TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

1991-ųjų sausis: pirmosios Vyriausybės griūtis

2011 01 07 0:00
Pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybė po priesaikos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje Aukščiausiosios Tarybos pirmųjų rūmų fojė. Sėdi (iš kairės): miškų ūkio ministras V.Antanaitis, pramonės ministras R.Jasinavičius, ryšių ministras K.Birulis, ministrės pirmininkės pavaduotojas A.M.Brazauskas, ministrė pirmininkė K.D.Prunskienė, ministrės pirmininkės pavaduotojas R.Ozolas, finansų ministras R.Sikorskis, vidaus reikalų ministras M.Misiukonis, žemės ūkio ministras V.Knašys, susisiekimo ministras J.Biržiškis. Stovi (iš kairės): sveikatos apsaugos ministras J.Olekas, teisingumo ministras P.Kūris, statybos ir urbanistikos ministras A.Nasvytis, prekybos ministras A.A.Sinevičius, materialinių išteklių ministras R.Kozyrovičius, socialinės apsaugos ministras A.Dobravolskas, ekonomikos ministras V.Navickas, užsienio reikalų ministras A.Saudargas, energetikos ministras L.V.Ašmantas. (Nuotraukoje nėra kultūros ir švietimo ministro D.Kuolio.) Vilnius, 1990 m. balandžio 11 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

Lygiai prieš 20 metų, 1991-ųjų sausio 7-8 dienomis, Vilniuje klostėsi įvykiai, parklupdę pirmąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę.

To meto ministrų kabineto ir jo vadovės Kazimiros Danutės Prunskienės veikla iki šiol vertinama prieštaringai, net diametraliai priešingai, juolab kad dauguma anų metų įvykių dalyvių ir šiandien yra sveiki, gyvi, o kai kurie jų vis dar aktyviai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Tad nesileisdami į vertinimus, ypač į vėliau prasidėjusias "Šatrijos" bylos peripetijas, pasiremkime to laikotarpio kronikomis, spauda, prisiminimais ir pamėginkime rekonstruoti tų dramatiškų dienų prielaidas bei įvykius.

Be aiškių įgaliojimų

Pirmoji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybė prisiekė 1990 metų balandžio 11-ąją, praėjus lygiai mėnesiui nuo tos dienos, kai Sąjūdžiui pasiekus triuškinamą pergalę per parlamento rinkimus buvo paskelbta apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Visą šį mėnesį Lietuva turėjo tik laikinąją vykdomąją valdžią: kovo 11-ąją atsistatydinus senajai LSSR Ministrų Tarybai, kabineto vadovės pareigos buvo patikėtos buvusiai Vyriausybės vadovo pavaduotojai K.Prunskienei. Ką ir kiek ši Vyriausybė gali spręsti, tuo metu dar nebuvo aišku. Vyriausybės įstatymą Aukščiausioji Taryba (AT) priėmė tik kovo 22 dieną. Šiuo įstatymu buvo apibrėžti ministrų kabineto įgaliojimai: Vyriausybė gavo teisę "spręsti visus valstybės valdymo klausimus, jeigu jie pagal Lietuvos Konstituciją nepriskirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, jos Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai". Netrukus įsitikinsime, kad tokia formuluotė nepraėjus ir aštuoniems mėnesiams sukels rimtų nesutarimų tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios.

Blokados spąstuose

O kol kas grįžkime į 1990 metų balandžio 11-ąją, kai AT priėmė pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės priesaiką. Kabinetą, be ministrės pirmininkės K.Prunskienės ir dviejų jos pavaduotojų - Algirdo Brazausko bei Romualdo Ozolo, sudarė 16 ministrų. Kabineto sudėtis daugmaž atitiko rinkimų į AT rezultatus - apie du trečdalius ministrų portfelių teko Sąjūdžio, kiti - savarankiškumą paskelbusios Lietuvos komunistų partijos (LKP) atstovams. Vis dėlto ši Vyriausybė, formaliai žiūrint, nebuvo koalicinė - nei Sąjūdis, nei savo ministrus delegavusi LKP neturėjo jokios sutarties ar kokių nors įsipareigojimų vienas kitam. Kita vertus, Sąjūdžio deleguoti ministrai, nors ir sudarė kabineto narių daugumą, taip ir netapo daugumos Vyriausybe: dažnokai sutampant kairiosios ir centristinės orientacijos ministrų pozicijoms kabineto ir parlamentinė Sąjūdžio dauguma netrukus ėmė griežti kaip tarpusavyje nesuderintas orkestras.

