TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

74 lemtingos dienos: žvilgsnis iš užkulisių

2015 04 24 6:00
Lietuvos ekonominė blokada rimtai komplikavo „ypatingais“ laikytus George'o Busho ir Michailo Gorbačiovo santykius. flickr.com nuotrauka

Prieš 25 metus, 1990-ųjų balandį, mėgindama užgniaužti atkurtą mūsų nepriklausomybę, Maskva pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą, kuri truko du su puse mėnesio. Prisimindami tas nelengvas dienas, pažvelkime į užkulisius ne vien iš Vilniaus, bet ir iš Rytų bei Vakarų sostinių.

1990 metų balandžio 13-oji buvo Didysis penktadienis - Lietuva rengiasi švęsti pirmąsias laisvės Velykas. Deja, artėjančios šventės džiaugsmą aptemdė tądien iš Maskvos atskriejęs ultimatumas: arba Aukščiausioji Taryba per dvi dienas atšaukia Kovo 11-osios aktą, arba Lietuvai bus nutrauktas naftos ir dujų tiekimas.

Didysis reformatorius ir „naujojo mąstymo“ skelbėjas Michailas Gorbačiovas liko ištikimas bjauriausioms stalininių enkavėdistų tradicijoms - puolimui pasirinkti didžiąją metų šventę. Taip per 1944-ųjų Velykas raudonieji diversantai sudegino miegantį Bakaloriškių kaimą, 1947-aisiais čekistai ir stribai sunaikino Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos štabą, taip gimtose sodybose Velykų nesulaukė tūkstančiai 1949 metų tremtinių. Dabar eilės parodyti sovietinės imperijos jėgą sulaukė „perestroikos“ ir „demokratizavimo“ ideologas M. Gorbačiovas.

Savaitė iki sovietų ultimatumo. Karinis sraigtasparnis barsto prosovietinius atsišaukimus per Sąjūdžio mitingą Vilniaus Vingio parke. 1990 m. balandžio 7 d. /LNM nuotrauka

„Esate vienui vieni“

Kad Kremlius anksčiau ar vėliau imsis kokios nors prievartos, buvo aišku jau kovo pabaigoje, kai iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos pasipylė atviri grasinimai, ekonominis šantažas ir teritorinės pretenzijos. O jau kovo 22-ąją per SSKP CK politinio biuro posėdį buvo išsamiai aptartas visas arsenalas priemonių, kurių sovietai galėtų imtis prieš nepaklusnią respubliką. Apie šį plenumą Lietuvoje tuomet niekas nežinojo, tad niekas nesiėmė spręsti, ar Kremlius griebsis brutalios karinės jėgos, ar griežtų ekonominių sankcijų. Abu variantai atrodė visiškai realūs.

Maža to, Vilniuje puikiai žinota, kad, Kremliui nutarus panaudoti jėgą, Lietuva akistatoje su imperija liks vienui viena. Tuometinis JAV ambasadorius Maskvoje Jackas Matlockas prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Imperijos autopsija“ prisimena susitikimą su Romualdo Ozolo vadovauta grupe Sąjūdžio veikėjų - SSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatų. Į klausimą, ar paskelbusi nepriklausomybę ir sulaukusi tiesioginės Maskvos karinės agresijos Lietuva galėtų tikėtis kokios nors Vakarų pagalbos, ambasadorius tuomet atsakęs: „Jeigu reikalai pakryps į blogąją pusę ir SSRS panaudos jėgą, nebus jokių galimybių jus apginti. Jūs būsite taip pat pažeidžiami kaip ir Kinijos studentai Tiananmenio aikštėje. Šiuo požiūriu jūs esate vienui vieni. Norėčiau, kad taip nebūtų, bet sakyčiau netiesą, jeigu kalbėčiau kitaip.“

Apie skerdynes Kinijos sostinėje J. Matlockas užsiminė neatsitiktinai: susitikimas vyko 1989-ųjų vasarą, dar nenudžiuvus kraujui nuo Tiananmenio aikštės grindinio. Tada po du mėnesius trukusių protestų, komunistinės Kinijos vadovai tankų vikšrais sutraiškė kelių tūkstančių demonstrantų mėginimus pasukti šalį demokratizavimo keliu. Sovietai kruvinų skerdynių taip ir nepasmerkė, apsiribojo apgailestavimu ir raginimu pradėti politinį dialogą. Tuomet mažai kas žinojo, kad M. Gorbačiovas iš tiesų pritarė Kinijos komunistų veiksmams. Apie tai liudija vieno iš jo patarėjų pastaba, užrašyta spalio 4-osios Politinio biuro posėdyje. „Mes turime būti realistai. Jie gynėsi, kaip ir mes. 3 tūkstančiai žmonių, tai kas?“ - taip sovietų prezidentas atsiliepė apie Tiananmenio skerdynes. Beje, vėliau paskelbtame oficialiame posėdžio protokole šios M. Gorbačiovo pastabos nebeliko.

