TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

A.Žaldokas: "Kiekviena tauta turi teisę sukilti"

Nuo Smilgių valsčiuje 1941 metais birželio 22-28 dienomis organizuoto sukilimo, kuriam vadovavo Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) prieš okupantus, jau praėjo 70 metų. Vietinės sukilimo rinktinės nario Alfonso Žaldoko, kuriam neseniai sukako 90 metų, prisiminimai iki šiol gyvi ir jaudinantys, kupini įtampos. Ši viena savaitė buvo svarbiausia gyvenime, lėmusi jo likimą.

A.Žaldokas yra Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos, įkurtos po Atgimimo 1995 metais, Kauno apskrities pirmininkas. Jis kartu su bendraautoriais išleido keturias knygas, kuriose sukilimo dalyviai prisimena apie tų dienų įvykius. Vienas leidinys pavadintas "Tautos teisė sukilti. 1941 m. birželis".

"Kiekvienas doras žmogus turi teisę sukilti prieš neteisybę, smurtą, išnaudojimą ir kolaborantus, kai gresia pavojus būti sunaikintam. Toks pavojus buvo, kai į laisvą Lietuvą įžengė sovietų armijos kareiviai. Mes sukilome. Turėjome teisę gyventi laisvoje tėvynėje", - po tiek metų nė kiek neabejodamas ir tvirtai pasakė LAF organizuoto sukilimo dalyvis, kai jo namuose Kaune apsilankė "Lietuvos žinių" žurnalistai. 

Lietuvos sukilėlių sąjunga pastatė paminklus bendražygiams ir įrengė memorialines lentas jų atminimui, kad išliktų kitoms kartoms.

Iki pat Nepriklausomybės atkūrimo A.Žaldoko žmona Genovaitė, sūnus ir duktė visą tą laiką nežinojo, kokią paslaptį giliai širdyje laikė šeimos tėvas, buvęs kovotojas už laisvą Lietuvą. 

Jie - laisvės obeliskas

Tų metų LAF vadovaujamo sukilimo dalyviai, tarp kurių buvo ir A.Žaldokas, žinojo, koks gresia pavojus visam būriui, jei suorganizuotas pasipriešinimas nepavyktų. Daugelio drąsių ryžtingų žmonių nebėra - vieni krito kovoje, okupantams užėmus kraštą, kiti buvo ištremti į Sibirą, iš kur jie daugiau nebegrįžo. 

Per kukliai būtų pasakyta, jog tie didvyriai nusipelnė didelės pagarbos ir dėkingumo už tai, kad gyvename laisvės pakylėti. Jie yra amžinas tiesos ir laisvės obeliskas. Ar dabar atsirastų tokių ištikimų tėvynei patriotų, kurie galėtų pasiryžti, kaip 1941 metų birželio sukilimo dalyviai?

Istoriniai šaltiniai mini, kad LAF ėmė rengti sukilimą prieš kraštą okupavusią Sovietų Sąjungą prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

Vykstant masiniams Lietuvos žmonių trėmimams, 1941 m. birželio 15 dieną miestus, miestelius ir net kai kuriuos kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Vilniaus ir Kauno. Jie perdavė centrinei vadovybei pavaldžioms pogrindžio grupėms įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga atsirado daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos pastebėjo ir sovietų saugumo organai. Lietuvą apskriejo slaptai perduodama žinia, kad birželio 16-26 dienomis galįs prasidėti karas tarp SSRS ir Vokietijos.

Sukilimas įsiplieskė pirmąją karo dieną ir vyko savaitę. Sukilėliai sudarė Lietuvos laikinąją vyriausybę, kuri 1941 metų birželio 23 dieną per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą. Taip pat paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis. Taip tikėtasi užbėgti vokiečiams už akių ir paskelbti, kad jų daliniai įžengė ne į Sovietų Sąjungos, o į nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Tuščios viltys - raudonuosius okupantus pakeitė rudieji, kurie išvaikė LAF ir nepripažino Lietuvos laikinosios Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybės.   

Tačiau iš visų sovietų okupuotų kraštų vienintelėje Lietuvoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kilo ginkluotas antisovietinis sukilimas. Ir vienintelėje Lietuvoje iš vokiečių okupuotų Baltijos valstybių nepavyko jaunimo mobilizuoti į Vermachtą ir sudaryti SS bataliono. 

