TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1989-ųjų intrigos: nuo slapto plenumo iki viešo separatizmo

2015 09 25 6:00
1990-ųjų sausį į Lietuvą atvykęs Michailas Gorbačiovas įsivaizdavo, kad jo pradėta „perestroika“ lengvai išspręs visus nacionalinius klausimus, todėl ragino lietuvius geriau imtis ekonomikos atgaivinimo. LCVA nuotrauka

Šį kartą pakalbėkime apie įvykius, kuriuos puikiai prisimena ir vidurinė, ir vyresnė lietuvių karta. Galbūt ši istorija ir nebūtų verta dėmesio, jei dabartinės Rusijos nevaldytų tie, kurie mirštančioje sovietinėje imperijoje ir užvirė visą tą košę. Tebeverda ją iki šiol. Reikia pažymėti, kad kai kur jiems neblogai pasisekė, o štai Lietuvoje – ne.

„Šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus.“ Kas, kada ir apie ką taip sakė? Dabar šis klausimas kartais užduodamas viktorinų mėgėjams. Teisingas atsakymas į jį toks: tuos žodžius 1921 metais ištarė Rusijos bolševikų vadas Vladimiras Leninas, turėdamas galvoje vis atkakliau valdžios siekiantį Josifą Staliną.

1936-aisiais juos viename savo straipsnyje priminė iš Rusijos pabėgęs amžinas J. Stalino oponentas Levas Trockis, įspėdamas, kad aštriausi patiekalai dar laukia ateityje. Pačiam opozicionieriui toks patiekalas buvo patiektas 1940-aisiais Meksikoje: NKVD slaptojo agento Ramono Merkadero smūgis nusmailintu ledkirčiu į galvą amžiams baigė dviejų politinių priešininkų ginčą. Tačiau nebaigė aštrių patiekalų puotos, kuri pačioje Sovietų Sąjungoje virto masiniu teroru, o už jos ribų – nuolatinėmis geopolitinėmis intrigomis. Ir vienų, ir kitų patiekalų receptus, žinoma, sugalvodavo klastingasis Kremliaus kaukazietis, bet gamino juos ne pats, o jo slaptosios tarnybos.

Tačiau šiandien ketinome kalbėti ne apie tai. Kodėl prisiminėme šią istoriją, neturinčią iš pirmo žvilgsnio nieko bendra su Atgimimo laikų Lietuva? Ogi todėl, kad tuomet bolševikų sukurtos ir J. Stalino ištobulintos slaptosios tarnybos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose sąjunginėse respublikose užvirė košę, kurią kabiname iki šiol. Maža to, amžių sandūroje į valdžią atėjus KGB auklėtiniui Vladimirui Putinui turime progą įsitikinti, kad ta košė, nors ir ne tokia pipiringa kaip kadaise, dar ne visiškai ataušusi.

Mėginimai įkurti Lietuvoje neva lenkiškos, o iš tiesų – sovietinės „autonomijos“ salą pernai buvo prisimenami gana dažnai: tada nuo tuo įvykių buvo praėję lygiai 25 metai. Dabar vėl ruduo ir vėl metas prie jų grįžti, tik gal šiek tiek kitokiame kontekste. Nes kažin kodėl ir tuomet, 1989-aisiais, ir vėliau daug kas šį "cirką" vertino gana paprastai: Kremliaus ir vietos komunistų sukurstyti Lietuvos lenkų veikėjai pradėjo maištauti prieš nujaučiamą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, ir tuo suskubo pasinaudoti Maskva.

Prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ vadovas Valerijos Ivanovas su bendraminčiais mitinguoja prie LSSR Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Fotografas Eugenijus Masevičus. 1989 m. liepos 27 d.LCVA nuotrauka

Bet ar tikrai buvo taip, ne priešingai? Ar tikrai planas įkurti „lenkišką“ autonomiją subrendo Šalčininkuose, o ne gerokai toliau? Juk sprendžiant iš to, kad panašios „autonomijos“ tuo pat metu dygo ir Azerbaidžane, ir Gruzijoje, ir Moldovoje, galima spėti, jog jų kūrimosi mechanizmus prisuko ta pati ranka. Tačiau išvadas palikime pabaigai. O kol kas pabandykime pažvelgti į 1989-ųjų rudens ir kiek vėlesnius įvykius platesniu kampu – pasižiūrėkime, kas dar tuo metu dėjosi tiek Lietuvoje, tiek mirštančioje Sovietų Sąjungoje, ir pamėginkime suprasti, kokį ryšį šie įvykiai turėjo su autonomininkų judėjimo pradžia.