Nepraėjo nė savaitė, kai pirmajai Vyriausybei teko stačia galva nerti į sunkius išbandymus: Maskvos ekonominė blokada, neregėta infliacija, sunkios derybos su SSRS ir bandymai įtikinti Vakarų demokratijų vadovus pripažinti mūsų nepriklausomą valstybę - tai toli gražu ne visi uždaviniai, kuriuos reikėjo išspręsti nepatyrusiems Lietuvos politikams. Pirmi būsimų sunkumų ženklai pasirodė dar balandžio 3-iąją - vos dvi dienas oficialiai veikiančiai Lietuvos Vyriausybei Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ir Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas paskelbė ultimatumą. Jie pareikalavo nedelsiant atšaukti Nepriklausomybės Aktą ir grįžti į 1990 metų kovo 10-osios padėtį. Priešingu atveju pagrasino ekonominėmis sankcijomis. Jas Lietuva pajuto dar po penkių dienų, kai grasinimai buvo įvykdyti ir Kremlius nutraukė naftos bei dujų tiekimą (šių liko tik apie 18 proc., nei paprastai buvo sunaudojama). Netrukus nustota tiekti ir kitas žaliavas bei produkciją. Daugelis turbūt dar prisimena to meto vaizdus: kilometrinės eilės prie degalinių, kuriose galėdavai įsipilti tik 20 litrų benzino, nebekursuojantys miestų autobusai, nuolat besikeičiantys pranešimai apie tai, kad mazuto ir naftos šalyje liko penkioms, trims, dviem dienoms...

Visus buvo apėmusi nuojauta, jog tuoj sustos elektrinės, miestai paskęs tamsoje, o tada jau prasidės visiškas chaosas. Tačiau prisimenant anas dienas atmintis piešia ir kitokius vaizdus, tarkime, sostinės Gedimino prospektu riedančias tūkstantines dviratininkų kolonas, iškėlusias vėliavas ir transparantus: "Susikiškit tą savo naftą!" Taip, tuomet entuziazmas liejosi per kraštus. Tačiau nereikia pamiršti, kad sovietai kontroliavo ne vien energetikos išteklių ir žaliavų tiekimą - jie kontroliavo ir Lietuvos sienas su Vakarais (Lenkija), taigi valstybė iš esmės atsidūrė visiškoje ekonominėje izoliacijoje.

Nepamirškime, jog tai vyko ne tik Lietuvos siekiams abejingo, bet ir daugeliu atvejų akivaizdžiai rusofiliško Vakarų pasaulio akivaizdoje. Berlynas ir Paryžius nuogąstavo, kad mūsų laisvės siekiai nenublokštų Sovietų Sąjungos atgal į totalitarizmą. Ir naiviai tikėjo, jog ši blogio imperija gali kada nors tapti normalia civilizuota valstybe. Tad jau pirmą blokados dieną tuometis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paragino Lietuvą laikinai sustabdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir taip sudaryti sąlygas pradėti derybas su M.Gorbačiovu.

"Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai tapo laisvi, jų režimas buvo diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M.Gorbačiovas būtų priverstas griebtis jėgos", - šie Prancūzijos vadovo F.Mitterand'o tuomet pasakyti žodžiai turėjo išsklaidyti naivias viltis, kad sprendžiant santykius su Kremliumi galime tikėtis besąlygiškos Europos paramos.

74 dienas trukusi ekonominė blokada padarė Lietuvai milžiniškų nuostolių - jie sudarė 11 proc. valstybės bendrojo vidaus produkto. Ką šioje situacijoje neregėtam Kremliaus spaudimui galėjo priešpriešinti pirmoji Lietuvos Vyriausybė?