Antroji blokados diena. Lietuvos laisvės lygos ir Tremtinių sąjungos mitingas Vilniaus Katedros aikštėje. 1990 m. balandžio 19 d. /LCVA nuotrauka

Ir kaip sovietų lyderis galėjo pasmerkti Tiananmenio skerdynes, jei tais pačiais 1989 metais naktį į balandžio 9-ąją Tbilisyje sovietų desantininkai išgaląstais kastuvais užkapojo 20 taikios protesto demonstracijos dalyvių, iš jų 17 buvo moterų. O vėliau 1990-ųjų sausį Azerbaidžano sostinėje Baku jo kariauna nužudė 134 ir sužalojo 600 demonstrantų?

Abu kartus M. Gorbačiovui pavyko iš kraujo balos išlipti sausam. Todėl Lietuvoje visi suprato: Maskva smurtauja ir meluoja, o Vakarai tuo melu tiki, nes nori būti kvailinami. Kodėl vakariečiams tuo metu buvo naudingiau „nepastebėti“ prieštaravimo tarp M. Gorbačiovo žodžių ir darbų, pakalbėsime kiek vėliau.

O dabar nusikelkime į 1990-ųjų balandžio pradžią, kai beveik nebeliko abejonių, kad Kremlius su Lietuvos nepriklausomybe lengvai nesusitaikys.

Skirtingai nei Gruzija ar Azerbaidžanas, Lietuva Vakarų akyse turėjo ypatingą statusą, tad mėginimas smurtu nuslopinti jos laisvės ir siekį buvo labai rizikingas. Tiesa, mėgindamas zonduoti galimą Vakarų reakciją, sovietų prezidentas ne kartą užsiminė apie jėgos panaudojimo galimybę. Balandžio 12 dieną susitikęs su grupe JAV senatorių M. Gorbačiovas tiesiai pareiškė: „Manau, JAV toks klausimas būtų išspręstas per 24 valandas: visi maištininkai atsidurtų už grotų, viskas tuo ir baigtųsi. Ir būtų tuojau pat pamiršta.“

Sunku pasakyti, kodėl M. Gorbačiovas tąsyk griebėsi tokios retorikos. Galbūt tai buvo eilinis jo blefas, o gal jis tikėjosi išgirsti, kad prievarta Vilniuje gali būti užmiršta lygiai taip pat, kaip buvo užmirštos skerdynės Tbilisyje ir Baku? Tačiau atsakymas į tokius pasvarstymus buvo aiškus: „Jūs akcentuojate vertinąs mūsų tarpusavio santykius. Mes irgi juos labai vertiname. Turiu pasakyti tik viena: šie santykiai, tai pabrėžė ir prezidentas Bushas, rimtai pasikeis tik tuo atveju, jeigu jūs išsižadėsite neprievartinės politikos.“ Toks senatoriaus demokrato George'o Mitchello pareiškimas nepaliko M. Gorbačiovui jokių iliuzijų - bet koks jėgos panaudojimas prieš Lietuvą niekais pavers jo pastangas pasirašyti prekybos sutartį su JAV ir gauti Vakarų kreditų beviltiškai sovietų ekonomikai gelbėti.

Automobilių eilė prie 20 litrų benzino „davinio“ Vilkaviškio degalinėje. 1990 m. balandis. /miestai.net nuotrauka

Pirmasis smūgis

"Ekonomiškai aš juos parklupdyčiau per dvi tris dienas", - tame pačiame susitikime pareiškė M. Gorbačiovas, tikėdamasis, kad ekonominės sankcijos ne tik nesukels rimtesnio Vakarų pasipriešinimo, bet ir privers lietuvius atsikratyti jų pačių išrinktos valdžios. Į supervalstybės prezidento postą patekęs provincijos partokratas tuomet nė nenujautė, kaip baisiai jis klysta.