Rizikingas Baltijos kelias

Pradėkime nuo 1989-ųjų vasaros, kai 2,5 mln. Baltijos šalių gyventojų, susikibusių rankomis į šešių šimtų kilometrų ilgio gyvą grandinę, sudavė pirmą stiprų smūgį sovietų komunistų lyderio Michailo Gorbačiovo viltims. Šimtatūkstantiniai žmonių mitingai gal šiaip taip ir tilpo į jo pradėtos „perestroikos“ rėmus, tačiau rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelias aiškiai parodė – beviltiškos sovietinės sistemos reformuoti neįmanoma, ją galima tik griauti.

Tuomet M. Gorbačiovas dar nesuprato to iki galo, bet sunerimo ne juokais. Vis dėlto kaip ne itin įžvalgus provincijos politikas jis viską nurašė neišspręstam „nacionaliniam klausimui“ ir senoms Baltijos šalių, kaip ir kitų Sovietų Sąjungos tautų, nuoskaudoms, kurias šios jautė rusams. Tokio požiūrio sovietų lyderis laikėsi dar ilgai (beje, ir šiandien nėra jokių požymių, liudijančių, kad jis būtų kitoks).

Apie primityvias M. Gorbačiovo traktuotes byloja ir jo artimos aplinkos žmonių prisiminimai, ir kai kurių vakariečių pastabos. Štai žymus JAV istorikas Alfredas Ericas Sennas knygoje „Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ sovietų lyderio apsilankymą Vilniuje 1990-ųjų sausį prisimena taip: „Pagrindinis Gorbačiovo delegacijos šūkis Vilniuje buvo tas, kad „nacionalinis klausimas nėra svarbiausias gyvenime". Ir jis reiškė, jog lietuviai savo pastangas turėtų nukreipti į ekonomikos atgaivinimą.“ Taigi niekas iš sovietinės delegacijos narių negalėjo nė įsivaizduoti, kad lietuviams neberūpi remontas aptriušusiame sovietiniame bendrabutyje ir kad jie nori gyventi savo namuose. Tuo metu pačiam M. Gorbačiovui kur kas svarbiau buvo išvengti bręstančio Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo SSKP, nes "nacionalinį klausimą" jo „perestroika“ neva galėjo išspręsti labai nesunkiai.

Naivu manyti, kad visa M. Gorbačiovo kariauna mąstė lygiai taip pat. Galbūt panašios nuostatos klaidžiojo ir Kremliuje, ir SSKP CK būstinėje Maskvos Senojoje aikštėje, tačiau kalintieji vadinamojoje Lubiankoje neabejotinai matė kur kas aiškesnį ir tikresnį vaizdą. Sunku būtų patikėti, jog tuometis KGB vadovas (o vėliau – vienas Rugpjūčio pučo dalyvių) Vladimiras Kriučkovas ir jo analitikai po Baltijos kelio dar turėjo iliuzijų, kad į jį išėjusios šalys liks Sovietų Sąjungoje. Naivu būtų manyti, kad jau tada jie neieškojo būdų, kaip užvilkinti šį procesą, o blogiausiu atveju – pakišti kokių nors uždelsto veikimo bombų, kurios neleistų „pabėgėlėms“ visiškai nutraukti su Maskva siejančios bambagyslės.

Baltijos kelio dalyviai prie Vilniaus arkikatedros. 1989 m. rugpjūčio 23 d.LCVA nuotrauka

Kremliaus partokratams, kitaip negu seniems čekistams, Baltijos kelias buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, ir kalčiausia čia buvo Lietuva, kurioje idėja surengti tokią neregėtą protesto akciją sulaukė didžiausio palaikymo bei entuziazmo. Tad nenuostabu, jog tos pačios rugpjūčio 23-iosios vakarą Kryme poilsiavęs M. Gorbačiovas paskambino ne kurios nors kitos Baltijos respublikos komunistų vadovui, o būtent Algirdui Brazauskui. Įtūžęs sovietų lyderis pareiškė, kad Sąjūdis peržengė visas leistinas ribas ir kad siekis išstoti iš SSRS yra „fiziškai neįgyvendinamas“. Dar pridūrė, jog artimiausiu metu į tokius išsišokimus bus reaguojama „aukščiausiu lygiu“.

