TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1945-ųjų sausis: Lėno miško kautynės

Nuotraukos iš Genocido aukų muziejaus fondų

Prieš 70 metų – 1945 metų sausio 12 dieną – Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Lėno miške įvyko Vyčio apygardos partizanų ir NKVD pajėgų kautynės. Tai buvo vienas pirmųjų didelių Lietuvos laisvės kovotojų ir sovietinių okupantų susirėmimų.

Vyčio apygardos ištakos ir įkūrimas

Vyčio apygardos ištakos – 1942–1944 m. veikusiose rezistencinėse organizacijos. Šių organizacijų nariai, pokariu aktyviai įsitraukę į ginkluotąją kovą prieš sovietų okupantus, turėjo nemažai įtakos formuojant partizanų struktūrinius vienetus. 1942–1944 m. Ukmergės apskrityje veikė antinacinė pogrindinė organizacija „Tautinis frontas“, jo štabo viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko pareigas ėjo kpt. Juozas Krikštaponis. Jis 1944 m. vasarą vienas pirmųjų ėmėsi telkti ginkluotuosius rezistentų būrius, o kiek vėliau tapo Vyčio apygardos vadu.

1944 m. liepą įvyko „Tautinio fronto“ narių pasitarimas, kuriame organizacijos apskrities komitetas buvo performuotas į apskrities štabą; štabui iškelta užduotis vadovauti ir koordinuoti visus ginkluotų partizanų veiksmus Ukmergės apskrityje. Netrukus, tą patį mėnesį, „Tautinis frontas“ susijungė su Lietuvos laisvės armijos (LLA) padaliniais ir ėmė vadovautis LLA programa.

Tą 1944 m. liepą Raudonoji armija įžengė į Ukmergės ir Panevėžio apskritis, o jau rugpjūtį įvyko Ukmergės apskrities LLA vadovų susirinkimas. Jame buvo nuspręsta Ukmergės apskritį padalinti į šešis rajonus (viename rajone 2–3 valsčiai). Būtent tokių dviejų rajonų pagrindu 1944 m. pabaigoje buvo įkurta Vyčio apygarda. Pirmojo rajono, apimančio Pagirių, Siesikų ir dalį Deltuvos valsčių, vadu buvo paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Danielius Vaitelis; antrajam rajonui, kurį sudarė Taujėnų valsčius ir rytinė Deltuvos valsčiaus dalis, vadovavo kpt. J. Krikštaponis. Jis tapo ir pirmuoju Vyčio apygardos vadu, o D. Vaitelis – jo pavaduotoju. Kiekvienas jų vadovavo ir atskiriems kovotojų būriams. J. Krikštaponio būrį sudarė nuo 30 iki 50 gerai ginkluotų partizanų; būrio vadas palaikė ryšį su kitais jam pavaldžiais partizanų būriais bei kartą per savaitę kurį nors vieną iš jų inspektuodavo.

Vyčio apygardos partizanų būriai ne laukė tyliai, kaip tada buvo manoma ir tikimasi, greitos Vakarų demokratijų reakcijos į sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, bet patys aktyviai kovojo prieš okupacines organizacijas. Vyčio apygardos partizanų vizitine kortele tapo nedidelių miestelių – valsčių centrų – užpuolimai bei pasalos okupacinėms pajėgoms. Užėmę miestelį ar bažnytkaimį, partizanai užblokuodavo visus kelius, išlaisvindavo „naujajai valdžiai“ neįtikusius ir dėl to areštuotus žmones, sunaikindavo gyventojų sąrašus, mobilizacinius, žemės, turto, mokesčių apskaitos dokumentus, nukaudavo aršiausius ir uoliausius sovietų valdžios statytinius ir baudėjus. Šias operacijas planuodavo ir koordinuodavo J. Krikštaponis ir D. Vaitelis, jas vykdydavo keli susivieniję partizanų būriai.

• 1944 m. rugsėjo 4 d. Vyčio apygardos partizanai puolė Siesikų miestelį. Išlaisvino suimtuosius.

• 1944 m. rugsėjo 8 d. buvo likviduotas Ukmergės apskrities komiteto komjaunimo sekretorius.

• 1944 m. spalį Vyčio apygardos partizanai puolė Vadoklių miestelį. Išlaisvino suimtuosius, sunaikino sovietų valdžios dokumentus.