Nė žodžio apie ligą

Tad apsilankėme A.Žaldoko namuose Kaune, kad dar kartą galėtume išgirsti iš pirmų lūpų, kaip viskas tuomet buvo, ką jam teko išgyventi, kokie lūkesčiai, žvelgiant į šių dienų Lietuvą, teikia dvasinę ramybę šiam drąsiam ir ryžtingam žmogui.

A.Žaldokas su žmona Genovaite gyvena daugiabutyje, penktame aukšte, dviejų kambarių bute. Name nėra lifto. Teko lipti laiptais. Kaip užlipa laiptais į savo namus garbingo amžiaus sulaukęs žmogus? Bet jau užkopėme į penktą aukštą - paspaudėme durų skambutį.

Kai kalbėjomės telefonu, A.Žaldokas sakė, kad žiemą beveik neišeina iš namų. "Kai ateisite, mane tikrai rasite namie", - patikslino jis. Nė žodžio apie tai, kad neseniai patyrė insultą ir dar sunkiai vaikšto.

Viltis - darbštūs anūkai

Duris atidarė žmona Genovaitė. Pasiramsčiuodamas dviem lazdomis kambario tarpduryje pasitiko Alfonsas. Šyptelėjo sakydamas, kad visos bėdos jau praeityje, jis pamažu sveiksta ir jėgos stiprėja. 

Be ramentų kol kas vengia vienas vaikščioti. Beveik du mėnesius nebuvo išėjęs iš namų. Alfonsas šypsosi sakydamas, kad be žmonos rūpesčio ir globos, kai susirgo, vargu ar būtų taip greitai pradėjęs, nors ir sunkiai, vaikščioti.  

"Žmona nė per žingsnį nuo manęs nesitraukė, nors jos sveikata taip pat nėra tokia gera. Abu sulaukėme senatvės. Dabar vienas kitu stengiamės pasirūpinti. Abu vaikai su šeimomis gyvena Vilniuje. Jie kasdien neprilakstytų pas mus. Bet kai reikalinga jų pagalba, kaipmat atvažiuoja į Kauną mums padėti", - pasidžiaugė šeimos laime buvęs rezistencinių kovų dalyvis. 

G.Žaldokienė dirbo odontologe, dabar jau pensininkė.

"Jei ne žmona, nežinau, kaip vienas būčiau ištvėręs, netikėtai užklupus negaliai. Iki šiol vis dirbau. Genovaitė - mano geroji dvasia, ji - kaip pati geriausia gydytoja, kuri visada žino, kada ir kokius vaistus turiu išgerti, viskuo pasirūpina, kad man nieko netrūktų", - negailėjo gerų žodžių savo žmonai Alfonsas. 

A.Žaldokas tyliai ir ramiai atšventė garbingą 90 metų jubiliejų su pačiais artimiausiais žmonėmis. Galbūt ne taip, kaip jam norėjosi. Sveikata neleido būti kartu dideliame šurmulyje su vaikais ir anūkais. 

"Gimiau per pačias šv. Kalėdas. Paprastai per šventes suvažiuodavo visa gausi šeimyna. Su žmona pasitarėme, kad Kalėdas sutiksime ramiai - vaikų paprašėme, kad jie su šeimomis visi nesuvažiuotų tą pačią dieną. Savo gimtadienį švenčiau vos ne savaitę", - šypsojosi Alfonsas.

Brandaus amžiaus sulaukęs jis džiaugėsi jaunąja Žaldokų karta - anūkai studijuoja užsienyje, abu vaikai - dukra ir sūnus - turi savo šeimas ir darniai sutaria. 

Tiesą slėpė nuo žmonos

A.Žaldokas ėjo atsakingas vyriausiojo energetiko pareigas Klaipėdos, Alytaus ir Kauno įmonėse. Buvęs energetikas turi daug apdovanojimų už gerą darbą. Daugelis statulėlių tvarkingai sudėtos svetainėje sekcijoje. Ant sienos prie sofos - jubiliejaus progomis įteiktos tautinės juostos. 

Namuose nė mažiausios užuominos iš tų laikų, kai kovojo LAF gretose.

Nors sunkiai vaikšto, Alfonsas atnešė iš kito kambario tris išleistas knygas ir padėjo ant stalo. Jose sudėtas visas jo kovų gyvenimas.