Kitą dieną po susitikimo su senatoriais M. Gorbačiovas ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas grasindami ekonominėmis sankcijomis pareikalavo, kad Lietuva atšauktų Kovo 11-osios aktą. Ultimatumo terminas baigėsi balandžio 15-ąją, per pačias Velykas. Nežinia, ko tikėjosi sovietinė vadovybė, ultimatumą paskelbdama per didžiąją metų šventę, tačiau sugadinti Velykų nuotaikos jai nepavyko - nei Aukščiausioji Taryba, nei Vyriausybė nepuolė rinktis į skubius posėdžius. Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis tuomet net pareiškė, kad Lietuva pirmiausia švęs Velykas, o jau tada spręs, kaip reaguoti į sovietų grasinimus.

Pirmadienį, balandžio 16-ąją, Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei apsvarsčius susidariusią padėtį ir įvertinus galimos blokados padarinius, Lietuvos Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė nusiuntė M. Gorbačiovui ir N. Ryžkovui laišką, kuriame teigiama, kad "vienintelis būdas konstruktyviai sureaguoti į susikomplikavusias sąlygas - tai priimti Maskvoje jos vadovaujamą Lietuvos Vyriausybės delegaciją".

Kur kas anksčiau į Maskvos ultimatumą sureagavo Vašingtonas. Jau balandžio 14-ąją Valstybės sekretorius Jamesas Bakeris paskambino savo kolegai Maskvoje Eduardui Ševardnadzei. Memuaruose JAV diplomatijos vadovas prisimena tuomet ištaręs E. Ševardnadzei tokius žodžius: „Ekonominę blokadą mes laikysime prievarta; tai gali nepalankiai paveikti mūsų iniciatyvą siekti geresnių prekybos ryšių.“ Čia slypėjo labai nemaloni potekstė: jei M. Gorbačiovas įvykdys grasinimą, JAV ir SSRS prekybos sutarčiai iškils rimtas pavojus. Atsidusęs E. Ševardnadzė pareiškė, kad lietuviai pirmi turėtų žengti žingsnį kokio nors kompromiso link. „Stengdamasis tarpininkauti, kad būtų pradėtas dialogas, paklausiau, ar jam nekiltų keblumų, jeigu mes susisiektume su lietuviais. „Mes neprieštarautume, - atsakė jis, - bet labai norėčiau, kad šis pokalbis liktų konfidencialus“, - prisimena J. Bakeris.

Kol diplomatai keitėsi atsargiomis frazėmis, sankcijų traukinys spėjo pajudėti. Balandžio 8-ąją 21 valandą 25 minutės Mažeikių naftos perdirbimo įmonę pasiekė paskutiniai naftos lašai. Kitą dieną 6-7 kartus sumažintas dujų tiekimas įmonėms. Sustojo prekes ir žaliavas į Lietuvą vežę traukiniai. Sovietai nustojo tiekti net tokias „valiutines“ prekes kaip cukrus ar kava. Labai greitai prie degalinių nutįso milžiniškos automobilių eilės. Vyriausybė buvo priversta riboti degalus privačiam transportui - kiekvienas vairuotojas galėjo įsigyti vos 20 litrų benzino ir tik vieną kartą. Įsipylus degalų, automobilio registracijos liudijime buvo dedamas specialus spaudas, reiškiantis, kad savo normą jau gavai, o toliau - sukis kaip nori. Žinoma, žmonės sukosi - apsukresni baltarusiai veždavo į Lietuvą tūkstančius bakų su benzinu. Jo buvo galima nusipirkti ir dieną, ir naktį Vilniuje, prie Minsko plento, stichiškai atsiradusiame turgelyje. Tiesa, litras benzino ten kainavo vieną rublį, - du su puse karto brangiau nei „valdiškoje“ degalinėje.

Kur kas sunkiau buvo Lietuvos Vyriausybei, kuri turėjo perskirstyti ir taip menkas degalų atsargas bei kasdien koreguoti dujų sunaudojimą. Bet kuriuo atveju degalai turėjo baigtis iki birželio pradžios, o juk laukė šienapjūtė! Teoriškai buvo galima įsivežti degalų per Klaipėdos uostą, bet jį kontroliavo sovietų pasienio kariuomenė. Taigi teko veikti gudrumu, įsivežant degalų žaliavas aplinkiniais keliais - per Minską, Kijevą, Kaliningradą.