• 1944 m. spalio 23-iosios naktį kpt. J. Krikštaponio įsakymu buvo įvykdyta Pagirių-Vaivadiškių operacija. Apie 50 partizanų, vadovaujamų ltn. D. Vaitelio, puolė Pagirius, po to užėmė Vaivadiškių dvarą, kur buvo sovietų įgulos kareivinės. Spalio 24 d. rytą atvykusi įgula stojo į kautynes su partizanais, bet pastarieji, dengiami kulkosvaidžių ugnies, organizuotai pasitraukė trimis kryptimis. Sovietų kariai, neturėdami žymios kiekybinės persvaros, nedrįso jų persekioti. Operacijos metu buvo išvaduoti suimtieji, nukauti aršiausi kolaborantai, sudegintos kareivinės.

• 1944 m. lapkričio 2 d. Vyčio apygardos partizanai užminavo kelią ties Pagiriais ir susprogdino Raudonosios armijos sunkvežimį su baudėjais.

Tai tik keli charakteringi epizodai iš Vyčio apygardos partizanų veiklos 1944 m. antrojoje pusėje. Savaime suprantama, kad tai negalėjo nepritraukti baudžiamųjų okupacinių organizacijų dėmesio – buvo didinamas baudėjų kiekis, plečiamas šnipų tinklas, 1944 m. gruodį į Panevėžį buvo permestas 95-asis okupacinės armijos pasienio pulkas, kuriame tarnavo 1 277 kareiviai ir karininkai.

Lėno miško kautynės

Apie 1945 m. sausio 12 d. Vyčio apygardos partizanų ir okupacinių NKVD dalinių kautynes Lėno miške (kai kuriuose šaltiniuose jos vadinamos Užulėnio miško kautynėmis; šie miškai ribojasi – aut. past.) mus yra pasiekusios tik nedidelės netiesioginių liudininkų prisiminimų nuotrupos bei šykštūs išrašai iš sovietinių KGB archyvų. Pastarieji lakoniškai byloja, kad 1945 m. sausio 12 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio miške įvykdžius operatyvinę-karinę operaciją buvo likviduota dalis J. Krikštaponio partizanų grupės kovotojų. Taip pat rašoma, kad kautynių metu žuvo devyni partizanai, dar du paimti į nelaisvę. Savo nuostolius okupantai, kaip visada, nutyli.

Kitas informacijos apie kautynes šaltinis yra aplinkinių gyventojų ir kautynių dalyvių prisiminimai. Deja, mūsų dienų nesulaukė nei vienas šių kautynių dalyvis. Todėl, siekiant susidaryti vaizdą, kaip viskas vyko, tenka remtis antriniais paliudijimais – dar 1995 m. Lietuvos laisvės kovų metraštininkas Romas Kaunietis užrašė Vyčio apygardos partizano Aleksandro Bitino-Uosio prisiminimus, kur pastarasis perpasakoja kelių savo bendražygių, dalyvavusių Lėno miško kautynėse, pasakojimus apie jas.

Pasakoja Vyčio apygardos Alfonso Smetonos-Žygaudo būrio partizanas Aleksandras Bitinas-Uosis: „Per tas kautynes 1945 m. sausio mėnesį, kada žuvo kapitonas Krikštaponis, aš buvau kitame bunkeryje, o apie kautynes mums pasakojo Žygaudas (Alfonsas Smetona-Žygaudas – Vyčio apygardos vadas nuo 1948 m.; žuvo 1950 m. liepą – aut. past.), ten ir jam teko dalyvauti.