Daug vėliau, beveik pokalbio pabaigoje, jis pasakė, kodėl sovietiniais laikais slėpė nuo šeimos, jog dalyvavo LAF sukilime.

"Norėjau apsaugoti savo šeimą nuo nelaimės ir nieko apie tuos įvykius žmonai nepasakojau", - paaiškino Alfonsas. 

Tai išgirdusi Genovaitė įsiterpė į pokalbį: "Gal ir gerai, kad politika man visada buvo svetimas dalykas. Jei būčiau žinojusi visą tiesą apie Alfonsą, mane būtų kankinusi baimė, kad jo nesuimtų ir neišvežtų. Nors ramiai gyvenau, augindama vaikus." 

Vos sulaikė ašaras

Ant stalo Alfonsas padėjo 1941 metų liepos 8 dieną išleistą Telšių miesto komendanto įsakymą, pasirašytą majoro Svilo. Įsakyme nurodoma, kaip turi elgtis žmonės sudėtingu laikotarpiu. 

Šį seną dokumentą A.Žaldokas ne be reikalo atnešė - galėjome patys įsitikinti, kokios pozicijos laikėsi tuometis LAF. 

"Sukilimo dalyviai pateko tarsi į girnas. Mane jau šiais laikais apkaltino antisemitinėmis pažiūromis, esą mūsų būrys anuomet nederamai elgėsi su žydų tautybės žmonėmis. Tačiau šiame įsakyme nėra nė užuominos apie žydus. Jame rašoma, jog visų gandų skleidėjai ir kiti blogos valios kurstytojai prieš vienas kitą bus laikomi kaip tyčia norį pakenkti Lietuvos atkūrimui", - pacitavo A.Žaldokas.

Jam teko ieškoti teisybės teisme Nepriklausomoje Lietuvoje, įrodyti, kaip iš tiesų buvo. Savo tiesą apgynė.

"Man pavyko teisme įrodyti, jog Smilgių sukilėliai, kurių gretose buvome Justas Eringis, A.Savickas, Adolfas ir Alfonsas Kairiai, S.Baltramėjūnas ir aš, Žaldokas, kovojo prieš bolševikinius okupantus ir vietinius kolaborantus, bet ne prieš žydus", - tai pasakęs jis jausmingai susigraudino ir vos sulaikė ašaras. 

A.Žaldokui dėl silpnos sveikatos nebuvo galima labai jaudintis. Pasakodamas apie senus įvykius jis ne kartą itin emocingai sureagavo ir vos save tramdė, kad nepradėtų verkti lyg mažas vaikas.

Alfonsas šyptelėjo sakydamas, kad su metais vis jautriau jo atmintyje iškyla tos sunkios dienos. Ašaros tarsi nuplauna visus pėdsakus. Jis toliau pasakojo.

Įsiminė mokyklos direktoriaus žodžius

- Koks buvo jūsų sukilėlių būrys Smilgiuose?

- 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjo pirmieji gyventojų trėmimai. Smilgiuose buvo buriami LAF aktyvistai, kad galėtų pasipriešinti čekistams, jeigu šie bandytų pakartotinai tremti žmones. 

Buvo žinių, kad birželio pabaigoje turėtų prasidėti Vokietijos ir SSRS karas. Remiantis šiais motyvais, buvo pradėti organizuoti kovos daliniai.

- Kokie jūsų jaunystės prisiminimai iš tėvų namų, kai dar nebuvo atūžusi karo audra?

- Tėvai turėjo 25 ha žemės. Šeimoje augome devyni vaikai - šeši broliai ir trys seserys. Užaugau katalikiškoje lietuviškoje šeimoje. Broliai Stasys ir Jonas žuvo partizaninėse kovose. Sesuo Teklė buvo partizanų ryšininkė. 

Baigęs Smilgių pradžios mokyklą, 1936 metais įstojau į Panevėžio amatų mokyklą. 

1940-ųjų birželio 15 dieną turėjo įvykti mokyklos baigimo išleistuvių vakaras. Tačiau mokyklos direktorius mums pranešė, kad būtent tą dieną Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną, mus okupavo. Vietoj išleistuvių visi mokiniai išsiskirstė į namus.

