią Rytprūsiuose dislokuotoms vermachto divizijoms buvo nurodyta, jog Lietuvoje numatoma vietos partizanų veikla, nukreipta prieš bolševikus, todėl ginkluoti civiliai baltais raiščiais su užrašu TDA, jei įrodytų savo, laikytini talkininkais. Kodėl bent jau Alytuje šis įsakymas buvo ignoruojamas, šiandien jau niekas nepaaiškins. Tiesa, vėliau Vokietijos 3-iosios tankų armijos generolas Fedoras von Bockas per Alytaus miesto komendantą Kurtą Kretschmerį už incidentą atsiprašė, o Vilniaus žandarmerijos vadas, buvęs klaipėdietis Kanapė pripažino, jog Alytaus sukilėliai sušaudyti per klaidą. Mat Alytų puolę vermachto daliniai nesuprato sukilėlių veiksmų. Vėliau reguliariosios kariuomenės vadai, įsakę sukilėlius uždaryti kareivinėse, nužygiavo tolyn, visiškai nepasirūpinę suimtųjų likimu. Tuo metu sukilėlius šaudė jau visai kiti – gestapui pavaldūs žandarmerijos kareiviai. Tačiau tai nebuvo viešas atsiprašymas ar viešas pasiaiškinimas. Visuomenei nacių kontroliuojamas dienraštis „Į laisvę“ B. Meškelio ir būrio žūtį aiškino taip: „A. a. ltn. B. Meškelis žuvo 1941. IV. 23 nuo klastingo bolševiko rankos Alytaus apylinkėse.“

Raudonarmiečiai bėga iš Lietuvos. 1941 m. birželio 22 d./LCVA nuotrauka

Sušaudyti šventųjų paveikslai

Beje, tuos pačius žandarus, kurie sušaudė B. Meškelio būrį, grįžtančius į miestą iš bažnyčios šventoriaus apšaudė trys ten pasislėpę raudonarmiečiai. Du žandarai buvo nukauti. Keršydami už tai, vokiečiai sušaudė ne tik priešo karius, bet ir niekuo dėtą bažnyčios kleboną ir vikarą, kurie pasislėpusių rusų kareivių nė akyse nebuvo matę.

Civilių žudynės Alytuje tęsėsi ir kitą dieną. Birželio 24-osios vidurdienį iš netoli sinagogos esančio Beiralo malūno kažkas kelis kartus šovė į pravažiuojantį vokiečių automobilį. Niekas iš vokiečių nenukentėjo, tačiau jau pats apšaudymo faktas sukėlė baisų jų įniršį, kuris čia pat krito ant niekuo dėtų žmonių. Naciai padeginėjo miesto namus, į kuriuos ką tik sugrįžo laikinai nuo karo veiksmų pasitraukę gyventojai, o paskui ėmėsi gaudyti gatvėse vyrus. 300 sučiuptųjų buvo sušaudyti be jokios atrankos, nesiaiškinant, ar jie atrodo įtartini. Taip buvo bene masiškiausia ir žiauriausia nacių kolektyvinio keršto akcija Alytuje.

Kai kuriuos šių epizodų galima aptikti ir sovietinėje spaudoje, tačiau jie aprašyti fragmentiškai, nurodant itin didelį nuo nacių rankų žuvusių civilių skaičių – kai kurie šaltiniai pateikia net tūkstantį aukų. Tuo metu negausiuose išeivijos lietuvių prisiminimuose paprastai nurodomas kur kas mažesnis žuvusiųjų skaičius, tačiau įvykiai aprašomi detaliau. Štai neseniai Amerikoje miręs buvęs alytiškis Tadas Navickas prisiminimuose rašo:

Kauniečiai draugiškai sutinka į miestą įžengusius vokiečių karius./LCVA nuotrauka

„Jau tą patį birželio 22 rytą Dzūkijoje vyrai griebėsi ginklo prieš sovietų okupantus. Alytaus sukilimo vadai buvo kapitonas D. Jėčys, j. ltn. Jonas Borevičius. Naktį iš birželio 23 į 24-tą Alytuj II kažkas apšaudė pravažiuojančią vokiečių mašiną ir sužeidė vokiečių leitenantą. Vokiečiai tuojau griebėsi keršto. Jie pradėjo rinkti po namus niekuo nekaltus vyrus ir juos be jokio pasigailėjimo šaudyt. Viso buvo sušaudyta apie 100 vyrų, tarp kurių ir keletas iš miesto apsaugos. Taipgi tą pačią naktį keletas alytiškių šaulių, kurie veikė prieš sovietus, buvo vokiečių sulaikyti ir įtarti, kad šaudę į juos, nes turėję su savim ginklus. Birželio 24 d. Alytaus II senamiestyje, Kauno gatvėj, sovietų agentai išprovokavo nekaltų žmonių žudynes, kai jie iš Maršako malūno nušovė vieną vokiečių karininką. Vokiečiai atsikeršydami surinko iš Kauno ir Lelijų gatvių apie 40 vyrų ir juos visus prie Beiralo javų sandėlio sušaudė. Vokiečių daliniams žygiuojant miesto tiltu, kažkas lyg tai šovęs į juos iš varpinės bokšto. Įtūžę vokiečiai apsupo bažnyčią. Joje surado kleboną kun. Konstantiną Paulavičių, vikarą kun. Vincą Mazurkevičių, vargonininką Taujanską, Perminą, Navicką bei dar kelis vyrus ir juos visus sušaudė. Negelbėjo jokie prašymai.“