1944 m. prieš šv. Kalėdas kapitonas Krikštaponis susirgo gripu ir išėjo į kaimą pas žmogų pasigydyti. Pasitaisęs grįžo atgal į mišką, į tuos pačius bunkerius, kuriuose buvo įsitvirtinusi didelė grupė partizanų. Antžeminė stovykla buvo įrengta tarp Taujėnų ir Užulėnio kaimo. Stovyklos ilgis apie 30 metrų, šakomis išpintas šulinys, tualetas, arkliams pašiūrė, aplink stovyklą iškasti apkasai, viskas labai gerai užmaskuota. Krikštaponis atėjo iš vakaro, pasitaisė guolį, pasiklausė radijo ir atsigulė. Sugulė ir visi vyrai. Nuo Šilų toks Zalagėnas Steponas-Ripka pasakojo: „Aš išėjau iš to bunkerio tik praaušus, ir kažkas suriko: „Halt!“ Numečiau dubenį ir pats ėmiau šaukti, puldamas atgal į bunkerį: „Vyrai, rusai!“ Visi griebė, kas ką spėjo – vieni kojas aunasi, kiti švarkus velkasi, treti už ginklų, ir tuo metu į duris iš kulkosvaidžio ėmė genėt įžambiai, kad net skeveldros eina. Buvo dar ir atsarginės durys į kitą pusę. O per šitas jau išeit nebėra laimės, kulkosvaidis į jas kala be sustojimo. Išvertėm atsargines duris, žiūrim – apkasuose rusai sušokę palei bunkerį. Viskas buvo čia pat – griebėm su jais vieni kitus, į darbą paleidom durtuvus ir peilius. Išstūmėm tuos rusus iš apkasų, prasidėjo įnirtingas susišaudymas. Apkasai ruskių lavonų privirtę, jie trukdo mums kautis. Tada tuos lavonus išmetėm iš apkasų, kulkosvaidžius pasidėjom ant apkasų krašto ir trenkėm mes jiems, o ruskiai masiškai puolė ant pačios kulkosvaidžių ugnies. Kiek mums žinoma, į tas kautynes ruskiai buvo sutraukę apie tris tūkstančius kareivių, o Krikštaponio tik 30 vyrų. Nuo ryto kaip prasidėjo šaudymas, tai tęsėsi su pertraukom iki vakaro ...“

O Žygaudas apie tas kautynes pasakojo taip: „Mes atmušame puolimą, kareiviai sužeisti voliojasi miške, tik aptyla viskas, o karininkai vėl švilpia. Ir vėl puolimas iš naujo. Ir vėl mes juos genėjam. Kiti vienmarškiniai, viena koja apauta, kita basa. Taip kelis puolimus atrėmėm. Vakarop Krikštaponis iššoko iš apkaso, kulkosvaidį pasistatė prie medžio ir kirto be atsikvėpimo, o ruskiai krito kaip lapai. Partizanai tada turėjo daug kulkosvaidžių. Ir rusiškų, ir vokiškų. Vieno šoviniai baigiasi, kitą griebia. Toks Perkūnas (Feliksas Kruopa-Perkūnas – aut. past.) labai narsus vyras buvo. Persiverčia per tranšėjos viršų, įšoka į bunkerį ir vėl su dėže šovinių atgal apkasan. Matau – vienas mūsiškis pusiau sėdom ant apkaso krašto, atsiplėšęs marškinius dar bando sulaikyt iš krūtinės besiveržiantį kraują ir rėkia: „Pasakykit mano artimiesiems, kad aš jau mirštu“. Tuo metu pamatėm, kaip Krikštaponis prie kulkosvaidžio ištiesė rankas ir padėjo galvą ant žemės. Kažkas sukomandavo: „Vyrai, šokime iš apkasų ir traukimės, nes visus mus čia išmuš!“ Tada visi ir šoko. Netoliese ėjo gilus griovys. Vyrai metėsi į tą pusę. Aš tik galvą iškišau pro eglutes, žiūriu – už jų kulkosvaidis pastatytas ir du rusai guli prie kulkosvaidžio, supratau, kad laukia, kada mūsiškiai išbėgs į tą griovį. Tada aš atgal, išsitraukiau granatą iš už diržo ir paleidau į tuos ruskius. Tik dulkės ir skudurai pasipylė. Mes tada per tą griovį ir bėgte gilyn į mišką. Stovykloje žuvo 13 mūsiškių. Išbėgom per visą mišką. O nuo prezidento Smetonos dvaro miškas buvo atkirstas į Taujėnus. Žiūrim, šitam kirtime palei kelią metrinių rąstų pristatyta. Kai tik mus pastebėjo, tai kaip kirto į tuos rąstus, kad net pliauskos ėmė skraidyt. Supratom, kad ir čia iš visų pusių apsupta. Tada tas pats Perkūnas užmetė kulkosvaidį ant tų metrinių rąstų ir tiesiai tiems rusams, kurie šaudė į rąstus. Net dulkės parūko, ir kulkosvaidis jų iškart nutilo. Tuomet mes griovio atšlaite išbėgom, perlipom per griovį, per pylimą, įbėgom miškan, žiūrim – šarvuotis atlekia. Jei būtų užkirtęs kelią, mums būtų buvę baigta.