Ir nors M. Gorbačiovas kiekviena proga aiškino, kad blokada jau varo lietuvius į neviltį ir verčia juos svarstyti, kaip atsikratyti į tokią padėtį šalį įstūmusios savo valdžios, nuotaika Lietuvoje tuomet nebuvo slogi, o kartais - net pakili. Prisiminkime kad ir tokį vaizdą: Vilniaus Katedros aikštėje Nacionalinis simfoninis orkestras griežia Ludvigo van Beethoveno Devintąją simfoniją, o Gedimino prospektu su trispalvėmis ir linksmais plakatais rieda tūkstantis dviratininkų...

Penktoji blokados diena. Mitingas Leningrade Lietuvos nepriklausomybės siekiams paremti. 1990 m. balandžio 23 d. /LNM nuotrauka

Rengėsi atviram smurtui

O tuo metu Kremliaus kabineto tyloje M. Gorbačiovo patarėjas Anatolijus Černiajevas savo dienoraštyje įrašo tokias eilutes: "Tenai - ekonominė blokada. O "sukilimo" prieš Landsbergį ir Prunskienę, kurio jis (M. Gorbačiovas - aut.) laukia, kaip nėra, taip nėra. Neturi jis politikos Lietuvos atžvilgiu, o tik imperinę ideologiją..."

Būtent todėl iš Maskvos buvo galima tikėtis visko. Tą dieną kai Katedros aikštėje skambėjo L. van Beethoveno muzika, iš Lietuvos į nuolatinės dislokacijos vietą grįžo Pskovo desantininkų pulkas, kelias savaites demonstravęs jėgą Lietuvos miestų gatvėse. Tačiau ar vien psichologinis spaudimas buvo šio elitinio padalinio užduotis? Sprendžiant iš dokumentų, kuriuos knygoje "Agresijos kronika" pateikia buvęs sovietinės armijos majoras Michailas Pustobajevas, desantininkai jau antrąją blokados dieną rengėsi plataus masto karinei operacijai.

Balandžio 19-ąją sovietų oro desanto pajėgų vadas generolas Viačeslavas Ačialovas ir ginkluotųjų pajėgų vadavietė gauna tokio turinio šifruotą telegramą: „76-osios oro desanto divizijos 234-asis parašiutininkų desanto pulkas pasiruošęs Šiaurės miestelyje Vilniuje.“ Kam pasiruošę desantininkai, aiškėja iš kitą dieną išsiųstos šifruotės: „Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas generolas leitenantas Ovčiarovas iškėlė uždavinį perimti saugoti mūsų atsakomybės zonoje esančias penkias elektrines, tris geležinkelio tiltus ir penkias dujų skirstymo stotis.“ Balandžio 21 dieną patikslinama, kad pasirengęs veikti vienas 234-ojo pulko batalionas ir trys žvalgybos kuopos. Parengtas detalus objektų sąrašas, aprašyta jų apsaugos sistema, postai, sargybos keitimosi tvarka, ginkluotė. Iš viso operacijai parengtoje Vilniaus miesto schemoje - pusšimtis perimamų objektų. Du iš jų - Aukščiausiosios Tarybos pastatas ir Sąjūdžio būstinė - nuspalvinti mėlynai: taip kariniuose žemėlapiuose žymimi priešo objektai. Tuo pat metu buvo sudaryti ir aktyviai už nepriklausomybę pasisakančių piliečių sąrašai, o prie kiekvienos pavardės nurodyti jų adresai ir vykdytojai. Kas buvo tie vykdytojai, ko gero, niekuomet nesužinosime, nes jų pavardės užšifruotos. Na, o kokioms užduotims buvo rengiami vykdytojai, prisimenant 1968-ųjų Prahą, nuspėti visai nesunku.

Vis dėlto balandžio mėnesį nieko neįvyko. Tačiau tai dar nereiškė, kad karinės agresijos pavojus praėjo. Toje pačioje M. Pustobajevo knygoje kalbama apie pasirengimą specialiai operacijai, kuri turėjo vykti gegužės 26-28 dienomis. Apie pačią užduotį jokių dokumentų neišliko, bet apie jos mastą galima spręsti iš to, kad joje turėjo dalyvauti maždaug tūkstantis desantininkų, kuriems perdislokuoti prašyta šešių transporto lėktuvų Il-76. Regis, Maskva buvo pasirengusi bet kokiu būdu užgniaužti Lietuvos laisvės siekį, tačiau jos planams sukliudė tai, kad užsitęsusi ekonominė blokada sulaukė stiprėjančio tarptautinio rezonanso.

