TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

A. Panavas: pusmetis laisvoje Lietuvoje buvo kaip nuostabus sapnas

Antanas Panavas.

1939 metais į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojusiųjų laida patyrė galybę likimo smūgių, buvo išblaškyta emigracijos, tremties, koncentracijos stovyklų ir partizaninio karo. Išbandymų nepritrūko ir tremtį bei KGB kalėjimą perėjusio okupuoto Vilniaus krašto lietuvio Antano Panavo gyvenime. 

Vien per mokslų gimnazijoje metus pergyvenęs penkis režimo pasikeitimus A. Panavas atrodo išmokęs ramiai priimti bet kokius likimo smūgius. „Ką gi, žmogau, darysi“ priduria jis po kiekvieno niūraus savo pasakojimo epizodo ir palydi juos šypsenomis, o ne liūdesiu veide. Skaitytojams siūlome su architektu Antanu Panavu pasikalbėti apie jaunystę okupuotame Vilniaus krašte, Vilniaus lietuvių gyvenimą ir karo bei pokario išmėginimus.

- Pradėkime nuo pradžių. Kaip ir kada atsidūrėte Vilniuje?

- Iš gimtojo kaimo Švenčionių krašte į Vilnių atvykau 1936 metų rudenį, mokslo metų pradžiai. Mokykla buvo lietuvių dėstomąja kalba, vadinta 41-ąja valdiška mokykla, dabartinėje Algirdo gatvėje. Gyvenau Švento Mikalojaus bendrabutyje, kur dabar yra Profsąjungų rūmai. Už bendrabutį mūsų tėvai mokėjo kasmet 200 zlotų, o tai buvo kaip gero samdomo berno alga. Tėvams tai atrodė labai brangu, bet Vilniuje niekaip kitaip negalėjai išsiversti – už tiek niekas būsto nenuomojo. Kai aš mokiausi Vilniuje, bendrabučiai priklausė „Lietuvių labdarybės“ draugijai. Mes jautėmės labai atsakingai jau vien dėl to, kad už mus tėveliai moka tokius pinigus. Galvojome, kad tik gerai mokytis, kad tik neturėti dvejetų, nelikti antriems metams ir nekainuoti jiems dar daugiau. Gyvenome ten apie 30 berniukų, lankančių lietuvišką mokyklą. Bendrabutyje buvo ir 4-5 gimnazistai, ten apgyvendinti specialiai tam, kad mes, jaunesnieji, galėtume sekti jų pavyzdžiu ir ruoštis į lietuvišką gimnaziją. Tai ir buvo visų mūsų svajonė – kaip nors patekti į lietuvių gimnaziją.

- Nesusidūrėte su „Ryto“ mokykla?

- Nespėjau, nes bent pas mus „Ryto“ mokyklos jau buvo uždarytos, kai man atėjo laikas mokytis. Kai uždarė visas „Ryto“ mokyklas, kaip vėliau sužinojau iš laikraščių Vrubslevskių bibliotekoje, buvo siūlymas turėti valstybinę mokyklą, kurioje viskas būtų lenkiškai, išskyrus lietuvių kalbą kaip dėstomąjį dalyką ir matematiką, kuri taip pat būtų dėstoma lietuviškai. „Ryto“ draugijos mokytojas Bronius Suduikis mūsų krašte pradėjo laviruoti ir įsteigė tokią „valdišką“ mokyklą, už ką buvo įtariai vertinamas ir net smerkiamas kitų lietuvių. „Vilniaus žodyje“ į tą mokyklą reaguota skeptiškai, o „Vilniaus rytojuje“ – pozityviai, cituotas romėniškas posakis, kad „tikslinga yra iš priešo mokintis“.

Taigi buvo palikta tik valdiška lenkiška mokykla, o ten nueini ir juk nei žodžio lenkiškai nemoki, o turi būtent lenkiškai kalbėti. Valdžios tikėtasi mus greitai tokioje mokykloje sulenkinti, bet jiems nelabai sekėsi. Kadangi buvom beveik vien lietuviai vaikai, per pertraukas tarp savęs vis tiek tik lietuviškai kalbėjom, žaidėm. Apskritai, manau, gerai, kad tą mokyklą įsteigė ir joje mokėmės. Buvo tokia padėtis, tokie laikai ir reikėjo eiti į kompromisus, juolab kad rizika pasiteisino ir mūsų mokykloje vaikai tikrai nebuvo sulenkinti, nors ir lietuviškai ten silpnai tepramokome.