Tik įbėgę į mišką pamatėm, kaip mes atrodom – visi kruvini, paišini, vienas apsiavęs, kitas basas, vienas su švarku, kitas tik su baltiniais, be batų. O virš galvų kautynių metu lėktuvas suko ir suko per visą dieną. Sutemo. Brendam per sniegą į kitą mišką. Po to užėjom pas žmones, gavom apsirengt, apsiaut, pavalgėm.

O mūsų žuvusių partizanų lavonus išvilko į vieną vietą ant griovio krašto. Kada pavasariop aplankėm tą mūšio vietą, radau dar geras pirštines, į šulinį buvo sumesti duonos kepalai, apdegę rūbų likučiai. O iš stovyklos likusi tik nuodėgulių krūva. Tuos partizanų lavonus išvilkę ant griovio krašto, drabužius nuo jų rusai nuplėšė, sumetė ant galvų ir uždegė, matyt, kad savieji neatpažintų. Sunkiai sužeistą ir paimtą gyvą Krikštaponio brolį kartu su vado lavonu nuvežė į Užulėnį, abu išmetė ant sniego. Tą dar gyvą pasodino šalia brolio lavono, jis sniegą ima rankom ir valgo, plaučiai jam per šoną išlindę. Kiek palaikę, įmetė kapitono lavoną, kartu ir brolį į sunkvežimį ir išvežė Ukmergėn. Ukmergėj nuvežė į ligoninę, prie jo palatoj pastatė sargybinį. Karininkai atėję paklausė, ar jis dar gyvens. Daktaras pasakė, kad vargu ar kas iš jo bebus. Tada atvažiavo vėl su sunkvežimiu, įmetė jį atgal į kėbulą ir išsivežė. Po to dingo žmogus kaip į vandenį (Antanas Krikštaponis mirė Ukmergės kalėjime 1945 m. vasario 8 d. – aut. past.) Kitas kapitono Krikštaponio brolis Simonas buvo kartu su manim „Žygaudo“ būryje.

Po kautynių kitą rytą išvarė kaimo žmones su pastotėm vežt žuvusių rusų lavonų. Tie rinko juos po mišką ir vežė prie kelio, o nuo kelio sunkvežimiais grūdo į Taujėnus. Kai atvedė Žygaudas mus į tą kautynių vietą, jis daug mums pasakojo, kaip šios kautynės vyko. Ir jis buvo kažkaip nusiteikęs tą kovą laimėt, pamatyt Lietuvą laisvą. Jis pasakė: „Čia paminklą pastatysim, nuvalysim tuos takelius, tegul žmonės lanko ir žino, kaip mūsų partizanai gynė savo Tėvynę.“

Visus žuvusiuosius partizanus su karstais palaidojo Lėno kapinėse. Tada dar ant gatvių neguldė ir neniekino lavonų. Krikštaponio trobos liko tuščios, niekas jose nebegyvena. Po tų kautynių ir sesuo iš namų pasitraukė. O namai buvo gražūs pastatyti, daržinės dar pilnos šieno, javų prikrauta. Kada atėjo pavasaris, iš Taujėnų atjojo raiti rusai ant arklių, uždegė pastatus su visais javais, sudegino. Gražus sodas buvo užveistas, jaunos obelaitės. Tą sodą kirviais iškapojo, kiekvieną medelį, tuščią lauką paliko.“

Pasakoja Vyčio apygardas partizanas Mykolas Dirsė-Algimantas, jis kartu su broliu tą lemtingą naktį ir rytą tiesiog atsitiktinumo dėka nespėjo prisijungti prie partizanų būrio: „Jau 1944 m. liepą miške netoli Lėno vyko besikuriančių partizanų grupių sąskrydis. Tuo metu pirmuoju Vyčio apygardos vadu buvo išrinktas kapitonas Juozas Krikštaponis. Artėjo žiema, iš mūsų apylinkės beveik visi vyrai buvo Krikštaponio būryje ir gyveno miške. 1945 m. sausio mėnesio 11-os dienos vakare (nuo mūsų apie 3 km buvo kelias į Siesikus) pasigirdo mašinų ūžesys. Jautėme, kad bus supamas miškas. Apie pirmą valandą nakties mašinų triukšmas vis dar girdėjosi, bet, nepaisant to, mudu su broliu išsiruošėme pas partizanus. Kelias buvo tolimas, todėl nakvojome šieno stirtoje, nors spaudė -15 laipsnių šaltis. Šiek tiek nusnūdęs pabudau, jaučiu kojom labai šalta ir šiaip šalta, girdžiu Vincas išlindęs trepsi šalia stirtos, išlindau ir aš. Vos, vos pradeda aušti, rytuose dangus rausvėja, šalta, mes mindžiukuojame ir stengiamės nors šiek tiek sušilti. Tik staiga sudejavo atrodo visas Lėno miškas (už 4 km): šūviai, sprogimai, daug jų. Aidas eina per miškus, panašus į ilgą besitęsiantį sprogimą. Apėmė mane siaubas. Vincas sako: „Krikštaponio nebėr, juos sušaudė... Aišku, bus išdavikas rusus užvedęs ant vyrų...“