Po trijų dienų SSKP CK paskelbė pareiškimą „Dėl padėties Sovietinio Pabaltijo respublikose“, kuriame jau skamba visai atviri grasinimai: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslų, padariniai būtų katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl jų pačių gyvybingumo.“ Žinoma, tuomet tai buvo tik žodinė ekvilibristika, tačiau trims Baltijos tautoms, ne kartą patyrusioms sovietinius trėmimus ir lagerių kančias, ji skambėjo kraupiai.

Paslaptys už veidrodinių stiklų

Kaip reaguoti į tokius Kremliaus pareiškimus, niekas nežinojo, o reaguoti reikėjo. Taigi rugsėjo 8-ąją LKP CK susirinko į plenumą, vėliau gavusį „slaptojo plenumo“ pavadinimą. Apie šį susirinkimą neviešai kalbėjo visi, tačiau nei komunistų kontroliuojamoje, nei nepriklausomoje žiniasklaidoje apie jo eigą nebuvo parašyta nė eilutės – paskelbtas tik posėdyje priimtas pareiškimas. Vėliau A. Brazauskas teisinosi, esą plenumo turinys neatskleistas nuogąstaujant, kad kas nors gali išdaužyti CK pastato langus.

„Sąjūdis – tai fašizmas“ skelbia autonomininkų ir „Jedinstvo“ šalininkės plakatas. Tuo pačiu šiandien prorusiški Ukrainos separatistai kaltina šios šalies vadovybę.LCVA nuotrauka

Iš tiesų pasekmės galėjo būti kur kas prastesnės nei veidrodinio stiklo šukės ant šaligatvio – visuomenei sužinojus apie nuotaikas LKP CK ir paties A. Brazausko poziciją, per paskutinius LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus LKP, ko gero, nebūtų gavusi nė vieno mandato. Mat, cituojant prie buvusių CK (dabar – Vyriausybės) rūmų stovintį Vincą Kudirką, šis plenumas pasižymėjo ne sprendimų paieška, o „drebėjimu kinkų“: beveik visi kalbėtojai tvirtino, kad SSKP CK pareiškimas „iš esmės teisingai atspindi padėtį“.

Buvo ir blogesnių dalykų. Vieni plenumo dalyviai ragino kuo greičiau uždrausti „visokius laikraštėlius“, kitaip sakant, Sąjūdžio spaudą, kiti - nutraukti bet kokius LKP kontaktus su Sąjūdžio vadovybe ir vadovautis 6-uoju SSRS Konstitucijos straipsniu, įteisinančiu kompartijos valdžios monopolį (jie nė nenujautė, kad šiam straipsniui liko gyvuoti vos pusmetis). Ne vienas kalbėtojas reikalavo pasmerkti ir net pašalinti iš partijos LKP CK narį Justą Vincą Paleckį, kuris rugpjūčio 6-ąją drauge su Sąjūdžio ir lietuvių išeivijos atstovais pasirašė vadinamąjį Gotlando komunikatą, skelbusį, jog „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.

Aišku, buvo ir kitokių balsų, bet galiausiai LKP CK vis dėlto pritarė „SSKP CK nerimui bei susirūpinimui“ ir pareiškė, kad Lietuvos suverenitetas puikiausiai gali būti įgyvendintas „lygiateisių respublikų sąjungoje“, o visokio plauko „avantiūristinės jėgos“, neva besilaužiančios pro atviras duris, privalo būti vienareikšmiškai pasmerktos. Kitaip tariant, tautinėmis spalvomis persidažę lietuviški partokratai mėgino sudaryti įspūdį, kad tik jie ir niekas kitas „gali toliau vesti Lietuvą pertvarkos keliu“.