Pirmi lenkiški žodžiai, kuriuos išmokau, buvo „idź do kąta“ („eik į kampą“), nes nemokėjom lenkiškai kalbėti ir dažnai į kampą statydavo. Grįžau iš mokyklos ir džiaugiuosi: „mama, jau tris žodžius lenkiškai moku“ (šypsosi). Mokytoja buvo geranoriška ir mano tėvams pasakė, kad jei jie nori man mokslo, reikia mane siųsti į Vilnių, nes lietuvių kalbos ji pati nemoka tiek, kad gerai nors lietuvių kalbos dalyką išdėstytų.

Aišku, būdamas dešimtmetis, verkiau į Vilnių važiuodamas. Atrodė, kad kaip į tremtį važiuoju. Dūkšto stotyje traukinio bilietai buvo labai brangūs, todėl tėvai į Vilnių manęs niekada nelydėjo, paprašydavo kokio pažįstamo ar giminės mane Vilniuje, kur reikia nuvesti. O bendrabutyje visi didesni, reikia budėti prausykloj, valgykloj, kibirais nešti vandenį, nes nebuvo kanalizacijos. Dirbo tik virėja ir skalbėja, bet personalą išlaikyti buvo labai sunku. Kaip tik dabar skaitau kunigo Prano Bieliausko dienoraščius, kur jis, vadovavęs bendrabučių ūkiui, aprašo tuos sunkumus.

- Tai į Vilnių dar prieš gimnaziją mokytis nuvykote dėl lietuvių kalbos?

- Taip. Tris metus prasimokiau Vilniuje todėl, kad gimtose vietose tiesiog nebuvo lietuvių kalbos dėstymo. Dūkšte buvo mokykla, bet tik lenkų kalba. Lenkiškose mokyklose nesusiformuodavo lietuvių kalbos įgūdžiai. Štai kad ir mano klasės draugei, dar gyvai Adelei Karaciejūtei, buvo daug sunkiau „prasilaužti“ lietuvių kalba, nes iki pat gimnazijos mokėsi lenkiškoje mokykloje. Kad taip nenutiktų, aš į Vilnių atvažiavau ketvirtai klasei ir tai buvau mokytojos pavadintas „labai atsilikusiu lietuvių kalboje“. Mokytoja liepė perrašinėti lietuviškas knygas – po puslapį per dieną, vėliau ir po du, tris. Tada buvo šešios klasės pradžios mokykloje ir po jų stojimas į gimnaziją.

- Kaip atrodė iš kaimo atvykusio vaiko gyvenimas Vilniaus lietuvių bendrabutyje?

- Gyvenimas buvo įtemptas dėl griežtos dienotvarkės: mokykla-bendrabutis. Niekur į miestą eiti nebuvo galima, grįždavome iš mokyklos, pietaudavome, porai valandų buvome vejami į lauką žaisti, „galvas vėdinti“, visiškoje tyloje ruošdavome pamokas, vakarieniaudavome, melsdavomės ir guldavome. Ant Tauro kalno buvo ir bendrabučio dirbamos žemės sklypas, kur moksleiviai eidavo dirbti daržuose. Anksčiau ten buvo mergaičių bendrabutis ir jas siųsdavo ravėti, kai tik pamatydavo, jog baigė ruošti pamokas. Berniokams tuo klausimu buvo lengviau, mes tik bulves kasdavome (šypsosi). Atsiveždavome iš vyresniųjų amatininkų bendrabučio Markučiuose plūgą, akėčias, išardavome, sodindavome bulves, o rudenį nukasdavome.

Vedėja buvo labai reikli ir reikalaujanti disciplinos. Viena moterėlė su 30 vaikų susitvarkydavo be jokio vargo, nors, žinoma, turėjo „kančiuką“ (odinį rimbą) ir gerai gaudavome, jei neklausydavome. O kai gauni, ne tiek skauda, kiek gėda ir nesmagu. Negaliu suprasti, kai dabar skundžiasi, jog nesusitvarkoma su vaikais. Vedėja rūpinosi ir mūsų bendru išprusimu: užduodavo asmeniškai rašyti referatus apie knygnešius ir kitom temom, pristatyti skaitytas knygas. Vaikai, teisingai paskatinti, leisdavo ir savo ketvirtinį ranka rašytą laikraštį „Mūsų balsas“. Kas eilėraštį parašydavo, kas kokius įspūdžius – prisidėdavo visi kuo galėjo prie „redakcijos“. Kai į bendrabutį atkeliaudavo laikraštis „Jaunimo draugas“ arba „Vilniaus rytojaus“ priedas jaunimui „Aušrelė“, skaitydavome visi paeiliui.