Labai smarkus šaudymas tęsėsi apie 15–20 minučių. Jautėsi, kad kariuomenės buvo daug. Šaudymas, bet jau ne toks smarkus dar buvo girdimas apie 3–4 valandas. Buvo 1945 metų sausio 12 diena. Į vakarą viskas aprimo. Labai rūpėjo sužinoti, kas įvyko, kas žuvo. Užėjome pas žmogų, jis taip pat viską girdėjo, tik nieko nežinojo, kas ten įvyko. Žinoma, visi jaudinomės, nes buvo aišku, kad tuščiai, be taikinių niekas taip nebūtų šaudęs. Vakare grįžome į namus. Žmonės nieko konkretaus dar nežinojo, tik tiek, kad rusai jau pasitraukė. Visi spėliojo kiek žuvo, o apie tai, kad puolė Krikštaponį, abejonių nebuvo.

Kitą dieną jau buvo žinoma, kad Krikštaponis žuvo ir jį rusai išsivežė, manoma, parodyti vyresnybei, nes Krikštaponis buvo Smetonos sesers sūnus, labai sumanus, geras organizatorius ir atsidavęs Lietuvos patriotas. Be jokios abejonės, visa tai okupantams ir jų pakalikams buvo gerai žinoma. Prie stovyklos žuvo 18 vyrų, dar du buvo rasti ant kvartalinės linijos toliau, kai ištirpo sniegas. Matyt, jie susitiko su rusais bėgdami ir buvo nušauti.

Viduryje – Alfonsas Smetona-Žygaudas – Lėno miško kautynių dalyvis, Vyčio apygardos vadų Juozo Krikštaponio ir Danieliaus Vaitelio-Briedžio įpėdinis, Vyčio apygardos vadas nuo 1948 m. gegužės iki 1950 m. liepos 5 d. Kairėje – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris; dešinėje – Vyčio apygardos štabo narys Albinas Burbulis-Žilvinas. Fotografuota 1948–1949 m. žiemą.

Po trijų dienų vietiniai Lėno, Užulėnio žmonės žuvusiuosius suvežė prie Lėno kapinių į ten buvusį vienišą tuščią tvartelį, padarė visiems karstus, vargais negalais suguldė juos į tuos karstus, naktį Lėno kapinėse iškasė bendrą duobę ir palaidojo dalyvaujant tik keliems artimiesiems.

Po Krikštaponio žuvimo būryje liko apie 20 vyrų. Kai kurie ėmė vadovauti būriams. Tai Antanas Žilys-Žaibas, Feliksas Kruopa-Perkūnas, Alfonsas Smetona-Žygaudas.

Vėliau, kai jau buvau F. Kruopos-Perkūno būryje, taip pat mūsų būryje buvo Antanas Kiškis, mūsų skyrininkas, apie 40 metų, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, turėjęs puskarininkio laipsnį, buvęs aktyvus šaulys. Kilęs buvo kažkur nuo Pagirių. Nuo pat įsikūrimo buvo Krikštaponio būryje, pergyveno kovos draugų ir Krikštaponio žūtį. Apie birželio pabaigą (1945 m.) Kiškis mūsų būrį nuvedė į tą vietą, kur buvo Krikštaponio stovykla. Buvo įrengta žeminė, apie 25 metrų ilgio ir apie 4 metrų pločio, tarsi nukeltu stogu ir padėtu ant žemės, viduje apie pusę metro įkasta į žemę. Stogas apmestas žemėmis (durpėmis), nes ten vieta buvo slėni, durpynas. Durys buvo galuose, be langų, pasišviesdavo žibaline lempa, per vidurį buvo takas ir dvi metalinės krosnelės šildymui, gultai įrengti šonuose. Žeminės stogas per vidurį buvo įdubęs ir apdegęs. Toliau dar buvo likučiai vado palapinės, virtuvės ir pašiūrės arkliams, nes žiemą jie naudojosi arkliais susisiekimui su kaimu ir kitais būriais. Šiek tiek toliau buvo apkasai, atskiros pailgos po pusę metro duobės. Vado žuvimo vieta, buvusi apie 2 metrus nuo žeminės durų, buvo pažymėta nedideliu mediniu kryžiumi.