44-oji blokados diena. Išeivijos lietuvių manifestacija prie Kongreso rūmų per SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo vizitą JAV. Vašingtonas, 1990 m. birželio 1 d. /LNM nuotrauka

Blokada kliudo visiems

Balandžio 21 dieną Lietuvos Sąjūdžio II suvažiavimas priėmė kreipimąsi į pasaulio vyriausybes: „Mes įsakmiai prašome Jus, šio pasaulio galinguosius, visais įmanomais būdais pasipriešinti tam, ką Sovietų Sąjunga šiandien daro Lietuvoje. (...) Neužmirškite mūsų ir nepalikite pražūčiai kaip Antrojo pasaulinio karo karštligėj ir po jo. (...) Šiandien vėl atsidūrėme ant gėdingų Miuncheno susitarimus primenančių slenksčių.“

Vakarai tuomet susidūrė su rimta politine ir moraline dilema: imtis atsakomųjų veiksmų prieš Maskvą ir padėti Lietuvai ar užmerkti akis prieš agresiją ir taip padėti M. Gorbačiovui išsaugoti pozicijas? Netrukus ėmė aiškėti, kad lėkštė palengva svyra antrojo pasirinkimo link.

Jau pirmąją blokados dieną Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paragino Lietuvą laikinai sustabdyti Kovo 11-osios aktą ir taip sudaryti sąlygas pradėti derybas su sovietais.

„Tada bijojau, kad tarptautinį mastą įgijusi krizė dėl Lietuvos neigiamai neatsilieptų Vokietijos reikalui“, - knygoje „Aš norėjau vieningos Vokietijos“ prisimena H. Kohlis. Iš tiesų tuo metu Vokietijos suvienijimas dar nebuvo baigtas, tad galimas M. Gorbačiovo nušalinimas nuo valdžios galėjo sukelti neprognozuojamų padarinių šiam procesui. Prisimindamas savo balandžio 25-osios susitikimą su F. Mitterrand'u, buvęs kancleris rašo: „Mūsų nuomonės sutapo dėl to, kad Lietuvos įvykiai galėjo tapti gyvybiškai pavojingi Gorbačiovui, jeigu prasidėjusi grandininė reakcija apimtų, pavyzdžiui, Ukrainą. Mūsų įsitikinimu, po to Maskvoje valdžią neišvengiamai užgrobtų kariškiai.“

Neką ryžtingiau elgėsi ir G. Bushas. Nors jo užsienio politikos patarėjai ir buvo parengę Maskvai atsakomąsias sankcijas, prezidentas jau balandžio 23 dieną siaurame bendradarbių rate pareiškė jų nesiimsiąs. "Aš nerimauju, kad per neapsižiūrėjimą nepadarytume ko nors, kas priverstų Sovietų Sąjungą imtis veiksmų, galinčių sustabdyti laisvėjimo procesą visame pasaulyje", - taip savo sprendimą paaiškino galingiausios pasaulio valstybės vadovas.

Šiaip ar taip, Rusijos ekonominė agresija prieš Lietuvą balandžio pabaigoje tapo didžiausiu galvos skausmu abiejose Atlanto pusėse, mat gegužės mėnesį, M. Gorbačiovui atvykus į Vašingtoną, turėjo būti pasirašyta JAV ir Sovietų Sąjungos prekybos sutartis. Abi šalys manė, jog ši sutartis gyvybiškai svarbi - G. Bushas taip tikėjosi paremti M. Gorbačiovo reformas, o sovietinis prezidentas suprato, kad be tokios sutarties jam nepavyks išgelbėti sovietinės ekonomikos.

Vis dėlto G. Bushas suprato, kad pasirašyti sutartį tuo metu, kai Maskva prekybą pavertė ginklu, nėra jokios prasmės: Senatas jos tiesiog neratifikuos, o tai sumenkins paties JAV prezidento autoritetą. Taigi reikėjo skubiai rasti ir Vilnių, ir Maskvą tenkinantį kompromisą. O kad šis pasiūlymas neatrodytų kaip tiesioginis Vašingtono kišimasis į situaciją, reikėjo jį įdėti į europiečių lūpas.