- Turėjote kažkokių žinių ar vaizdinių apie nepriklausomą Lietuvą?

- Jau tada, pradinėje mokykloje, žinojome lietuvių autorius, Maironį ir kitus, kurių oficialiai Lenkijoje neturėjome žinoti. Žinojome, kad yra pati nepriklausoma Lietuva, kur, kaip mums atrodė, viskas yra gerai ir gražu. Buvo pavydu, jog Lietuvoje mokomasi lietuvių kalba, o mums reikėjo mokytis lenkiškai. Mokykloje lenkų kalbos praktinių įgūdžių mes neturėjome, nes gimtasis kaimas buvo lietuviškas kaip ir kiti krašto kaimai.

- Apibendrintai, gyvenimo sąlygos buvo sunkios.

- Buvome Vilnijos krašto ūkininkų vaikai. Kaip kad dabar eina geležinkelio linija ir palei ją rikiuojasi stotys, tai štai vis tie kaimai, iš kurių mes suvažiuodavome. Nuo Druskininkų, Valkininkų ir Varėnos iki pat Švenčionijos ir Ignalinos gyveno mūsų tėvai, okupuoto krašto ūkininkai. Nors gyveno kukliai, palyginus su Vilniaus bendrabučiu, tėvų namai buvo pasaka. Svajodavau grįžti ir laukdavau Kalėdų ar kitų atostogų, kai gali grįžti, sočiai pavalgyti, sušilti.

- Stojimas į gimnaziją buvo didelis įvykis?

- Didelis įvykis, bet man jis įsiminė dėl kitos priežasties. Nežinau kodėl, bet matyt atsitiktinai, tuometis gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys (1874-1970) iš visų stojančiųjų pasirinko mane ir nusivedęs į kabinetą patikrino žinias pats asmeniškai. Iš tiesų tik tiek man asmeniškai ir teko su juo susidurti kaip gimnazistui. Tačiau tai paliko didelį įspūdį, jaučiausi išskirtas iš kitų mokinių ir taip niekada ir negalėjau sau paaiškinti, kodėl jis tada mane pasirinko.

- Į gimnaziją norėjote tik dėl mokslo ar būti joje tada reiškė kažką daugiau?

- Mūsų, lietuvių moksleivių, supratimu Vilniuje buvo dvi sakralizuotos vietos – Švento Mikalojaus bažnyčia ir Vytauto Didžiojo gimnazija. Sekmadieniais mus visus poromis sustačiusi vedėja nuvesdavo į bažnyčią. Devintą ryto būdavo kapeliono laikomos pamaldos, į kurias susirinkdavo visi bendrabučiai, tarp jų ir mūsų, mažųjų, kuriems tarp 10-12 metų. „Birutės“ bendrabutyje buvo merginos, „Kęstučio“ – vyresnieji vaikinai, o gale bažnyčios stovėdavo gimnazistai iš Panamarų bendrabučio Užupyje. Vakarais sekmadieniais rengdavo minėjimus, žymių žmonių sukaktuves, tuo metu labai populiarių skautų renginiai.

- O kuo reiškėsi mokyklos sakralumas?

- Buvo tam tikra aura, ypatinga pagarba mokytojams ir garbė būti gimnazistu. Direktorių M.Šikšnį matydavome tik prezidiumuose. Žiūrėjome į jį labai pagarbiai – juk lietuvių gimnazijos direktorius! Juo jis buvo iki 1939 metų. Direktorius buvo labai gerbiamas žmogus. Apskritai gimnazijoje tvyrojo, sakytume, labai gera aura, puiki nuotaika ir draugiškumas tarp mokinių. Laidojant muzikos mokytoją Julių Sinių, kuris vienas išlaikė 7 asmenų šeimą ir buvo išvežtas 1948 metais, M.Šikšnys pasakė tiems laikams labai drąsią kalbą, gyrė J.Siniaus atsidavimą ir patriotizmą. Tarp mokytojų buvo lenkų, žydų ir visi gerai sugyveno, buvo draugiški. Buvo toks laikmetis, kai tikri inteligentai – lenkai ir lietuviai – stengėsi nepaisydami politikos būti žmonėmis vieni kitiems, laikytis bendražmogiškų vertybių, kurios turėjo padėti išlikti aukščiau politikos. Bent man atrodo, kad tuometė karta tai suprato ir neleisdavo įsižiebti neapykantai.