Kiškis papasakojo apie kautynes. Pasirodo, rusams nepavyko iš visų pusių apsupti apkasų, tik iš vienos pusės tuos apkasus buvo užėmę. Matėsi, kad viskas buvo parodyta. Tada partizanų stovykloje buvo apie 40 vyrų ir, jeigu rusai būtų visai apsupę, būtų nelikę nė vieno gyvo. Išliko apie 20 vyrų. Traukdamiesi mišku, jie sutikdavo kareivius, bet dažniausiai kareiviai jų „nematė“, o kariuomenės miške buvo labai daug. Pastovėjome visi nuleidę galvas, niūraus vaizdo paveikti, kažkas pasakė: „Jeigu kada nors vėl Lietuva bus laisva, šioje vietoje bus jiems paminklas pastatytas.“ Ir iš tikrųjų juk čia žuvo patys geriausi, rinktiniai Lietuvos vyrai, patys pirmieji partizanai. Čia įvyko pirmoji stambiausia Lietuvos Judo išdavystė. Jeigu išdavikams būtų statomi paminklai, tai kokie jie turėtų būti?

Dėl Krikštaponio būrio išdavystės yra tokia prielaida: vokiečių okupacijos metu Lėno miške slėpėsi apie 15 raudonųjų aktyvistų – 1940–1941 m. sovietinės okupacijos pakalikų; veikėjų, kurie nespėjo, prasidėjus karui, išnešti į Rusiją kailio. Jie buvo priversti slėptis nuo atsakomybės ir tapo tariamais raudonaisiais „partizanais“. Šitame miške jie gyveno grupelėmis po 2–3 žmones. Per tą laiką jie niekuo nepasireiškė ir beveik niekas nežinojo, kad jie čia yra. Miške buvo vienkiemiai, vadinamasis Bagnapolis, ten gyveno ir Jonas bei Pranas Čeponiai. Jonas buvo eigulys, o Pranas – kalvis. Bagnapolis buvo raudonųjų „partizanų“ prieglobstis. Jie per Bagnapolį gaudavo maisto, informacijos ir jų pirtyse maudydavosi. Kai vėl rusų okupacija grįžo, tie „partizanai“ išėjo iš miško ir užėmė aukštus partinius postus. Būdami postuose, jie žinojo apie Krikštaponį ir negalėjo likti abejingi. Norėdami pasirodyti okupantui, kad jie reikalingi ir atsidavę darbuotojai, užverbavo buvusius savo globėjus brolius Čeponius padėti sunaikinti Krikštaponio būrį. Kareiviai buvo atvesti grioviu nuo Bagnapolio prie pat stovyklos naktį ir prieš auštant netikėtai užpuolė stovyklą.

Kas atvedė kareivius? Kas parodė žuvusį vadą kapitoną Krikštaponį? Be abejonės, Krikštaponio būrio partizanai naudojosi brolių globa, ir stovyklos vieta nebuvo nuo jų slepiama. Čeponiai gudriai mokėjo apsimesti, todėl mūsų partizanai jų ir neįtarė.“

Apmaudžiausia šioje istorijoje yra tai, kad vokiečių okupacijos metais Juozas Krikštaponis Bagnapolio kaimą išgelbėjo nuo pražūties. Tik jo dėka Lietuvoje buvo išvengta dar vienų Pirčiupių. „Mūsų šeima visada gyveno Bagnapolio vienkiemiais vadinamame kaime. Tai visai kaimynystėje su Juozo Krikštaponio gimtine – vienus nuo kitų mus skyrė tik nedidelis miškelis. Bagnapolio vienkiemiuose gyveno tik bendrapavardžių ir tolimų giminių Čeponių šeimos. Kaimynai Krikštaponiai ir Čeponiai visada gražiai sugyveno. J. Krikštaponį visi žinojo kaip sąžiningą ir garbingą žmogų.

