TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

500 dienų iki pergalės

2009 07 31 0:00
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas per susitikimą Maskvoje pasirašo dokumentus dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų. Maskva, 1991 m. liepos 29 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 18 metų, 1991-ųjų liepos 31-osios naktį, Medininkų pasienio poste sovietų specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) smogikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus. Muitinės postų užpuolimų būta ir anksčiau, tačiau ši tragedija įvyko praėjus vos porai dienų po to, kai Lietuva ir demokratėjanti Rusija pasirašė tarpvalstybinių santykių sutartį, kuria Lietuva faktiškai buvo pripažinta nepriklausoma valstybe. Medininkų įvykiai, be abejo, gerokai prislopino viltis greitai ir taikiai išsiskirti su Maskva, juolab kad darėsi visiškai neaišku, kas iš tiesų kontroliuoja agonijos krečiamą imperiją.

Taip jau atsitiko, kad liepos mėnuo paženklino praėjusio amžiaus Lietuvos istoriją arba didelėmis tragedijomis, arba nemažomis pergalėmis. Dažniausiai - ir vienu, ir kitu. Verta pažymėti, kad šie skirtingi istorijos tarpsniai iš kitų išsiskiria kai kuriais įdomiais sutapimais.

Šį mėnesį jau rašėme apie 1920 metų liepos 12 dieną pasirašytą Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį. Tuomet po ilgų ginkluotų kovų ir nelengvų diplomatinių derybų pasirašytame dokumente buvo sakoma, kad "Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo išeinančiomis juridinėmis pasekmėmis ir amžiams atsisako visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ar jos teritorijos atžvilgiu". Vėliau paaiškės, kad tie "amžiai" truko vos du dešimtmečius, iki 1940 metų liepos, kurią prisiminėme dviejuose ankstesniuose "Lietuvos žinių" numeriuose.

Galiausiai, praėjus kiek daugiau nei pusei šimtmečio, 1991 metų liepos 29 dieną Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos vadovas Borisas Jelcinas pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuria abi šalys pripažino viena kitą suvereniais tarptautinės teisės subjektais. Sutarties preambulėje pasmerkdama 1940 metų Lietuvos okupaciją ir aneksiją Rusija faktiškai pripažino ir mūsų valstybės nepriklausomybę.

Istorija kartojasi?

Galima būtų sakyti, kad istorija pasikartojo, jei ne kai kurie esminiai 1920-ųjų ir 1991-ųjų scenarijų skirtumai. Taip, abiem atvejais į sutartį vedė daugmaž vienodo ilgio kelias. 1920-ųjų sutartis buvo pasirašyta praėjus 516 dienų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Kelias nuo Kovo 11-osios Akto iki 1991 metų sutarties truko 506 dienas. Abiem atvejais iš Lietuvos pusės su įgudusiais rusų derybininkais teko bendrauti žmonėms, neturintiems didelės patirties tokio lygio žaidimuose. Galiausiai abiem atvejais Lietuvai pavyko laimėti, pasinaudojus Rusijoje vykusiais giluminiais pokyčiais - vienu atveju bolševikinei imperijai tik kuriantis, o antruoju - jai nebeišvengiamai griūvant.

Tačiau 1991 metais vis dėlto būta vieno esminio skirtumo. Kitaip nei 1920-aisiais Lietuva pasirašė sutartį ne su ją priespaudoje laikiusia bolševikų Rusija, perėmusia caro imperijos tradicijas, o su Rusijos Federacija, kuri pati buvo sovietinės imperijos įkaitė. Nors Vakaruose, o ir Lietuvoje, SSRS ir Rusijos beveik niekas neskyrė, imperijos saulėlydyje šis skirtumas buvo. B.Jelcino Rusija aiškiai suko demokratijos link ir visais būdais siekė atsiskirti nuo vadinamojo centro, kurį įkūnijo SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, Kremliaus partokratai, kariuomenės elitas, KGB bei vadinamosios sąjunginės ministerijos ir žinybos.