„M. Gorbačiovas yra mūsų pusėje, jis supranta ir gerai žino jūsų problemas“, - rugsėjo 13-ąją per centrinę televiziją pareiškė Estijos KP CK pirmasis sekretorius Vaino Valas. Ir pridūrė, kad Baltijos kelias bus tęsiamas. Taip vyriausiasis estų komunistas sakė tomis dienomis, kai vyko M. Gorbačiovo susitikimai su visų trijų Baltijos respublikų kompartijų vadovais. Tačiau nepraėjus nė savaitei SSKP CK posėdyje sovietų lyderis kalbėjo jau visiškai kitaip: jis pareiškė esąs pasirengęs numalšinti visus tautinius sąjūdžius Baltijos šalyse. „Atėjo metas sutriuškinti organizacijas, kurias partija nuspręs esant ekstremistines. Laikas kalbėti griežta įstatymų kalba - pagal juos nacionalistų, šovinistų ir kitų ekstremistų organizacijos teismo sprendimu būtų uždraustos ir išsklaidytos“, – šaukė M. Gorbačiovas.

Reikia manyti, jog tokį sovietų komunistų vadovo įtūžį sukėlė ne tiek vadinamasis nacionalinis klausimas, kiek kita grėsme, kuri jam atrodė kur kas didesnė. M. Gorbačiovas ypač pabrėžė, kad visiškai neįmanoma atskirose respublikose įkurti nuo SSKP nepriklausomų komunistų partijų, „nes būtų galas mūsų partijai, kurią įkūrė Leninas“. Tuo metu sovietų vadovas jau žinojo apie LKP atsiskyrimo nuo SSKP planą. Jį rugsėjo 22 dieną viešai paskelbė ir LKP oficiozas „Tiesa“. Nuo tos akimirkos M. Gorbačiovas darė viską, kad išvengtų planuojamų skyrybų, kurias suvokė kaip savo asmeninį krachą, ir net nustūmė į antrą planą vadinamąjį nacionalinį klausimą. Tuo metu už 800 metrų nuo Senosios aikštės, Lubiankoje, įsikūrę KGB strategai dėliojo visai kitokį žaidimą.

Taip Vilniaus krašto autonominį regioną įsivaizdavo Maskvos globojami Lietuvos lenkų separatistai.Wikimedia commons nuotrauka

Sovietinės Lenkijos kūrėjai

Formaliai šio žaidimo startą davė partokratai iš Senosios aikštės, SSKP CK rugsėjo plenume priimdami "nacionalinę platformą", bet iš tikrųjų jis prasidėjo dar gerokai iki Baltijos kelio, 1989-ųjų gegužės viduryje, kai nei iš šio, nei iš to Šalčininkuose susirinkę Vilniaus krašto lenkai nutarė Vilnijoje steigti savo autonominę sritį. Tačiau tikrą pagreitį procesas įgavo tik po minėto plenumo, kurio priimta „nacionalinė platforma“ respublikų teritorijose leido kurti tokius neva etninius anklavus.

Taigi 1989 metų rugsėjo 6 dieną Šalčininkų rajono taryba, remdamasi SSKP CK plenumo nutarimais, nusprendė paskelbti savo teritoriją Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LSSR sudėtyje, kuriame vienodai vartojamos lenkų, rusų bei lietuvių kalbos ir kuris „išsaugo egzistuojančios Sovietų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą“. Suprask, net jei visa Lietuva pasitrauks iš SSRS, „lenkiškasis“ rajonas toliau priklausys imperijai.

Iš pradžių atrodė, kad tokia tuščia deklaracija neturės jokių pasekmių, bet separatizmo sėkla vis dėlto buvo pasėta. Ji ėmė kaltis kitą pavasarį, kai Lietuva mėgino įtvirtinti atkurtą nepriklausomybę. O tuo metu Lubiankos strategai rado ir kitų būdų kaišioti pagalius į atitrūkusio lietuviško vežimo ratus – 1988-ųjų rudenį Lietuvoje suaktyvėjo kaip atsvara Sąjūdžiui įkurta prosovietinė organizacija „Jedinstvo“. Juolab jog tam atsirado puikus pretekstas.