Man itin įstrigo direktoriaus pasakyti žodžiai, kad mes, mokyklos absolventai, išliktume ištikimi Lietuvai, būtume vieningi ir padėtume vieni kitiems.

Liūdniausia gyvenimo akimirka

- Koks buvo pirmasis jūsų susidūrimas su komunistine realybe?

- Baigęs amatų mokyklą, gavau paskyrimą dirbti Vilniaus telefono -telegrafo stotyje. Komunistams pasirodžiau nepatikimas dėl savo socialinės kilmės - mat jiems buvau buožė. 1941 metų balandžio 16 dieną mane atleido.

Grįžau į Panevėžį, kad būčiau arčiau namų. Įsidarbinau elektromonteriu dramos teatre, kur tik ką buvo įsikūrusi Juozo Miltinio teatro trupė. Čia vyravo pakili nuotaika, gyvenau visai kitokį gyvenimą ir tarsi užmiršau, kad kraštą valdo bolševikai.

- Tačiau netrukus daugelis pajuto 1941-ųjų birželio 14-osios baisumus - prasidėjo pirmieji trėmimai. Ką tuomet išgyvenote?

- Tai buvo pati liūdniausia mano gyvenimo akimirka. Kol bolševikai nebuvo atėję į Lietuvą ir kol nepatyriau jų smurto, nesidomėjau jokia politika. Man buvo tik devyniolika, kai susidūriau su žiauria komunistine realybe.

Savo akimis tai mačiau. Ėjau pro Panevėžio geležinkelio stotį. Ešelone - verkiantys vaikai, ligoti senukai ir ginkluoti atėjūnai, keiksmai, šunys lojo...

Viskas susimaišė kaip pragare. Klausiau savęs: už ką taip? Kodėl? Ir neradau atsakymo. Juk pačius doriausius ir darbščiausius Lietuvos žmones susodino į gyvulių vagonus ir vežė.

Mane taip paveikė, kad nutariau įsitraukti į kovą su okupantais. Taip atsidūriau Smilgių pasipriešinimo būryje.

Laimės žvaigždės paliestas

- Kokiomis mintimis iš Panevėžio grįžote į namus? Ar tikėjotės rasti tėvus?

- Tąkart mano tėvai dar buvo namie. Namus prarado jau karo pabaigoje, 1945 metų vasario 14 dieną, raudoniesiems sugrįžus... Bolševikai tėvus išvarė iš savo ūkio tuščiomis rankomis, kaip stovi. Baisus pasityčiojimas iš žmonių, kurie turėjo namus ir dorai dirbo. Kad nenumirtų iš bado, mano tėvams padavė kopūsto gūžę (Alfonsas šioje vietoje nesulaikė ašarų - aut.).

Tada skubėjau į tėvų sodybą Rimiškių kaime kupinas nerimo. Gal ir mūsiškius tremia?

- Ar tiesa, kad šis trumpas kelias namo jus nuvedė pas partizanus?

- Dabar, kai žvelgiu į praeitį, taip ir atsitiko. Kad greičiau pasiekčiau namus, ėjau tiesiausiu keliu - pamiške.

Rankose nešiausi literatūros, mėgau skaityti, kaimo žmones aprūpindavau knygomis.

Likus maždaug penkiems kilometrams iki mūsų kaimo mane sustabdė nepažįstami vyrai. Jie manęs paklausė, kas toks esu. Pasakiau savo vardą ir pavardę. Tie vyrai pažinojo mano brolį Joną, kuris jau buvo išėjęs į mišką pas partizanus.  

Mane nuvedė į kaimynų Tamošiūnų sodybą. Dideliame kambaryje pamačiau savo brolį Joną. Man jis pasakė, kad geriau neičiau namo. Mūsų sodybą jau sekė enkavėdistai.

Partizanams vadovavo J.Eringis. Tai buvo mano pirmasis žingsnis į pasipriešinimo kovą.

- Tokie žmonės, kaip jūs, esate gimę po laiminga žvaigžde - išlikote gyvas pačiais sunkiausiais gyvenimo metais, sulaukėte Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

- (Šypsosi.) Man daugelis sakė, kad esu paliestas laimingos lemties. Kiti mane vadino tiesiog "laimingu žmogumi".

Tie, kurie kovų akimirkomis buvo šalia manęs, nebijojo, jog gali žūti, lyg būčiau juos apsaugojęs savo laimės žvaigžde. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"