Karo metu mūsų apylinkėse buvo raudonųjų „partizanų“. Kartą jie Bagnapolio palaukėse nušovė du vokiečių kareivius. Jau kitą dieną trijų Bagnapolio ūkininkų trobesius apsupo galybė vokiečių kareivių. Mus – septynioliką žmonių – suvarė prie klėties ir liepė stovėti. Vienas iš šeimos tuo metu buvo išėjęs į kitą kaimą, o grįždamas pamatė kas dedasi – dega kluonas, viskas apsupta, pilna sunkvežimių, vokiečių kareivių, kurie laukė savo vado įsakymo sudeginti viską, kaip buvo Pirčiupiuose. Tas žmogus nubėgo tiesiai pas Krikštaponį Juozą, kuris per visą karą gyveno savo tėvų sodyboje. Viską išgirdęs, Krikštaponis greitai paėmė kartu Lėno kleboną, ir visi trys skubiai atvyko į mūsų kaimą. J. Krikštaponis gerai mokėjo vokiečių kalbą, jis ilgai kalbėjo su tuo vyriausiu vokiečių karininku, kuriam buvo pavesta mus sunaikinti. Po to J. Krikštaponis priėjo prie mūsų ir pasakė: „Viską padariau, brangūs kaimynai, kad gyvi liktumėte!“, – šis buvusio Bagnapolio vienkiemių gyventojo Julijono Čeponio pasakojimas tarsi patvirtina, koks įnoringas kartais būna žmogaus likimas.

* * *

Šių metų sausio 12 d. Ukmergės rajone iškilmingai paminėtos Lėno miško kautynių 70-osios metinės. Renginius šioms kautynėms atminti ir per jas žuvusiems Lietuvos partizanams pagerbti organizavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). Po šv. mišių Šv. Antano Paduviečio Lėno bažnyčioje Lietuvos partizanai, LLKS nariai, sąjūdiečiai, moksleiviai, vietos gyventojai žuvusiuosius pagerbė Lėno kapinėse, kur kovotojai ir yra palaidoti, taip pat vyko į kautynių ir laisvės kovotojų žūties vietą Lėno miške. Iškilmingi renginiai surengti ir Ukmergėje prie Vyčio apygardos vado plk. Juozo Krikštaponio paminklinio akmens su bronziniu bareljefu.

***

Plk. Juozas Krikštaponis

Juozapas Krikštaponis gimė 1912 m. kovo 1 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. J. Krikštaponio tėvai ir broliai buvo labai darbštūs, pavyzdingi ūkininkai. Motina Morta Smetonaitė-Krikštaponienė buvo prezidento Antano Smetonos sesuo, tėvas Jonas Krikštaponis (gimęs 1865 m.) – buvęs knygnešys.

Juozas mokėsi Lėno pradinėje mokykloje, Raguvos progimnazijoje; vėliau Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje.

Paskatintas motinos brolio – Lietuvos prezidento Antano Smetonos, 1932 m. įstojo ir 1934 m. baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune (XVI laida); 1934 m. rugsėjo 16 d., suteikus jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paskirtas į Antrąjį pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulką. 1936 metais gruodžio 31 d. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1938 m. rugpjūtį perkeltas į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą. Kaip vėliau savo atsiminimuose rašė buvę karo mokyklos kariūnai, būrio vadas Juozas Krikštaponis buvo tėviškas ir nesikarščiuojantis karys, didelis sporto mėgėjas. Juozas Krikštaponis buvo lengvaatletis. Tai buvo aukšto ūgio, gražiai nuaugęs atletas, turėjo daug sportinių apdovanojimų. 1938 m. sukūrė šeimą. Žmona – Kunigunda Sliesoraitytė. Šeima vaikų nesusilaukė.

1939 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės karininko leitenanto Juozo Krikštaponio atestacijoje rašoma, kad jis valstybės ir tautos reikalams pasišventęs, drausmingas, punktualus, rūpestingas, tarp karių turi autoritetą, išsilavinęs, sumanus, greitos orientacijos ir sveikos galvosenos. Taip pat taktiškas, mandagus, pastovus – tinkamas aukštesnei vietai.

1940 m. paskirtas 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, iš korpuso pasitraukė.

Karo metu buvo antinacinės pogrindinės organizacijos „Tautinis frontas“ štabo narys, 1944 m. įsiliejo į Lietuvos vietinės rinktinės gretas – Marijampolės karo mokykloje vadovavo panevėžiečių kuopai.