Verta pažymėti, kad tam tikrų atsakomųjų veiksmų prieš Sovietų Sąjungą vis dėlto buvo imtasi. Vienas atsakymų Maskvai - sovietų į Vakarus eksportuojamo mazuto tiekimo apribojimas. Mat didelė dalis šios produkcijos į tanklaivius buvo perpumpuojama ne kur kitur, o Klaipėdoje. Naudodamasi šia aplinkybe Vyriausybė ėmėsi riboti perkrovimą, kelti įkainius už paslaugas ir reikalauti, kad už tam tikrą dalį eksporto ji galėtų įsigyti mazuto. Bandyta eiti ir kitais keliais - ministrų kabinetas ieškojo galimybių pasirašyti tiesiogines sutartis su Baltarusija, Azerbaidžanu, Ukraina, Maskva, Leningradu. Negalima sakyti, jog tie mėginimai nedavė jokių rezultatų - šiaip ar taip, Kremlius turėjo vykdyti tam tikrus įsipareigojimus partneriams Vakaruose, tad Lietuvos pasipriešinimas šiam procesui tapo nemenka rakštimi SSRS vadovybei. Kita vertus, jėgos buvo aiškiai nelygios - Maskva buvo nusiteikusi nesiskaityti su galimais nuostoliais. Juo labiau kad ji galėjo visiškai kontroliuoti Vilniaus susitarimus su kitomis respublikomis: visų krovinių gabenimą per Lietuvos teritoriją vis dar kontroliavo beveik karinė struktūra - SSRS susisiekimo ministerija.

Kova trimis frontais

Taigi bandymai gintis buvo nelabai efektyvūs. Birželio 18-ąją, baigiantis 61-ajai blokados dienai, Vyriausybei teko padaryti oficialų pranešimą. Jame sakoma, jog gegužės ir birželio mėnesiais sutriko beveik penkių šimtų įmonių darbas, o tai atsiliepė 50 tūkst. jose dirbusių žmonių. Ką jau kalbėti apie tai, kad birželį ir liepą iš parduotuvių pradėjo dingti tokie maisto produktai, kurių niekada nestigdavo ir gūdžiausios sovietmečio krizės laikais, tad imta griežtai riboti net aliejaus ir cukraus pardavimą.

Birželį premjerė K.Prunskienė ir vicepremjeras A.Brazauskas susitiko su SSRS vyriausybės vadovu N.Ryžkovu. Rezultatai neguodė - Maskva buvo nusiteikusi tęsti blokadą tol, kad galutinai palauš nepaklusnią Lietuvą. Bandydama ieškoti išeities iš susidariusios situacijos K.Prunskienė pasiūlė savo sprendimą ir čia pat atsidūrė prie kitos kovos linijos - šį kartą jai teko susigrumti su kompromisų nenorinčia Aukščiausiąja Taryba.

Taigi K.Prunskienės Vyriausybė nutarė formaliai nusileisti Maskvos reikalavimams ir inicijavo Kovo 11-osios Akto moratoriumą. Birželio 29-ąją pateiktame jo tekste, be kita ko, sakoma: "Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, būdama ir likdama Tautos ir Valstybės suverenių galių reiškėja, atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę ir visų tų galių vykdymo tikslu siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo derybų pradžios 100 dienų moratoriumą 1990 m. kovo 11-osios Aktui dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti. Moratoriumas savaime netenka galios, nutrūkus deryboms."

Paskutinės dienos

Netrukus sprendimas dėl moratoriumo bus priimtas. Tačiau jo svarstymas dar spės įkalti didelį pleištą tarp Sąjūdžio dominuojamo parlamento ir nedaug nuo jo priklausančio ministrų kabineto. Akivaizdūs nesutarimai liks ir pasibaigus blokadai. Bendrus kabineto ir AT Prezidiumo posėdžius ims temdyti vis tirštėjantys tarpusavio nepasitikėjimo šešėliai. Rudeniop atmetama Vyriausybės programa, nepriimamas jos pasiūlytas Privatizavimo įstatymo variantas. Artėjantys 1991 metai parlamento ir Vyriausybės santykiams nežada nieko gera. Dar savaitė kita, ir tuo pasinaudos Lietuvos nepriklausomybės siekiams priešiškos išorinės jėgos.