Taigi Lietuvos sutartis su suvereniteto siekiančia Rusija buvo didelė ir svarbi, bet dar ne galutinė pergalė. Dėl 1920 metais pasirašytos sutarties Lietuvai teko derėtis su viena valstybe, o po 1991 metų kovo 11-osios kalbėtis teko su dviem skirtingomis valstybėmis: M.Gorbačiovo imperija ir B.Jelcino Rusijos Federacija. Abu šie procesai vyko vienu metu ir tokiomis skirtingomis kryptimis, kad dramatiška jų atomazga galėjo atrodyti neišvengiama.

Galbūt todėl rašalas, kuriuo buvo pasirašyta liepos 29-osios sutartis, po poros dienų virto Medininkų aukų krauju. Tai atrodė tarsi SSRS kerštas tiek laisvės siekiančiai Lietuvai, tiek M.Gorbačiovo nekenčiamam B.Jelcinui. "Tokia kaina pasaulis įsisąmonino, kad Lietuva turi sienas. O mes suvokėme, kad artėja nežinoma, tikriausiai kruvina atomazga ir lemiamas ištvermės išmėginimas", - vėliau prisimins pirmasis atkurtos valstybės vadovas V.Landsbergis.

Taigi, kalbant apie pusę tūkstančio dienų trukusį Lietuvos kelią į pripažinimą, verta prisiminti, kaip nuo nepriklausomybės paskelbimo klostėsi Lietuvos santykiai su dviem skirtingomis sostinėmis, kurių abiejų vardas - Maskva. Be to, derėtų nepamiršti ir to, kaip abi sostines vertino Vakarų demokratijos. Iš karto po kovo 11-osios Lietuvos santykiai su Sovietų Sąjunga drastiškai komplikavosi, o kontaktai su visiško suvereniteto siekusia Rusija diena po dienos stiprėjo ir gerėjo.

Tačiau iš Vakarų daug kas atrodė kitaip. Daugelis ten su nepasitikėjimu žiūrėjo į B.Jelcino Rusiją, metančią iššūkį SSRS. Šią valstybę įkūnijo M.Gorbačiovas, kuriam Vakarai plojo ir lankstėsi už griuvusią Berlyno sieną, šaltojo karo pabaigą ir nutolusią branduolinio karo grėsmę. "Šiukštu nepakenkti M.Gorbačiovui" - tai buvo pozicija, iš kurios dauguma vakariečių vertino ir "išsišokėles" Baltijos šalis, didžiausias viltis dėjusias būtent į B.Jelcino ir kitų demokratų Rusiją. Per ją vedė vienas iš svarbesnių kelių į tarptautinį Lietuvos pripažinimą, be kurio reali valstybės nepriklausomybė būtų neįmanoma.

Taigi tuoj po kovo 11-osios Lietuvos Aukščiausioji Taryba siūlo SSRS vadovui M.Gorbačiovui "pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu". Kiek padelsęs Kremlius balandžio 14 dieną atsako į šį pasiūlymą ultimatumu: per dvi savaites "atkurti padėtį iki 1990 metų kovo 10 dienos". Suprantama, kad išmokusi 1939 ir 1940 metų pamokas, Lietuvos valdžia ultimatumą atmeta. Dabar belieka laukti karinės jėgos panaudojimo, tačiau Kremlius randa kitą spaudimo būdą: balandžio 18 dieną Lietuva atsiduria ekonominės blokados gniaužtuose. Apie pačią blokadą ir apie tai, kas Lietuvoje vyko per 74 jos dienas, turėsime progą pakalbėti atskirai. O kol kas prisiminkime, kad jau pirmąją jos dieną Lietuvos parlamentas pamėgino rasti kompromisą: jei SSRS sutiktų pradėti konsultacijas su Lietuva, iki gegužės 1 dienos šalyje nebūtų priimami jokie nauji politiniai įstatyminiai aktai. Tačiau Kremlius spaudė kietai ir reikalavimo atšaukti Nepriklausomybės paskelbimą neatsisakė.