Yra 1990 m. R. Kauniečio užrašyti J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės prisiminimai apie brolio veiklą karo metais: „Juozas vokiečių okupacijos metu sėdėjo kalėjime už vokiečio sumušimą. Jis vis važiuodavo į Ukmergę su reikalais, o ten turėjo gerus pažįstamus – Juozą Barzdą, karo gydytoją Mikalauską. Kartą jis nuėjo į restoraną civiliškai apsirengęs. Atėjo du vokiečiai ir atsisėdo šalia jo, o netrukus atėjo kaimo diedukas ir, nieko neklausęs, atsisėdo prie to paties staliuko. Juozas vokiečių kalbą mokėjo. Vokiečiai tą dieduką pavadino lietuviška kiaule. Tada Juozas tą vokietį pakėlė su visa kėde ir trenkė ant žemės. Dar du puolė, bet ir tuos partrenkė. Kada išbėgo į lauką, ten jau ir daugiau vokiečių atsirado. Juozą suėmė ir tiesiai į kalėjimą Kaunan nuvežė. Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, bet ir Kaune jis turėjo gerų draugų. Dar Raštikis tebebuvo, o Raštikis buvo vedęs mūsų pusseserę Eleną Smetonaitę. Kitą dieną, matom, atvažiuoja mūsų arkliu kažkoks žmogus, o Juozo nėra. Išbėgom į lauką, ėmėm klausinėt, kur Juozas, tai jis ir pasakė, kad Juozą vokiečiai paėmė. Vėliau jau iš Juozo pradėjome gauti laiškelius – parašė, kad kartu su komunistais sėdi. Pradžioje tie galvojo, kad jį kaip šnipą įmetė, bet kai pamatė, kad taip smarkiai sumuštas, suprato, kad ne savo noru pateko. Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo. Grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį – Pabarninį, kur gyveno mūsų šeima. Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo. Kartais išeidavo į mišką pamedžioti. Vieną kartą žiūrim, rankos jam už galvos, atsiveda į namus jau nuginkluotą raudonieji „partizanai“. Pasirodo, užlipo ant jų bemedžiodamas. Mes išsigandome. Įėję paklausė, ar tas žmogus iš šitų namų. Mes pasakėme, kad taip. Visi kalbėjo rusiškai. Kadangi vyriausias brolis Antanas gerai mokėjo rusų kalbą, todėl laisvai susikalbėjo.

Vėliau Antanas pasakojo, kad viduje tada įsivedę Juozą tie ruskeliai kalbino primygtinai eit su jais kartu į mišką partizanaut, bet Juozas atsisakė to „malonumo“ ir pradėjo slapstytis ne tik nuo vokiečių, bet jau ir nuo šitų – raudonųjų banditų. Vėliau vis dar užsukdavo į mūsų namus tie raudonieji, bet jau kiti. Tarp jų lietuviškai kalbančio nė vieno nebuvo.

Brolis Juozas besislapstydamas sulaukė rusų. Kada pamatė, kad jie jau visai arti, sukvietė į vieną vietą apylinkių vyrus: Alfonsą Smetoną, Joną Bujoką, Bronių Miškinį – apie 100 vyrų. Dar prie vokiečių jis slapta susitikinėjo su buvusiais Lietuvos kariuomenės karininkais, tarnavusiais armijoje vyrais ir jau organizavo ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus. Vyrų tai daug susirinko, o kovot ir išsilaikyt tokiai masei ne taip jau paprasta, visgi ir maitintis, apsirengt reikia. Tada Juozas pasiūlė tiems, kurių neliečia armija, grįžti į namus ir registruotis.“

1944 m. antroje pusėje kpt. Juozas Krikštaponis Užulėnio miške suorganizavo didelį partizanų būrį ir tapo pirmuoju Vyčio apygardos partizanų vadu. 1945 m. sausio 12 d. žuvo kautynėse prieš sovietų okupantus.

1949 m. balandžio 20 d. Vyties apygardos vadas A. Smetona-Žygaudas išleido įsakymą Nr. 12, kuriuo buvo įsteigtos dvi rinktinės, pavadintos pirmųjų apygardos vadų Briedžio ir Krikštaponio garbei.

1996 m. Ukmergės aikštė Vytauto gatvėje pavadinta Juozo Krikštaponio vardu. Šioje aikštėje atidengtas paminklinis akmuo su bronziniu bareljefu. Tais pačiais metais Lėno miške, bunkerio vietoje, kur žuvo partizanų vadas J. Krikštaponis ir 18 partizanų, pastatytas medinis atminimo kryžius. 2006 m. šalia šio kryžiaus pastatytas obeliskas.

1997 m. Juozui Krikštaponiui suteiktas teisinis kario savanorio statusas. 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"