- Tačiau teko skaityti, kad, pavyzdžiui, Stepono Batoro universiteto profesūra į tautinius santykius žiūrėjo kiek kitaip.

- Tiesa. Matai, su jais buvo kiek kitaip. Didžioji dalis profesūros buvo suvažiavę iš Lenkijos gilumos, iš Galicijos, ir jų tikslas visai kaip ir vaivados Liudviko Bocianskio (1892-1970) buvo kaip nors kuo greičiau sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, ypač lietuvius. Tam jis po 1936 metų uždarė visas lietuviškas „Ryto“ mokyklas. Lenkai ir nesuprasdavo, kam lietuviai leidžia vaikus į lietuvišką mokyklą. Juk lietuvišką baigęs, esą niekur negalės dirbti. Bet kažkodėl kaimo žmonės tiesiog jausmu jautė, kad kaip bus, taip bus, bet vaiką reikia leisti į lietuvišką mokyklą. Kaip rašė ir Jeronimas Cicėnas, žmonės už tai ir baudas mokėdavo, kad tik vaikus į lietuvišką mokyklą leistų. Beje, J.Cicėno šeima buvo iš gretimo kaimo kaip ir aš – jie buvo trys broliai ir sesuo, visi baigę Vytauto Didžiojo gimnaziją ir tik vienintelis Jeronimas išvyko į Vakarus, o visi kiti, jei neklystu, baigė gyvenimą lageriuose.

Tačiau grįžtant prie lenkų profesūros, yra ir kitas momentas. Dalis lenkų profesorių labai keikiami už griežtą „kirvio“ požiūrį, lietuvių abiturientų sukirtinėjimą. Pavyzdžiui, kalbininkas profesorius Janas Otrembskis (1889-1971) buvo labai keikiamas, kad tyčia nepraleidžia lietuvių į universitetą. Tačiau jis buvo ir labai reiklus profesine prasme, niekam nedarė nuolaidų. O ir mes patys labai gerai supratome, kad valstybinę lenkų kalbą reikia mokėti visiems lygiai gerai, nežiūrint tautybės. Negali būti jokių nuolaidų. Reikia žinoti tam, kad galėtum konkuruoti gyvendamas toje valstybėje. Labai keista girdėti, kaip šiandien lenkai reikalauja lengvatų lietuvių kalbos mokėjimui. Kaip gi galima? Jiems patiems jos reikia, kaip ir mums tada reikėjo lenkų kalbos.

- Išskirtumėte dar kurį įsimintiną mokytoją, be direktoriaus?

- Daug jų buvo. Visi mylėjo muzikos mokytoją Antaną Krutulį, dar ilgai po mokyklos baigimo buvę mokiniai pas jį, kaip ir pas M.Šikšnį rinkdavosi per Antanines. Jis turėjo du sūnus: Jonas Krutulys vėliau emigravo į JAV ir dar dabar ten gyvena, Vytautas Krutulys liko sovietų okupuotoje Lietuvoje. Su Vytautu pats lankiau gimnaziją, jis buvo viena klase vyresnis ir dar spėjo pabaigti mokslus prie direktoriaus K. Trukano, ko aš jau nespėjau. Tarybų valdžią jis pergyveno labai sunkiai. Sovietmečiu reikėjo turėti oficialų apsimestinį ir asmeninį gyvenimą. Mėgstama sakyti, kad Tarybų valdžios laikais buvo nemokamas mokslas, tačiau jis buvo mokamas ir net labai brangiai – kad galėtum mokytis, turėjai visą laiką balansuoti su savo sąžine. Reikėjo laikant egzaminus šnekėti melus, kuriais netikėjai nei pats, nei dėstytojas, žinojai, kad iš tiesų buvo kitaip. Man 1948 metais egzamino biliete buvo klausimas, kaip Lietuva tapo Tarybų Respublika. Visi juk žinome kaip buvo! Bet reikėjo paistyti, kaip buvo sunku valstiečiams Lietuvoje, kaip čia kilo sukilimai, streikai, galiausiai liaudis neapsikentė ir išvertė smetoninę valdžią. Stovi ir pasakoji tokią niekšybę. Buvo nepaprastai nemalonu tame mele gyventi, kartais ir tų laikų pažįstamus susitikti, bendrauti. Vytautas Krutulys labai sunkiai pakėlė tą melo aplinką, nuolatinius kompromisus.