Esant tokiai padėčiai tapo aišku, kad užsitęsusi ekonominė blokada gali visiškai sužlugdyti ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir paversti niekais visą ilgą ir sunkų kelią, atvedusį į kovo 11-ąją. Vilniuje ieškoma naujų formuluočių, bet ir M.Gorbačiovo tonas bei reikalavimai kiek sušvelnėja. Tai įvyksta po to, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba gegužės 23 dieną nutaria "pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas". Nutarimas turėjo įsigalioti tik tuo atveju, jei tarp Vilniaus ir Maskvos prasidėtų derybos. Su derybomis sutinka ir M.Gorbačiovas, čia pat pridurdamas, kad joms pradėti būtina sustabdyti Kovo 11-osios Aktą. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai SSRS vadovas jau nebereikalavo grįžti į kovo 10-osios padėtį. Tačiau toks reikalavimas netrukus vėl nuskambės drauge su gausybe pažadų, jog šis grįžimas truks gal porą mėnesių, kol bus rastas sprendimas dėl būsimų dvišalių ryšių.

Suprantama, kad grįžti į kovo 10 dienos padėtį Lietuvoje niekas neketino, tačiau išeitį iš šios situacijos žūtbūt reikėjo rasti. Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmėsi ieškoti tokios formuluotės, kuri, viena vertus, nekeltų grėsmės atkurtajai nepriklausomybei, o antra vertus, paliktų M.Gorbačiovui šiokią tokią manevro laisvę. Taigi birželio 29 dieną Lietuvos parlamentas, pabrėždamas, kad siekia tarpvalstybinių derybų su Sovietų Sąjunga, "skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos - TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu". Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios. M.Gorbačiovas gauna gerą progą nustoti ekonomiškai smaugti laisvės siekiančią valstybę - juk tokie veiksmai tikrai neprisidėjo prie jo, kaip didžiojo "demokrato", reputacijos. Liepos 2 dieną ekonominė blokada nutraukiama, o liepos 9-ąją M.Gorbačiovas dekretu patvirtina SSRS delegacijos sudėtį deryboms su Lietuva, kuriai vadovauti paskiriamas aiškus "kietosios linijos" šalininkas ministrų tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas. Vėliau pamatysime, kad rimtos derybos taip ir neprasidės - delegacijų susitikimų datos bus nuolat stumdomos, o metų pabaigoje konsultacijos nutruks neapibrėžtam laikui.

Nauji santykiai prieš senas schemas

Tačiau greta nesėkmingų ir komplikuotų mėginimų tartis su sovietų vadovybe tuo pat metu pagreitį įgauna visai kitoks procesas. Tą pačią liepos 9-ąją ketinimus derėtis su Lietuva pareiškia Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas B.Jelcinas ir ministras pirmininkas Ivanas Silajevas. Bendrame laiške jie siūlo Lietuvos vadovams paskirti įgaliotuosius atstovus ir pradėti rengti sutartį dėl santykių su Rusijos Federacija. Tai buvo šansas. Rusija, kaip didžiausia ir svarbiausia M.Gorbačiovo projektuojamos naujosios Sovietų Sąjungos narė, jau buvo deklaravusi suverenitetą. Jei dėl nepriklausomybės pavyks susitarti su B.Jelcino Rusija, SSRS vyriausybė bus tiesiog priversta su tuo skaitytis.

Iš tiesų stiprėjant B.Jelcino Rusijos pozicijoms, M.Gorbačiovui darysis vis sunkiau iš naujo įteisinti sovietinę imperiją: jo sumanytosios naujosios sąjungos sutarties pasirašymas pradės strigti - dokumento projektas bus taisomas ir taisomas darant nuolaidas Rusijos pavyzdžiu pasekusioms ir suvereniteto skonį pajutusioms respublikoms.

Žinoma, Lietuvos ši sutartis jau nebedomino, nors vangiai vykstančiose derybose sovietų delegacija tą temą paliesdavo gana dažnai. "Jūs mūsų poziciją žinote: mes norime, kad jūs aktyviai dalyvautumėte sąjungos sutartyje. Jūs to nenorite. Dėl to ir vesime derybas. Kodėl jūs norite iškart nusistatyti sąlygą - tik nepriklausomybė?" - spalio 20 dieną Kremliuje vykusiame antrajame konsultaciniame Lietuvos ir SSRS derybų delegacijų susitikime spaudė sovietų delegacijos vadovas N.Ryžkovas. V.Landsbergiui atsakius, kad Lietuvai suverenitetas reiškia nepriklausomybę ne kitos valstybės sudėtyje, tebuvo sutarta oficialias derybas pradėti lapkričio pradžioje. Tačiau nei lapkričio pradžioje, nei pabaigoje rimta kalba taip ir neprasidėjo, o gruodžio pradžioje SSRS vadovybė derybines konsultacijas su Lietuva nutraukė neapibrėžtam laikui. Iš visko buvo matyti, kad žaisti katę ir pelę Kremliaus partokratams nusibodo ir kad savo tikslų Maskvos reakcionieriai sieks kitais, kur kas jiems įprastesniais būdais.