Taigi balandžio 26 dieną Prancūzijos prezidentas F. Mitterrand'as ir Vokietijos kancleris H. Kohlis nusiuntė Lietuvos vadovui V. Landsbergiui laišką, kuriame rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, tai esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. „Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą”, ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo”, t. y. Kovo 11-osios akto, vertė“, - viename straipsnyje prisimena tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius.

Tačiau net ir tuomet, kai Vyriausybės vadovė K. Prunskienė Maskvoje įteikė M. Gorbačiovui bendrą jos ir V. Landsbergio pareiškimą, jog „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė", sovietų vadovas neatlyžo. Jis ir toliau reikalavo sugrįžti į kovo 10-osios padėtį, antraip sankcijos Lietuvai bus dar labiau sugriežtintos. O tuo metu virš Vilniaus suko ratus kariniai sraigtasparniai, mėtantys lapelius su šūkiu "Šalin separatistų vyriausybę!"

Išmoktos ir neišmoktos pamokos

Dabar, užkrėtęs Lietuvą ginčais dėl to, kaip derėtų pasielgti su Kovo 11-osios aktu, M. Gorbačiovas mano galįs ramiai vykti į Vašingtoną. Jis žino tai, apie ką viešai neskelbia nei sovietai, nei amerikiečiai - prekybos sutartis bus pasirašyta bet kokiu atveju. O kad Kongresui ji bus teikiama tik tuomet, kai bus atšaukta ekonominė blokada, - jau antraeilis dalykas, kurį bus galima pasvarstyti vėliau.

Gegužės 30-ąją M. Gorbačiovas Kanadoje postringauja apie nepriklausomybę paskelbusius Lietuvos avantiūristus nė nenujausdamas, kad grįžti jam teks į visai kitą Maskvą. Jis nenutuokia, jog po kelių valandų Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas surengs spaudos konferenciją, kurioje pareikš, kad Rusija, priėmusi suvereniteto deklaraciją, bus viena iš pirmųjų sudariusi politines ir ekonomines sutartis su Baltijos šalimis ir kad jau kitą dieną jis susitiks su Vytautu Landsbergiu.

"Aš įsitikinęs, kad jei ne lemtingas Rusijos žingsnis, būtų buvę galima išgelbėti Sąjungą. (...) „Rusijos suverenizacija“ sužlugdė naują santykių su Baltijos respublikomis reformuotoje Sąjungoje formuluotę", - po penkerių metų išleistoje knygoje "Gyvenimas ir reformos" pripažino pats buvęs sužlugusios valstybės prezidentas.

Iš tiesų jau birželį tapo aišku, kad tokiomis sąlygomis blokada neduos jokių rezultatų. Pirmomis liepos dienomis šiaip taip susitaręs su Lietuvos valdžia dėl abipusiškai priimtinos formuluotės - šimtui dienų, kol vyks derybos, paskelbti Kovo 11-osios akto įgyvendinimo moratoriumą - M. Gorbačiovas buvo priverstas atsitraukti. "Nesusivaldžiau (...) kai įsakiau nutraukti naftos ir jos produktų tiekimą Lietuvai. Grynai emocinis, todėl klaidingas poelgis. Dabar dėl to gailiuosi." Taip memuarų knygoje "10 didžiųjų sukrėtimų metų" prisipažįsta tuometinis sovietų vyriausybės vadovas N. Ryžkovas.

Iš tiesų ekonomine agresija sovietai nepasiekė nieko. Taip per 74 blokados dienas ką tik atgimusi mūsų valstybė prarado 11 proc. bendrojo vidaus produkto. Tačiau už tai gavome neįkainojamą pamoką. Galima drąsiai sakyti, kad būtent blokados dienomis ir užgimė laisva nuo socializmo pelėsių Lietuvos ekonomika.

O štai M. Gorbačiovas savo klaidų taip ir nesuprato. Tai, kas dėjosi sovietų lyderio galvoje, bene geriausiai apibūdina tokios jo patarėjo A. Černiajevo dienoraščio eilutės: "visiškas atotrūkis nuo realybės, gresiantis tuo, kad liks tik vienas argumentas - tankai“. Šie žodžiai buvo pranašiški.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"