Bet mokyklos laikais jis buvo žinomas moksleivis. Kadangi buvo Vilniuje nuo anksčiau, senesnis vilnietis, o dar Antano Krutulio sūnus, jis kaip ir išsiskyrė iš kitų mokinių. O ir iš tikrųjų buvo vyras kaip reikiant, patraukdavo merginų dėmesį. Su juo draugaudavo tik šaunesnės mergiotės (šypsosi).

- Esate sakęs, kad viena garsiausių to meto lietuvių jaunimo veikėjų ir, turbūt „šauni mergiotė“, Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, neseniai atšventusi 100 metų jubiliejų, lenkų okupacijos metais politikuodavo. Ką turėjote galvoje?

- Tiesiogiai su ja man neteko bendrauti, bet ji buvo iš tų, kurie dainuodavo lietuviškas dainas, rengdavo Vaidilos teatro vaidinimus...

- O dainuoti lietuviškas dainas jau buvo politika?

- Tai žinote, jeigu kur einant, keliaujant, viešai dainuoji, tai jau galėdavo už tai ir suimti, prisikabinti policija. Tokia ir politika. Studentai vasaros atostogų metu keliaudavo po kaimus, kėlė žmonių dvasią, platino knygas. Kartą man esant gimtajame kaime, dar neišvykus į Vilnių, tad nė dešimt metų neturint, staiga pasigirdo kaip atvažiavo būrys studentų lietuvių. Buvau vienas namuose, visi išėję prie lauko darbų. Užėjo studentai, pamatė mane lietuviškus laikraščius vartant, susidomėjo. Kadangi atvažiavo vakarop, jie surengė koncertą, padainavo dainų, konsultavo ūkininkus ekonominiais, agronominiais klausimais. Merginos studentės, tarp jų viena veikliausių ir Birutė Verkelytė, žaisdavo su vaikais, mokė dainų, vedė ratelius. Studentai visada lankė Vilniaus kraštą, eidami dainuodavo, net laikraščiai rašė. Jiems tuos vaikščiojimus gana greitai uždraudė, nors jie nelabai ir klausė. Kai kuriuos iš tų studentų jau Vilniuje būdamas atsiminiau, dalis jų tapo mano mokytojais, kiti žurnalistais ir kitokiais veikėjais. Pačią B. Verkelytę dažnai matydavau Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme, ji visą gyvenimą buvo labai veikli, dėl lietuvybės nenurimstanti moteris.

- Kokie buvo lietuvių santykiai su lenkų valdoma vyskupija?

- Lietuviams buvo labai brangios katalikiškos šventės, kasmet daugiausiai žmonių suvažiuodavo per Sekmines į Kalvarijas. Tuo metu lenkų valdžia net perpus atpigindavo traukinio bilietus, o geležinkeliai vis tiek uždirbdavo – tiek daug keleivių buvo. Žmonės eidavo ir pėsti, tarp jų ir mano mama iš pradžių eidavo. Šiaip traukinio bilietas kainavo 7 zlotus, t.y. 7 pūdus rugių. Per Sekmines Kalvarijose buvo grynai lietuviška šventė. Kunigo vedami per visą miestą eidavome procesija link Kalvarijų per Žaliąjį tiltą, tai lenkai sakydavo „skąd tyle Litwinów“ („iš kur tiek lietuvių?“). Visi tiek pradinių mokyklų, tiek vėliau jau gimnazijos mokiniai į tuos atlaidus eidavome. Mokiniai būdavo atskirai vedami kunigo Edmundo Basio (1907-1974). Vakare, po visko, Vytauto Didžiojo gimnazijoje buvo statomas spektaklis, jame vaidindavo Juozas Kanopka, Birutė Verkelytė ir kiti.

Kas dėl arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio (1876-1955) politikos, tai išskyrus Šv. Mikalojaus bažnyčią Vilniuje niekur nebuvo galima melstis lietuviškai, tačiau niekas ir neidavo į kitas bažnyčias, buvo aišku, kad Mikalojaus bažnyčia yra mūsų ir joje turime rinktis. Už Vilniaus miesto lietuviškų pamaldų būdavo, kur buvo lietuvių kunigų. Aš pats augau Kazitiškio parapijoje, tarp Ignalinos ir Dūkšto. Ten klebonavo kunigas Vincas Bobinas, kuris užvažiuodavo pas mano tėvą, klausinėdavo mane apie mokslus. Jis griežtai laikėsi lietuvybės, per atlaidus užtikrindavo, kad galėtume giedoti lietuviškai, nors buvo sąžiningas ir besiruošiantiems prie pirmos Komunijos sudarydavo lietuvių ir lenkų grupes. Kadangi gyvenome palei Lietuvos-Lenkijos sieną, nors nebuvo vietinių lenkų, krašte gyveno lenkų karininkų vaikai. Per bendras pamokas vieni kitų neskriausdavome, sugyvenome taikiai, daugiausiai kunigo pastangomis. Apskritai mes buvome kaimo vaikai ir mūsų buvo daug, o lenkai buvo lyg aukštesnės klasės, pranašesni, bet negausūs. Žiūrėjome vieni į kitus su tam tikra distancija.