Tačiau kol kas grįžkime į 1990-ųjų vasarą ir prisiminkime, kad pirmoji Lietuvos Vyriausybė turėjo kautis ir trečiame - Vakarų - fronte. Deja, geri norai tuomet nedavė tinkamų rezultatų. 1990 metų lapkričio 8 dieną AT kreipėsi į šalis - Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo nares - ir pareiškė, jog Lietuva remia įprastinės ginkluotės Europoje sumažinimo idėją bei valstybių pastangas šioje srityje. Tuo pat metu parlamentas priminė pasauliui, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse dar tebėra sovietinė kariuomenė, o tai traktuotina kaip sovietų armijos dislokacija teritorijoje, esančioje už SSRS ribų.

Be abejo, tokie pareiškimai buvo išgirsti, tačiau bent kiek efektyvesnės reakcijos į juos nesulaukta. Ministrei pirmininkei K.Prunskienei teko istorinė misija susitikti ir derėtis su daugeliu Vakarų valstybių lyderių. Deja, tų susitikimų rezultatai neišėjo už mandagaus protokolinio pasikalbėjimo ribų. Bene geriausiai Vakarų požiūrį į mūsų siekius parodė 1991 metų sausio 8 dienos JAV Baltųjų rūmų atstovo spaudai Marlino Fitzwaterio pareiškimas, kuriame sakoma: "Jungtinės Valstijos, susirūpinusios, kad Sovietų Sąjungos vadovybės sprendimas nusiųsti karinių dalinių į Baltijos valstybes, kurį mes laikome provokaciniu ir kurio padariniai gali būti priešingi negu norima, gali pakenkti perspektyvoms per taikias ir konstruktyvias derybas išspręsti jų ateities klausimą. JAV ragina SSRS nutraukti bauginimą ir taip atnaujinti derybas, kad jos vyktų be jokio spaudimo ir tolesnio jėgos naudojimo. JAV, niekada nepripažinusios Baltijos tautų prijungimo prie Sovietų Sąjungos, remia Baltijos tautų siekį savarankiškai lemti savo ateitį." Tačiau tokiais pareiškimais viskas ir baigėsi. Kaip vėliau viename savo straipsnių prisimins tuometis AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vakarai grąžė rankas dėl vargšės Sovietų Sąjungos ir įtariai žvelgė į stulbinantį tautų išsivadavimą iš komunizmo.

Kitaip sakant, pirmosios Lietuvos Vyriausybės pastangos atsilaikyti

prieš Maskvą, laikančią save mūsų valstybės šeimininke, buvo kur kas sėkmingesnės, nei mėginimai rasti sąjungininkų Vakarų fronte. Bet 1991-ųjų sausio pradžioje Kremliaus strategai rengė mums naują ir, kaip jiems atrodė, mirtiną smūgį. Štai šioje vietoje daugelio tų laikų prisiminimų autorių nuomonės diametraliai išsiskiria: vieni teigia, kad tuometė Vyriausybė veikė taip, kaip reikalavo krašto ekonominiai interesai, o kiti įsitikinę, jog premjerės ir jos kabineto narių veiksmai buvo kone sąmoningai organizuoti taip, kad šalyje kiltų socialiniai neramumai, vėliau išprovokuosiantys kraujo praliejimą.

Viskas prasidėjo dar 1990-ųjų gruodį, svarstant kitų metų valstybės biudžetą. Tada Vyriausybė nutarė atsisakyti bet kokių dotacijų, tarp jų ir tų, kurias teikė svetima valstybė - Sovietų Sąjunga. Tačiau kaip tuomet padengti gamybos sąnaudų ir pardavimo kainų skirtumą? Ir štai čia K.Prunskienės Vyriausybė priėmė sau pragaištingą sprendimą - reikia imtis lanksčios kainodaros politikos. Gruodžio 15-ąją Vyriausybė svarstydama biudžeto projektą nutarė, kad mažmeninės kainos neišvengiamai didės. Štai kaip šias dienas prisiminė tuometis vicepremjeras A.Brazauskas: "Mes visi dar laikėmės, karštligiškai ieškodami būdų, kad eilinis žmogus kuo mažiau pajustų ekonominės griūties padarinius. Supratome būtinybę surasti lėšų didėjančioms kainoms kompensuoti."