Rugsėjo viduryje Kaune nuvertus paminklą „Tankas – išvaduotojas“, o Vilniuje beveik tuo pat metu kažkam sudeginus sovietinę vėliavą, buvo sušauktas didelis mitingas. Į jį suvežti „Jedinstvo“ šalininkai reikalavo keisti rinkimų ir pilietybės įstatymus, protestavo prieš LKP atsiskyrimą nuo SSKP, ir apskritai prieš bet kokį „separatizmą“. Įdomiausia, kad ta pati „Jedinstvo“ vėliau plojo katučių "lenkų autonomininkams“, ketinantiems likti SSRS. Kaip minėta, šie buvo aktyvuoti Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę.

1990 metų liepos 6-ąją Aniceto Brodavskio vadovaujama Vilniaus miesto taryba nutarė neatsilikti nuo Šalčininkų ir taip pat „autonomizuotis“. Procesas pasiekė apogėjų 1991-ųjų gegužės 22 dieną Mostiškių gyvenvietėje surengtoje konferencijoje, kurioje buvo paskelbta apie lenkiško autonominio Vilniaus krašto kūrimą. Į šį darinį turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, kai kurios Švenčionių, Trakų bei Širvintų rajonų apylinkės. Autonomijos „sostinės“ vaidmuo buvo numatytas Vilniaus miesto Naujosios Vilniaus rajonui.

Galutinai autonomijos kūrimo procesas turėjo baigtis lapkričio 11-ąją, Lenkijos nepriklausomybės dieną. Iki to laiko autonomininkai buvo nusiteikę laukti įstatymo „Dėl Vilniaus nacionalinio teritorinio lenkų krašto statuto“, kurį jie mėgino įbrukti Lietuvos Respublikos Seimui, o jei ne – priimti tokį sprendimą vienašališkai. Tuo pat metu iš Maskvos tikėtasi judesių, atitraukiančių Vilniaus dėmesį nuo autonomininkų. Ir jų būta. Dar 1990 metų balandžio pradžioje sovietinis oficiozas „Izvestija“ paskelbė, kad, Lietuvai pasitraukus iš SSRS, Baltarusijos SSR anuliuos visus aktus, kurių pagrindu Lietuvai perduota dalis baltarusiškų žemių, – Švenčionių rajonas ir kai kurios apylinkės grąžintos Lietuvai 1940-ųjų rudenį. Be to, iš karto po Kovo 11-osios iš SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo tribūnos pasigirdo grasinimai atimti iš Lietuvos neva J. Stalino jai perduotą Klaipėdos kraštą.

Tiksinti bomba

Maskva rėmė autonomininkus tiek oficialiai - SSKP CK „nacionalinėmis platformomis“, tiek viešomis ir užkulisinėmis geopolitinėmis intrigomis. Ir nors autonominis darinys savo vėliava paskelbė raudonos-baltos spalvos audeklą, oficialiosios Varšuvos tai kažin kodėl visai nesujaudino – paramą jam reiškė nebent pavieniai šios šalies politikai ir visuomenės veikėjai. Taigi autonominis kraštas būtų buvęs lenkiškas nebent savo forma, bet ne turiniu, – jam būtų vadovavę tie patys ortodoksiniai promaskvietiški komunistai, o pats darinys tapęs neužgyjančia piktžaizde ant Lietuvos valstybės kūno. Tai liudija ir aktyvi autonomininkų parama Rugpjūčio pučo veikėjams.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas ir europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis mieliau puošiasi ne Lenkijos, o Rusijos vėliava.Romo Jurgaičio nuotrauka

Laimė, 1991-ųjų pučas žlugo, ir vadinamiesiems lenkams nepavyko įvykdyti jiems skirtų užduočių. Tų pačių metų rugsėjį Lietuvos Aukščiausioji Taryba paleido Šalčininkų ir Vilniaus rajonų bei prie jų prisišliejusio Visagino (tada vadinto Sniečkumi) tarybas ir įvedė jų teritorijoje tiesioginį valdymą. Pagrindiniai autonomijos kūrėjai, aktyviai rėmę rugpjūčio perversmininkus, tuomet pasipustė padus ir spruko iš Lietuvos. Ne, ne į Lenkiją, o į Baltarusiją.