- Lietuviškų švenčių nedrausdavo?

- Ne, lietuviškas šventes galėjai tik privačiai, savo patalpoje minėti. Mano laikais nebuvo, kad išvaikytų Vasario 16-osios minėjimą, taip gal anksčiau, okupacijos pradžioje būdavo. Aš ryškiau pamenu tik 1938 metų minėjimą, kuriame vaikams atsibodo kaip mokytojas Alfonsas Bielinis paskaitą iš lapų skaitė (juokiasi).

- Lietuviai buvo vieningi vien iš tautinio solidarumo?

- Apie tai tarsi ir nešnekama, bet ir Vilniaus lietuviai buvo tarpusavyje susiskaldę į kairę ir dešinę. Buvo įtampa tarp kairuojančio daktaro Danieliaus Alseikos, 1923-1928 m. vadovavusio Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui ir lietuvių kunigų, daug kitų įtampų. Tačiau D.Alseikos kairuoliškumas buvo iš idealizmo, nesuprastas. Buvo ir kitų labai gerų žmonių, puikių mokytojų, kurie tapo komunistais-idealistais dar prieš okupaciją. Tarp jų ir Kazimieras Tamutis, puikus žmogus, 1939 m. Lietuvos valdžios suimtas už priklausymą komunistų partijai. Taip pat ir Vladas Drėma, mano klasės auklėtojas, eruditas, puikus žmogus. Žmonės tiesiog tikėjo, kad yra valstybė, kurioje darbininkai yra valdžioje, viskas yra gerai, o tuo tarpu Vilniaus krašte gyventi buvo labai sunku, be žemės reformos klestėjo dvarai, o valstiečiai skurdo. Tačiau bent D. Alseika tikrai nebuvo politikuojantis ar intrigantas, jis buvo aukščiau viso šito. Bet kuriuo atveju, Lenkijos valdžia labai bausdavo už komunistines pažiūras.

„Ryto“ draugija ir „Kultūros“ draugija taip pat buvo konkuruojančios. Mums vaikams, neduodavo skaityti tokio „Vilniaus žodžio“, nes tai buvo jau per daug kairysis leidinys, jame laisviau parašydavo apie įvairius dalykus. Tuo tarpu „Ryto“ draugiją ir visą lietuvių švietimą organizavo kunigai – Petras Kraujalis, Kristupas Čibiras, Pranas Bieliauskas ir kiti. Jie važinėjo po parapijas, rinko aukas švietimo darbams. Jų pastangomis išaugo išsilavinimą gavusi karta lietuvių jaunimo, kuris turėjo jau kitas pažiūras, dairėsi į Rytus ir atmetė katalikišką pasaulėžiūrą. Markso mokslas jiems atrodė labiau pagrįstas už Evangeliją.

- Dvarų vaidmuo okupuotame Vilniaus krašte buvo vien neigiamas?

- Žmonėms, žinoma, labai reikėjo žemės reformos, kokia buvo padaryta Lietuvoje. Iš kitos pusės, dvarai bent skleidė kultūrą. Kad ir Dūkšto dvare savo laiku gyveno daug žinomų menininkų, dailininkas Jonas Rustemas, Adomas Mickevičius, sodų kūrėjas Adomas Grėbnickis. Jis Dūkšto apylinkėje užveisė įvairiausius sodus. Sodai mūsų krašte buvo žmonių išsigelbėjimo priemonė. Lenkai buvo įvedę milžiniškus žemės mokesčius, o žmonės visiškai neturėjo ką parduoti, kad tiems mokesčiams surinktų pinigus. Sodai išgelbėjo ta prasme, jog žydai nupirkdavo dar ant medžių kabančius, kartais net žydinčius būsimus vaisius, o ūkininkai taip galėjo apsimokėti mokesčius. Dvaras taip netiesiogiai darė ir naudingą įtaką mūsų kraštui. Tačiau žmonėms dvaruose buvo nelengva, reformos nebuvo ir dvarai laikėsi Vilniaus krašte iki 1939 metų. Visi dvarininkai buvo ištremti į Rusiją arba patys spėjo pabėgti į Lenkiją. Juk visi dvarininkai buvo lenkai, bent mūsų krašte niekas negirdėjo dvarininko lietuvio. Pačius dvarus nusiaubė, žmonės juos grobė, nešė akmenis ir daiktus kas tik norėjo.