Vasaros proveržis

Tokios nuojautos pasitvirtina jau 1991-ųjų sausį, kai vėl pasigirsta sena, dar 1940-aisiais girdėta retorika ir imami įgyvendinti ano meto scenarijai. Labai panašiai kaip 1940-ųjų vasarą, agentūra TASS paskleidžia žinią, kad Lietuvoje padažnėjo sovietų kareivių užpuldinėjimai, ir čia pat daro išvadą: "Laikas centro organams imtis reikalingiausių priemonių tuose kraštuose." Po tokių žodžių paprastai seka veiksmai, tad sausio 7 dieną V.Landsbergis kviečia žmones priešintis, nes sovietai gali vėl įvesti okupacinį režimą.

Iš tiesų padėtis gerokai primena dienas prieš 1940 metų ultimatumą, tik veiksmas vyksta ne prie Lietuvos sienos, o čia pat, šalies viduje. Sausio 8 dieną Jonavoje pasirodo sovietų desantininkai. Zokniuose nusileidžia daugiau nei 30 karinių lėktuvų. Apie Vilnių išsidėsto 108 šarvuočiai ir kita sunkioji karinė technika. Visoje Lietuvoje vyksta kariuomenės judėjimas, kai kuriuose daliniuose paskelbiama visiška kovinė parengtis.

O štai ir ultimatumas, kurio pagal kadaise išbandytą scenarijų tiesiog negalėjo nebūti. Sausio 10 dieną M.Gorbačiovas pareikalauja iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos atšaukti Lietuvos nepriklausomybės dokumentus ir "neatidėliotinai atkurti visa apimtimi SSRS Konstitucijos veikimą". Reaguodamas į šiuos reikalavimus V.Landsbergis spaudos konferencijoje pareiškia, kad M.Gorbačiovo ultimatumas yra paradoksalus. Jis reikalauja, kad SSRS Konstitucijos galiojimas būtų atstatytas Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad M.Gorbačiovas pripažįsta, jog sovietinė Konstitucija Lietuvoje nebeveikia. Kitaip sakant, kad Lietuva ultimatumą atmeta. Iki dramatiškosios sausio 13-osios lieka vos trys dienos.

Kas vyko tomis sausio dienomis Vilniuje ir Maskvoje - taip pat atskira tema. Kaip ir mėginimas atsakyti į klausimą, kodėl karinės agresijos mašina tąsyk nesuveikė iki galo. Tačiau jau po mėginimo jėga sugrąžinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis į imperijos sudėtį, M.Gorbačiovas sumano kitą ėjimą - organizuoti referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo. Šį Kremliaus žingsnį leiskime įvertinti patiems tuomečiams oponentams: Lietuvos ir SSRS vadovams.

"Išpuoliai skatino imtis ryžtingų prevencijos ir pilietinę bei politinę visuomenę integruojančių veiksmų. Taip nelaukdami Kremliaus kombinatorių referendumo už būsimo nežinomo dalyko (kitokios Sovietų Sąjungos) išsaugojimą dabar, paskelbėme Lietuvos piliečių, tai yra, turinčių teisę pagal įstatymą dėl pilietybės, balsavimą už pirmąjį naujos Konstitucijos straipsnį. Ar už, ar prieš, kad "Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika". Visi suprato, kad balsuoja už nepriklausomybę, parama buvo didžiulė, įvardijome ją Aukščiausiosios Tarybos vasario 11 dienos aktu kaip tautos plebiscitą. Vakaruose tai buvo įvertinta kaip deramas atsakomasis smūgis M.Gorbačiovui už Sausio 13-ąją ir labai sustiprino Lietuvos pozicijas", - taip vienoje savo knygų prisimena V.Landsbergis.