Vis dėlto taško šioje istorijoje dėti negalima. Ir ne vien todėl, kad kai kurie Lietuvos valstybės griovėjai liko nenuteisti, bet ir dėl to, jog Vilniaus krašto autonomija Maskvai tapo savotišku eksperimentu, kurio patirtis buvo pritaikyta kituose kraštuose ir baigėsi kur kas prasčiau. Kai žlugus Rugpjūčio pučui nepriklausomybę paskelbė Moldova, į rytus nuo Dniestro upės esanti jos dalis taip pat pasiskelbė nepriklausoma ir norinti prisijungti prie Rusijos. Ketverius metus trukęs karinis Moldovos ir Padniestrės konfliktas baigėsi, tačiau ir šiandien šis rusakalbių gyvenamas, nusikaltėlių valdomas bei tarptautinės bendrijos nepripažįstamas darinys stabdo bet kokius Moldovos judesius Vakarų kryptimi.

Tais pačiais metais panašus scenarijus buvo plėtojamas ir Kaukaze. Tiesa, ten net dirbtinių autonomijų kurti nereikėjo – formaliai jos egzistavo dar nuo sovietmečio. Štai 1991 metų gruodį armėnų dominuojamas Karabachas paskelbė nepriklausomybę nuo Azerbaidžano ir pasiprašė prijungiamas prie Armėnijos. Tai sukėlė nuožmius susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių abiejose šalyse. Vėliau jie peraugo į tikrą karą, kuris 1994-aisiais baigėsi neoficialiomis paliaubomis. Šis įšaldytas konfliktas taip pat buvo naudingas tik Maskvai – jis leido palikti Armėnijoje rusų karinį kontingentą ir pavertė valstybę absoliučiu Kremliaus vasalu tarptautinėje arenoje.

Dar vienas liūdnas atvejis – sovietinei Gruzijai priklausiusi Abchazijos autonominė respublika, 1990-aisiais taip pat paskelbusi nepriklausomybę nuo Tbilisio ir 1993-iaisiais, padedama Rusijos kariuomenės, išstūmusi gruzinus iš jų teritorijos. Nuo to laiko suverenios Gruzijos dalyje – Abchazijoje – tebėra Rusijos ir kitų NVS šalių „taikdariai“. Panašiai nutiko ir dažniausiai minimoje Pietų Osetijoje, tik čia viskas baigėsi dar blogiau – Rusija 2008-aisiais tiesiog okupavo šią „autonominę“ respubliką „jos pačios prašymu“.

Tačiau Lietuvoje mėginimas sukurti Karabachą ar Padniestrę žlugo. Kodėl čia viskas nutiko kitaip negu Kaukaze ar Moldovoje? Į šį klausimą gali būti daug atsakymų. Vienas jų – Lietuva tiesiog laiku pataikė paskelbti atkurianti nepriklausomybę. Tuo metu, kai prasidėjo ir žlugo Rugpjūčio pučas, valstybės institucijos jau buvo spėjusios įsitvirtinti, o Lietuvos žmonės - atlaikyti ir ekonominę blokadą, ir tiesioginę karinę agresiją.

Jei „lietuviško Karabacho“ projektas tada būtų pavykęs, dabar gyventume visiškai kitaip. Pirma, narystę NATO ir Europos Sąjungoje šiandien matytume kaip savo ausis. Jei jau taip, labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau būtume sulaukę ir tiesioginės Rusijos agresijos, ir galbūt praradę Vilniaus kraštą, kaip gruzinai dėl 2008-ųjų invazijos neteko Pietų Osetijos.

Laimė, mums pasisekė labiau, bet tai nereiškia, kad senos praeities šmėklos amžiams nulindo į priplėkusią istorijos palėpę. Priešingai – šiandien, kai visą valdžią rankose sutelkęs KGB auklėtinis Vladimiras Putinas, vėl visu garsumu skamba Kremliaus klounu vadinamo, tačiau iš tiesų tikruosius jo ketinimus įgarsinančio Vladimiro Žirinovskio klyksmai apie Vilniaus ir Klaipėdos atėmimą. O pačioje Lietuvos sostinėje defiliuoja „lenkų gynėjas“ Voldemaras Tomaševskis, pasipuošęs rusų vėliava arba separatistų simboliu tapusia Georgijaus juostele. Vadinasi, aitrią košę užvirusio J. Stalino ūsai dar nedingo iš mūsų dabarties paveikslo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"