- Kokie atmintyje išliko 1939 metai? Suprantu, kad pilni permainų: pats įstojote į išsvajotą gimnaziją, bet dėjosi ir daug didesni dalykai.

- Tais metais Lietuva atgavo Vilnių ir apie pusmetį pragyvenome laisvoje Lietuvoje. Tas laikas mums, Vilniaus lietuviams, buvo tikrai kaip nuostabus sapnas. Kai žmonės atvažiuodavo iš Lietuvos, mums atrodė kaip iš Amerikos (šypsosi). Ir kai kurie mūsiškiai važiuodavo į Lietuvą. Jei kas apsilankydavo Kaune, tai atrodydavo labai didelis įvykis, apipintas pasakojimais, kaip ten gražu. Tais metais iš laisvos Lietuvos daug žmonių atvažiavo dirbti ir atsivežė savo vaikus. Klasės tapo „maišytos“ tarp vilniečių ir „škotų“, kaip mes, okupuoto Vilniaus vaikai, vadindavome atvykėlius iš nepriklausomos Lietuvos. Rengti iškilmingi skautų vakarai, Vilniaus krašto vaikams buvo vežamos dovanos iš Lietuvos. Gyvenimas atrodė nepaprastas. Bent mes mokiniai tada nejautėm nieko blogo artėjant Lietuvai. Tai tęsėsi nuo 1939 metų spalio iki 1940 metų birželio. Dar spėjau pamatyti, kaip įteikė atestatus buvusiems M.Šikšnio mokiniams, per įteikimo ceremoniją Vilniaus krašto lietuvių vardu kalbėjo kunigas K. Čibiras. Kalboje jis džiaugėsi, kad turime naują lietuvių abiturientų kartą, kuriai nebus jokių kliūčių, kurias iki tol sudarė okupacinė valdžia. Ateitis atrodė šviesi. Bet už poros dienų prasidėjo okupacija. Mes, kurie stojom į gimnaziją 1939 metais, negalvojom, kad esame paskutinieji.

- Ką pakeitė okupacija jūsų ir bendramokslių gyvenime?

- 1940-1941 buvo baisūs metai. Naujas direktorius trumpai buvo Bronius Untulis, po jo direktorium tapo Kazys Trukanas, prie kurio dar mokiausi tris metus. Mergaitės iš mūsų laidos dar baigė gimnaziją, o berniukams prasidėjo išbandymai – vienus į kariuomenė paėmė vokiečiai, kiti nuėjo į savisaugos dalinius, Plechavičiaus rinktinę, dar kiti paimti sovietų kariuomenės. Didelė dalis išvyko už okeano, į Ameriką. 1944 metais grįžus sovietams dauguma pasitraukė, o daugumai likusiųjų prisiėjo pabūti Sibire. Iš mūsų laidos, įstojusios 1939 metais, galiausiai 1945 metais mokyklą baigė tik penki moksleiviai. Jų tarpe buvo chirurgas Petras Narbutas, operos solistas Rimantas Siparis, chemikas Vaclovas Mozolis. Buvau tarp jų ir aš. 1939 metais buvo keturios klasės, kurios mažėjo tol, kol galiausiai septintoje gimnazijos klasėje teliko viena klasė ir keli mokiniai joje. Tai buvo labai tamsus laikas, iš kurio prisimename daugiausia šaltį ir alkį. Mokykloje ir bendrabutyje sėdėdavo su paltais. Mes nesidžiaugėme, bet direktorius Trukanas visada sakydavo: „jūs laimingi esate – vyksta karas, visi kariauja, o jūs turite galimybę mokintis“. Mokėmės iš viso prie keturių valdžių – okupacinės Lenkijos, smetoninės Lietuvos, rusų ir vokiečių. Kartu su valdžiom keitėsi ir ideologijos, „tiesos“, ką vieni pasakydavo, kiti atėję paneigdavo. Bet iš tiesų buvome laimingiausi, nes galėjom mokintis.