Įdomu, kad savo pralaimėjimą šiame raunde pripažįsta ir pats M.Gorbačiovas. "Sąjūdžio vadovai suprato, kad jiems vis dėlto teks gauti gyventojų sutikimą atsiskirti nuo sąjungos. Be to, po įvykusios dramos jie, matyt, dar turėjo unikalią galimybę tikėtis sau palankių apklausos rezultatų. Patarus draugams tada priėmiau potvarkį, iš anksto pareiškęs, kad apklausos rezultatai negali pakeisti referendumo, kurį numato išstojimo iš SSRS įstatymas. Atvirai sakant manau, kad su šiuo potvarkiu pasiskubinau. Apklausoje lietuviai gavo gana teigiamus rezultatus nepriklausomybės naudai, nors teisiniu požiūriu ir nevisavertį pagrindą tęsti pradėtą visiško atsiskyrimo kursą", - taip savo memuaruose padėtį įvertina buvęs SSRS prezidentas.

Ir vis dėlto didžiausias lūžis įvyko 1991-ųjų vasarą. Birželio 12 dieną Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B.Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Deklaraciją dėl Rusijos valstybės suvereniteto. Prieš metus pasiūlytos derybos dėl dviejų valstybių santykių pagrindų sutarties artėjo prie pabaigos. Liepos 29-ąją šis dokumentas buvo pasirašytas. Ir nors jame tiesiogiai nekalbama apie mūsų šalies nepriklausomybės pripažinimą, jau kitą dieną surengtoje spaudos konferencijoje paklaustas, ar Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, B.Jelcinas atsakė, kad dėl to nesą jokių abejonių, nes Rusija pripažįsta Lietuvą kaip suverenų tarptautinės teisės subjektą.

Tuo metu M.Gorbačiovas patiria smūgį po smūgio. Rugpjūčio 20-ąją numatytą naujosios SSRS sutarties prie kurios ketino prisijungti vos devynios iš 15 buvusios SSRS respublikų, sužlugdo kietosios linijos šalininkų surengtas pučas, kuriuo mėginta grąžinti senąją sovietų imperiją.

Ir nors perversmui žlugus buvo kalbama, kad M.Gorbačiovas vėl kontroliuoja padėtį šalyje, visa iniciatyva ir reali valdžia jau buvo atsidūrusi B.Jelcino rankose. Komunistų partijos veikla apribota, senosios jėgos struktūros pakrikusios. M.Gorbačiovas Rusijos prezidento sprendimams nebesipriešina, puikiai suprasdamas, kad griūvančios imperijos jis nebevaldys. Šiaip ar taip rugsėjo 7 dieną SSRS prezidento vadovaujama Valstybės Taryba priima nutarimą skelbiantį, kad "atsižvelgdama į konkrečią istorinę ir politinę situaciją, buvusią prieš Lietuvos Respublikai įeinant į SSRS, Taryba nutaria pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę".

Netrukus į eilę pripažinti Lietuvos Respubliką stos daugelis valstybių. Bet dar iki masinio pripažinimų parado ateina labai svarbi rugsėjo 17-oji, kuomet Lietuva tampa Jungtinių Tautų Organizacijos nare.

Tuo metu Sovietų Sąjunga jau gyvena paskutines dienas. Lapkričio 25 dieną M.Gorbačiovas pasitraukia iš SSRS vadovo posto, o lapkričio 26 dieną imperija oficialiai nustoja egzistavusi.

Visa ši istorija turėtų labai laimingą pabaigą, jei ne dvi Naujųjų metų naktys. Laikrodžiui skaičiuojant paskutines 1999 metų minutes, B.Jelcino Rusija akimirksniu virto Vladimiro Putino Rusija. Žingsnis po žingsnio ji tapo visai kita valstybe, nei prieš keletą metų Lietuvos okupaciją pasmerkusi šalis. Tai liudija ir kitą, jau šio šimtmečio Naujųjų naktį V.Putino pasakytas tostas: "Už tai, kad vėl surinktume rusų žemes!" 1918 metais paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė, nepaisant visų sutarčių ir Rusijos įsipareigojimų amžiams atsisakyti pretenzijų į buvusią koloniją, išgyveno tik 22 metus. Kovo 11-osios Lietuva šios ribos dar nepasiekė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"