Birželio sukilimo širdyje – laikinojoje sostinėje – tokių masinių keršto akcijų nebūta. Kaune pirmosiomis žudynių aukomis tapo žydai. Tuo metu miesto apylinkėse nuo vokiečių žiaurumo pirmiausia nukentėjo lietuviai sukilėliai – ypač daug jų sušaudyta Zapyškyje ir Kulautuvoje. Pavyzdžiui, buvo sušaudyti du tiltą per Nemuną saugantys partizanai. Vėliau vokiečiai kartojo įprastą frazę – viskas įvykę per klaidą. Tačiau kokia klaida galima paaiškinti birželio 25-osios įvykius, kai šiuose kraštuose jokių rusų kareivių jau seniausiai nebebuvo. Pasak A. Gražiūno, tądien į šalia Ringaudų esančią Tabariškių bažnyčią įsiveržę vokiečių kareiviai nušovė prie altoriaus klūpantį diakoną, susirinko jo asmeninius daiktus ir, lyg to būtų maža, suvarpė kulkomis altoriaus kryžių ir šventųjų paveikslus.

Vokiečių kariuomenė įžengia į Vilnių. 1941 m. birželio 25 d./LCVA nuotrauka

Susitarti pavykdavo retai

Kaip jau minėjome, nusprendę imtis kolektyvinio keršto ar sulaikę įtartinus asmenis, vokiečiai paprastai nesileisdavo į diskusijas ir dažniausiai, išskyrus pavienių žmonių atvejus, buvo neperkalbami. Tačiau vis dėlto būdavo atvejų, kai miesto gyventojams pavykdavo sustabdyti nekaltų civilių žudynes. Taip, pavyzdžiui, nutiko Šiauliuose.

Vos vokiečiams įžengus į miestą , iš karto buvo suimta apie 800 lietuvių. Nacių įsitikinimu, tai buvę komunistai, sovietų pareigūnai ar kolaborantai, NKVD informatoriai ir kitokie raudonųjų talkininkai Tačiau, kaip pažymėjo A Gražiūnas, tarp suimtųjų būta ir daug niekuo dėtų žmonių, kuriuos kažkas įskundė iš keršto. Šiaip ar taip, nieko nesiaiškindami vokiečiai spėjo sušaudyti bent pusę suimtųjų. Tuomet grupė miesto lietuvių inteligentų – trys kunigai ir gydytojas, smarkiai rizikuodami, ryžosi kreiptis į Šiaulių apygardos komisarą Hansą Gewecke, prašydami liautis žudyti tuos, kurių kaltė ne tik neįrodyta, bet netgi nesiaiškinta. Išgirdęs tokį prašymą komisaras įsiuto ir netgi pagrasino, kad delegacijos nariai patys keliaus paskui jų užtariamus suimtuosius. Tačiau masinės lietuvių žudynės po šio pokalbio vis dėlto liovėsi.

Kiek per visus nacių okupacijos metus nužudyta civilių lietuvių ir kitų ne žydų tautybės asmenų, pasakyti labai sunku, nes įvairiuose šaltiniuose pateikiami statistiniai duomenys neįtikėtinai įvairūs. Štai sovietų ypatingosios komisijos duomenimis, vokiečiai karo metais nužudė 436 565 taikius gyventojus. Tačiau apie jų tautybę nekalbama, nors į šį skaičių garantuotai patenka ir maždaug 200 tūkst. holokausto aukų. Sovietmečiu apie tai vengta kalbėti – net masinių žydų žudynių vietose buvo rašoma, jog čia palaidoti nacių nužudyti „tarybiniai piliečiai“.

Kauno gyventojai sveikina Laisvės alėja žygiuojančius vermachto karius. 1941 m. birželio 24-25 d./LCVA nuotrauka

Istoriko Arūno Bubnio knygoje „Vokiečių okupuota Lietuva“ pateikiami ir kitokie išeivijoje minimi skaičiai. Štai, pasipriešinimo sovietų ir nacių okupacijai veikėjo Adolfo Damušio duomenimis, per visą okupacijos laikotarpį buvo nužudyta ir nukankinta 45 tūkst. ne žydų tautybės Lietuvos gyventojų. Istoriko Povilo Štaro skaičiavimais, tarp jų buvo 1422 komunistai ir sovietinio pogrindžio dalyviai, tarp kurių būta apie 890 lietuvių. Pats A. Bubnys, apibendrindamas įvairius duomenis, linkęs kliautis A. Damušio nurodytais 45 tūkst. nužudytų ne žydų tautybės asmenų, tarp kurių buvo apie 15 tūkst. lenkų, 5–10 tūkst. kitų tautybių žmonių ir 15 tūkst. lietuvių.

Tai, žinoma, lašas jūroje, palyginti su holokausto siaubu ar sovietinio teroro metais. Kita vertus, vokiečių okupacija truko vos ketverius metus, ir niekas nežino, kas būtų laukę mūsų tautos, jei karą būtų laimėję vokiečiai. 1940 metais pradėtas kurti generalinis planas „Ost“. Įgyvendinant šį planą, siūlyta netinkamus germanizuoti lietuvius (o tokių priskaičiuota net 95 proc.) „savanoriškai perkelti“ į slavų gyvenamas žemes ir panaudoti juos šiems kraštams administruoti. Beje, plane nesiūlyta naikinti lietuvių kraštų inteligentijos, o siųsti jos atstovus į Vokietiją, kad suartėtų su vokiška kultūra ir taptų tinkami germanizuoti. Tačiau istorija nusprendė kitaip – 1944-aisiais į Lietuvą sugrįžusios raudonosios ordos kaip tik ir ėmėsi naikinti būtent mūsų tautos žiedą, kad, patekę į raudonąją vergiją, daugiau niekada neišdrįstume pakelti galvos. Laimei, sunaikinti mūsų laisvės geno nepavyko nei rudiesiems, nei raudoniesiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"