Nors Vilniuje nevyko karo veiksmai, lėktuvai praskirsdavo ir virš Vilniaus, numesdavo bombas ir čia. Prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, lietuvybės centro, 1942 metų kovo 23 dieną numesta bomba ir palikta griuvėsių krūva iš parapijos pastatų. Tos bombos skeveldros užmušė ir nuo 1924 metų Šv. Mikalojaus klebonu buvusį Kristupą Čibirą (1888-1942).

- Ar nacių okupacijos metais neteko susidurti su Armija Krajova?

- Pačiam asmeniškai neteko. Gimtajame krašte ir visur aplink Vilnių girdėjosi šnekant, kad labai žiaurūs ir nevaržomai siautėja Krajovos kareiviai, bet pats niekada nebuvau susidūręs. Paradoksas, bet nepaisant to, kaip baisiai apie juos buvo šnekama žmonių, kai pats atsidūriau KGB rūsiuose, su manimi kartu sėdėjo lietuvių karininkas Pranas Veverskis iš Lietuvos laisvės armijos ir kitas, lenkas iš Armijos Krajovos. Abu išsilavinę, aukštesnio visuomenės statuso, mėgstantys poeziją, meną, truputį svajotojai. Vienas nemokėjo lenkiškai, kitas lietuviškai. Taip išėjo, kad aš, abi kalbas mokėdamas, jiems vertėjavau: jie vienas kitam nesuprantama kalba deklamuodavo savo eiles, o aš jiems versdavau. Būtent AK kariškis man davė puikių patarimų, kaip elgtis, kad ištverčiau tardymą. Labai man padėjo, nežiūrėdamas, kad esu lietuvis. Sunkiausiais momentais nelikdavo tautybės priešiškumo, o tik noras išlikti žmogumi.

- Kaip susiklostė jūsų likimas po karo?

- 1944 metais artinantis frontui buvome paleisti anksčiau. Nuvykau pas tėvus, praleidau laiką ūkyje. Jau turėjau 18 metų, tad reikėjo eiti į kariuomenę. Mūsų gimnazistų būrys nuėjo dirbti mokytojais gimtojo krašto mokyklose, o mokytojais dirbančius „broniruodavo“ nuo kariuomenės (atidėdavo tarnavimą). Pradėjau darbą už keturių kilometrų nuo savo gimtojo kaimo ir mokytojavau nuo 1944 metų spalio iki 1945 metų kovo 4 dienos, kai mane suėmė netikėtai atvykusi milicija. Buvo staiga areštuoti 25 Dūkšto apylinkės mokytojai, dauguma prie vokiečių dirbę administracinėse pareigose, taigi sovietams įtartini. Sulaikė daugiausia tokius, tačiau kažkodėl suėmė ir aštuoniolikmetį mane. Mūsų krašte labai aktyviai veikė partizanai ir, jei neklystu, vienas vietos partizanas buvo tokiais pačiais kaip mano vardu ir pavarde. Sėdėjome pusantro mėnesio rūsyje Zarasuose, sąlygos buvo siaubingos, buvome apsėsti utelių, nesiprausę. Tada atvežė į Vilnių, dabartinį genocido muziejų, kur kalėjau 1945 metų balandžio-liepos mėnesiais. Mus įtarė priklausymu Lietuvos laisvės armijai ir rugpjūčio 3 dieną ešalonu išvežė į Vorkutą, kur buvau įdarbintas anglių šachtoje. Buvome alkani, silpni, gulėjau ligoninėje dėl metano dujų poveikio, tačiau praleidau ten tik 14 mėnesių ir buvau grąžintas į Vilnių 1946 metų pabaigoje ir 1947 metais paleistas. 1948 metais įstojau į architektūros fakultetą ir baigiau tris kursus – tie mokslai man gyvenime labai pravertė. Tačiau 1951 metais visą mūsų šeimą išvežė į Krasnojarską, kur turėjome dirbti kolchoze iki Stalino mirties.

Po jos pagal skelbimą laikraštyje įsidarbinau projektavimo organizacijoje, kur ir praleidau keturis su puse metų labai gerame kolektyve. Kaip tik tuo laiku iš Tolimųjų Rytų lagerių paleidinėjo rusus, puikius žmones, kurių daug pasiliko Krasnojarske. Būdamas 25-27 metų dirbau jų aplinkoje ir labai daug išmokau tiek kaip architektas, tiek kaip žmogus. Tai buvo labai geri, nesavanaudiški, viską paaiškinantys žmonės. Nors buvau tremtyje, toli nuo namų, bet dėl mane supusių nuostabių žmonių, geruoju ir su savotišku ilgesiu prisimenu tuos kelis darbo Krasnojarske metus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"