Tačiau gerais norais ir pragaras grįstas. Lėšų kompensuoti kainų didinimą valstybės biudžete iš esmės nebuvo. Dar spalio mėnesį Ekonomikos ministerija buvo priversta skaičiuoti, iš ko ir kaip kompensuoti neįsivaizduojamai pakilusias kasdienių produktų kainas bent jau skurdžiausiai gyvenančioms šeimoms. Vis dėlto šie mėginimai neapsaugojo pirmosios Vyriausybės nuo kracho. Juolab kad jos parengtas scenarijus puikiausiai tiko Maskvai ir šios vietininkams.

Taigi 1991 metų sausio 4 dieną Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimus, paleidžiančius mažmenines kainas ir numatančius jų galimą kompensavimą. Po trijų dienų į parduotuves atėjusiems lietuviams toks sprendimas sukėlė šoką - būtiniausi maisto produktai buvo pabrangę

kone keturis kartus. Kitą dieną laikraštis "Tiesa" išspausdino tokio turinio pranešimą: "Šių nutarimų priėmimo būtinybė neišaiškinta krašto gyventojams anksčiau, dar iki kainų pakėlimo. Nebuvo pakankamai įvertinti šio sprendimo padariniai. Aiškinamojo darbo, nurodant priežastis per spaudą, radiją ir televiziją, neabejotinai trūko. Kainų pakėlimas gyventojams buvo šiurpi naujiena ir jie sutiko ją nepasirengę."

Tačiau atsirado tokių, kurie buvo puikiausiai pasirengę tokiai blogai naujienai. Prieš tautos išrinktą AT ir jos paskirtą vykdomąją valdžią stojo SSRS specialiųjų tarnybų įkurta ir palaikoma organizacija "Jedinstvo". Sausio 8-osios rytą įsiaudrinusi Lietuvos nepriklausomybės priešininkų minia jau riaumoja aikštėje priešais AT rūmus. Dar valanda kita ir, atrodė, parlamento rūmai neatlaikys apgulties. "Šalin Prunskienę!", "Vyriausybei - atsistatydinti!" - tokie ir panašūs lozungai mirgėjo mitingo dalyvių rankose. Kas tie žmonės, buvo aiškiai matyti iš jų rankose laikomų plakatų. "Elfa", Kuro aparatūros gamykla, Spalio 40-mečio gamykla - tai vis rusakalbiai vadinamųjų sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai. Jei, aišku, tikėsime tuo, nes kai kurie šių įvykių liudininkai tvirtina, kad didžiąją dalį mitinguotojų sudarė civiliais drabužiais perrengti sovietų kariškiai. Tiesa tai ar ne, šiandien vargu ar kas gali įrodyti. Kita vertus, dabar tai ne taip ir svarbu. Tąsyk AT rūmus saugojusiems gynėjams pavyko vandens čiurkšlėmis sustabdyti įaudrintą minią. Bet kažin ar tai būtų pavykę, jei ne AT pirmininko V.Landsbergio kreipimasis per Lietuvos radiją. Jis ragino žmones ateiti ir apginti savo išrinktą valdžią, įskaitant ir K.Prunskienės Vyriausybę, leidusią sau tapti lengvu Lietuvos priešų taikiniu.

Tą pačią dieną per AT posėdį milžiniška balsų dauguma Vyriausybės nutarimas dėl kainų kėlimo buvo atšauktas. Pačiam kabinetui ir ministrei pirmininkei nebeliko nieko kito, kaip atsistatydinti. Tačiau tai jau nieko nebepakeitė. AT priėmus Laikinojo pagrindinio įstatymo 95 straipsnio pataisą, leidžiančią parlamentui atstatydinti Vyriausybę ne kvalifikuota, o paprasta balsų dauguma, pirmojo kabineto likimas buvo išspręstas. Sausio 8-ąją už jo atstatydinimą balsavo 72 deputatai. Tačiau ir toks žingsnis neišgelbėjo Lietuvos valstybės bei jos piliečių nuo atviros kaimynų agresijos. Praeis dar kelios dienos ir agonijoje dūstanti imperija nusimes kaukę - savo tankų vikšrais ims traiškyti mūsų maldas ir dainas. Bet tai - jau visai kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"